Sodininkystės verslas sparčiai intensyvinamas šalies versliniuose soduose ir uogynuose, ypač auginant obuolius ir braškes. Deja, ne visada šis verslas stabilus. Nestabilumą dažniausiai lemia sodų pramečiavimas dėl nepalankios oro temperatūros žiemos–pavasario laikotarpiu.

Esant skirtingai dirvožemio mechaninei ir agrocheminei sudėčiai bei drėg­mės režimui, nevienodam reljefui, permainingam klimatui ir nepastoviai sniego dangai, verslinės sodininkystės sėkmę dažnai nulemia gebėjimas optimaliai ir kūrybiškai prisitaikyti prie visų minėtų sąlygų. Deja, nepaisant sodo augalų specifinių poreikių vietovei, dirvožemiui ar neužtikrinant optimalių technologinių reikalavimų auginimo metu, sodai pradeda derėti kas antri metai. Ypač dažnai tai atsitinka po labai šaltos žiemos ar didelių šalnų sodo augalų žydėjimo metu.

2006–2007 m. žiema kaip tik ir buvo ekstremali sodo augalams, kai, baigiantis giliajam daugumos sodo augalų ramybės periodui, buvo gana aukštos teigiamos oro temperatūros, po kurių, jau prasidėjus priverstiniam ramybės periodui, staiga atšalo. Beje, smarkiai atšalo ne visoje šalyje, todėl buvo unikali galimybė įvertinti įvairių veislių sodo augalų atsparumą šalčiui ir ištvermingumą nepalankioms žiemojimo sąlygoms. Be to, ir prieš obelų žydėjimą buvo didelės šalnos, kurių neigiamo poveikio mastas taip pat labai priklausė nuo sodo vietos, dirvožemių ir optimalios auginimo technologijos užtikrinimo.

Lietuvos teritoriją pagal agroklimato ypatumus galima suskirstyti į tris sodininkystės zonas: Vakarų, Vidurio ir Rytų. Kiekviena šių zonų suskirstyta dar į du pozonius. Vakarų zona apima Pajūrio (A) ir Žemaičių aukštumų (B) pozonius. Vidurio zona apima Šiaurės (C) ir Pietvakarių (D) pozonius, o Rytų zona apima Šiaurės rytų (E) ir Piet­ryčių (F) pozonius.

Pavasarį ekspediciniu būdu visose šalies sodininkystės zonose ir pozoniuose ekstremalios žiemos ir didelių pavasarinių šalnų neigiamam poveikiui nustatyti buvo parinkti reprezentatyvūs versliniai sodininkystės ūkiai.

Pavasarį ir vasaros pradžioje visuose šalies sodininkystės pozoniuose pasirinktuose ūkiuose ekspediciniu būdu buvo įvertinti obelų verslinių veislių pažeidimai po šaltos žiemos ir didelių šalnų. Apskaitų metu balais buvo vertinamos praėjusiais metais labiausiai šalčių pažeistos augalų dalys – žievė, vaisinės šakutės, žiedai, ūgliai (0 balų – nepažeista; 5 balai – visiškai nušalę).

Rudenį buvo įvertinta įvairiu laipsniu pažeistų vaismedžių būklė, regeneravimas ir derlius (0 balų – augalų būklė labai prasta, augalai nedera; 5 balai – augalų būklė ir derlius puikūs).

Temperatūros režimas lemia pašalimo laipsnį

Šalčiai ypač kenkia medelynams ir jauniems sodams. Žemiausia (-43 oC) Lietuvoje užregistruota temperatūra buvo 1956 m. vasario 1 d. Utenoje. Tą žiemą iššalo apie 11 proc. obelų. Labai šalta buvo 1939–1940 m. žiema – po jos neliko daugiau negu pusės obelų.

Vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, kol sodo augalų būklė dar yra parengtinės ramybės, jie jautrūs didesniems šalčiams. Daugiausia pirmieji šalčiai pakenkia pumpurams, ypač žiediniams, ir ­nesubrendusiems ūgliams. Augalų vegetacija baigiasi, kai paros vidutinė oro temperatūra (PVOT) būna žemesnė negu 5 oC. Geriausiai parengtinis sodo augalų ramybės laikotarpis praeina, kai būna keli nedideli trumpalaikiai atšalimai pasibaigus vegetacijai. Šiuo laikotarpiu esant staigiems, dideliems ir ilgiems atšalimams, kai augalai dar neperėję į gilųjį ramybės periodą, dažniausiai pašąla metūgliai ir visai iššąla žiediniai pumpurai.

