Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2007/12
Lietuviškas agroverslas anapus Nemuno
  • Viktoras TROFIMIŠINAS „Mano ūkis“ Kaliningradas
  • Mano ūkis

Dėl istorinio, geografinio, politinio, socialinio ir ekonominio išskirtinumo Kaliningradas vadinamas Rusijos užsienio teritorija, langu į Europą, pilotiniu arba 39-uoju regionu, Šiaurės Atlantida, Europos Amerika, Rusijos gegute Europos lizde. Kaliningradiečiai savo miestą dar vadina būsimuoju Europos Las Vegu. Vienas Lietuvos politikas Kaliningrado sritį pavadino Europos Afrika. Visi šitie apibūdinimai turi pagrindą.

Jau šešerius metus Kaliningrado srities ekonomika stabiliai auga. Tai sparčiausiai besivystantis Rusijos regionas. Šios šalies verslininkai perspektyviausiais įvardija tris miestus: Sankt Peterburgą, Maskvą ir Kaliningradą. Maskvos kapitalas sparčiai braunasi į Kaliningrado sritį, pirkdamas verslą, nekilnojamąjį turtą, o pirmiausia žemę.

Kaliningrado srities kaimas yra visiška priešybė miestui. Gyvenimas čia, rodos, sustojo prieš pusšimtį metų. Iš 950 tūkst. gyventojų 740 tūkst. gyvena miestuose, iš jų 430 tūkst. Kaliningrade, kaime – šiek tiek daugiau kaip 200 tūkst. Jaunimas traukia į miestus, ieškodamas didesnio uždarbio, geresnio gyvenimo, iš paskos jų – pensininkai.

Tarybinių kolūkių čia seniai nė kvapo – viskas privačiose rankose. Tačiau ne kiekvienas imasi ūkininkauti. Didžioji dalis, net iki 80 proc., žemės dirvonuoja. Chaotiškai augantys miškai ir krūmynai siaubia viską kaip svetima kariuomenė. Labiausiai gamta užvaldžiusi rytinius ir pietinius srities rajonus. Čia būta Vokietijos aruodo, turtingų laukų, tobulos irigacijos sistemos.

Placdarmas į didžiąją Rusiją

Naujoji Kaliningrado srities valdžia turi ambicingų planų prikelti regioną. Žvilgsnį ji kreipia į stambųjį kapitalą, nesvarbu, iš kokios valstybės jis ateitų. Investuoja čia vokiečiai ir lenkai, lietuviai ir skandinavai ir, žinoma, Rusijos verslininkai. Kaip nebūtų paradoksalu, vienas iš sparčiausiai persitvarkančių sektorių yra žemės ūkis.

„Lietuviško kapitalo investicijos Kaliningrado srities maisto ir žemės ūkyje savo apimtimi nusileidžia tik statybų verslui. Perdirbėjus, gamintojus ir tiekėjus investuoti skatina tai, kad Kaliningradas – unikalus placdarmas Europos Sąjungos platumose veržiantis į visos Rusijos rinką“, – apie investuotojų interesus atsiliepia Lietuvos konsulato Kaliningrade trečiasis sekretorius Donatas Butkus. Regiono verslininkai kviečiasi iš Lietuvos gyvulininkystės ir augalininkystės specialistus, siekia perimti patirtį, diegti inovacijas. Dviejų šalių verslininkams bendrauti padeda kalbos barjerų nebuvimas ir artimas verslo bendruomenės mentalitetas. Lietuviams nekyla problemų bendraujant ir su skandinavais, o štai pastarieji su Kaliningrado verslininkais neranda kalbos.

Žinantiems ir išmanantiems verslą Kaliningrado srityje yra didžiulės veiklos ir plėtros galimybės. Anksčiau ar vėliau Rusija taps Pasaulio prekybos organizacijos nare. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Konsulato ministras patarėjas Valdas Lastauskas diplomatiškai sako, kad teisinės bazės tobulinimo, norminių aktų taikymo srityje regiono valdžia rastų nemažą veiklos barą.

Parama tik efektyviems ūkiams

Kaliningrado srityje kartkartėmis keliama regiono maisto saugumo problema. Žemės ūkio ir žuvininkystės ministras Andrejus Romanovas nemėgsta šio termino, nurodančio į grėsmės buvimą. „Mūsų maisto parduotuvių lentynos pilnos prekių, gyventojų poreikius patenkina vietos gamintojai ir importuotojai“, – apibūdina situaciją ministras.

