Rapsų derlingumui mūsų šalyje vis didesnę neigiamą įtaką daro pastaraisiais metais išplitusios grybinės ligos. Didelį grybinių ligų išplitimą lemia didėjantys rapsų plotai bei besikeičiantis klimatas. Daugiamečiais tyrimais nustatyta, kad kasmet pasireiškianti žalinga rapsų liga mūsų šalyje yra juodoji dėmėtligė. Nuo 2003 metų, šiltėjant ir ilgėjant rudens periodams, susidaro ypač palankios sąlygos fomozei plisti žieminiuose rapsuose, o 2007 metais rapsų pasėliuose kilo ir sklerotinio puvinio epidemija.

Sklerotinis, arba baltasis, puvinys geografiškai yra labai plačiai išplitęs – juo augalai serga Kanadoje, JAV, Kinijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Prancūzijoje, Vokietijoje, kur rapsų auginama labai daug ir vyrauja žieminiai rapsai, šios ligos epidemija kyla vieną ar du kartus per dešimtmetį.

Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje minėtose šalyse fungicidai nuo sklerotinio puvinio buvo naudojami rutiniškai, tai yra dauguma rapsų pasėlių kasmet profilaktiškai buvo purškiami fungicidais. Kadangi ligos epidemija kildavo tik kartą per dešimtmetį, daugelis purškimų fungicidais ekonomiškai nebuvo pagrįsti, buvo teršiama gamta, o ir sąlygos ligos sukėlėjo atsparumui išsivystyti dažnai naudojant fungicidus buvo labai palankios. Pastaraisiais metais šiose šalyse gana plačiai taikomi įvairūs sklerotinio puvinio prognozių metodai.

Nors mokslininkai deda daug pastangų kurdami patikimesnius ir operatyvius šios ligos prognozavimo metodus, šiais metais Vokietijos ūkininkai patyrė didelių rapsų sėklų derliaus nuostolių dėl nepakankamai tikslios šios ligos prognozės pagal „SkleroPro“ modelį. Rapsų sėklų derliaus nuostoliai dėl sklerotinio puvinio siekė 30–60 procentų.

Pernai – sklerotinio puvinio epidemija

Sklerotinis puvinys mūsų šalies laukuose, žieminių rapsų pasėliuose labiau buvo išplitęs tik 1997 metais. Pastaruosius 10 metų ši liga beveik nepasireikšdavo, tik viename kitame pasėlyje buvo aptinkama pavienių pažeistų augalų. Labai palankiai susiklosčius oro sąlygoms 2007 metais, kilo šios ligos epidemija žieminiuose rapsuose, daugiau negu įprasta buvo pažeisti ir vasariniai rapsai.

Ekspedicinių tyrimų metu nustatyta, kad kai kuriuose rapsų pasėliuose sklerotinis puvinys pažeidė iki 90 proc. augalų. Pažeidimai buvo įvairūs: pagrindinio stiebo apatinėje dalyje ir aukščiau, kai kur buvo pažeistos tik atskiros augalo šoninės šakos. Pasėliuose, kurie buvo purkšti fungicidais, liga išplito mažiau, tačiau ir ten brendimo tarpsniu buvo aptikta iki 15 proc. ligotų augalų. Dėl sklerotinio puvinio epidemijos rapsų augintojai prarado apie trečdalį rapsų sėklų derliaus, kai kurie ir daugiau. Liga ypač išplito tuose ūkiuose, kur rapsų koncent­racija pasėlių struktūroje buvo didesnė negu 25 procentai.

Kokie ligos simptomai?

Pirmieji matomi ligos simptomai gali pasirodyti iš karto po rapsų žydėjimo, tačiau dažniausiai liga pastebima rapsų brendimo tarpsniu. Ant rapsų stiebų, šoninių šakų ar net ankštarų pasirodo baltos dėmės, kurios drėgnu oru pasidengia balta vatos pavidalo grybiena. Sausu oru grybiena pradingsta, stiebas pažeidimo vietose būna baltas. Priklausomai nuo to, kada augalas užsikrėtė, dėmės dydis gali labai skirtis. Dėmės pakraščiai paprastai būna šviesesni, vidurys darosi pilkšvas, dažnai su koncentriškomis rievėmis.

