Lietuvos žemdirbystės institute buvo atlikti naujos eksperimentinės azoto trąšos – kalcio amonio salietros su gamtiniu mineralu ceolitu – tyrimai gamybinėmis sąlygomis.

Siekiant padidinti trąšų efektyvumą, saugoti aplinką ir vandenis nuo teršimo biogeninėmis medžiagomis, didinti žemės augalų derlingumą bei pagerinti produkcijos kokybę, trąšų gamyba nuolat tobulinama, gaminamos trąšos kasmet labiau atitinka augalų specifinius poreikius ir dirvožemių savybes.

Bendrovėje „Achema“ gaminama azoto trąša – kalcio amonio salietra (KAN) – yra palyginti nauja ir sparčiai populiarėja dėl savo pranašumo, palyginti su amonio salietra, ir rūgštokuose, ir neutraliuose dirvožemiuose. Tobulinant šią azoto trąšą, ji buvo papildyta gamtiniu mineralu ceolitu (klinoptilolitu).

Yra nemažai duomenų, įrodančių, kad savo skeletinės struktūros dėka šie mineralų priedai geba absorbuoti drėgmę, svarbią sėklų dygimo metu, bei dirvožemyje esančius maisto elementų jonus. Ceolitai absorbuotus jonus sugeba ilgiau išlaikyti, tolygiau augalus aprūpinti amonio ir nitrato jonais, kurie padidina trąšų pasisavinimą ir efektyvumą.

Nauja eksperimentinė trąša, kurios sudėtyje yra 25 proc. azoto, iš jų 12,5 proc. amoniakinėje ir 12,5 nitratinėje formoje, 8 proc. ceolito (klinoptilolito), 6 proc. CaO, 4 proc. MgO, jau keleri metai yra tiriama tiksliuosiuose lauko bandymuose. Pernai, vykdant projektą „Nitratinių trąšų tobulinimas ir naujų sukūrimas“, iš dalies finansuojamą ES struktūrinių fondų lėšomis, AB „Achema“ užsakymu Lietuvos žemdirbystės institute ir jo padaliniuose – filialuose ir bandymų stotyse, atstovaujančiose Lietuvos dirvožemių atskiras grupes pagal tipą, granuliometrinę sudėtį ir agrochemines savybes, – įvairių augalų pasėliuose buvo daryti gamybiniai bandymai.

Tyrimų tikslas – didelių ūkių laukuose, įvairiuose Lietuvos dirvožemiuose gamybinių bandymų metodu ištirti eksperimentinių trąšų KAN su ceolito priedais panaudojimo gamybinėmis sąlygomis ūkines savybes – birumą, paskleidimo tręšiamosiomis su išcentrinio paskleidimo aparatais tolygumą – bei įvertinti agrocheminį veiksmingumą lauko augalų derliui.

Eksperimentinė trąša KAN+c buvo tiriama 33 gamybiniuose bandymuose žieminių ir vasarinių kviečių, žieminių ir vasarinių rapsų, vasarinių miežių, žieminių rugių, grikių, avižų ir cukrinių runkelių laukuose. Trąša lauke buvo barstoma konkrečiame ūkyje turimomis biriųjų trąšų bertuvėmis. Su trąšomis buvo atiduodama tiek azoto, kiek buvo numatyta ūkio tręšimo planuose.

Gamybiniai bandymai daryti skirtingo tipo, įvairios granuliometrinės sudėties ir nevienodo derlingumo dirvožemiuose. LŽI Bandymų skyriuje, Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje, Upytės ir Joniškėlio bandymų stotyse vyravo karbonatingi glėjiški rudžemiai, ir, nors atskirų augalų bandymų laukuose skyrėsi jų agrocheminiai rodikliai, šio tipo dirvožemiai buvo labiausiai turtingi maisto elementų – nuo vidutinio iki labai didelio fosforingumo (P2O5 114–374 mg kg-1), nuo vidutinio kalingumo iki kalingų (K2O 102–252 mg kg-1).

Vėžaičiuose, Kaltinėnuose ir Kupiškio rajono ūkininko Zigmanto Aleksandravičiaus ūkyje bandymai įrengti ten vyraujančiuose balkšvažemiuose, kurie turėjo nedaug judriojo fosforo – nuo mažo iki vidutinio fosforingumo (P2O5 61–128 mg kg-1) ir nuo labai mažo kalingumo iki kalingų (K2O 50–184 mg kg-1).

Elmininkuose, Rumokuose, Vokėje ir Perlojoje esantys išplautžemiai išsiskyrė kaip turintys daug augalams prieinamo judriojo fosforo – vyravo fosforingi ir labai didelio fosforingumo (P2O5 172–328 mg kg-1), o pagal judriojo kalio kiekį daugeliu atvejų buvo nuo vidutinio kalingumo iki kalingų (K2O 142–184 mg kg-1). Ir tik Elmininkuose rapsų lauke bei Rumokuose žieminių kviečių ir miežių lauke dirvožemiai buvo didelio kalingumo (K2O 207–235 mg kg-1).