Giliam vaismedžių ramybės laikotarpiui reikia, kad paros vidutinė oro temperatūra būtų -3–6 oC šalčio. Šis laikotarpis anksčiausiai prasideda Pajūrio ir Pietryčių pozoniuose gruodžio pirmąjį ir antrąjį dešimtadienį. Kituose pozoniuose ramybės periodas prasideda gruodžio antrąjį ir trečiąjį dešimtadienį. Vėliausiai, gruodžio trečiąjį dešimtadienį, vaismedžių ramybės laikotarpis prasideda Šiaurės rytų pozonyje.

Absoliutus oro temperatūros minimumas rūsčiomis žiemomis šalyje būna -35–40 oC šalčio. Šalčiausia yra Pietryčių ir Šiaurės rytų pozoniuose. Tokiomis žiemomis labiausiai pašąla vaismedžiai tose vietovėse, kur susidaro didžiausia paros neigiamų temperatūrų suma. Lietuvoje jos būna nuo -786 oC Pajūrio pozonyje iki -1 100 oC Šiaurės pozonyje. Normaliomis žiemomis neigiamų paros temperatūrų sumos svyruoja nuo -240 oC pajūrio pozonyje iki -560 oC šiaurės tyrų pozonyje. Didesnė negu -700 oC neigiamų temperatūrų suma laikoma rūsčios žiemos rodikliu.

Optimaliomis sąlygomis gilaus ramybės periodo metu atsparių veislių obelų žiediniai pumpurai gali ištverti iki -34–40 oC šalčio, vaismedžių mediena iki -31,6–37,2 oC, o vaismedžių šaknys -7–15 oC. Kadangi vaismedžių šaknys žymiai jautresnės pašalimui negu vaismedžių mediena ar žiediniai pumpurai giliojo ramybės periodo metu, labai svarbu, ar šalčių metu yra sniego danga ir kokio ji storio.

Trumpi (vienos nakties) vienkartiniai šalčiai yra daug mažiau žalingi negu savaitės trukmės ir ilgesni. Vaismedžių ramybės periodo pradžioje mažai kontrastingų teigiamos ir neigiamos temperatūros periodų kaita tik padidina vaismedžių užsigrūdinimą, o antroje žiemos pusėje, kai jau prasidėjęs vaismedžių priverstinis ramybės periodas, šiltų periodų kaitaliojimasis su šaltais yra žalingas. Ypač daug vaismedžių pašąla, kai šiuo laikotarpiu būna ilgi šilti periodai, o po jų vėl sugrįžta ilgalaikiai šalčiai.

Praėjusios žiemos ypatumai

Obelų atsparumas šalčiui sumažėja jau sausio mėnesį, o nuo vasario vidurio atsparumas ypač krinta (2 pav.). Praėjusių metų meteorologinė analizė parodė, kad šalčiausia buvo kaip tik tada, kai pagrindiniai versliniai sodo augalai jau buvo perėję į priverstinį ramybės periodą ir jų atsparumas šalčiui labai sumažėjęs. 2006–2007 m. žiemą po labai šilto gruodžio, kai vidutinė oro temperatūra buvo net 6,8 laipsnio aukštesnė už daugiametę, buvo labai šiltas ir sausio pirmasis dešimtadienis, kurio vidutinė temperatūra buvo net 10,1 laipsnio aukštesnė už daugiametę normą. Aukščiausia šio dešimtadienio temperatūra buvo nuo 9 °C šilumos Žemaičių aukštumų pozonyje iki 12–13 °C šilumos Pietvakarių ir Pietryčių pozoniuose. Vidutinė dešimtadienio temperatūra buvo nuo 4,5 °C šilumos Šiaurės ir Šiaurės rytų pozoniuose iki 5,9 °C šilumos Pajūrio pozonyje. Esant tokiai vidutinei teigiamai oro temperatūrai paprastai prasideda sodo augalų vegetacija. Tąkart ji neprasidėjo tik dėl to, kad sausio pirmąjį dešimtadienį sodo augalai dar buvo giliajame ramybės periode.

Žemiausios sausio mėnesio temperatūros buvo sausio trečiąjį dešimtadienį, bet jos siekė iki -20 °C šalčio ir nebuvo dar labai grėsmingos sodo augalams, juolab kad tuo metu jau pradėjo susidaryti sniego danga.

