Pagal vidutinį primilžį iš karvės Lietuvos ūkininkai sparčiai vejasi išvystytos pieninės galvijininkystės šalis. Kai kuriose bandose po metų kitų gali būti pasiektas rekordinis 10 000 kg produktyvumas, tačiau ES pienininkystė suka kitu – ekstensyvumo – keliu.

Taikant intensyviąsias technologijas, tenka atsisakyti tradicinių šėrimo ir laikymo būdų. Karvės ištisus metus laikomos tvartuose ir šeriamos konservuotais, susmulkintais pašarais, t. y.  gyvuliams sušeriama daugiau koncentratų. Lietuvoje tendencingai stengiamasi intensyvinti gamybą, didinti karvių produktyvumą, tačiau vis daugiau Europos Sąjungos šalių prioritetą teikia ekstensyviam žemės ūkiui. Gyvulius stengiamasi auginti jiems įprastomis, labiau natūraliomis sąlygomis. Tokios pertvarkos tikslas – gauti vertingesnę, labiau palaikančią žmogaus gyvybines galias, gyvulininkystės produkciją.

Pastaraisiais metais pasaulyje vykdoma gausybė tyrimų, kuriais siekiama išaiškinti gyvūninių maisto produktų, ypač gaunamų iš galvijų, cheminės sudėties pakitimus, kurie atsiranda dėl skirtingų šėrimo sąlygų. Galvijų piene ir mėsoje yra tam tikrų mikrokomponentų, kurie daro teigiamą poveikį žmogaus sveikatai, neleidžia pasireikšti kai kuriems susirgimams.

Postūmį tokiems tyrimams davė medikų, žmonių mitybos specialistų skelbiami grėsmingi pranešimai apie žmonių populiacijos sveikatą. Tyrinėjant išaiškinta, kad daug ligų glaudžiai susijusios su žmonių mityba. Ypač didelę svarbą sveikatai turi riebalų kiekis maiste ir riebalų cheminė sudėtis.

Riebalų tipai

Riebalai sudaryti iš riebalų rūgščių. Jos suskirstytos į dvi dideles grupes: sočiąsias ir nesočiąsias rūgštis, kurios yra mononesočiosios ir polinesočiosios. Sočiųjų riebalų rūgščių gausu gyvūninės kilmės riebaluose (galvijų, avių lajuje, kiaulių taukuose, svieste). Šie riebalai kambario temperatūroje yra kietos konsistencijos. Augaliniai riebalai – aliejai – daugiausia sudaryti iš nesočiųjų riebalų rūgščių. Jie kambario temperatūroje yra skysti. Mitybos specialistai nurodo, kad sočiųjų riebalų rūgščių žmogaus racione turėtų būti tik iki 8–10 proc. visos energijos normos, nes jos skatina mažo tankio lipidų, vadinamojo blogojo cholesterolio, susidarymą. Tačiau blogojo cholesterolio kiekį kraujyje padeda reguliuoti polinesočiosios riebalų rūgštys. Jos skirstomos į Omega-3 ir Omega-6 grupes. Kaip teigia gydytojai, šios rūgštys svarbios širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai, stabdo aterosklerozės vystymąsi, slopina uždegiminius procesus, diabetą.

Pastarąjį dešimtmetį itin akcentuojama konjuguotos linolo rūgšties (sutrumpinimas iš anglų kalbos – CLA) reikšmė. Ji susidaro galvijų ir kitų atrajotojų didžiajame prieskrandyje iš linolo rūgšties, veikiant mikroorganizmams, todėl jos daug randama šių gyvulių piene ir mėsoje. Rūgšties kiekis labai priklauso nuo šeriamų galvijams pašarų rūšies.

Atliekant eksperimentus su gyvūnais nustatyta, kad CLA mažina riebalų kiekį kūne, gerina jų apykaitą, stabdo vėžinių ląstelių dauginimąsi, stiprina imuninę sistemą. Suvienijus įvairių sričių mokslininkų pajėgas (nuo agronomų, zootechnikų iki onkologijos ir žmonių mitybos specialistų) aiškinamasi, kaip, taikant atitinkamą šėrimą, kontroliuoti šių svarbių riebalų rūgščių kiekį galvijų produkcijoje.

Skirtingos auginimo sistemos – skirtinga produkcijos sudėtis

Išvystytos galvijininkystės šalyse didžioji dalis pieno gaunama iš karvių, laikomų ištisus metus tvartuose ir šeriamų visų raciono pašarų mišiniais (TMR), kurie dažniausiai būna sudaryti iš siloso ir koncentratų.

Pastaruoju metu galvijų augintojams keliamas tikslas gauti kuo daugiau pieno ir galvijienos su dideliu Omega-3, Omega-6 ir CLA kiekiu. Yra duomenų, kad ganykloje ganomų karvių piene ir iš jo pagamintuose produktuose, taip pat galvijienoje, minėtų rūgščių yra 3–5 kartus daugiau negu galvijų, laikytų tvartuose ir šertų pašarų mišiniais, produktuose. Svarbu ir tai, kad ganomų karvių piene yra geresnis Omega-6 ir Omega-3 rūgščių tarpusavio santykis. Medikų rekomendacijose nurodoma, kad žmonių racione Omega-6 rūgščių turėtų būti maždaug 2 kartus daugiau negu Omega-3.

Ganyti ganykloje rekomenduojama ir dėl to, kad ganomi galvijai piene ir mėsoje sukaupia daugiau karotino ir vitamino E, kuris yra veiksmingas antioksidantas ir padeda išlaikyti mėsos spalvą bei aromatą.

Apie 50 proc. galvijų pieno riebalų sintetinama iš pašaro riebalų, todėl keičiant pašarus ir sudarant optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai, galima keisti pieno riebalų sudėtį. Neigiamą TMR poveikį galima sumažinti, į racioną pridėjus daugiau ląstelienos turinčių nesmulkintų pašarų. Dobilų silosas taip pat teigiamai veikia pieno riebalų sudėtį.

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys

Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre buvo atliktas bandymas. Iš dviejų karvių bandų, kurių viena buvo laikoma tvarte ir šeriama daugiamečių žolių, kukurūzų siloso, miežių šiaudų, salyklojų, melasos ir koncentratų mišiniu, o kita ganoma ganyk­loje. Ganomos karvės suėsdavo vidutiniškai po 60 kg žolės ir 4,5 kg koncentratų mišinio. Iš per parą primelžto visos bandos pieno 6 dienas paeiliui buvo imami mėginiai. Paimtuose mėginiuose buvo nustatytas bendras riebalų ir įvairių riebalų rūgščių, taip pat baltymų, laktozės, urėjos kiekis. Pastarųjų medžiagų abiejų bandų piene buvo beveik vienodas kiekis, o riebalų sudėtis skyrėsi.

Iš tyrimo rezultatų galima spręsti, kad ganykloje ganomų karvių pienas buvo vertingesnis negu šertų TMR, nes jame buvo daugiau žmogaus organizmui labai reikalingų polinesočiųjų riebalų rūgščių ir konjuguotos linolo rūgšties. Be to, ganykloje ganomų karvių piene nustatytas geresnis Omega-6 ir Omega-3 tarpusavio santykis.

Mokslo tyrimų rėmėjas – IĮ „Santovita”