Ūkininkų ir gyventojų asmeniniai ūkiai yra pagrindiniai žemės ūkio produktų gamintojai, tačiau dauguma jų smulkūs, mažai konkurencingi. Intensyviausi prekiniai  ūkiai yra žemės ūkio bendrovės. Siekiant didesnio Lietuvos ūkininkų konkurencingumo, būtina skatinti ūkių stambinimą, aktyviau plėtoti žemės konsolidaciją, parduoti laisvus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės plotus ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms.

Lietuvoje vyrauja trys pagrindiniai ūkių tipai: ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės ir gyventojų asmeniniai ūkiai. Ūkininkų ūkių registre 2007 m. pradžioje buvo 94,5 tūkst. įregistruotų ūkininko ūkių, 106,2 tūkst. gyventojų asmeninių ūkių ir 418 žemės ūkio bendrovių. Per 2001–2007 metus 3,2 karto padaugėjo registruotų ūkininkų, o sumažėjo veikiančių žemės ūkio bendrovių – 40 proc. ir gyventojų asmeninių ūkių – 56,5 proc. Aktyviai registruotis ūkininkus paskatino galimybė be akcizo įsigyti dyzelinio kuro. Ūkininko ūkius įregistravo ir dalis asmeninių ūkių savininkų.

Ūkininkų ūkių kūrimas sudaro pagrindą tolesnei žemės ūkio plėtrai. Pirmieji ūkininkų ūkiai Lietuvoje susikūrė 1989 m. pagal Valstiečio ūkio įstatymą. Atkūrus nepriklausomybę, ūkininko ūkius pradėta steigti grąžintoje ar paveldėtoje žemėje.

Šiuo metu šalyje vyrauja smulkūs ūkininkų ūkiai. Iki 10 ha ūkiai sudaro didžiąją dalį (beveik 60 proc.) visų ūkininko ūkių, jų kasmet daugėja. Didesni kaip 50 ha ūkiai sudaro 5,8 proc. visų ūkių. Vidutinis šalies ūkininko ūkio dydis 2005 m. buvo 12,2 ha, 2007 m. pradžioje – 12 ha ž. ū. naudmenų, tuo tarpu ES-25 šalyse – 22,6 ha. Tik trečdalis Lietuvos ūkininkų ūkių pagal Europos Sąjungos metodiką priskiriami prekiniams ūkiams. Todėl aktualu stambinti ūkininkų ūkius, didinti jų konkurencingumą.

Valstybinės žemės sklypus asmeniniam ūkiui steigti pradėta nuomoti po Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo”: žemės ūkio įmonių darbuotojams leista nuomoti iki 3 ha, o kitiems kaimo gyventojams – iki 2 ha ž. ū. naudmenų. Vėliau šiuos sklypus leista privatizuoti. Taip susiformavo ir buvo įteisinta smulkiųjų ūkių grupė – gyventojų asmeniniai ūkiai.

Šiuo metu vieną gyventojų asmeninių ūkių grupę sudaro ūkiai, kurie yra išpirkę žemę iš valstybės ir gali savo ūkį įregist­ruoti Ūkininkų ūkių registre bei naudotis valstybės teikiama parama. Kitą grupę sudaro asmeniniai ūkiai, kurie nėra išpirkę žemės, ją nuomoja iš valstybės ir nėra priskiriami ūkininkų ūkiams.

Ūkininkų ir asmeniniai ūkiai

Ūkininkų ūkiai ir gyventojų asmeniniai ūkiai yra pagrindinės ūkininkavimo formos kaime. Privačios žemės savininkai (ūkininkai) ir gyventojų asmeniniai ūkiai disponuoja didžiausia ž. ū. naudmenų dalimi – 2006 m. jie valdė 88,2 proc. visos ž. ū. paskirties žemės. Šiuose ūkiuose pagamintos bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė tais pačiais metais sudarė 3 mlrd. 658,1 mln. Lt, arba 74,5 proc. visos šalyje pagamintos bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės.

Per pirmąjį nepriklausomybės dešimt­metį ūkininkų ūkiai kūrėsi ir plėtėsi, juose buvo gaminama vis daugiau žemės ūkio produkcijos, nors bendros šių produktų gamybos apimtys visų kategorijų šalies ūkiuose mažėjo. Nuo 2000 m. ūkininkų ir gyventojų asmeniniuose ūkiuose yra sukoncentruota didesnė dalis beveik visų augalininkystės produktų ir pieno gamybos, mažiau gaminama tik mėsos ir kiaušinių.

Pagrindinių žemės ūkio augalų derliaus ir gyvulininkystės produkcijos gamybos apimčių kitimą nulėmė skirtingi ūkininkavimo tikslai ūkininkų ūkiuose. Stambūs ūkiai siekia maksimalaus pelno ir konkurencingumo, o smulkiems ūkininkų bei gyventojų asmeniniams ūkiams pelnas nėra esminis tikslas. Jų savininkai, trūkstant rinkos gaminamų žemės ūkio produktų pardavimui, esant žemoms šių produktų supirkimo kainoms, siekia apsirūpinti savo gamybos maisto produktais, neapleisti žemės, kaip vertybės.