Vasario mėnesį, kaip ir sausio mėnesio trečiąjį dešimtadienį, orai buvo žiemiški. Šalčiausias oras buvo vasario trečiąjį dešimtadienį. Kaip tik vasario mėnesį (ypač jo pabaigoje) daugumos sodo augalų gilusis ramybės periodas jau buvo pasibaigęs, ir prasidėjęs priverstinės ramybės periodas, kai daugiamečiai sodo augalai būna daug jautresni šalčiui. Vasario trečiąjį dešimtadienį buvo didžiausi šalčiai. Šalčiausia buvo Šiaurės rytų ir Šiaurės pozoniuose, kur temperatūra nukrito iki -27–30 °C šalčio. Mažiausiai žiemos metu temperatūra nukrito Pajūrio pozonyje (iki -16 °C šalčio), o visuose kituose pozoniuose minimali temperatūra taip pat nebuvo labai žema ir siekė tik -19–22 °C šalčio.

Šalčių metu jau buvo susidariusi pastovi, nors ir nestora, sniego danga.

Vidutinės sausio ir vasario mėnesių temperatūros labai priklausė nuo vyraujančių oro masių pernešų ir ryškiai kito nuo šalies vakarų iki rytų. Šiltąjį sausio mėnesį rytiniame šalies pakraštyje vidutinė mėnesio temperatūra buvo 3,5 laipsniais žemesnė negu vakariniame. Šaltąjį vasario mėnesį oro temperatūra rytiniame šalies pakraštyje buvo penkiais laipsniais žemesnė negu vakariniame ar pietvakariniame šalies pakraštyje. Meteorologiniai duomenys parodė, kad kuo arčiau Šiaurės rytų pozonio, tuo vidutinė šalčiausio vasario mėnesio temperatūra žemesnė, vadinasi šiame pozonyje sodo augalams buvo susidariusios pačios nepalankiausios sąlygos žiemoti.

Šalčių pažeidimai – skirtingi

Antžeminės augalo dalies pažeidimų pobūdis gali būti įvairus. Vienais metais daugiau pašąla ūgliai ar vaisinės šakutės, kitais – žievė ar mediena ir t. t. Praėjusią žiemą daugiausia pašalo vaisinės šakutės ir visai nepašalo šaknys, nes šalčių metu buvo susidariusi storesnė ar plonesnė sniego danga, kuri ir apsaugojo augalų šaknis. Sniego danga apsaugojo nuo šalčio ir braškes.

Ekspediciniai tyrimai parodė, kad įvairių veislių sodo augalai po 2006–2007 m. žiemos šalčių buvo pažeisti skirtingai. Stipriausiai obelys buvo pažeistos Šiaurės ir Šiaurės rytų pozoniuose (tyrimai buvo atlikti Pasvalio ir Anykščių rajonuose). Šiuose pozoniuose daugelio obelų veislių buvo pažeista žievė ir ypač mažosios vaisinės šakutės su ant jų esančiais žiediniais pumpurais. Tai labai dėsninga, nes kaip tik tuose pozoniuose ir buvo pačios žemiausios oro temperatūros (-29–30 °C). Kituose pozoniuose oro temperatūra žiemą buvo aukštesnė ir obelys pašalo mažiau ar visai nepašalo. Panevėžio rajone, kur žemiausia oro temperatūra buvo 2–3 laipsniais aukštesnė negu Pasvalio ar Anykščių rajonuose, obelų pažeidimai po žiemos jau buvo daug mažesni.

Pažeidimų dydis labai priklausė nuo vaismedžių augimo vietos ir nuo derėjimo gausumo praeitais metais. Ekspedicijų metu nustatyta, kad šalčiausiuose rajonuose (Pasvalio ir Anykščių) tų pačių veislių vaismedžiai, pasodinti aukštesnėse reljefo vietose, išaugino vidutinį vaisių derlių, o žemumose stipriai pašalo, jaunesni vaismedžiai net ir visai nušalo. Šis reiškinys būdingas Jonagold, Šampion, Alva, Lobo, Lodel, Ligol ir Elise veislių vaismedžiams.

