Žieminių rapsų derlius labai priklauso nuo žiemojimo sąlygų, kurios pastaruoju metu dažnai kinta. Sunku gauti pastovų rapsų derlių, jei žiemoti augalai tinkamai nepasirengę. Žieminių rapsų augintojai žino, kad augalai ramybės periodui geriau pasiruošia, kai tiksliai laikomasi jų auginimo technologijos reikalavimų. Gerai išsivystę augalai yra atsparesni temperatūros svyravimams. Norint sužinoti, kaip augalai pasirengę žiemoti, reikia įvertinti pasėlių būklę baigiantis vegetacijai – tai jau ne pirmi metai atlieka Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai.

Konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantai įvertino žieminių rapsų pasėlius 19-oje rajonų (žr. žemėlapį).  Pasėliuose įrengti stacionarūs laukeliai, kuriuose tikrinta augalų būklė rudenį.  Augalai laukeliuose bus patikrinti ir pavasarį, kai atsinaujins jų vegetacija. Įvertinus pasėlius rudenį, buvo nustatyta svarbiausių technologinių veiksnių įtaka augalų būklei.

Priešsėlis. Tyrimų duomenimis, žieminiai rapsai nereiklūs priešsėliams. Bet jiems netinkami tokių augalų priešsėliai, kurių derlius vėlai nuimamas, nes nespėjama paruošti dirvą sėjai optimaliu laiku. Didžiausi plotai buvo sėti po žieminių javų, juodojo pūdymo ir vasarinių javų (68, 20, 12 proc.). Net 80 proc. rapsų buvo pasėti po javų. Pusėje šitų plotų vėlavo javų pjūtis, nes prasidėjo lietingas periodas, todėl rapsai buvo pasėti tik rugpjūčio trečiąjį dešimtadienį. Vėlyvos sėjos augalai nespėjo gerai išsivystyti ir bus jautresni žiemos ir pavasario svyruojančiai orų temperatūrai.

Norint išvengti ligų ir kenkėjų išplitimo, reikėtų, kad rapsai sugrįžtų į tą patį lauką ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Iš tikrintų pasėlių 5 proc. buvo atsėliuoti, o 42 proc. sugrįžo į tą pačią dirvą po trejų ir daugiau metų.

Tręšimas. Fosforo ir kalio trąšas rekomenduojama išberti prieš sėją. Dauguma augintojų išbėrė mineralines trąšas prieš sėją arba su sėkla. Atsižvelgiant į dirvožemio agrocheminius rodiklius, 84 proc. tirtų pasėlių buvo patręšti NPK (N 5–18, P 15–60, K 15–90). Didesniais azoto kiekiais buvo tręšiama sėjant po prastesnių priešsėlių arba norint suaktyvinti įterptų šiaudų mineralizaciją.

Dirvos paruošimas. Nuo dirvos parinkimo žieminiams rapsams priklauso jų augimas, žiemojimas, brendimo tolygumas. Vertinant pasėlius, buvo įvertintas ir dirvožemio tipas, reljefas, dirvos paruošimas sėjai. Priesmėlio dirvose auga 47 proc., vidutinio sunkumo priemolio žemėje – 37 ir sunkesnio priemolio – 16 proc. žieminių rapsų. Daugumos dirvų reljefas yra lyguma (63 proc.), kitų – banguotas ar lengvai kalvotas. Reikės didelio sumanumo nuleisti perteklinį vandenį nuo dirvos paviršiaus, ypač nuo priemolio su skirtingu reljefu.

