Remiantis ES nuostatomis, nuo 2009 m. tiesiogines išmokas gaus tik tokių ūkių savininkai, kurie savo valdose bus įdiegę aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės, veterinarijos ir fitosanitarijos reikalavimus. Nauja paramos mokėjimo tvarka bus įgyvendinama laipsniškai, kaip tai buvo daroma ES šalyse-senbuvėse. Iš 18 teisės aktų nemaža dalis reikalavimų apibrėžia gyvulių auginimo kriterijus pagal Gyvūnų gerovės nuostatas.

Ūkio tvarkymo reikalavimai (vadinamieji „cross compliance“) reglamentuoja 18 direktyvų, kurios ap­ima aplinkosaugą, visuomenės, gyvūnų ir augalų sveikatą, gyvūnų gerovę. Ūkininkas, gaunantis tiesiogines išmokas, privalės laikytis ūkio tvarkymo ir aplinkosaugos reikalavimų. Jei jų nesilaikys, tiesioginės išmokos bus mažinamos arba visai nemokamos už tuos kalendorinius metus, per kuriuos reikalavimai buvo pažeisti.

Gyvūnų gerovė – neatsiejama modernaus ūkininkavimo dalis

Pastaruoju metu nemažą laiko dalį, o kartais ir ištisus metus, melžiamos karvės yra laikomos tvartuose. Taikant tokį laikymo būdą, jos apsaugomos nuo atšiauraus oro, neištrypiami žolynai, jie tolygiai nušienaujami. Tai suteikia geresnes sąlygas valdyti ir kontroliuoti karvių bandą.

Šiuolaikinių veislių melžiamos karvės yra gerokai didesnės už prieš 20–30 metų laikomus gyvulius. Tuomet statyti tvartai yra eksploatuojami ir šiandien, tad jie yra nebe tokie tinkami ir patogūs, todėl gali turėti neigiamos įtakos gyvulių sveikatai, gerovei ir produktyvumui.

Statant ar įrengiant naujus tvartus, labai svarbu, kad planuojamos karvių laikymo patalpos nebūtų per mažos. Kartais kai kurie darbai netinkamai atliekami ar bandoma sutaupyti lėšų, įsigyjant prastos kokybės įrangą. Tai taip pat neigiamai atsiliepia gyvulių gerovei, kuri turi įtakos karvių produktyvumui.

Klimato atšilimas keičia nusistovėjusius reikalavimus karvidėms. Pastaruoju metu žiemos tampa vis šiltesnės, o vasarą temperatūra pakyla netoli rekordinių karščių. Į tai reikia atsižvelgti projektuojant karvidę.

Be to, griežtinamos ir gyvūnų gerovės nuostatos, kurios ir lemia karvių laikymo patalpų reikalavimus. Netinkamas tvarto technologinis planas ir statybos klaidos pažeidžia gyvūnų gerovę, pvz., per siauri karvių vaikščiojimo takai gali sukelti gyvulių traumas, blogas mikroklimatas padidina riziką susirgti įvairiomis ligomis, per maži plotai prie girdyklų ar šėrimo tako mažina karvių produktyvumą. Pagal Gyvūnų gerovės reikalavimus gyvuliai turi turėti vadinamąsias Penkias laisves.

Taigi gyvulių laikymo sistemos ir pa­statai turi būti suplanuoti taip, kad atitiktų minėtas Penkias laisves.

Melžiamų karvių laikymo reikalavimai

Nesvarbu, kokia karvių laikymo sistema taikoma, būtina atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus. Tad karvių laikymo vietos turi būti patogios, švarios, sausos, gerai ventiliuojamos. Taip pat reikia užtik­rinti, kad gyvuliai galėtų judėti patogai. Šiuo metu vis labiau populiarėja boksinis melžiamų karvių laikymas, tačiau nereikia pamiršti ir palaido, ant gilaus kraiko karvių laikymo sistemos. Abi sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų, tad labai sunku pasakyti, kuri labiau atitinka šiandieninius karvių laikymo reikalavimus.

