Naujosios Akmenės rajone, vos keli šimtai metrų nuo Latvijos sienos, sodybos kieme apstu senų automobilių „griaučių“ – nekyla jokių abejonių, kad pataikėme atvažiuoti teisingai. Vykti į Lietuvos pakraštį paskatino pasklidę pasakojimai apie išradingą ūkininką Joną Burnovą ir jo savadarbes mašinas.

Mus pasitinkantis 250 ha ūkio šeimininkas teisinasi: „Matote, koks čia metalo laužo sąvartynas, ne apie tokius kaip aš reikia rašyti. Nežinau kada apsikuopsiu, nes kuo toliau, tuo labiau trūksta laiko.“ Norom nenorom žvilgsniai, nepastebėdami aplinkos netvarkos, krypsta neregėto agregato link. Bevardė bespalvė kombinuota 9 m darbinio pločio sėjamoji stebina įspūdingu dydžiu. „Pritrūko pinigėlių ir laiko, tai liko nedažyta: ryte pabaigėme konstruoti, o po pietų jau sėjome. Negerai, kad rūdija, bet bala nematė, svarbu gerai veikia“, – nesigraužia ūkininkas dėl iki galo neatliktų darbų.

Pradėjęs negalėjo sustoti

Mašinų konstravimo, tobulinimo, darbų racionalizavimo idėjos J. Burnovo galvoje ėmė gimti nuo pat ūkininkavimo pradžios, kai pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavo 30 ha žemės Lietuvos pasienyje. „Nenorėjau į valdišką darbą eiti, tai ir ėmiausi žemę dirbti pats“, – šmaikštauja Jonas. Ūkininkas prisimena, kaip visas kaimas gardžiai juokėsi, kai jis prie rusiškos sėjamosios prikabino kultivatorių ir volus. „Mes jau kažin kada „sukombinavome“ kelis agregatus į vieną, kad vienu važiavimu kuo daugiau darbų padarytume. O juk reikėdavo kelis kartus kultivuoti, paskui sėti ir voluoti“, – sako Jonas. Jis iki šiol prisimena ir pirmąjį paties sukonstruotą traktoriuką, kurį užkūręs vos neapsivertė su visa mašina. „Nuo sukimo momento jis manęs vos nepermetė. Tada privirinau geležies gabalą, sumontavau zaporožiečio tiltą. Užkūriau: važiuoju, sėdžiu, negriūvu – gerai“, – apie pirmuosius eksperimentus pasakoja mašinų meistras.

Kai ūkis pradėjo plėstis, prireikė galingesnės technikos. Tuomet nuo gamyklinių įrengimų, staklių, neveikiančios technikos pirkimo manijos niekas neapsaugojo. „Gyvybės“ ženklų nerodančioms mašinoms Kauno politechnikos institute automatizavimo inžinieriaus specialybę įgijusio J. Burnovo rankos suteikia antrąjį kvėpavimą.

Ūkininko šedevrai

J. Burnovo ūkyje galima išvysti unikalių mašinų, pavyzdžiui, iš autobuso LAZ tiltų, autokrautuvo, sunkvežimio MAN variklio ir kitų mašinų sukombinuotą išskirtinio „dizaino“ maždaug 136 AG traktorių. Apie techniką mažai išmanančiam žmogui sunku susivokti kur yra traktoriaus priekis, o kur galas, o tiems, kurie dirba moderniomis savaeigėmis mašinomis su oro kondicionavimo sistemomis, toks „hibridas“ kelia šypseną. Bet Jonui nė motais, ką kiti šneka. „Traktorius turi pakabą ir priekyje, ir gale. Kai reikia purkšti, aš prisikabinu purkštuvą, gale ir priekyje pakraunu po dvi plastmasines 2 m3 talpos statines ir važiuoju į laukus. Iš viso susidaro 5 m3 tirpalo, taigi nereikia dažnai važinėti ir papildyti purkštuvo rezervuaro“, – aiškina Jonas. Abu traktoriaus tiltai varomieji, apsisukimo spindulys nedidelis, tirpalą į purkštuvo rezervuaro talpą pumpuoja siurbliukas. Be to, priekyje sumontuotu autokrautuvu su kabliu galima kelti didmaišius. „Nepaveiksluokite, atrodo nekaip…“, – savo mašinomis nenori pasigirti Jonas. Jis pripažįsta, kad dirbti su jo sukonstruotais traktoriais nėra labai patogu, kabinos juk senos, jau baigiančios surūdyti. Pasak ūkininko, jam didelių patogumų ir nereikia, svarbu, kad technika dirbtų tuomet, kai jos labiausiai reikia.