Šiais metais augalininkystės ūkiai nesurinko planuoto derliaus, tačiau jis didesnis negu pernai. Vidutinis grūdinių kultūrų derlius siekia 29,6 cnt/ha (2006 m. – 22,3 cnt/ha, 2005 m. – 31,6 cnt/ha). Neblogai užderėjo rapsai, visas jų derlius eksportuojamas. Rapsai – strateginė regiono žemės ūkio kultūra, čia nuimama penktadalis viso Rusijos rapsų derliaus.

Kaliningrado srities gamintojai patenkina 75 proc. gyvulininkystės produkcijos vartojimo poreikio, kita dalis importuojama. Mėsos įsivežama daug, tačiau nemažai jos po perdirbimo iškeliauja į didžiąją Rusiją.

Valstybės parama žemės ūkio gamintojams kasmet auga. Pagal regiono agropramoninio komplekso plėtros programą pirmenybė gaunant paramą teikiama gyvulininkystės sektoriaus ūkiams ir įmonėms. Imant kreditus kompleksų rekonstrukcijai, naujų statybai, įrangai, pašarų gamybos technikai, veisliniams galvijams įsigyti, žemdirbiams kompensuojama dalis palūkanų (vidutinės palūkanos sudaro 14 proc., valstybė kompensuoja 8 proc.). Pirmenybė teikiama ir mažų ūkininkavimo formų plėtrai, subsidijuojant visas kreditų palūkanas. Valstybė subsidijuoja gamintojus, mokėdama jiems ir tiesiogines išmokas: grūdinių, ankštinių kultūrų, rapsų augintojams mokama 550 Rb/ha (53 Lt/ha) išmoka, daržovių ir vaisių augintojams – 1 100 Rb/ha (106 Lt/ha). Palaikoma veislinės gyvulininkystės plėtra, mokamos subsidijos įsigyjant aukšto produktyvumo galvijus. Pieno gamintojams subsidijos sudaro 3 000 Rb (288 Lt) vienai karvei. Ministras A. Romanovas pabrėžia, kad nuo 2007 m. palaikomi ir subsidijuojami tik efektyvūs ūkiai, t. y. tie, kurie pasiekia aukšto derlingumo, kurių primilžiai aukštesni negu vidutiniai, kurie pasirengę ne tik gyventi, bet ir plėstis, diegti naujas technologijas, investuoti, didinti gamybos efektyvumą.

Vietoj kompensacijų – raginimas draustis

Šiųmetis derlius turėjo būti labai geras, tačiau tapo dar vienu išmėginimu Kaliningrado žemdirbiams. Žiema buvo neįprastai šilta, per anksti sužaliavo pasėliai, juos užpuolė ligos. Vasaros pabaigoje ir rudenį merkė lietūs. Daugiausia nuostolių patyrė daržovių ir bulvių ūkiai, kadangi daug kur melioracijos sistemos suirusios.

Laikraščio „Kaliningradskij agrarij“ vyriausioji redaktorė Tatjana Lebedinskaja pasakojo, kad apleistas melioracijos ūkis – viena opiausių ūkininkavimo prob­lemų. Valstybė skiria lėšų melioracijos ūkiui tvarkyti, tačiau vietos savivaldybės šių lėšų neįsisavina. Ūkininkai pasirengę investuoti į melioracijos tvarkymą, tačiau sistema funkcionuos tik tuomet, kai bus tvarkomos ir siurblinės, ir užtvankos, priklausančios savivaldybėms.

Ūkininkai prašė srities vyriausybės kompensuoti nuostolius, kuriuos jie patyrė dėl liūčių, gamtos negandų. Ministras A. Romanovas yra tos nuomonės, kad kuo dažniau ir didesnę paramą ūkiai gaus, tuo labiau nuo jos priklausys, o tai tik pablogins jų padėtį, todėl nepaprastoji situacija žemės ūkyje šiemet nebuvo skelbiama. Ūkiai turi drausti pasėlius. Ministras siūlo draudimo įmokų mokėjimui imti kreditus, palūkanų dalis tokiu atveju kompensuojama. „Kiekvienas ūkis ir ūkininkas turi planuoti įplaukas ir išlaidas, įvertindamas ir išlaidas draudimui“, – sako ministras ir priduria, kad didžiąją dalį nuostolių, patirtų dėl nepalankių orų, kompensuoja rinka – sumažėjus derliui, auga žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos.