Labai drėgnu oru nuo pažeistų augalų grybas perauga ant gretimų ir taip liga plinta toliau. Tai ypač būdinga tankiems ar piktžolėtiems pasėliams, kur augalai liečiasi vieni su kitais ir susidaro palankesnis drėgmės mikroklimatas. Stiebas pažeidimo vietose tuščiaviduris, stiebo viduje susiformuoja įvairaus dydžio kieti skleročiai – grybienos telkiniai. Iš pradžių jie būna balti, vėliau pajuoduoja. Palankiomis sąlygomis, esant pakankamai drėgmės, skleročiai gali formuotis ir stiebo išorėje. Skleročių dydis įvairus, dažniausiai nuo 3 iki 15 mm ilgio, netaisyklingos formos.

Skleročiai rapsų stiebo viduje ar išorėje yra pagrindinis skiriamasis sklerotinio puvinio požymis.

Kaip plinta sklerotinis puvinys?

Sklerotinį puvinį sukelia nekrotrofinis patogenas Sclerotinia sclerotiorum. Sklerotinio puvinio sukėlėjas yra labai plačios specializacijos, viskuo mintantis grybas. Sclerotinia sclerotiorum pažeidžia apie 400 augalų rūšių, tarp jų rapsus, sojas, saulėgrąžas, garstyčias, lauko pupas, žirnius, pupeles, melionus, agurkus, pomidorus, morkas, bulves ir kt. Be kultūrinių augalų, ligai jaut­rios daugelis dviskilčių piktžolių. Miglinių šeimos augalai (varpiniai javai, varpinės žolės) yra atsparūs šiam patogenui.

Grybas, sukeliantis sklerotinį puvinį, dirvoje nepalankias sąlygas išgyvena skleročių pagalba. Dirvoje jie išlieka gyvybingi 8–10 metų. Grybo skleročiai yra pagrindinis infekcijos šaltinis.

Esant pakankamai drėgmės dirvoje ir jai sušilus iki 10 oC ir daugiau, grybo skleročiai, esantys netoli dirvos paviršiaus, pradeda dygti ir formuoti 6–15 mm dydžio, oranžiniai rudos spalvos grybo vaisiakūnius – apotecius. Kartais iš skleročių tiesiogiai išauga grybiena, kuri plinta dirva ir apninka augalų apatinę stiebo dalį. Tačiau dažniausiai liga plinta lytiniu būdu – askosporomis iš apotecių. Skleročiai, esantys gilesniuose dirvos sluoksniuose, lieka ramybės būklėje iki tol, kol dirvos dirbimo metu atsiduria netoli dirvos paviršiaus, iki 1 cm gylyje, ir susiklosto palankus drėgmės ir temperatūros režimas jiems sudygti.

Dažniausiai apoteciai iš skleročių pasirodo balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, tačiau, palankiai susiklosčius sąlygoms, nauji apoteciai iš tų pačių skleročių sezono metu gali išaugti ir vėliau. Iš apotecių ore pasklinda grybo askosporos, kurios, judėdamos su oro srovėmis, užkrečia rapsus. Dauguma askosporų išplinta nedideliais atstumais tame pačiame lauke, tačiau dalis jų su vėju gali nukeliauti ir didesnius atstumus, pasiekti gretimus laukus. Askosporas iš apotecių išbirti skatina besikaitaliojantys drėgni ir sausesni periodai.

Sklerotinio puvinio infekcija ypač pavojinga, kai sutampa trys pagrindiniai faktoriai: grybo askosporų išbarstymo periodas, rapsų žydėjimo periodas (pradėję kristi žiedlapiai) ir didelė santykinė oro drėgmė.

Kad grybo askosporos užkrėstų rapsų augalus, jos turi pasiekti vietą ant augalo, kur yra pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų askosporoms sudygti ir grybui augti. Tinkamiausi maisto medžiagų šaltiniai askosporoms yra rapsų žiedlapiai, žiedadulkės ir apvytę lapai.