Jonas girdėjęs nemažai kaimynų ir tolimesniuose rajonuose ūkininkaujančių žemdirbių nusiskundimų dėl naujų traktorių gedimų. „Per darbymečius svarbi kiekviena minutė. Atsiduri nepavydėtinoje padėtyje, kai sugenda būtiniausia technika. Įsivaizduoju, kad turėtų būti labai pikta, jei sugenda naujas, šimtus tūkstančių litų kainavęs traktorius“, – svarsto J. Burnovas. Jis neslepia, kad ir jo pagaminta technika genda, kad ir jam ne visuomet pavyksta iš pirmo karto pagaminti tai, ko nori. Jono teigimu, nežinojimas brangiai atsieina, o ir žinios šiais laikais daug kainuoja. „Nesiginu – dėl nežinojimo daug klaidų esu padaręs. Nusipirkęs tokios įrangos, kurios ir stebuklų lazdelė neišjudintų. Tačiau kaip beskaičiuotum savadarbės mašinos gerokai pigesnės negu gamyklinės. Ar dėl to, kad technika nauja, pati važiuoja, derlių skaičiuoja, pasėtas grūdas geriau ir greičiau augs, ar grūdai bus brangesni?“, – savadarbės technikos privalumais neabejoja ūkininkas.

Taiko minimalią žemės dirbimo sistemą

Jau keleri metai J. Burnovas nearia laukų. Nors specialistai kalba, kad neartuose plotuose auginamus augalus ligos labiau puola, tačiau Jonas sako, per tuos metus pasėlių nė karto nepurškęs fungicidais. Pagal vienos Vokietijos kompanijos sėjamąją pagamintu kombinuotu žemės dirbimo ir sėjos agregatu apsėjamas visas ūkio plotas. 9 m darbinio pločio sėjamosios bunkeryje telpa apie 4 t sėklos. Savadarbės sėjos mašinos, kuri ir dirvą minimaliai įdirbtų, ir sėklas pasėtų, idėją Jonas įgyvendino per trejus metus. „Jei ne vyriausias sūnus, tikriausiai sėjamosios nebūtume pagaminę arba ilgiau užtrukę. Jis mano mintis suguldė į brėžinius, be kurių neapsiėjome, konstruodami mašiną“, – sūnų giria Jonas. Abiejų rankos ir sūnaus kompiuteriniai gabumai – svarbiausias mašinų kūrybos ir gamybos proceso tandemas.

Beveik visa sėjamosios įranga, išskyrus spyruokles, plastmasines žarneles, varžtus, pagaminta pačių Burnovų. Jau kelerius metus eksploatuojamoje pneumatinėje sėjamojoje galima sumontuoti ir lokalinio trąšų įterpimo sistemą. Jono teigimu, yra įrengti vamzdeliai skystoms trąšoms įterpti. „Bet nežinau, ar kada tokią sistemą įdiegsiu“, – laiko trūkumu skundžiasi ūkininkas. Sėjamoji valdoma ir reguliuojama hidrauliniu būdu iš kabinos. Ūkininkas neslepia, kad jo kūrinys ne be trūkumų – bunkeris per aukštai, todėl kas kartą, kai išsėjama visa sėkla, reikia grįžti į sodybos kiemą, kuriame stovi stacionarus savadarbis kranas, ir supilti grūdus. „Laukai išsimėtę, tolimiausias beveik už 15 km. Reikėtų teleskopinio krautuvo, tik jo strėlė turėtų būti gana ilga, kad pasiektų bunkerį. Bet pirkti jį vien dėl kelių savaičių darbo neverta“, – dėsto Jonas.