Vertinant abi sistemas, didžiausias laikymo ant gilaus kraiko sistemos trūkumas yra rizika karvėms susirgti mastitu. Neišvengiama ir kojų ligų. Dažniausiai taip atsitinka todėl, kad esamai karvių bandai tvartas per mažas ar netinkamai suprojektuotas. Jei abiejų karvių laikymo sistemų tvartuose yra optimaliai laikomasi technologinių reikalavimų, gyvūnų gerovės reikalavimai nepažeidžiami taip pat. Svarbiausia yra atkreipti dėmesį į karvių gulėjimo vietas ir ypač jų paviršių.

Renkantis karvių laikymo sistemą, svarbu įvertinti kraiko pasiūlą ir jo kainą bei kaip pasirinktas kraikas bus tvarkomas mėšlo šalinimo sistemoje.

Išlaidos tvarto statybai priklauso nuo pasirinktos karvių laikymo sistemos. Pigesnis gilaus kraiko tvartas, šalto tipo boksiniam tvartui įrengti reikės investuoti daugiau lėšų. Planuojant tvarto statybas, vertėtų apmąstyti galimybę vėliau pastatą pritaikyti kitai ūkio veiklai. Siekiant įdiegti gyvūnų gerovės reikalavimus, svarbiausia pasirinkti tinkamą stogo konstrukciją, kad būtų optimalus tvarto vėdinimas.

Kad ir koks būtų tvartas, didelis dėmesys turi būti skiriamas karvių gulėjimo paviršiui. Ganykloje karvė iš viso guli apie 11 valandų per parą, tad reikia stengtis, kad tiek pat laiko ji galėtų gulėti ir tvarte. Paprastai karvė guli apie 60 min., kol tampa nebepatogu dėl didelio kūno svorio spaudimo į vietas, kuriomis ji liečiasi su gulėjimo paviršiumi. Taigi karvė gulasi ir keliasi ne mažiau kaip 10 kartų per dieną. Jei karvė mažiau guli, vadinasi ji daugiau laiko vaikšto ar stovi prie pašaro, tai turi įtakos karvių kojų sveikatai. Todėl, taikant bet kokią karvių laikymo sistemą, labai svarbu sudaryti sąlygas, kad karvė galėtų patogiai ir kuo ilgiau gulėti.

Boksiniame tvarte boksų įrengimas ir jų parametrai, kraikas, ventiliacija lemia karvių švarumą. Patalpos išlieka švarios ir sausos, jei dažnai valomos. Nuolatinė švara ypač aktualu, siekiant apsaugoti karves nuo nagų ligų. Viena iš karvių nagų ligų profilaktikos priemonių – nagų dezinfekavimo vonelės. Ar laikomos ant gilaus kraiko karvės bus švarios, labiausiai priklauso nuo kreikimo. Jei kreiksime daugiau ir dažniau, gulėjimo vietos bus sausos ir švarios, sumažės rizika karvėms susirgti nagų ligomis.

Tvartai ir gyvulių laikymo technologijos

Šiuolaikinės karvių laikymo sistemos turėtų būti įrengtos taip, kad būtų galima lengviau valdyti bandą ir sunaudoti kuo mažiau darbo jėgos sąnaudų.

Gilaus kraiko tvartai. Atstumas nuo karvių gulėjimo vietų iki pašaro turėtų būti kuo trumpesnis, o kelias pašaro link kuo tiesesnis. Atstumas nuo šėrimo tako iki kreikiamų guoliaviečių galinės sienos turėtų būti ne didesnis kaip 10 m. Svarbu sumažinti gyvulių spūstis prie išėjimų iš tvarto.

Kadangi karvės dažniausiai mėgsta gulėti išilgai sienos, stačiakampio formos tvartai yra labiau tinkami negu kvadrato formos.