Askosporos, patekusios ant žiedų, kartu su žiedlapiais nukrenta ant rapsų lapų ir prie jų prilimpa. Drėgnu oru, kai ilgai laikosi rūkas ar krinta lietaus dulksna, ypač tankiuose ir piktžolėtuose rapsų pasėliuose susidaro pakankamai geras mik­roklimatas sklerotinio puvinio infekcijai. Nukritę žiedlapiai gerai prisiklijuoja prie lapų ir askosporos sudygsta, išauga grybiena. Grybas nuo lapo per lapkotį pasiekia stiebą ir stiebe vystosi abiem kryptimis – ir aukštyn, ir žemyn nuo pažeidimo vietos, stiebo išorėje ir viduje. Priklausomai nuo to, kokiame aukštyje užsikrėtė lapas, tokiame aukštyje ant stiebo ir išsivysto sklerotinio puvinio dėmės.

Iš tankių grybienos telkinių, rapsams bręstant, iš pradžių formuojasi minkšti balti skleročiai, kurie vėliau tampa kieti ir juodi. Sklerotinio puvinio pažeistame tuščiaviduriame rapsų stiebe skleročiai sukrenta į apatinę pažeistos vietos dalį, o derliaus nuėmimo metu su augalų liekanomis patenka į dirvą. Nedidelė dalis skleročių gali patekti ir į rapsų sėklas, stambesni skleročiai pašalinami iš sėklų jų valymo metu, o smulkesni lieka sėklose, ir tokiu būdu liga gali būti išplatinta į kitus laukus. Visgi pagrindinė skleročių masė derliaus nuėmimo metu patenka į dirvą, ir tai yra pagrindinis sklerotinio puvinio infekcijos šaltinis. Ligos ciklas prasideda iš naujo.

Kaip prognozuojama liga?

Kaip jau minėta, rapsai sklerotiniu puviniu užsikrečia žydėjimo metu, tačiau ryškius ligos požymius galima pamatyti tik brendimo tarpsniu. Prognozuoti galimą sklerotinio puvinio išplitimą yra gana sudėtinga, kadangi ligos protrūkį lemia daug faktorių ir įvairios šių faktorių kombinacijos.

Pavyzdžiui, Švedijoje liga prognozuojama remiantis grybo skleročių gebėjimu formuoti apotecius. Augalų ligų ir kenkėjų signalizacijos ir prognozių tarnybos specialistai kiekvienais metais rapsų laukuose į dirvą nustatytose vietose „pasėja“ šimtus skleročių. Stebi jų dygimą, apotecių gausumą ir, kartu su konkrečiame lauke sukauptais meteorologiniais duomenimis, informacija apie būtent tą lauką (ar dažnai lauke auginami jautrūs ligai augalai, kokia pasėlio būklė ir kt.), prognozuoja ligos išplitimą.

Kitas būdas – surenkami rapsų žiedlapių ėminiai, jie laboratorijoje pasėjami ant specialių maitinamųjų terpių Petri lėkštelėse ir po 4–5 dienų ūkininkai gali gauti atsakymą, koks žiedlapių procentas yra užsikrėtęs grybo askosporomis. Susiejus tai su pagrindiniais meteorologiniais veiksniais konkrečiame lauke, bandoma nuspėti ligos išplitimo riziką.

Šie metodai gana imlūs laiko ir darbo sąnaudų atžvilgiu, kelios dienos yra per ilgas laiko tarpas, laukiant rekomendacijų dėl fungicidų naudojimo. Pastaruoju metu vis dažniau rapsų žiedlapių ir žiedų užsikrėtimo askosporomis laipsniui nustatyti taikomi molekulinės biologijos metodai. Ūkininkai žiedų mėginius pagal patvirtintą sistemą pristato į tuo užsiimančią laboratoriją ir po paros gauna atsakymą.