Buvo kreipiamas dėmesys į sėklos guolio paruošimą, kai dirvos buvo artos (tradicinis žemės dirbimas) ir be arimo (supaprastintas). Tradiciškai įdirbus ir gerai paruošus dirvą, pasėta 36 proc. pasėlių, sėklos įterptos 1,5–3,0 cm gylyje – tai leido sėkloms sudygti vienu metu. Tradiciniu dirvos dirbimu vidutiniškai paruoštų dirvų buvo įvertinta apie 21 proc. pasėlių, kuriuose augalai dygo nevienodai dėl ne visiškai išlygintos dirvos ir nevienodame gylyje įterptų sėklų. Supaprastintu dirvos dirbimu (be arimo) buvo pasėta 32 proc. pasėlių. Sėklos dygo tolygiai, o augalai ir jų šaknys vystėsi gerai, nes dirvos buvo pakankamai drėgnos.

Tiesiogine sėja į javų ražienas buvo pasėta 11 proc. rapsų pasėlių. Nors sėklos sudygo vienodai, bet augalų šaknys vystėsi silpniau, nes drėgnos dirvos derliaus nuėmimo metu buvo labiau suspaustos. Pastebėta, kad augalo stiebas ir šaknys labiau išsiklaipė, o smulkiosios šaknys išsivystė kuokštais, ypač tų augalų, kurie augo priemolio dirvožemiuose.

Populiariausios veislės. Įvertinta dvylikos veislių rapsų augalų būklė. Tikrintuose pasėliuose daugiausia buvo pasėta Alaska ir Kasimir (22–20 proc.), Banjo ir SW Pastell (12–11 proc.) veislės žieminių rapsų. 2007 m. pavasario tyrimų duomenimis, gerai žiemojo visos veislės, bet mažiausiai žuvusių augalų rasta Kasimir, Kronos, Alaska ir Casino veislių rapsų laukuose. Kiekvienais metais žiemojimo sąlygos skirtingos, todėl negalima teigti, kad kitos veislės žiemos prasčiau, nes augalų žiemojimą lemia ir jų išsivystymas rudenį.

Sėjos terminai. Augalai gerai žiemoja, jei vegetacijos pabaigoje jau turi išauginę 6–10 tikrųjų lapelių (BBCH 16–19), jų šaknies kaklelis yra 6–12 mm storio, o augimo pumpuras pakilęs nuo dirvos paviršiaus iki 30 mm. Parinkti optimalų sėjos laiką nėra paprasta, nes kiekvienais metais meteorologinės sąlygos yra skirtingos, bet vidutiniškai šalyje reikėtų pasėti iki rugpjūčio vidurio. Rugpjūčio pirmosiomis dienomis pasėti rapsai „peraugo“, t. y. augimo kūgelis pakilo nuo žemės paviršiaus vidutiniškai iki 70 mm. Kad neperaugtų ankstyvos sėjos žieminiai rapsai, patartina naudoti fungicidus kaip augimo reguliatorius.

Pasėlių tankumas. Optimalus pasėlio tankumas turėtų būti apie 60–80 augalų m2. Šitokį tankumą galima pasiekti pasėjus 4 kg/ha sėklų optimaliu laiku į gerai paruoštą dirvą. Išanalizavus duomenis, matyti, kad augalai pasiekė normalų išsivystymą ir tankumą, kai buvo sėta 3,0–4,5 kg/ha. Pasėjus į hektarą mažiau sėklų, augalo stiebo aukštis priklausė nuo piktžolių kiekio pasėlyje, nes nuo jų pasėlis sutankėja ir rapsai perauga. Sumažintos normos sėja reikalauja, kad būtų nepiktžolėtas pasėlis arba panaudoti herbicidai.

Piktžolių kiekis. Rapsai ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais vystosi lėtai ir blogai stelbia piktžoles. Piktžolių naikinimas yra vienas svarbiausių rapsų pasėlių priežiūros darbų rudenį. Sąlygos rapsams ir piktžolėms dygti bei augti rudenį buvo labai palankios, todėl vis dažniau ūkiuose naudoti herbicidai. Praėjusį rudenį nupurkšta 32 proc. daugiau pasėlių negu 2006 m. rudenį. Apskaitos metu buvo suskaičiuotos tos piktžolės, kurios tankino pasėlį (piktžolių ir rapsų aukštis buvo vienodas). Daugiau piktžolių rasta ankstyvosios ir vėlyvosios sėjos pasėliuose.