Laikant karves ant gilaus kraiko, mėšlo takas turėtų būti įrengtas ant betoninės dangos. Taip išvengiama karvių nagų peraugimo. Mėšlo takas turėtų būti ne siauresnis kaip 4 m, kad gyvuliai laisvai prieitų prie šėrimo stalo arba kad pakaktų vietos prie jo apsisukti. Mėšlas nuo mėšlo tako turėtų būti valomas ne rečiau kaip 2 kartus per dieną.

Nerekomenduojama girdyklas įrengti karvių gulėjimo vietose ar netoli jų, nes vieta šalia jos pasidaro labai šlapia ir nešvari. Geriausia girdyklas įrengti prie šėrimo stalo ar tvarto galuose taip, kad karvės galėtų atsigerti tik būdamos ant betoninio paviršiaus. Tačiau tai neturėtų trukdyti takams nuvalyti.

Kad mėšlas nepatektų iš mėšlo tako į karvių gulėjimo vietas, tarp jo ir guoliaviečių reikėtų įrengti nedidelį bortelį. Ypač tai aktualu, valant mėšlą iš tvarto. Bortelio aukštis priklauso nuo mėšlo valymo dažnumo, bet paprastai jis būna 0,2 m aukščio. Bortelis negali būti aukštesnis kaip 0,3 m.

Kad karvės mažiau sirgtų mastitu, reikėtų taip suorganizuoti darbą, kad po melžimo jos apie 30 min. stovėtų ar vaikščiotų, bet neitų gultis. Geriausia, kad tuo metu karvės ėstų.

Boksiniai tvartai. Šlapios, užterštos boksų guoliavietės padidina pavojų susirgti mastitu. Bet kuriuo atveju labai svarbu boksus tinkamai suprojektuoti ir juos prižiūrėti. Ar karvė norės bokse ilsėtis, ar guoliavietės bus sausos, labiausiai priklauso nuo tvarto vėdinimo.

Boksas turi būti pakankamai platus, kad karvė galėtų patogiai gulėti, tačiau ir ne pernelyg platus, kad karvė negalėtų apsisukti. Boksas taip pat turi būti gana ilgas, kad karvė galėtų patogiai ilsėtis ant bokso grindų nesusižeisdama ir taip, kad mėšlas ir šlapimas patektų ant mėšlo tako. Bokso guoliavietės paviršius turi būti elastingas ir išlikti pakankamai sausas. Be to, boksas turi būti taip pritaikytas, kad karvė galėtų natūraliai pakilti ir atsistoti. Liesdamasi prie pertvarų, ji neturi susižeisti. Visų pirma, guldamasi karvė neturi atsitrenkti į kurią nors pertvaros vietą, kadangi šio judesio iki galo ji nekontroliuoja. Jeigu dėl vietos trūkumo į priekį ji negali palinkti, karvei sunku pakilti ant užpakalinių kojų. Labai apribojus plotą, karvė iš pradžių stojasi ant priekinių kojų, kaip ark­lys, dėl to gali susižeisti kojas.

Sumažinus boksų ilgį, mažiau mėšlo pateks į bokso užpakalinę dalį, dėl to tešmuo išliks švarus. Bet jeigu boksas bus pernelyg trumpas, karvei bus sunku ištiesti galvą į priekį ir atsikelti. Nustatant boksų matmenis, siekiama garantuoti ir karvių patogumą, ir švarą. Boksai turi būti įrengti taip, kad karvė galėtų atsigulti bei atsikelti natūraliai ir patogiai. Jie turi būti pakankamai platūs, kad karvėms užtektų vietos nesiliesti prie pertvarų nesusižeidus ir jų nesulaužius. Tačiau jeigu boksai per platūs, karvės gali apsisukti ar gulėti įstrižai. Jeigu boksai per ilgi arba krūtinės atrama netinkamoje vietoje, karvės gali gulėti per toli į priekį. Dėl visų šių nukrypimų, karvėms tuštinantis, mėšlas gali patekti į guoliavietę. Taigi platesniuose ir ilgesniuose boksuose karvėms patogiau, bet mažiau švaros, todėl boksus reikia labiau prižiūrėti. Tyrimais nustatyta, kad karvės boksuose ilsisi tuo ilgiau, kuo jų matmenys didesni. Geriausia boksų matmenis nustatyti pagal karvių svorį. Tačiau reikia atsižvelgti į boksų išdėstymą tvarte (boksas prie išorinės sienos, viduje tvarto ar boksas prieš boksą).