Žemės ūkio bendrovės

Priėmus Žemės ūkio bendrovių įstatymą, 1991 m. vietoj gamybinių-technologinių kompleksų, greta ūkininkų ir gyventojų asmeninių ūkių, pradėtos steigti naujo tipo įmonės – žemės ūkio bendrovės (iki tol veikusių žemės ūkio įmonių turtas buvo privatizuojamas, įmonės skaidomos į smulkesnius organizacinius vienetus).

Žemės ūkio bendrovės reformos pradžioje buvo vyraujanti žemės ūkio ­įmonių rūšis (4 279 bendrovės) ir pagal dirbamą žemės plotą, darbuotojų skaičių, ir pagal pagamintos žemės ūkio produkcijos kiekį (2000 m. pagaminta 68,3 proc. bendro jos kiekio šalyje). Vykstant žemės reformai, žemės ūkio bendrovių ir gaminamos žemės ūkio produkcijos kiekis jose mažėjo.

Pirmasis dešimtmetis bendrovėms buvo sunkus. Tai lėmė ne tik objektyvios perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygos, bet ir valstybės institucijų, atskirų politinių jėgų priešiškas nusistatymas šios ūkininkavimo formos atžvilgiu. Daugelis bendrovių neatlaikė naujų sąlygų ir likvidavosi. Kitų žlugimas buvo užprogramuotas, išskirstant buvusių ūkių turtą smulkiais gamybiniais kompleksais, dažnai tarpusavyje technologiškai visiškai nesusietais. Tiesa ir tai, kad, įsteigus žemės ūkio bendroves, jų nariai nesuprato buvusių įmonių reorganizavimo tikslų ir esmės, rinkos ekonomikos ir konkurencijos, o, svarbiausia, nesuprato savo, kaip bendrovės nario – dalies turto savininko, padėties, pareigų ir atsakomybės bendrovėje. Prie žemės ūkio bendrovių žlugimo prisidėjo ir tų bendrovių buvę vadovai bei specialistai, iššvaistę didžiąją šių įmonių turto dalį.

Pastaraisiais metais žemės ūkio bend­rovių skaičius stabilizavosi, susiformavo perspektyvių žemės ūkio bendrovių tinklas, kurios sėkmingai gali konkuruoti su kitais žemės ūkio produkcijos gamintojais. Žemės ūkio bendrovių ilgalaikio turto vertė 2006 m. pabaigoje sudarė 838 mln. litų. Vidutiniškai vienos bendrovės ilgalaikis turtas per 2003–2006 metus išaugo 2,3 karto ir sudarė 2,8 mln. litų.

Didžiausią turto dalį (daugiau kaip 95 proc.) sudarė materialus turtas, o iš jo – mašinos ir įrengimai. Sparčiausiai bend­rovėse 2003–2006 m. buvo atnaujinama žemės ūkio technika ir įrengimai. Šio turto vertė vienam ž. ū. naudmenų hektarui 2006 m. buvo 64 proc., o vienam darbuotojui – net 95 proc. didesnė negu 2003 m. Yra bendrovių, disponuojančių 15–20 mln. Lt turtu. Tokiuose ūkiuose naši technika, modernios technologijos, intensyvi prekinė gamyba. Atnaujinus techniką ir įdiegus naujas technologijas, per pastaruosius dvejus metus darbo našumas bendrovėse vidutiniškai padidėjo beveik 27 proc. ir 2006 m. jis buvo 2,5 karto didesnis negu vidutiniškai šalies žemės ūkyje.

Žemės nuosavybė sutvirtintų pozicijas

Pastaruoju metu bendrovės valdo nedidelius žemės ūkio naudmenų plotus, nors jie kasmet didėja ir yra daug didesni negu ūkininkų ūkių. Per paskutinius 4 metus vidutinis vienos žemės ūkio bend­rovės ž. ū. naudmenų plotas padidėjo 330 ha ir sudarė 906 ha. Didžiausią jos dalį (apie 90 proc.) sudarė nuomojama žemė. Šios žemės plotai kasmet didėjo ir 2006 m. nuosava žemės ūkio bendrovių žemė sudarė 10,6 proc. visos jų dirbamos žemės.

Žemės ūkio bendrovės – intensyvūs prekiniai ūkiai – 2006 m., naudodamos 11,8 proc. šalies ž. ū. naudmenų, pardavė 35–37 proc. visų šalyje supirktų grūdų, rapsų, cukrinių runkelių, 42–44 proc. vaisių, daržovių, 74,6 proc. gyvulių ir paukščių, 17,4 proc. pieno. Žemės ūkio bendrovių gamybos intensyvumas yra daug didesnis ir jis didėja sparčiau nei kituose ūkiuose.

Statistikos departamento duomenimis, bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė 2005 m., palyginti su 2000 m., visuose šalies ūkiuose padidėjo 6,4 proc., žemės ūkio bendrovėse – 33,3 proc., ūkininkų ir gyventojų asmeniniuose ūkiuose – nepakito. Žemės ūkio bendrovėse 1 ha ž. ū. naudmenų pagaminama beveik 3 kartus daugiau bendrosios žemės ūkio produkcijos negu visų kategorijų ūkiuose.

Numatoma, kad žemės ūkio bendrovių ekonominiai rodikliai gerės dėl didesnio darbo našumo ir gamybos intensyvumo šio tipo ūkiuose, prognozuojamų palankesnių žemės ūkio produkcijos rinkos sąlygų bei didesnės valstybės paramos ir galimybių pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama pagal Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones.