Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2007/12
Žinių ir komunikacijos svarba maisto ūkio plėtrai
  • Daiva KŠIVICKIENĖ, Viktoras TROFIMIŠINAS
  • Mano ūkis

Ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių ir ekologiškų produktų rinka sparčiai plečiasi. Tuo tarpu informavimo, komunikacijos ir žinių apie ekologinį žemės ūkį sistemų kūrimas smarkiai vėluoja. Į tai atkreipia dėmesį ir Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija. Nepakankamai išplėtoti ir ekologiškų maisto produktų sektoriaus įmonių tarpusavio santykiai, įvairių institucijų ryšiai, žinių sklaida tarp įmonių ir institucijų. Tai taikytina ir naujosioms ES šalims, ir senbuvėms.

Besikeičiančio žemės ūkio ir naujai besiformuojančių sektorių plėtra be žinių neįmanoma. Jos ypač svarbios įveikiant žemės ūkyje netikrumo atmosferą, kuri plečiasi dėl globalizacijos, besikeičiančių vartotojų įpročių, naujų įstatymų ir kontrolės sistemų. Išeities ieškoma rengiant naujas maisto ūkio plėtros strategijas.

Ekologiniai ūkiai ir įmonės, kaip ir kiti ūkiai, priversti išmokti tinkamai reaguoti į aplinkos pokyčius, o šių gebėjimų ugdymas ir efektyvumas irgi priklauso nuo žinių.

Viena iš labiausiai pažengusių ekologinio ūkininkavimo srityje ES valstybių yra Italija. Ji pirmauja pagal ekologinio ūkininkavimo plotą (2006 m. – daugiau kaip 1,1 mln. ha) ir ekologinių ūkių skaičių, kurie užima beveik 8,5 proc. šalies žemės ūkio naudmenų.

Sparti ekologinio žemės ūkio plėtra Italijoje prasidėjo po 1990 metų, išplėtus ES teisės aktų taikymo arealą. Ekologiško maisto grandies plėtrą šioje šalyje paskatino Europoje kilę maisto skandalai, nuolatinės techninių ir ekonominių ūkininkavimo alternatyvų paieškos, mažėjantis ūkių pelnas ir dosni vyriausybės parama.

Valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų įtaka Italijos žemės ūkiui nuo seno yra didžiulė. Privačių ūkių valdytojai, žemės ūkio asociacijos, tradiciškai ūkininkaujančių ūkininkų organizacijos ir valdžios institucijos disponuoja žiniomis ir padeda smulkiesiems ūkininkams, turintiems menką ekonominę ir politinę galią, įsitvirtinti ekologinės žemdirbystės sektoriuje. Pavyzdys čia yra ekologinio ūkininkavimo plėtra menkai išsivysčiusioje Pietų Italijos Foggia provincijoje. Šioje provincijoje yra 618,7 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš kurių 25,8 tūkst. ha vystomas ekologinis žemės ūkis. Ekologiškos produkcijos gamyba čia plečiasi ypač sparčiai. Viena iš sėkmės priežasčių – įvairių institucijų pagalba ekologiškos produkcijos gamintojams.

Įmonių tinklai

Siekiant nustatyti Foggia provincijos ekologiškų maisto produktų sektoriaus įmonių tarpusavio santykius ir žinių srautų judėjimo galimybes, buvo atliktas tyrimas. Socialinio tinklo analizės metodu išskirta keletas įmonių ir įmonių-institucijų tinklų.

Sąveikos tinklas apėmė įmonių tarpusavio prekybos, keitimosi informacija ir ilgiau trunkančius kooperacijos ryšius. Iš 66 ekologiškos produkcijos gamybos įmonių 56 tarpusavyje susijusios netiesioginiais saitais. Nors ir ne visos įmonės susijusios viena su kita (tinklo tankumas – realiai egzistuojančių ryšių santykis su visais galimais ryšiais – 2,6 proc.), tačiau tinklas pasižymi darna: dauguma gamintojų gali vienokiu ar kitokiu būdu vienas su kitu susisiekti.

Komunikacijų tinklas apima tik tuos įmonių ryšius, kurie identifikuoti kaip apsikeitimas žiniomis. Įmonių komunikacijos tinklas nepasižymi tokia ryšių gausa kaip sąveikos tinklas, be to, šie ryšiai yra padrikesni, daugiau yra izoliuotų tinklo dalyvių, silpnesnė įtrauktis (tinkle dalyvaujančių įmonių dalis). Visa tai gali reikšti, kad tik kelios įmonės vietos ekologiniame sektoriuje keičiasi informacija.

Įmonių informaciniuose mainuose labai svarbios technologinės ir teisinės žinios, susijusios su ekologiškos produkcijos gamyba, o taip pat informacija apie rinkas ir vartotojus. Techninių žinių tinkle dalyvauja 19, nedalyvauja – 41 įmonė; teisinių žinių tinkle užfiksuoti 2, rinkos žinių tinkle – 13 ryšių. Teisinių žinių tinklas yra mažiausias ir silpniausias.

Institucijų-įmonių tinklai

Informacija institucijas pasiekia iš įvairių šaltinių: kai kurios žinias „gamina“ pačios (tyrimų institutai, tyrimų departamentai); kitos keičiasi informacija ir žiniomis tarpusavyje, o paskui paskleidžia įmonėms; trečios skleidžia žinias, gautas iš teisinių ir techninių šaltinių. Foggia provincijos institucijų-įmonių tinkluose dalyvauja 32 įmonės ir 16 institucijų; institucijos siunčia, o įmonės gauna informaciją.