Pasak jo, su savadarbiu sėjos agregatu reikia sėti, važiuojant ne mažesniu kaip 12–15 km/val. greičiu, nes važiuojant lėčiau, sėkla įterpiama nekokybiškai. Didelis važiavimo greitis atskleidė gamybos ­broką. „Pasirodo, nemoku virinti, o galvojau, kad viską padariau gerai. Nepakankamai sulydžiau metalą, todėl nuo didelių smūgių atsirado įtrūkimų“, – savo darbą vertina ūkininkas. Jis nė kiek nesigėdija, kad savadarbės mašinos kartais lūžta, juk prieš jas gamindamas pirma nepadaro prototipo, kurį galėtų išbandyti. Užsienio gamyklose silpnosioms mašinų vietoms nustatyti atliekama begalės brangiai kainuojančių testų ir bandymų.

Vienas iš svarbiausių neariamosios žemdirbystės sistemos agregatų – skutiklis. Ir jį Jonas pats pasigamino. Tiesa, prieš tai savo laukuose pabandė dirbti gamykliniais skirtingų firmų skutikliais, kad įsitikintų kokio tipo agregatas tinkamiausias. Pasak ūkininko, niekas konstrukcijos paslapčių neatskleidžia, reikia patiems išsiaiškinti, koks detalių skersmuo, koks atstumas tarp darbinių dalių, koks pasvirimo kampas ir kitas smulkmenas, kurios būna labai svarbios. Diskinį 3 m pločio skutiklį Burnovai pagamino per užpernykštę žiemą. Nors agregatas eksploatuojamas tik vieną sezoną, Jonas sako, kad reikia naujo didesnio darbinio pločio skutiklio, galingą traktorių jam traukti jis jau turi.

Našiai sėjamajai – galingas traktorius

Kad būtų išnaudotos sėjamosios galimybės, Jono nuomone, ji turėtų būti agreguojama su 500 AG traktoriumi. Galvoje kirba klausimas: kokios galios traktorius ją traukia, negi ir jį ūkininkas pasigamino pats. Jonas atsako, kad sėjamąją traukia pats geriausias traktorius, po pauzės priduria – T150. „Stebitės, kodėl jis man pats geriausiais, o todėl, kad aš jį nusipirkau vos už 6 tūkst. litų. Tiesa, pats su juo neparvažiavau, teko partempti, nes užgeso“, – šypsodamasis tęsia ūkininkas. Jonas toliau porina, kad pakeitęs traktoriaus variklį jo galią gerokai padidino – iki maždaug 360 AG, ir rakindamas malkinės vartus apgailestauja, kad negalės jo užvesti ir išvaryti į kiemą.

Prieš akis iškyla akimis vos aprėpiamas žalios spalvos milžinas su geltonais kombaino Don ratais. „Žinoma, atrodo labai gremėzdiškai. Gal išvaizdai elegantiškumo suteiktų kitų spalvų juostos, bet neturiu meniškos sielos...“, – prisipažįsta ūkininkas.

Nors į milžiną įmontuoto vilkiko variklis galingas, tačiau Jonas audžia mintį apie dar galingesnį traktorių. Pasak jo, suteikti mašinai daug galios nėra sudėtinga, svarbu galingą variklį turėti. Esmė traktoriaus ratuose ir jo svoryje: sukibimas su žeme turi būti geras, kad ratai nebuksuotų ir variklio pagaminta galia būtų efektyviai panaudota. „Taigi traktoriaus atraminis paviršius turi būti didelis, tam reikia montuoti dvigubus ratus arba įrengti vikšrinę važiuoklę. Deja, su vikšrais akmenuotuose laukuose nepadirbsi. Yra dar viena išeitis – šeši ratai. Traktorių su 6 ratais parodoje „Agritechnica“ pernai pristatė kompanija „Fendt“. Mes ir šnekame, kad jie mūsų idėją nusikopijavo“, – juokauja Jonas.

