Priartėjo žemės ūkio įmonių ir ūkininkų ūkių finansinių ataskaitų rengimo metas. Vienas iš svarbiausių uždavinių – teisingai įvertinti išleistą bei likusią žemės ūkio produkciją ir gyvulius, taip pat kitą biologinį turtą (toliau abiejų grupių turtas – biologinės kilmės turtas).

Žemės ūkio įmonės ir  dvejybinę ap­skaitą taikantys ūkininko ūkiai gali pasirinkti vieną iš dviejų biologinio turto įvertinimo būdų: tikrąja verte arba įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Dauguma ūkių renkasi antrąjį būdą, todėl jiems aktualu tinkamai apskaičiuoti biologinės kilmės turto savikainą.

Pasigaminimo savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Tiesiogines išlaidas jų susidarymo metu galima lengvai priskirti konkretiems gamybos objektams (atskirų rūšių ar grupės augalų ir gyvūnų auginimui). Šiai grupei priskirtinos sėklų, trąšų, pašarų sąnaudos, samdomų darbuotojų darbo užmokestis ir kitos išlaidos. Netiesioginės gamybos išlaidos yra tos, kurių susidarymo metu neįmanoma arba dėl apskaitos sudėtingumo netikslinga priskirti konkretiems gamybos objektams. Tai universalaus panaudojimo ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos (medžiagų sąnaudos, turto nusidėvėjimas ir kt.), periodiško remonto išlaidos ir kt. Tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų sudėtį ir netiesioginių išlaidų paskirstymo būdus, taip pat atskirų produktų savikainos apskaičiavimo būdus pasirenka ūkis.

Duomenys produkcijos pasigaminimo savikainai skaičiuoti imami iš gamybos išlaidų ir gautos produkcijos analitinės apskaitos. Analitinių sąskaitų nomenklatūrą pasirenka ūkis. Per metus netiesioginės gamybos išlaidos kaupiamos specialiose analitinėse sąskaitose pagal išlaidų grupes.

Ataskaitinių metų pabaigoje apskaitos darbai, susiję su biologinės kilmės turto faktinės savikainos skaičiavimu, atliekami tokiu nuoseklumu: pirmiausia paskirstomos gamybos objektams netiesioginės išlaidos, tada apskaičiuojama bendra kiek­vieno išlaidų apskaitos objekto suma, vėliau – augalininkystės produkcijos savikaina, galiausiai – gyvulininkystės produkcijos ir gyvulių svorio savikaina.

Atskiriems gamybos objektams paskirstytos netiesioginės išlaidos įrašomos į  gamybos analitines sąskaitas. Sukaupus gamybos analitinėse sąskaitose visas išlaidas (tiesiogines ir netiesiogines), skaičiuojama tam tikros produkcijos viso kiekio faktinė savikaina. Jeigu iš gamybos objekto gaunama tiktai vienos rūšies produkcija, jos savikaina lygi ataskaitinių metų produkcijai tenkančių išlaidų sumai. Ji nustatoma pagal atitinkamų analitinių sąskaitų debeto duomenis.

Ūkiuose iš kai kurių gamybos objektų gaunama daugiau negu vienos rūšies produkcija. Taip yra tuomet, kai gaminama sudėtinė produkcija, t. y. keli vienodos reikšmės produktai (pavyzdžiui, lauko daržininkystėje – burokėliai, kopūstai, morkos) arba kai vienas ar daugiau produktų yra pagrindiniai, o kitas – šalutinis (pvz., auginant javus, grūdai yra pagrindinis, o šiaudai – šalutinis produktas). Gali būti keli šalutiniai produktai, pavyzdžiui, galvijininkystėje – mėšlas ir kritusių gyvulių odos. Šalutinė produkcija vertinama paties ūkio nustatyta kaina. Ją tikslinga nusistatyti pagal galimas pardavimo kainas (rinkos kainas) arba pagal ŽŪM nustatytas normatyvines kainas (toliau – normatyvinės kainos).

Sudėtinės produkcijos gavos atvejais pagal analitinių sąskaitų debeto duomenis apskaičiuotos išlaidos skirstomos tarp konkrečių rūšių produkcijos specialiais būdais. Ūkio produkcijos savikainai skaičiuoti plačiausiai naudotini du būdai: likusių išlaidų ir vertinis.

Likusių išlaidų būdas naudotinas tuo atveju, kai iš žemės ūkio gamybos gaunama viena pagrindinės produkcijos rūšis ir šalutinė produkcija. Įvertinus šalutinę produkciją nusistatyta kaina ir jos vertę atėmus iš atitinkamo gamybos objekto išlaidų sumos, likusi išlaidų suma priskiriama pagrindinei produkcijai.