Įmonių-institucijų sąveikos tinklas yra didesnis ir tankesnis už analogišką įmonių tinklą. Įmonių-institucijų tinklo įtrauktis sudaro 96 proc. (tik 1 įmonė ir 1 institucija yra izoliuotos). Komunikacijos tinkle pastebimas truputį mažesnis tiesioginių ryšių skaičius tarp įmonių-institucijų negu sąveikos tinkle. Analizė parodė, kad institucijos, o ne įmonės, yra pagrindiniai tinklų dalyviai, joms tenka didžiausias vaidmuo skleidžiant informaciją. Įmonių-institucijų techninių, teisinių bei rinkos žinių tinklų tankumas ir įtrauktis yra dar mažesni. Šie žinių tinklai yra silpni. Institucijos vaidina esminį vaidmenį gerinant žinių sklaidą tarp įmonių. Palyginti su įmonių žinių tinklais, institucijų-įmonių tinklai yra gerokai didesni, ypač aprūpinant teisinėmis ir techninėmis žiniomis.

Ekologinių institucijų-įmonių tinkle yra 2 pagrindinės institucijos: sertifikavimo agentūra ir regioninė žemės ūkio konsultavimo tarnyba (institucija, „nustatanti taisyk­les“ ekologiškos produkcijos sektoriui).

Institucijų vaidmuo

Aiškinantis žinių poreikį, prieinamumą ir institucijų paramą ekologiškos produkcijos gamintojams, nustatyta, kad nors ūkininkai nesunkiai įgyja bendrų žemės ūkio (ūkininkavimo teorijos ir praktikos) ir techninių (produktų gamybos ir derliaus auginimo procesų) žinių, tačiau dalis pažymi, kad žinias reikėtų dažniau atnaujinti, o tam reikalinga didesnė institucinė parama.

Apie 72 proc. ekologiškos produkcijos sektoriaus dalyvių komercines žinias laiko svarbiomis, tačiau pusė apklaustųjų teigia, kad šios srities žinių sunku įgyti ir pageidauja atitinkamos institucijų pagalbos. Teisines žinias svarbiomis laiko daugiau kaip 40 proc. respondentų, apie 22 proc. teigia, kad jų sunku įgyti, o 37 proc. norėtų šioje srityje didesnės institucinės paramos.

Daug su produkcija susijusių žinių teikia sertifikavimo agentūros, o komercines (prekybines) ir teisines žinias daugiausia teikia viešosios institucijos ir ne pelno organizacijos.

Nors ekologiškos produkcijos gamintojų sąveikų tinklas yra rišlus, keitimasis žiniomis tarp įmonių nedidelis. Foggia provincijos ekologiškos produkcijos gamintojai dar neišnaudoja visų privalumų, kuriuos teikia dalyvavimas socialiniuose tinkluose. Viena iš galimų priežasčių – neigiamas jų požiūris į kooperaciją. Komunikacijos vakuumą iš dalies užpildo aktyvios vietos institucijos. Įmonių-institucijų tinklai yra gerokai tankesni ir efektyviau skleidžia teisines ir technines žinias, sektoriaus specialistai (agronomai, ekologinį ūkį vystantys ūkininkai) teikia didelę techninę paramą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vietos institucijos nepakankamai apsirūpinusios rinkos informacija, kurios stoka skundžiasi gamintojai. Verslininkai pajėgūs gaminti ekologišką maistą, tačiau jie patiria sunkumų identifikuodami rinkos nišas ir keisdami rinkodaros strategijas.

Daugiau dėmesio vartotojams

Lietuvos ekologiškos produkcijos gamintojų dalyvavimas socialiniuose tinkluose nėra tyrinėtas. Apie paramą ekologiškos produkcijos gamintojams daugiausia informacijos teikia Žemės ūkio ministerijai pavaldžios įstaigos, įvairiais klausimais gamintojus konsultuoja Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija, Žemės ūkio rūmai, ekologinės gamybos ir sertifikavimo darbus atlieka „Ekoagros” įstaiga. Įvairios įstaigos organizuoja gamintojų mokymus, padėdamos kelti kvalifikaciją. Naujuoju finansinės paramos laikotarpiu ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams taikomas privalomo žinių minimumo reikalavimas. Ekologinio ūkininkavimo informavimo, komunikacijos ir žinių sistemos kūrimo srityje darbuojasi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras interneto svetainėje pateikia ekologiškos produkcijos rinkos informaciją.

Ekologiškos produkcijos gamintojų kooperacija Lietuvoje (kaip ir visa šalies žemės ūkio kooperacija) sunkiai skinasi kelią. Tai priklauso nuo pačių gamintojų aktyvumo, pasitikėjimo. Sėkmingai veikiančius ekologiškos produkcijos gamintojų kooperatyvus suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Tad sąveika tarp gamintojų yra silpna.

Nepakankamai informacijos apie ekologiškus produktus gauna Lietuvos vartotojai, šių produktų vartojimas yra menkas. Todėl siekiant didinti ekologiškos produkcijos paklausą, daugiau dėmesio šiuo metu skiriama vartotojų informavimui, rengiama ilgalaikė informavimo programa.

***

Socialinio tinklo analizė leidžia atskleisti ryšius tarp įmonių, įstaigų arba jų nebuvimą, analizuoti informacijos skleidimo problemas, komunikacijos trukdžius.