ES fondų parama nevilioja

Išradingo ūkininko kieme užsienio įmonių technikai suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų: 2000 m. gamybos Claas kombainas, Hardi purkštuvas, Kuhn trąšų barstytuvas. Jonas sako, kad užsienio gamintojai ne stebukladariai, o ES fermeriai ne išminčiai, todėl lietuviams nėra ko iš jų pasimokyti. Jis kritiškai vertina ir ES struktūrinių fondų paramą. Pasak Jono, iš jos menka nauda, nes tos paramos ūkininkui nedaug ir belieka. „Atsisėskime ir paskaičiuokime. Nutylima, kad reikia naują techniką apdrausti, o kiek pinigų tenka išleisti verslo projektams ir kitiems biu­rokratiniams reikalams“, – ES fondų nauda nesileidžia įtikinamas J. Burnovas. Jono nevilioja įsipareigojimas valstybinėms ins­titucijoms ir neišvengiama patikrų našta.

Jis pasityčiojimu vadina grūdų supirkėjų ir technikos pardavėjų finansinius žaidimus. „Akivaizdu, kad parama iškreipia kainas. Kai už rapsų pasėlius buvo paskirta 45 eurų/ha subsidija, jų kaina buvo dirbtinai sumažinta. Jei už naują techniką numatytas valstybės finansavimas, ji pabrangsta analogiška paramai suma“, – apie rinkos ypatumus kalba J. Burnovas. Nors su senomis mašinomis nemažai vargo ir ne visuomet pavyksta įsigyti gerą daiktą, tačiau ūkininkas nesvarsto galimybės naują techniką pirkti išperkamosios nuomos būdu. Jo galva, paprasčiau pačiam pasigaminti.

Buitinių prietaisų gedimai neįkandami

Apie savo idėjas ir mašinų konstrukcijas Jonas galėtų kalbėti be galo, be krašto, tačiau paklaustas apie buitinių prietaisų gedimus, jis šypsodamasis numoja ranka ir atsako lakoniškai: „Trejus metus bandžiau sutaisyti bulvių tarkavimo mašinėlę, nepavyko, matyt dėl to, kad cepelinų nemėgstu …“ Kartkartėmis išsprūstančias nepasitenkinimo gaidas dėl nepaliaujamai bėgančio laiko, dvigubai pabrangusio metalo ir energetinių resursų bemat keičia optimistiniai planai.

Vieną po kitos jis vardija mašinas, kurias ketina pasigaminti. Pirmiausia, būtų gerai turėti vadinamąsias ekologi­nes akėčias, kuriomis akėjami pasėliai. „Oro – štai ko reikia dygstantiems augalams“, – padargo paskirtį nurodo Jonas. Reikia apispręsti ir dėl didesnio darbinio pločio skutiklio. „Gal jau reikėtų nieko nebegaminti ir tenkintis tuo, ką turiu. Mašinos ne amžinos, laikui bėgant detalės dyla, žmogus irgi sensta, jėgos senka“, – susimąsto Jonas, tačiau pats sau paprieštarauja, sakydamas, kad techniką konstruoja tam, kad jam ir sūnui būtų lengviau dirbti, juk visą valdą tik jiedu prižiūri. Kad meistrauti J. Burnovas nesustos, abejonių nekyla: ką tik įsigytas senas 135 AG nevažiuojantis Fendt traktorius netrukus turėtų tapti krovos mašina su frontaliniu krautuvu. „Pigiai radau, tai nusipirkau. Dabar jau niekur nedingsiu, reikės jį pagaminti“, – priežastį imtis darbo Kivylių meistras randa nesunkiai.

***

Žemės ūkio ministerijos Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento skyriaus vedėjo pavaduotojo Vinco Andriuškevičiaus komentaras: „Savadarbe technika galima dirbti, tačiau savadarbiai traktoriai nuo 2006 m. nėra registruojami, nes juos eksploatuoti nėra visiškai saugu. Anksčiau pačių ūkininkų pagaminti traktoriai buvo registruojami, jų patikra atliekama ir dabar. Žinoma, neuždrausime dirbti su tokia mašina, tačiau pats ūkininkas turi suvokti, kad rizikuoja, nes nežino, ar jo sukonstruota mašina yra saugi. Visos mašinos turi turėti atitikties sertifikatus, patys gamintojai jas tikrina pagal atitinkamus reglamentus ir standartus, ypač griežti yra eksploatavimo saugos reikalavimai. Dėl šios priežasties ir neregistruojami savadarbiai traktoriai. Patikrinti, ar savadarbis traktorius atitinka normas ir direktyvas, būtų labai sudėtinga ir brangu.“