Vertinio būdo esmę sudaro tai, kad atitinkamos gamybos sudėtinė produkcija įkainojama pagal pardavimo (rinkos) arba aktyviosios rinkos, arba jas pakeičiančias (pvz., normatyvines) kainas ir, susumavus gautas sandaugas, sužinoma bendra produkcijos vertė. Dalijant atitinkamos gamybos visas išlaidas (be šalutinės produkcijos vertės) iš visos sudėtinės produkcijos vertės, apskaičiuojamos vienam produkcijos vertės litui tenkančios išlaidos. Pastarąjį rodiklį dauginant iš atskirų rūšių produkcijos vertės, nustatoma atskirų rūšių produktų viso kiekio faktinė savikaina.

Pavyzdys. Ūkyje vaiskrūmiams ir uogakrūmiams prižiūrėti bei derliui nuimti per metus išleista 1 140 Lt. Gauta sudėtinės produkcijos: svarainių 0,6 t, šaltalankio uogų 0,4 t. Šių rūšių produkcijos aktyviosios rinkos nėra. Normatyvinės kainos: svarainių

1 000 Lt/t, šaltalankių 2 300 Lt/t. Produkcijos vertė normatyvinėmis kainomis: svarainių 600 Lt (0,6x1 000), šaltalankių 920 Lt (0,4x2 300); iš viso 1 520 Lt (600+920).

Vienam sudėtinės produkcijos vertės litui tenka 0,75 Lt gamybos išlaidų (1 140:1 520); svarainiams – 450 Lt (600x0,75), šaltalankiams – 690 Lt (920x0,75). Produkcijos savikaina: svarainių 750 Lt/t (450:0,6), šaltalankių 1 725 Lt/t (690:0,4).

Nustačius gamybos išlaidas atskiroms pagrindinės produkcijos rūšims, apskaičiuojama produkcijos vieneto faktinė savikaina. Ji gaunama viso kiekio faktinę savikainą dalijant iš pagamintos produkcijos kiekio.

Netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymas

Dažniausiai pasitaiko šios netiesioginės išlaidos: traktorių ir kitos žemės ūkio technikos, sunkvežimių, javų kombainų naudojimo išlaidos; technikos remonto bendrosios išlaidos; vandens tiekimo, bendros paskirties statinių ir įrangos, darbinių arklių išlaikymo išlaidos ir kt.

Atskirų grupių netiesioginių išlaidų paskirstymo bazės yra skirtingos. Netgi tos pačios grupės netiesioginėms išlaidoms skirstyti galima pasirinkti vieną iš kelių skirtingų bazių.

Traktorių ir universalios paskirties žemės ūkio mašinų naudojimo išlaidos, esant nevienarūšei gamybai, yra netiesioginės. Traktorininkų darbo užmokesčio ir su jomis susijusias (socialinio bei sveikatos draudimo) išlaidas teisingiausia būtų atskiriems objektams priskirti tiesiogiai, o netiesiogiai skirstyti tik likusias išlaidas. Tačiau, jei tai padaryti yra sudėtinga, ­netiesiogiai skirstytinos visos traktorių eksploatavimo išlaidos. Minėtas išlaidas patartina skirstyti proporcingai sutartinių traktorių darbo valandų skaičiui. Šis rodik­lis pagal atskirus gamybos objektus apskaičiuotinas dauginant kiekvieno traktoriaus išdirbtas valandas iš jo galios (arklio jėgomis arba kilovatais).

Pavyzdys. Traktorius Yanmar YM2000, kurio galia yra 20 arklio jėgų, per metus išdirbo 300 val. auginant žieminius javus ir 200 val. – auginant bulves. Taigi arklio jėgos valandų skaičius sudarė 6 000 žieminiams javams auginti (300x20) ir 4 000 bulvėms (200x20). Tarkime, kad visų traktorių eksploatavimo išlaidos per metus sudarė 15 000 Lt, o apskaičiuotas arklio valandų skaičius – 30 000 Lt, iš jo: 8 000 javams ir 5 000 bulvėms. Pagal šiuos duomenis išlaidos vienai sutartinei valandai –  0,5 Lt (15 000:30 000). Tenka traktorių eksploatavimo išlaidų: žieminiams javams – 4 000 Lt (8 000x0,5), bulvėms – 2 500 Lt (5 000x0,5).

Jeigu sudėtinga nustatyti ūkyje dirbančių traktorių galias vienodu matu (AJ ar KW), netiesioginės išlaidos gali būti skirstomos proporcingai fizinių traktoriaus valandų skaičiui. Tačiau toks paskirstymas yra netikslus. Tiksliau būtų skirstyti traktorių eksploatavimo išlaidas proporcingai kuro sąnaudoms.