Projektuojant karvių poilsio zoną, paprastai reikėtų numatyti 5 proc. didesnį boksų skaičių negu planuojama laikyti karvių. Jei tvarte karvių yra daugiau negu boksų, toks tvartas yra perpildytas, dėl to ne visos karvės ilsisi tiek, kiek joms reikėtų. Pagal hierarchiją silpnesnės karvės praleidžia daugiau laiko stovėdamos, taip didindamos riziką susirgti kojų nagų ligomis. Perpildžius tvartą, nepakanka vietos prie pašarų, susidaro gyvulių eilė prie girdyklų. Tai neigiamai veikia gyvulių gerovę.

Labai svarbu, kaip tvarte išdėstyti boksai. Pastebėta, kad boksai, kurie yra arčiau šėrimo tako ar girdyklų gali būti visada užimti, palyginti su atokiau įrengtais boksais. Boksiniuose tvartuose su centriniu pašarų taku paprastai būna dvi arba trys eilės boksų. Trijų eilių boksų tvarte trims boksų vietoms skiriama viena šėrimo vieta, o dviejų eilių boksų tvarte viena šėrimo vieta skiriama dviems boksams. Vertinant abi sistemas, trijų eilių boksų tvarte yra apie 20 proc. mažiau karvių vaikščiojimo ploto negu dviejų eilių boksų tvarte. Todėl, padidinus karvių vaikščiojimo takų plotą 20 proc., jame pasiskirsto tvarte besikaupiantis mėšlas, taigi karvių nagos būna švaresnės, be to, boksai mažiau užteršiami mėšlu.

Praėjimai tvarte turėtų būti įrengti taip, kad nebūtų aklaviečių, nes tokiose vietose gali kilti „konfliktai“ tarp dominuojančių ir žemesnį rangą bandoje turinčių gyvulių. Taip gali atsitikti ir pernelyg siauruose praėjimuose. Rekomenduojamas mėšlo tako tarp boksų eilių plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 3 m. Jei tvarte įrengtos trys eilės boksų, šėrimo takas turėtų būti 5 m pločio, jei dviejų eilių – gali būti sumažintas iki 4 m pločio. Kad nesusidarytų „aklaviečių“, boksų eilių galuose būtina įrengti skersinius praėjimus. Jie turi būti įrengiami kas 20 guoliaviečių arba kas 18–25 metrus.

Jei padidėja banda, reikia įrengti papildomų guoliaviečių. Dažniausiai jos įren­gia­mos praėjimuose, tuomet sumažėja skersinių praėjimų plotis. Taip įrengus papildomus boksus, sumažėja vietos ir prie girdyklų. Ypač daug problemų dėl to kyla karštomis vasaromis. Kai kurios karvės gali likti iš viso negėrusios.

Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad karvės dažniausiai vaikšto vidiniu tvarto praėjimu. Nustatyta, kad šiame praėjime įrengtoje girdykloje karvės išgeria 40 proc. viso girdymui skirto vandens. Kai kurie ūkininkai viduryje tvarto įrengia papildomą 4–4,5 m praėjimą su girdyklomis abiejose pusėse.