Pavasario šalnų pavojus

Sodams kenkia ne tik žiemos šalčiai, bet ir pavasario šalnos. Kiekvienam pumpurų išsivystymo tarpsniui yra nustatytos kritinės neigiamos temperatūros, kuriose nušąla nuo 10 iki 90 proc. žiedinių pumpurų ar žiedų. Manoma, kad kai nušąla 10 proc. žiedų, tai pažeidimas nedidelis, o likę žiedai visiškai kompensuoja prarastuosius. Tačiau kai nušąla 90 proc. žiedinių pumpurų ar žiedų, pažeidimas būna labai didelis, o derlius, suprantama, mažas.

Kaulavaisių derlius gali būti normalus, jei bent 40 proc. žiedų po gausaus žydėjimo užmegztų ir išaugintų kokybiškus vaisius. Obelų ir kriaušių derlingumas, nušalus 90 proc. žiedų, taip pat sumažėja, tačiau sėklavaisiams, esant gausiam žydėjimui, užtenka, kad 10 proc. žiedų užmegztų ir išaugintų kokybišką derlių. Tai būna tik tais atvejais, kai žydėjimo, mezgimo ir vaisių augimo metu yra idealios meteorologinės sąlygos.

Esant skirtingam žiedinių pumpurų ar žiedų išsivystymo tarpsniui, jų pažeidimas yra nevienodas. Pavyzdžiui, brinkstant pumpurams -17,6 °C šaltyje, pašąla iki 90 proc. žiedinių pumpurų. Vėliau, tęsiantis vegetacijai ir žiedams vystantis, žiedinių pumpurų jautrumas šalčiui didėja. Obelims šalnos pavojingiausios žydėjimo pradžioje ir žydėjimo pabaigoje. Tuo metu jos pašąla, esant -2,3–2,7 °C šalnai. Paprastai daugiausia žalos šalnos padaro šalies pietryčiuose ir šiaurės rytuose, mažiausiai – pajūryje. Didžiausios šalnos būna žemumose, kur vyrauja durpiniai ar smėlio dirvožemiai.

Generatyvinių organų reakcija į šalnas

Įvairūs sodo augalai labai skirtingai rea­gavo į šalnų poveikį generatyviniams augalo organams. Vieni augalai po šalnų visai nederėjo, o kiti derėjo pakankamai gausiai. Tai nulėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia tai, kad šalnų metu sodo augalų generatyviniai organai buvo skirtingo išsivystymo tarpsnio, o antra – tai, kad šalnų pažeidimų mastas labai priklausė nuo sodo augalų augimo vietos. Tyrimais nustatyta, kad tų pačių veislių vaismedžiai, pasodinti aukštesnėse reljefo vietose, išaugino vidutinį vaisių derlių, o žemumose stipriai pašalo ne tik žiedai, bet ir vaismedžiai.

Nustatyta, kad tokių anksti žydinčių veislių obelų kaip Auksis, Tellissaare žiedai šalnų metu jau buvo pradėję skleistis ir buvo patys jautriausi. Anksti žydinčių veislių žiedai daugiausia buvo pažeisti Pietvakarių ar Pietryčių pozoniuose, kur augalai anksčiausiai pradėjo žydėti. ­Obelų veislės, kurios vėliau žydėjo dėl veislės ypatybių ar dėl to, kad augo Žemaitijos aukštumų ar Šiaurės pozoniuose, pašalo mažiau.

Yra žinoma, kad stipriausi ir anksčiausiai pražystantys žiedai žiedyne yra viduriniai, iš kurių išauga gražiausi obuoliai. Žiedyno pakraščiuose esantys žiedai būna prasčiau išsivystę, menkaverčiai ir po žydėjimo greitai nukrenta. Atlikus obelų žydėjimo analizę, galima teigti, kad šalnų metu, ypač anksti žydinčių veislių, pirmieji geriausi, bet anksčiausiai pražydę žiedai nušalo. Per šalnas nepažeisti liko vėlai žydinčių veislių žiedai, kurie buvo žaliojo žiedyno tarpsnio ir galėjo nušalti tik temperatūrai nukritus iki -7,9 °C šalčio. Taip pat, esant panašioms temperatūroms, nenušalo ir anksti žydėjusių veislių kraštiniai silpnieji žiedyno žiedai, kurie po centrinių žiedyno žiedų nušalimo pradėjo intensyviai vystytis.