Nesavaeigių žemės ūkio mašinų eksploatavimo (nusidėvėjimo ir nesudėtingo remonto) išlaidas teisingiausia skirstyti atskirai nuo traktorių naudojimo išlaidų pagal įvairius kriterijus, pvz., žemės dirbimo mašinų – pagal įdirbtus plotus, sėjos mašinų – pagal apsėtus plotus, tręšimo mašinų – proporcingai patręštiems plotams ir pan. Siaurai specializuotų mašinų (bulviasodžių, linų sėjamųjų, melžimo agregatų ir kt.) eksploatavimo išlaidos priskirtinos atskiriems objektams tiesiogiai. Paprastinant apskaitą, minėtų žemės ūkio mašinų, naudojamų augalininkystėje, eksploatavimo išlaidos gali būti paskirstytos gamybos objektams kartu su traktorių naudojimo išlaidomis pagal bendrą bazę.

Sunkvežimių naudojimo išlaidos, išskyrus specialios paskirties automobilių eksploatavimo išlaidas, atskiriems gamybos objektams paskirstytinos proporcingai automobilių išdirbtų sutartinių valandų skaičiui. Šios valandos apskaičiuotinos taip pat kaip ir traktorių sutartinės valandos, atsižvelgiant į sunkvežimių galią kilovatais arba bendrą jų masę. Minėtos išlaidos galėtų būti skirstomos ir proporcingai tonkilometrių skaičiui arba nuvažiuotų kilometrų skaičiui, jeigu nesudėtinga patikimai nustatyti šiuos rodiklius pagal atskirus gamybos objektus. Specialiųjų automobilių, naudojamų vienos rūšies gamyboje, išlaidos priskirtinos tiesiogiai konkrečiam gamybos objektui. Pavyzdžiui, pienvežio eksploatavimo išlaidos priskirtinos ūkio pieninei gyvulininkystei.

Javų kombainų eksploatavimo išlaidos skirstytinos grūdų gamybos objektams proporcingai nuimtam plotui arba dirbtų sutartinių valandų skaičiui. Specializuotų savaeigių kombainų (cukrinių runkelių, bulvių derliaus nuėmimo kombainų ir kt.) eksploatavimo išlaidos atitinkamiems augalininkystės gamybos objektams priskirtinos tiesiogiai.

Technikos remonto bendrosios išlaidos (dirbtuvių pastato ir įrangos nusidėvėjimas, apšildymas, elektros sąnaudos ir kt.) skirstytinos remontuojamiems objektams proporcingai jiems tenkančioms tiesioginėms išlaidoms.

Vandens tiekimo išlaidos skirstytinos augalininkystės, gyvulininkystės ir kitiems objektams proporcingai faktiškiems arba normatyviniams vandens sąnaudų kiekiams.

Bendros paskirties gamybinių pastatų bei kitų statinių ir įrangos išlaikymo išlaidos atskiriems gamybos objektams skirstytinos pagal pasirinktą galimai teisingesnę paskirstymo bazę. Pavyzdžiui, grūdų sandėlio ir jo mašinų eksploatavimo išlaidos, kai jame laikomi įvairių rūšių grūdai, gali būti paskirstytos proporcingai laikomų grūdų svoriui. Analogiškai skirstytinos ir kitų kelių rūšių produkcijai laikyti naudojamų sandėlių (daržovių, vaisių saugyklų) išlaikymo išlaidos.

Augalininkystės produkcijos savikaina

Iš daugelio augalų gaunama daugiau nei vienos rūšies produkcija. Todėl tam tikros rūšies augalų ar jų grupės derliui tenkančias išlaidas reikia priskirti gautai pagrindinei ir naudingai šalutinei produkcijai. Augalininkystės išlaidos produkcijos rūšims skirstytinos likusių išlaidų ir vertiniu būdu.

Analogiškai skaičiuotina augalininkystės produkcijos savikaina ir kitais sudėtinės produkcijos gavimo atvejais. Pavyzdžiui, jei dalis javų pasėlių nupjaunama žaliajam pašarui, skaičiuojant grūdų savikainą, šis pašaras priskirtinas šalutinei produkcijai, ir jo, kaip ir šiaudų, vertę nusistatytomis kainomis reikia atimti iš javų auginimo išlaidų.

Gyvulininkystės produkcijos ir gyvulių svorio savikaina

Iš vienų gyvulininkystės šakų (pieno, kiaušinių gamybos, avininkystės, bitininkystės ir kt.) gaunama pagrindinė ir šalutinė produkcija, o iš kitų – tik šalutinė produkcija. Gyvulių priesvoris produkcijai nepriskiriamas. Skaičiuojama tik pagrindinės gyvulininkystės produkcijos savikaina. Jai priskirtina ta, kuriai gauti laikomi ar auginami tam tikros rūšies gyvuliai.