Kad karvės nevaikščiotų iš bokso į boksą, atstumas nuo bokso pertvaros galo iki tako turėtų būti apie 35 cm. Viršutinis pertvarų turėklas turi būti pakeltas apie 110 cm aukščiau atskaitos taško, tai neleis karvėms apsisukti. Apatinio turėklo galinė dalis turėtų būti optimaliame aukštyje, t. y. nei per aukštai, nei per žemai, kad gyvuliai nesusižeistų šlaunų ir šonkaulių arba kad negulėtų po pertvara.

Skersai bokso viršutinės pertvaros įrengiama sprando užtvara, kad karvės nesituštintų bokse. Toks užtvaras karvėms visai netrukdo, jis tik neleidžia joms eiti per toli į priekį stojantis ir priverčia pasislinkti atgal keliantis. Per žemai įrengtas sprando užtvaras gali trukdyti karvėms atsigulti ir atsikelti. Jis turėtų būti įrengiamas 1,15–1,25 m aukštyje nuo boksų grindų, arba apie 20 cm žemiau stovinčios karvės sprando aukščio. Atstumas nuo guoliavietės galinės dalies iki sprando užtvaros turi būti apie 1,6–1,8 m. Naujai į boksus atėjusios karvės gali nemokėti tinkamai naudotis sprando užtvarais. Jeigu dėl to kyla sunkumų, galima laikinai perkelti užtvarą į priekį. Karvėms pripratus naudotis boksais, užtvaras atkeliamas atgal iki reikiamo atstumo.

Krūtinės atrama nuo guoliavietės galinės dalies turėtų būti nutolusi apie 1,6–1,8 m. Jos aukštis – apie 0,1 m, pasvirimas į priekį – apie 60o.

Guoliaviečių danga ir grindys. Bokso grindys turėtų būti įrengiamos 15–20 cm aukščiau mėšlo tako. Šis aukštis turi būti priderintas prie mėšlo šalinimo būdo (skreperio, prie traktoriaus sumontuoto verstuvo ar kitos įrangos). Iškeltas bortelis neleidžia karvei gulėti pusiau bokse ir pusiau ant tako, bet jeigu bortelis labai aukštas, karvės vengia lipti į boksą. Be to, lipdamos jos gali susižeisti tešmenį. Jeigu mėšlo takai ilgi, reikėtų įrengti aukštesnį bortelį, kad mėšlas nepatektų į boksus juos valant. Bokso grindis reikia įrengti su 2–3 proc. nuolydžiu iš priekio į galą. Kuo mažesnis guoliavietės nuolydis, tuo daugiau kraiko lieka guoliavietėje.

Kuo minkštesnis guoliavietės paviršius, tuo jis patogesnis karvėms, ir tuo mažiau jų serga nagų ligomis. Remiantis moksliniais tyrimais, smėlis ir smulkinta guma užpildyti čiužiniai yra gyvuliams priimtiniausia guoliavietės danga.

Ant betono arba gerai suplūktos žemės tiesiami elastingi čiužiniai yra neblogas ­gulėjimo paviršius. Tačiau čiužiniai yra pripildomi skirtingomis medžiagomis, tad ir karvėms skirtingų medžiagų čiužiniai yra skirtingai patrauklūs. Kad čiužinio paviršius būtų sausas, o karvės švarios, ant viršaus paklojama nedaug smulkintų šiaudų. Kad karvės nesusižeistų kojų, rekomenduojamas 8–10 cm storio kraikas. Guminiai kilimėliai mažiau tinka patogiam guoliui.

Jei grindys geros, karvės rečiau paslysta, saugiau eina prie pašaro, atsigerti vandens ir į boksus. Be baimės judančių karvių rują lengviau nustatyti. Todėl labai svarbu parinkti tinkamą grindų šiurkštumo laipsnį.

Paklojus naujas grindis, jas galima išraižyti. Griovelius reikia daryti iš karto paklojus betoną ir jam dar per daug nesustingus. Tarpai tarp griovelių turi būti lygūs, o kraštai – be aštrios briaunos. Jeigu grioveliai platūs, sunkiau juos išvalyti ir dezinfekuoti, taip pat juose gali įstrigti mažesnių gyvulių nagos. Geriausia, kai grioveliai yra 6–10 mm gylio, plotis tarp griovelių 10 mm, kraštinės ilgis 40 mm.