Ceolitu papildyta KAN trąša įvairaus lygio (natūralaus ir tręšto) fosforo ir kalio fone, palygti su minėta trąša (KAN+ceolitas) netręštais laukais, daugeliu atvejų teigiamai veikė pasėlio biometrinius rodiklius. Kviečių produktyvių stiebų skaičius nuo šios trąšos padidėjo iki 150, rugių – iki 115, miežių – iki 161, avižų – 112 procentų. Šia trąša tręšti rapsai labiau šakojosi – vieno augalo šakų skaičius padidėjo nuo 110 iki 157 proc. Nors tankesniame pasėlyje dažniausiai išauginami smulkesni grūdai, tačiau daugumoje tirtųjų atvejų gamybiniuose bandymuose varpiniai augalai subrandino stambesnius grūdus, o rapsai – stambesnes sėklas. Cukriniai runkeliai išaugino 123 procentais stambesnius šakniavaisius.

Skirtingų augalų bandymus pabandėme sugrupuoti pagal jiems atiduotas trąšų normas ir skirtingo tręšimo lygiuose įvertinti gamybinėmis sąlygomis tirtos trąšos įtaką derliui ir gamybiniam pelnui. Fosforo ir kalio gausiai turtinguose rudžemiuose ir išplautžemiuose augintų kviečių nepatręšus P ir K trąšomis, o azoto KAN su ceolitu trąšas išbėrus 90–100 kg ha-1 normą, gautas didžiausias derliaus priedas bei gamybinis pelnas –  atitinkamai 1,84 t ha-1 ir 1 188 Lt ha-1. Mažiau maisto medžiagomis apsirūpinusiuose ir turinčiuose mažesnį racionalųjį derlingumą balkšvažemiuose ir rudžemiuose, minimalių fosforo ir vidutinių kalio ­trąšų normų fone kviečius tręšiant didelėmis azoto KAN su ceolitu normomis, gautas vidutiniškai 1,56 t ha-1 derliaus priedas. Tačiau, apskaičiavus visas tręšimo išlaidas, pelnas buvo mažesnis negu anksčiau minėtame tręšimo lygyje.

KAN su ceolito priedu davė ženklų rugių, augintų smėlio dirvose, derliaus priedą. Didelio fosforingumo ir pakankamo kalingumo dirvožemiuose mažų fosforo ir kalio trąšų normų fone miežiai, tręšti tiriamosiomis KAN su ceolitu trąšomis, subrandino vidutiniškai 1,53 t ha-1 didesnį grūdų derlių negu auginti be jų.

Taigi, siekiant didelio azoto trąšų veiksmingumo, svarbu, kad augalai būtų tręšiami subalansuotai, o maisto medžiagų santykis būtų kuo artimesnis optimaliam NPK santykiui.

Gamybinėmis sąlygomis tirtos KAN su ceolitu trąšos efektyvumas, įvertintas trąšų azoto kilogramui tenkančių derliaus priedo kilogramais, atskiruose bandymuose buvo nevienodas.

Trąšų efektyvumas priklausė nuo dirvožemio agrocheminių savybių. Svarbiausia – nuo apsirūpinimo fosforu ir kaliu, agroklimato sąlygų, derliaus dydžio, tręšimo bei augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų lygio. Taikant ne itin intensyvią augalų apsaugos nuo ligų sistemą, trąšų efektyvumas dar labai priklausė nuo auginamų augalų veislių atsparumo ligoms. Bandymuose, kuriuose buvo auginamos derlingos, tačiau mažiau atsparios ligoms veislės, fungicidais buvo purškiama du kartus per vegetaciją.

Ekonominį ir agrocheminį trąšų KAN su ceolitu efektyvumą gamybinėmis sąlygomis lėmė daugelis veiksnių. Svarbiausi iš jų – dirvožemio tipas, granuliometrinė sudėtis, dirvožemio racionalusis derlingumas, tręšimo fosforo ir kalio trąšomis lygis, augalų apsaugos priemonių nuo ligų ir kenkėjų naudojimo intensyvumas, sumanus auginamų augalų genetinio potencialo išnaudojimas – ligoms atsparių veislių parinkimas. Ne mažesnę reikšmę turėjo neeilinės praėjusių metų vegetacijos periodo meteorologinės sąlygos. Orai buvo 1,7 °C šiltesni už daugiametį vidurkį, kritulių pakako (jų kiekis atitiko daugiametį vidurkį), bet daugelį vietovių nusiaubė liūtys ar kruša, kurios niokojo pasėlius ir daugeliu atvejų buvo priskiriamos stichiniam ar net katastrofiniam reiškiniui.

Nepaisant visų paminėtų veiksnių įtakos, naujosios eksperimentinės trąšos KAN su ceolitu buvo įvertintos kaip turinčios gerų fizikinių savybių, kurių dėka mineralinių trąšų tręšiamosiomis su išcent­rinio tipo bertuvais jas buvo galima pakankamai tolygiai paskleisti. Šios trąšos gamybinėmis sąlygomis buvo efektyvios, žemės ūkio augalų derlių padidino 107–221 proc. ir 30 atvejų iš 33 tirtųjų (91 proc. visų atvejų) davė pelną.