Beveik iš visų gyvulininkystės šakų gaunama po vieną pagrindinės produkcijos rūšį, ir dėl to būna tiktai po vieną skaičiavimo objektą. Pirmiausia nustatoma visos pagamintos produkcijos savikaina: iš visų tam tikros rūšies gyvulių išlaikymo išlaidų atimama mėšlo bei kitų naudingų gamybos atliekų (pvz., kritusių gyvulių  odų), o kartais ir kitos nepagrindinės produkcijos (pvz., gimusių veršelių) vertė normatyvinėmis arba rinkos kainomis.

Skaičiuojant pieninės galvijininkystės (melžiamų karvių) produkcijos, t. y. pieno savikainą, iš melžiamų karvių išlaikymo išlaidų reikia atimti mėšlo ir gimusių veršelių vertę. Mėšlas įvertintinas normatyvine kaina, o veršeliai – rinkos ar normatyvine kaina. Skaičiuojant avininkystės produkcijos savikainą, produkcijos priskyrimas pagrindinei ir šalutinei sietinas su avių auginimo paskirtimi konkrečiame ūkyje. Mėsinėje avininkystėje pagrindinei produkcijai priskirtina prievaisa, o šalutinei produkcijai – vilna ir mėšlas. Vilninėje avininkystėje pagrindine produkcija laikytina vilna, o šalutine produkcija – prievaisa ir mėšlas. Be to, skaičiuojant avininkystės produkcijos savikainą, reikalingi ir priesvorio duomenys. Pagrindinės produkcijos ir priesvorio viso kiekio savikaina nustatytina, paskirstant avių išlaikymo išlaidas, atskaičius šalutinės produkcijos vertę proporcingai pagrindinės produkcijos ir priesvorio vertei rinkos ar normatyvinėmis kainomis.

Pagrindinės produkcijos vieneto faktinė savikaina sužinoma, viso kiekio faktinę savikainą dalijant iš pagamintos produkcijos kiekio natūriniais matais.

Jei ūkyje verčiamasi mėsine ir veisline gyvulininkyste, skaičiuojama gyvulių svorio (gyvojo svorio) savikaina. Vieneto savikaina apskaičiuojama dalijant bendrąją viso svorio vertę iš jo kiekio. Pirmasis rodiklis lygus gyvulių vertės laikotarpio pradžioje priesvorio faktinės savikainos ir gautų gyvulių vertės sumai. Visas svoris yra apskaičiuojamas sudėjus laikotarpio pradžioje buvusių ir gautų gyvulių svorius ir priesvorį arba laikotarpio pabaigoje buvusių ir išleistų gyvulių svorius.

Priesvorio viso kiekio faktinė savikaina nustatoma iš gyvulių auginimo ir penėjimo išlaidų atimant gauto mėšlo ir kitos šalutinės produkcijos vertę. Gyvulių priesvorio kiekis, taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, sužinomas iš atitinkamų analitinių sąskaitų kredito duomenų. Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, priesvorio kiekis apskaičiuojamas taip: prie metų pabaigoje likusių auginamų ir penimų gyvulių svorio pridedamas per metus išleistų (parduotų, perkeltų į pagrindinę bandą, paskerstų) gyvulių svoris ir atimamas metų pradžioje buvusių ir per metus gautų (gimusių, pirktų ir kt.) gyvulių svoris. Kiaulininkystėje gali būti skaičiuojama bendra prievaisos ir priesvorio savikaina ir atskirai nujunkytų paršelių ir auginamų bei penimų kiaulių savikaina.

Norint sužinoti nujunkyto paršelio faktinę savikainą, reikia atskiroje analitinėje sąskaitoje registruoti pagrindinės kiaulių bandos (kartu su paršeliais iki nujunkymo) išlaikymo išlaidas. Šias išlaidas, atskaičius mėšlo vertę, padalijus iš nujunkytų paršelių skaičiaus, gaunama minėta savikaina.

Pavyzdys. Pagrindinės kiaulių bandos išlaikymo išlaidos per metus sudarė 6 932 Lt. Nujunkyta paršelių 85 vnt. ir gauta 6 t mėšlo, kurio vertė 132 Lt. Nujunkytų paršelių faktinė savikaina lygi: viso kiekio –  6 800 Lt (6932-132); vieno paršelio – 80 Lt (6800 : 85).

Analogiškai kiaulių savikainai skaičiuotina ir auginamų bei penimų avių svorio savikaina.

Mėsai auginamų paukščių svorio savikaina skaičiuojama panašiai kaip ir kitų mėsinių  gyvūnų savikaina. Skirtumas tik tas, kad skaičiavimuose nefigūruoja prievaisa, nes jos negali būti.