Pastaruoju metu palaido laikymo boksiniuose tvartuose pastebimai padaugėjo šlubuojančių karvių. Vienas iš būdų pagerinti karvių komfortą – įrengti gumines grindis arba ant betoninių grindų pakloti guminius kilimėlius. Tokios grindys galėtų būti įrengiamos karvių vaikščiojimo takuose, melžimo aikštelėje ir išėjimuose iš melžimo aikštelės, t. y. ten, kur karvės daugiausia vaikšto. Guma turėtų būti kuo minkštesnė, tada ji sumažina spaudimą karvių nagoms ir kojoms. Remiantis tyrimų rezultatais, didelio produktyvumo palaidai laikomų karvių grupėse iki 22–25 proc. karvių šlubuoja. Žiemą šis rodiklis dar padidėja. Tai rodo, kad karvės vaikšto nenatūraliai, nuolat jausdamos skausmą. Šlubuojančios karvės, atėjusios į gulėjimo vietą, dažnai dar ilgokai pastovi, dvejodamos gulti ar ne, ir tik tada bando gultis. Kol karvė atsigula, praeina iki 30 minučių. Tokiu būdu karvių gulėjimo laikas sutrumpėja iki 4 valandų per dieną. Kad karvės greičiau atsigultų, reikėtų jų gulėjimo vietas įrengti kuo minkštesnes ir patogesnes.

Tako nuolydis. Boksiniame tvarte takų nuolydis gali svyruoti nuo 0 iki 2 proc. Paprastai tam tikras nuolydis pageidautinas, kad iš girdyklų ant tako patekęs vanduo nutekėtų. Nuolydis padeda pašalinti tekančio vandens srautą į tam skirtą vietą, o iš jos nukreipti kitur (į mėšlo saugyklą). Tam tikslui daromas nedidelis tako galų aukščių skirtumas (15 cm ar šiek tiek daugiau). Esant vos 1,5 proc. nuolydžiui, nuo takų nuteka didžioji skysčių (pavyzdžiui, šlapimo ar vandens likučių iš girdyklų) dalis, taip takų paviršius išlieka sausas.

Šėrimo sistema. Gyvūnų gerovės reikalavimuose nurodoma, kad tvartuose važinėtų kuo mažiau technikos, kad ji būtų pritaikyta juose dirbti. Planuojant šėrimo sistemą, tvartus reikia projektuoti taip, kad centrinis šėrimo takas, kuriuo važiuos technika, būtų apie 4,6 m pločio. Dviejų eilių boksiniame tvarte šėrimo takas turėtų būti 4 m pločio, o trijų eilių – iki 5 m.

Kad sumažėtų pašarų nuostoliai ir į pašarą nepatektų mėšlo, šėrimo takas turėtų būti paaukštintas 100 mm. Tai sumažina karvės svorio spaudimą į jos priekines kojas. Šėrimo zona vienam gyvuliui priklauso nuo gyvulių svorio ir priėjimo prie pašaro galimybių.

Vandens poreikis. Vandens poreikis priklauso nuo daug veiksnių: pieno primilžio, pašarų sudėties, karvės laktacijos periodo, aplinkos temperatūros ir kitų. Didelio produktyvumo karvės gali išgerti iki 150 litrų vandens per dieną. Paprastai skaičiuojama, jog karvei reikia išgerti 5 litrus vandens, kad pagamintų 1 litrą pieno.

Daugiausia vandens karvės išgeria po melžimo ir vakare per saulėlydį. Tuo metu suvartojama iki 50 proc. viso vandens, reikalingo karvei per parą. Svarbu, kad piko metu būtų užtikrintas pakankamas vandens tiekimas. Jeigu vandens slėgis piko metu yra žemas, reikėtų panaudoti papildomus siurblius ar papildomas vandens talpas. Jeigu spaudimas pakankamas, bet vandens padavimas per mažas, reikėtų naudoti didesnio diametro vandens vamzdžius. Padidinus vamzdžio dia­metrą dvigubai, vandens padavimas gali padidėti iki 6 kartų.