Reiškinį, kai po stiprių šalnų buvo priskintas gana neblogas obuolių derlius, galima paaiškinti tuo, kad šalnos daugeliu atvejų neviršijo -7,9 °C šalčio (kai nušąla 90 proc. pumpurų žaliojo žiedyno tarpsniu). Šalnų metu didesnė ar mažesnė žiedų dalis kaip tik ir buvo žaliojo žiedyno tarpsnio. Reikia pabrėžti ir tai, kad po šalnų obelų žydėjimo pabaigoje bei vaisių mezgimo ir augimo metu agrometeorologinės sąlygos šalyje buvo pakankamai geros.

Braškės nuo šalnų nukentėjo labai nevienodai. Visai nenukentėjo vidutinio vėlyvumo, vėlyvųjų ir labai vėlyvų veislių braškės – jos pradėjo žydėti praėjus šalnų periodui. Daugiausia nukentėjo labai ankstyvų veislių braškės, auginamos lengvose sausose dirvose ir pietiniuose ar rytiniuose šlaituose bei lomose. Labai nukentėjo ir braškės, kurių derėjimui paankstinti buvo panaudotos įvairios priedangos. Po priedangomis auginamos braškės šalnų metu gausiai žydėjo ir jų žiedai buvo patys jautriausi šalnoms. Esant -5–8 °C, o žemose vietose dar ir daugiau laipsnių šalčio, priedangos neapsaugo žiedų nuo pašalimo. Kadangi nušalo dauguma didžiausių ir geriausiai išsivysčiusių pirmosios ir antrosios eilės žiedų, iš vėliau išsiskleidusių mažų ir silpnų žiedų išaugo nedidelis, pavėluotas ir smulkių, dažnai nekokybiškų, uogų derlius.

***
Sodų ilgaamžiškumą lemia poskiepio ir įskiepio atsparumas. Ištvermingi įskiepiai gali ištverti -40 ºC, o poskiepiai – tik -12–18 ºC šaltį. Jeigu poskiepio virš žemės yra nedidelė dalis, ji dažniausiai būna po sniegu, ir sumažėja grėsmė, kad poskiepis iššals. Jeigu neatsparaus poskiepio virš žemės yra 5–20 cm, šaltą besniegę žiemą jis gali nušalti.

***
2007 m. pavasarį didžiausios šalnos buvo gegužės 1–6 dienomis. Šalnos apėmė visus šalies pozonius. Šalnų metu oro temperatūra buvo nukritusi iki -4,4–8,3 ºC. Stipriausios šalnos buvo Šiaurės rytų (-7,7 ºC) ir Šiaurės (-8,3 ºC) pozoniuose.

***
Nustatyta, kad šalčiausiame rajone tame pačiame sode Šampion vaismedžiai, kurie praeitais metais derėjo labai gausiai, stipriai pašalo ir visai nederėjo, o vaismedžiai, kurie praeitais metais derėjo ne per gausiai, ir po šaltos žiemos išaugino pakankamai gausų derlių.

***
Tyrimais nustatyta, kad mažiausiai ištvermingos yra Šampion, Jonagold, Vista Bela, o jaunuose soduose ir Elise veislių obelys. Taip pat stiprokai pašalo Alva, Lobo, Ligol ir Lodel obelys.

***
Lietuvos agroklimato sąlygomis daugeliu atvejų šalčiui jautresnius M.26 ir ypač M.9 poskiepius sėkmingai galima pakeisti taip pat žemaūgiais B.396, P 60 ar net P 22 poskiepiais, kurie, kaip parodė tyrimai ir patirtis, žiemą yra ištvermingesni.

***
Ekstremalios žiemos, šalnų dydžio ir augalų pažeidimų intensyvumo bei pobūdžio analizė parodė, kad dažnai sodui ar uogynui klaidingai parinkta vieta nulemia žiedų pašalimo laipsnį šalnų metu ar net gali visiškai nušalti žiemą.

***
Rekomendacijos, kaip išvengti   ar sušvelninti žalingą šaltų žiemų ar šalnų poveikį

Vieta. Tinkamai parinkta sodui ar uogynui vieta sumažina klimato veiksnių neigiamą poveikį ekstremaliomis sąlygomis. Sodus reikėtų veisti aukštesnėse reljefo vietose su 5–10º nuolydžiu. Apačioje nuolydis turėtų būti atviras. Sodo ar uogyno negalima sodinti žemutinėje nuolydžio dalyje, kai sodas ribojasi su mišku, su neprapučiama tankia užuovėjos juosta, su aukšta kelio sankasa ar aukštais gyvenamaisiais ar gamybiniais statiniais.