Aišku, rapsų žiedų užsikrėtimo asko­sporomis laipsnis yra tik vienas iš rodiklių. Ligos prognozei būtini ir meteorologiniai duomenys, geriausia iš konkretaus lauko. Sukurti įvairūs ligos prognozės modeliai, tačiau nė vienas jų nėra absoliučiai patikimas. Ligos prognozės modelio sukūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis ilgamečių stebėjimų ir tyrimų duomenų.

Kaip apsaugoti rapsus nuo sklerotinio puvinio?

Sklerotinis puvinys – sėjomaininė liga, todėl labai svarbu, kad jautrūs ligai augalai į tą patį lauką grįžtų ne dažniau kaip kas 4–5 metai. Javai, kukurūzai ir varpinės žolės neserga šia liga, todėl, auginant šiuos augalus ir naikinant piktžoles, galima sumažinti skleročių gyvybingumą dirvoje. Tankiuose ir piktžolėtuose pasėliuose ligai plisti sąlygos palankesnės, todėl rekomenduojama vengti pasėlius pernelyg sutankinti. Gausiai azoto trąšomis patręštuose pasėliuose, manoma, ligai plisti sąlygos taip pat palankesnės dėl gausios vešlios augalų lapijos ir geresnio drėgmės režimo pasėlyje, todėl reikėtų vengti pernelyg gausaus rapsų tręšimo azoto trąšomis.

Nors įvairios selekcinės kompanijos deda daug pastangų, kurdamos vienai ar kitai ligai atsparias veisles, iki šiol atsparių sklerotiniam puviniui rapsų veislių nėra sukurta, nors jų jautrumas šiai ligai šiek tiek skiriasi. Atsparios ligai veislės būtų pats efektyviausias ir gamtai saugiausias apsaugos nuo sklerotinio puvinio būdas. Kol tokių veislių nėra sukurta, tenka naudoti aktyvias apsaugos priemones – fungicidus. Labai svarbu žinoti, kokius fungicidus pasirinkti ir kada jais purkšti.

Fungicidai nuo sklerotinio puvinio efektyvūs tik tada, kai naudojami užsikrėtimo metu, t. y. žydint rapsams (BBCH 63, kai žydi 30 proc. rapsų žiedų ir pradeda kristi pirmieji žiedlapiai). Fungicidais nupurškus prieš žydėjimą ar po žydėjimo, negalima tikėtis gerų rezultatų. Vienu atveju fungicidai bus panaudoti per anksti, dar prieš užsikrėtimą, kitu atveju – per vėlai, nes pasirodžius pirmiesiems matomiems ligos požymiams, sklerotinio puvinio kontroliuoti jau neįmanoma. Taigi, efektyviai rapsų pasėlius nuo sklerotinio puvinio apsaugoti fungicidais įmanoma tik juos naudojant preventyviai, t. y. užsikrėtimo metu, kai jokių išorinių ligos požymių dar nėra. Kadangi žydinčius rapsų pasėlius labai mėgsta bitės, fungicidai naudotini itin atsargiai, kad nekiltų neigiamų pasekmių.

Po ligos protrūkio šiais metais sunku nuspėti, kada vėl kils ligos epidemija. Didžiulis infekcijos (grybo skleročių) užkrato kiekis po šių metų sklerotinio puvinio epidemijos pateko į dirvas, todėl ligos išplitimo rizika labai padidėjo daugeliui metų. Kad fungicidų naudojimas nuo šios ligos būtų ekonomiškai pagrįstas, būtina artimiausiu laiku įsisavinti kitų šalių mokslininkų ilgamečių tyrimų duomenų pagrindu jau sukurtus šios ligos išplitimo prognozės modelius ir juos adaptuoti vietos sąlygoms.

Apie numatomą žydinčių rapsų pasėlio purškimą būtina informuoti artimiausius bitininkus, o purkšti žydinčius rapsus galima tik vėlai vakare, bitėms sugrįžus į avilius. Kad purškiamas tirpalas geriau padengtų augalus, rekomenduojama naudoti daugiau vandens (1 ha 300–400 l).