Paprastai per minutę turi būti tiekiama ne mažiau kaip 10 litrų vandens. Kadangi karvių bandoje yra socialinė hierarchija, labai svarbu, kad būtų pakankamai vietos prie girdyklų ir pakankamas vandens padavimas, t. y. bent 10 proc. visos bandos galėtų bet kada laisvai atsigerti. Skaičiuojama, kad 60 karvių grupei reikia bent 1 m2 girdyklos paviršiaus ploto.

Girdyklos turi būti sumontuotos reikiamame aukštyje. Viršutinė jos briauna turi būti 850 mm aukščiau karvių stovėjimo paviršiaus. Kad iš girdyklų būtų išlaistyta mažiau vandens, jo lygis turėtų būti 50–100 mm žemiau už viršutinę girdyklos briauną. Vanduo būna švaresnis, kai jo daug išgeriama. Taigi kuo daugiau vandens išlaistoma, tuo jo kokybė būna geresnė. Geriausia įrengti daugiau mažesnių girdyklų negu mažiau didesnių. Didesnėse girdyklose vanduo užsistovi ir jo kokybė suprastėja. Vandens debitas taip pat turi įtakos jo kokybei. Kad vanduo būtų švaresnis, rekomenduojama naudoti 50–75 mm diametro vamzdžius.

Boksiniame tvarte girdyklas geriausia įrengti praėjimuose tarp boksų ar jų eilių galuose. Praėjimai turi būti ne mažesni kaip 4 m pločio. Tokiu atveju pakanka vietos 0,61 m pločio girdyklai įrengti, prie kurios karvės galės laisvai prieiti ir stovėdamos gerti. Taip pat užteks vietos praeiti pro geriančią karvę kitiems bandos gyvuliams. Reikėtų užtvara atskirti girdyklą nuo artimiausio bokso.

Ventiliacija. Ventiliacijos sistemos tikslas yra užtikrinti pakankamą šviežio oro padavimą į tvartą. Geriausiai pastatai vėdinasi tuomet, kai vyraujantys vėjai pučia statmenai kraigo angoms.

Dažnai, ypač senuose tvartuose, yra per šilta ir per drėgna. Tokia aplinka labai palanki terpė mikroorganizmams daugintis. Karvės geriau jaučiasi, kai tvarte sausa ir vėsu. Gyvuliai išskiria nemažą šilumos kiekį. Jei nepavyksta jo pašalinti pro aukščiausią pastato vietą (kraigą), susidaro kondensatas. Tai padidina oro drėgnį tvarte. Jeigu oras atšąla, tuomet susikondensavę vandens lašai pradeda kristi ant gyvulių ir guoliaviečių. Atsiradusi drėgmė sukuria palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Jei šiltas oras yra pašalinamas pro stogo angas, tai pro šoninių sienų tarpus patenka šviežias oras. Toks oro pasikeitimas tvarte turi būti visą laiką. Svarbu prisiminti, kad karvės labai nemėgsta skersvėjų.

Stogo nuolydis taip pat turi įtakos ventiliacijos efektyvumui. Paprastai stogo šlaitų nuolydis būna apie 12,5 proc., stogo kraigo plotis siekia 0,3–0,4 m. Skaičiuojama, kad kiekvieniems 3 metrams pastato pločio turi tekti 5 cm kraigo plyšio.

Šilumos stresas. Karštomis vasaros dienomis sunku išsaugoti didelį gyvulių produktyvumą ir užtikrinti efektyvią reprodukciją. Esant aukštai oro temperatūrai ir padidėjusiai santykinei oro drėgmei, gyvuliai patiria stresą.