Blogiausia vieta sodams yra slėniai, kur telkiasi sunkesnis šaltesnis oras. Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, sodui taip pat netinkamos, nes dažnai būna per šlapios ir jose ilgiau išsilaiko šaltas oras ar rūkai. Ruošiant sodui dirvą, būtina sureguliuoti dirvos drėgmės režimą drenažu ir išlyginti mikroįdubimus, kuriuose kaupiasi drėgmė ir šaltas oras.

Veislė. Lietuvos agroklimato sąlygomis būtina parinkti pakankamai ištvermingas veisles ir veislių bei poskiepių derinius. Po praėjusios ir kelių ankstesnių žiemų aišku, kad Lietuvos agroklimato sąlygomis rizikinga auginti Šampion ir Jonagold veislių obelis. Be to, akiuojant obelų veisles į šalčiui jautroką M.9 poskiepį, akiavimo vieta turi būti ne aukščiau kaip 10–15 cm virš dirvos paviršiaus, o pasodinus vaismedį su M.9 poskiepiu, kuo mažesnė poskiepio dalis turi būti virš dirvos paviršiaus. Mat būtent prie dirvos paviršiaus, esant besniegei žiemai, būna pati žemiausia oro temperatūra.

Sodinimo laikas. Kadangi šalyje žiemos dažnai būna permainingos, su besikaitaliojančiais šiltais ir šaltais periodais, daugumos genčių vaismedžius ir uogakrūmius patartina veisti ne rudenį, o anksti pavasarį. Iš rudens galima veisti serbentynus ir pakankamai ištvermingų žiemą obelų veislių ir poskiepių derinius. Jautresnius šalčiams obelų poskiepių ir veislių derinius, kriaušes, visus kaulavaisius saugiau per žiemą išlaikyti sandėliavimo vietose, o pasodinti anksti pavasarį.

Sodinukai sodui įveisti turi būti pakankamai subrendę, o kasami, transportuojami ir sodinami nei ūgliai, nei šaknys negali būti padžiūvę. Iš rudens pasodintus vaismedžius būtina mulčiuoti.

Kad būtų užtikrintas jaunų braškių ištvermingumas žiemą, jas būtina sodinti ne vėliau kaip rugsėjo viduryje arba anksti pavasarį.

Genėjimas. Nors obelis galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku, tačiau, genint žiemą, negalima ant vaismedžio liemens padaryti didelių žaizdų. Vertingesnių ar mažiau ištvermingų šalčiams veislių vaismedžius (obelis, kriaušes ir kaulavaisius) geriau genėti po didesnių šalčių, kovo–balandžio mėnesiais.

Tręšimas. Daugiamečių augalų ištvermingumui žiemą įtakos turi jų mineralinė mityba. Labai svarbūs šiuo požiūriu yra azotas ir kalis. Ypač pavojinga pertręšti ilgesnės vegetacijos ir genetiškai mažiau ištvermingų veislių augalus. Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, maždaug balandžio antroje pusėje. Antrąkart tręšiama po 2–3 savaičių.

Azoto trąšas išberti per du kartus verta dar ir dėl to, kad šalyje vaismedžiams žydint neretai pasitaiko šalnos. Jei šalnos sunaikina būsimą derlių, antrąjį kartą galima ir netręšti. Teisingai parinkti azoto trąšų normas galima įvertinus augalų būklę ir lapų cheminių analizių duomenis. Jei derančių obelų metūgliai užauga vidutinio ilgio, lapai yra būdingos veislei žalios spalvos, o azoto kiekis juose siekia 2,1–2,4 proc. (sausojoje medžiagoje), dažniausiai tręšiama 50–100 kg/ha azoto norma.

Kalio trūkumas mažina ir vegetatyvinių, ir generatyvinių augalo dalių ištvermingumą.  Optimaliai kaliu apsirūpinusių obelų lapuose šio elemento turėtų būti 1,0–1,5 procento. Sodų ir uogynų dirvos, kuriose kalio yra labai daug arba vidutiniškai, dažniausiai tręšiamos 100–200 kg/ha K2O norma. Uoginius augalus reikėtų tręšti bechlorėmis trąšomis. Vaismedžių ištvermingumą žiemą gali mažinti nepakankama mityba magniu, geležimi, variu, cinku. Šių mikroelementų trąšų tirpalais patartina vaismedžius 2–4 kartus nupurkšti per lapus.

Augimo ir derėjimo pusiausvyra. Vaismedžių pasiruošimą žiemoti blogina ne tik per gausus derlius, bet ir pavėluotas skynimas. Todėl labai svarbu optimizuoti derlių, retinant užuomazgas, ir nesuvėlinti vaisių skynimo, ypač vėlyvųjų veislių obuolių.

Tarp vaismedžių augimo ir derėjimo turi būti pusiausvyra. Šiuolaikiniuose versliniuose soduose sudaromos tokios augimo sąlygos, kad kasmetis obelų metūglių prieaugis būtų 0,20–0,40 m, o žiediniai pumpurai formuotųsi ne tik ant vaisinių šakučių, bet ir ūglių viršūnėse. Kad būtų išlaikyta norima vaismedžių augimo ir derėjimo pusiausvyra, parenkami atitinkami veislių ir poskiepių deriniai, optimizuojamas dirvos drėgmės režimas ir obelų mityba, vaismedžiai tinkamai genimi ir formuojami, retinamos užuomazgos.

Jei augimo ir derėjimo pusiausvyrai palaikyti šių priemonių neužtenka, taikomos papildomos: įpjaunami kamienai, genimos šaknys arba vaismedžiai purškiami augimo reguliatoriais (pavyzdžiui, Regaliu).

Vaismedžių ištvermingumas būna didžiausias, kai vaismedžiams sudaroma fiziologinė pusiausvyra, tai yra ūglių priauga optimaliai ir subalansuojamas augimo ir derėjimo procesas. Būtina kūrybingai pritaikyti augalų apsaugos priemonių sistemą nuo ligų ir kenkėjų, kad išlaikytume švarią, nepažeistą ir pakankamai vešlią lapiją bei sveiką vaismedžių žievę iki vegetacijos pabaigos. Ši priemonė ypač svarbi prižiūrint pašalusius augalus, kurie turi mažą asimiliacinį paviršių ir regeneruoja naujas augalo dalis.

Pomedžių priežiūra. Vaismedžių augimo sąlygos pagerėja ir jie tampa ištvermingesni žiemą, kai reguliariai žolynai šienaujami tarpueiliuose ir sistemingai naikinimos piktžolės pomedžiuose. Šios agropriemonės labai sumažina arba visai eliminuoja gazoninių žolių ar piktžolių konkurenciją su sodo augalais dėl drėgmės, maisto medžiagų ar net šviesos. Tai ypač svarbu sausrų metu ar prižiūrint pašalusius augalus.

Apsauga nuo šalnų. Sodų žydėjimo metu dažnai būna šalnos, pridarančios didesnių ar mažesnių nuostolių. Nuo šalnų saugoma įvairiais būdais: purškiama vandeniu, šildomas arba maišomas oras ir t. t. Purškiant vandeniu, apsaugoma nuo šalnų iki -7º C šalčio. Tam virš vainikų įrengiamos specialios laistymo sistemos. Purškiama čiurkšliniais purkštukais, kurių pastatoma po 25–30 vnt./ha. Per valandą purkštukas turi išpurkšti po 1,2–1,5 m3 vandens. Sodui apsaugoti per valandą reikia apie 30 m3/ha vandens, o nuo šalnos pradžios iki pabaigos vidutiniškai prireikia 150–210 m3/ha.

Per šalnas labiau atšąla arčiau žemės esantis oro sluoksnis, o virš medžių paprastai būna teigiama temperatūra. Todėl maišant orą iš aukštesniųjų sluoksnių žemyn nuo šalnų apsaugomi žiedai ir užuomazgos. Tam sode sustatomi 10 m aukščio stiebai su viršuje besisukančiomis mentėmis. Mažesniuose soduose kartais uždegami dujiniai ar skysto kuro degikliai. Sodus dūminti deginant laužus verta tik tada, kai šalnos nedidelės, bet dėl oro teršimo šio būdo geriau nenaudoti.

Šalnų poveikį soduose sumažina dirvos drėkinimas, nes tuomet šiluma geriau pakyla iš gilesniųjų dirvos sluoksnių.

Apsaugai nuo šalnų kuriami ir tiriami organiniai-mineraliniai biostimuliatoriai, aktyvinantys augalų regeneraciją streso sąlygomis, ir apsauginiai preparatai, stiprinantys audinių atsparumą įvairiems stresams, tarp jų ir šalčiui. Lietuvos agroklimato sąlygomis būtina plačiau išbandyti įvairius biostimuliatorius profilaktiškai prieš numatomas šalnas ir šalnų metu.