Ligos ir kenkėjai. Rudenį patikrintuose rapsų pasėliuose buvo aptikta fomozės, rapsinių spragių ir minamusių pažeistų augalų. Pažeisti augalai yra jaut­resni šalčiams. Atlikta fomozės ir rapsinių spragių pažeistų augalų apskaita.

Fomozė plinta per visą rapsų vegetaciją. Pažeidžia rapsų daigus, suaugusių augalų lapus, stiebus ir ankštaras. Ligos sukėlėjai plinta su augalų liekanomis, tad, norint sumažinti šios ligos plitimą, reikėtų laikytis sėjomainos. Ruduo buvo palankus (drėgnas ir šiltas) ligai išplisti. Rudeninį vertinant pasėlių būklę pastebėta, kad fomozė labiau reiškėsi ankstyvosios sėjos tankiuose ir atsėliuotuose pasėliuose. Be to, ligos plitimas priklauso ir nuo auginamos veislės. Per 60 proc. pažeistų augalų rasta Casino, Alaska, Milena, Kasimir, Catalina veislių pasėliuose. Rudenį fomozės plitimą sumažina fungicidų panaudojimas rapsų pasėlyje. Penktadalis – 21 proc. – pasėlių buvo nupurkšta folikuru, kuris apsaugojo augalus ir nuo peraugimo.

Rapsinės spragės gausiau išplito ankstyvosios sėjos ir atsėliuotuose pasėliuose. Spragių patelės deda kiaušinėlius į dirvą, šalia dygstančių augalų, o išsiritusios (per kelias savaites) lervos įsigraužia į lapkočius, padarydamos takus jų viduje. Taip grauždamos lervos pasiekia augimo pumpurą. Pažeisti augalai būna silpnesni, prasčiau auga, tampa jautrūs šalčiui, gali žūti. Rapsinės spragės žalingos tik žieminiams rapsams. Kad jos neišplistų, reikia laikytis agrotechnikos reikalavimų, naikinti piktžoles, sėti beicuotą sėklą.

Rudens orai vėso palaipsniui, ir reikia tikėtis, kad augalai spėjo pasiruošti žiemos išbandymams. Neramu dėl sniego apdengtų pasėlių ant neįšalusios dirvos, kurie nors trumpam (1–3 dienas) vis padengia pasėlius iki 5–10 cm storio sniegu. Be abejo, dar anksti tvirtinti, kad net ir tinkamai žiemoti pasirengę augalai sėkmingai peržiemos ir gerai derės. Tai priklausys nuo pavasario orų, augalų vegetacijos atsinaujinimo, kitų veiksnių. Pavasarį, augalų vegetacijai atsinaujinus, tuose pačiuose pasėliuose vėl bus vertinama rapsų būklė. Konsultantai patars augintojams, kokių priemonių jie turėtų imtis, kad gautų kuo didesnį derlių ir nepatirtų nuostolių.

Pagal sėjos terminus gauti augalų išsivystymo duomenys ir pagal juos sudaryta žieminių rapsų augalų peržiemojimo prognozė:

• vidutiniškai šalyje apie 16 proc. pasėlių išretės, nes žus ne visiškai išsivystę augalai;
• yra augalų, kurie pasiekė kritinę ribą (28 proc.) – tai tokie augalai, kurie turi išauginę 5–6 tikruosius lapelius, neperaugę, šaknies kaklelis yra 5 mm; ar augalai išliks, didele dalimi priklausys nuo palankių žiemojimo sąlygų;
• augalai (17 proc.), kurie išaugo per 3 cm aukščio, bet jų šaknies kaklelio storis 9–13 mm, šaknų sistema gerai išsivysčiusi; šie augalai gali iš dalies apšalti, o išlikę duoti neblogą derlių.
• dėl vėlyvos sėjos gali labai išretėti arba žūti apie 20 proc. pasėlių.