Optimali aplinkos temperatūra melžiamoms karvėms yra tarp –5 oC (žemiausia kritinė temperatūra) ir +25 oC (aukščiausia kritinė temperatūra). Geriausia aplinkos temperatūra melžiamoms karvėms yra 7–12 oC. Kai karvės aplinka įkaista iki 25 oC temperatūros, ji gali patirti šilumos stresą. Kada santykinis oro drėgnumas didėja, šilumos stresą sukelianti temperatūra mažėja. Pavyzdžiui, JAV kaip indikatorius šilumos stresui nustatyti yra naudojamas temperatūros ir santykinio oro drėgnumo santykis. Kai šis santykis pasiekia 72, gyvulys patiria šilumos stresą.

Šilumos stresą gyvulys patiria, kai oro temperatūra pakyla iki 26 oC, o santykinis drėgnumas siekia 40 proc. Normali gyvulio organizmo temperatūra yra 38,0 oC. Šiluma iš organizmo į aplinką atiduodama nuolat. Paprastai karvė šilumą išskiria ją išspinduliuodama. Kuo didesnis oro ir kūno temperatūrų skirtumas, tuo efektyviau atiduodama šiluma. Kai šis skirtumas sumažėja (pakyla oro temperatūra), sustip­rėja kiti (natūralūs) šilumos atidavimo būdai. Tuomet 80–90 proc. šilumos karvė išskiria giliai kvėpuodama ir prakaituodama. Gyvulys mažiau juda, mažiau suėda ir daugiau išgeria.

Šilumos stresą patiriančios karvės mažiau suėda, dėl to pagamina mažiau pieno. Karštu oru pakilus santykinei oro drėgmei, produktyvumas gali sumažėti net 25 procentais. Dėl pablogėjusio pašarų pasisavinimo sumažėjęs pieno riebumas, reprodukcijos sutrikimai – karščio pasekmės. Kai kuriais duomenimis, dėl karšto oro apvaisinimas sumažėja 10–15 procentų.

Norint išvengti arba sumažinti ekonominius šilumos streso padarinius, gyvuliams reikia sukurti vėsią aplinką. Vandens rezervuaras turi būti įrengtas taip, kad karvėms iki jo nereikėtų toli eiti. Kai kurie ūkininkai, iš ryto po melžimo išginę karves į ganyklą, palieka tvarto duris atviras, kad jos galėtų sugrįžti atsigerti arba pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių. Tuomet ganykloje girdykla neįrengiama.

Stoglangių šviesa. Stoglangių šviesa gali labai padidinti tvarto vidaus temperatūrą. Tai prieštarauja rekomendacijoms, kad tvarte turėtų būti kuo daugiau natūralios šviesos. Vis dėlto rekomenduojama, kad bent 10 proc. stogo dangos ploto sudarytų skaidri danga, kuri praleidžia natūralią šviesą.

Apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas tvartuose turi būti dviejų lygių. Pirmas lygis (ne daugiau 20 lx) yra reikalingas tam, kad gyvuliai saugiai judėtų, antras lygis yra labiau intensyvus, iki 300 lx apšvietimas turi būti tose vietose, kur atliekama gyvulių apžiūra ar naudojama tam tikra įranga.

Padidinus apšvietimo laiką ir jo intensyvumą, karvių produktyvumą galima padidinti iki 10 proc. Taigi apšvietimo lygis karvidėje neturėtų būti mažesnis kaip 200 lx, apšvietimo laikas 16–18 valandų.

Beje, gyvuliams reikalingas ir tamsusis periodas. Jis turi būti ne trumpesnis kaip 6 valandos. Kad gyvuliai galėtų saugiau judėti, karvidę tuo metu reikėtų minimaliai apšviesti, t. y. artimu natūraliai nakties šviesai lygiu (budintis režimas). Šis apšvietimas turėtų būti ne didesnis kaip 20 lx (rekomenduojama 5–10 lx).