***
Pašalusių vaismedžių priežiūra

Pašalusių vaismedžių genėjimas. Labai pašalusius vaismedžius galima genėti dar neprasidėjus vegetacijai. Išpjaunamos nušalusios šakos, o pašalusios patrumpinamos iki sveikos medienos. Ramybės metu labai nugenėti pašalę vaismedžiai leidžia daug ūglių. Todėl vešliai želiantys vaismedžiai vegetacijos metu formuojami atsižvelgiant į augimo pobūdį. Svarbu laiku išgenėti aukštyn augančius stiprius ūglius, o trumpesnius, horizontaliai ir žemyn svyrančius, palikti naujam vainikui arba vaisinėms šakutėms formuoti. Jei ūglių per mažai, tada net ir aukštyn augantys ūgliai vainiko apačioje atlenkiami horizontaliai, o vainiko viduryje – žemyn.

Jei vaismedžiai mažiau pašalę, geriau po žiemos palaukti, kol jie išsprogs ir pradės iš sveikesniųjų šakų leisti ūglius. Gegužės mėnesį išpjaunamos pašalusios šakos virš vešlių ūglių. Nušalusios arba menkai želiančios šakų dalys nupjaunamos. Taip genint, galima tiksliau išpjauti pažeistas augalo dalis. Tuo laiku išgenėti vaismedžiai auga silpniau negu genėti iki vegetacijos pradžios, tačiau šiuolaikiniuose soduose tai nėra blogai.

Po šaltų speiguotų žiemų dažnai pašąla jauni sodai, ypač pasodinti iš rudens. Jei šalčių metu nebuvo sniego, jauni vaismedžiai gali visai iššalti. Todėl įsitikinus, kad vaismedžiai visai iššalo, juos būtina kuo greičiau atsodinti. Jei buvo sniego ir vaismedžiai nušalo iki sniego dangos arba stipriai pašalo liemuo, tokius vaismedžius rekomenduojama nupjauti žemiau nušalusios vietos su dalimi sveiko liemens. Svarbu, kad liktų bent 5–10 cm nepašalusio kamieno virš skiepijimo vietos. Vėliau, vegetacijos metu, žemiau pjūvio išsprogus miegantiems pumpurams, pradeda augti daug ūglių, iš kurių paliekamas vienas pats gražiausias, o kiti nuolat šalinami. Patartina naują vešliai augantį ūglį pririšti prie kuolo, kad neišlūžtų. Taip pat jauną ūglį būtina apsaugoti nuo ligų, kenkėjų, ypač nuo amarų, ir neužpurkšti raundapo ar kito sisteminio ar kontaktinio herbicido. Taip nupjauti ir gerai prižiūrėti stipriai pašalę ar nušalę jauni vaismedžiai pradeda derėti daug greičiau, negu atsodinti nauji.

Pašalusių vaismedžių mityba. Po šaltos žiemos pašalusius vaismedžius rekomenduojama patręšti šiek tiek didesnėmis azoto trąšų normomis. Azotas skatina brazdo veiklą ir padeda vaismedžiams greičiau regeneruoti pažeistus organus. Priklausomai nuo pašalimo laipsnio, sutrinka medžiagų apykaita tarp atskirų augalo dalių.

Medžiagų apykaitos sutrikimo neigiamiems padariniams sušvelninti vaismedžius keletą kartų patartina nupurkšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Vaismedžių regeneraciją itin pagerina boras ir cinkas. Papildomas tręšimas per lapus labai svarbus tais atvejais, kai pašąla vaismedžių šaknys ir sutrinka jų funkcijos. Optimizuoti mitybą padeda tinkamas dirvos drėgnumas. Jei vaismedžiai pašalę, o pavasaris sausas ir šiltas, dirva greitai išdžiūsta ir augalai atsigauna prasčiau. Tokiu atveju labai naudinga vaismedžius palaistyti.

Po šalnų apšalusių užuomazgų kritimą sumažina vaismedžių purškimas nedidelės koncentracijos karbamido tirpalais arba biostimuliatoriais, pavyzdžiui, Asahi ar Tytanit. Juos taip pat geriau naudoti mišiniuose su trąšomis.