Investicijos gamybai modernizuoti

Kaliningrado srityje yra apie dešimt pieno perdirbimo įmonių. Stambiausios iš jų bendrovės „Moloko“, „Agroneman“ ir „Gusevmoloko“. Bendrovė „Agroneman“ šalia Nemano (buvusi Ragainė) įsikūrė vos prieš 7 metus, pieno perdirbimui pritaikiusi buvusios vaisių ir daržovių saugyklos patalpas.

Kasdien įmonėje perdirbama iki 40 t žaliavos. Vartotojams siūlomas pienas, kefyras, grietinė, varškė, sviestas, jogurtas, deserto produktai. „Anksčiau gaminome ir kazeiną, tačiau atsisakėme dėl pasikeitusios konjunktūros, smarkiai pabrangusios žaliavos“, – pasakoja bendrovės direktorė Nadežda Zemlianikova.

Kaliningrado srityje tikras pieno bumas. Perdirbėjai varžosi dėl kiekvieno kilogramo žaliavos. Bazinio riebumo pieno kaina spalio viduryje sudarė 11 Rb/kg (1,06 Lt/kg).

Bendrovė yra sudariusi sutartis su žaliavos tiekėjais, tad kasdien užsitikrina 35–40 t pieno. Plečiant gamybą, siekiama didesnio stabilumo, todėl bendrovė baigia statyti savo 500 vietų karvides – tai leis kasdien papildomai užsitikrinti apie 15 tonų pieno. Produktyvūs galvijai jau nupirkti Vokietijoje. Pašarų gamybos ir dalijimo agregatai įsigyti iš lietuviškos „Alfa Agro prekybos“.

Bendrovė stato sūrių cechą. Investuoti į plėtrą verta tada, kai yra didelė realizacijos rinka. Kaliningrado srities rinka, kurioje gyvena mažiau kaip 1 mln. gyventojų, perdirbėjams per maža. Eksportuoti produkciją į Europos Sąjungą nėra galimybių: rinka pasidalyta, be to, labai griežti higienos ir kokybės reikalavimai. Gabenti produkciją į Rusiją sudėtinga ne tiek dėl atstumo, kiek dėl trumpo produkcijos realizavimo termino. Įmonė nusprendė diegti naujas technologijas, kurios pailgintų produkcijos realizavimo laiką. Tai pirmas žingsnis į didžiosios Rusijos rinką. Sūrių gamybos cechas turėtų pradėti veikti kovo mėnesį. Numatoma gaminti sūrius „Tilsit“. „Tik mes turime moralinę teisę gaminti šiuos sūrius, nes esame arčiausiai buvusios Tilžės“, – sako bendrovės direktorė N. Zemlianikova. Tenka sutikti, nes geografinių nuorodų suteikimas produkcijai Rusijoje teisiškai nereglamentuotas.

Dideli rekonstrukcijos darbai vyksta Gurjevsko (buv. Noihauzenas) paukštyne „Gurjevskaja pticefabrika“, priklausančiame bendrai Rusijos ir Lietuvos kapitalo įmonei. Šis paukštynas užima nišą, kurią užleido iš konkurencinės kovos pasitraukusi „Kaliningradskaja pticefabrika“, priklausanti „Kretingos grūdams“.

Gurjevsko pakštyne atnaujinami pastatai, keičiama daugiau kaip prieš 30 metų sumontuota įranga. Generalinis direktorius Denisas Vorobjovas pasakoja, kad prieš trejus metus jam atėjus vadovauti įmonei, paukštyne tebuvo 300 tūkst. dedek­lių, per metus būdavo surenkama 76 mln. kiaušinių. Investicijos į rekonstrukciją ir naujas gamybos linijas leido per vienerius metus 2 kartus padidinti dedeklių būrį (iki 625 tūkst.) ir gamybos apimtis (iki 150 mln. vnt. kiaušinių). Po rekonstrukcijos paukštyne bus laikoma apie 900 tūkst. vištų ir surenkama 190 mln. kiaušinių. Šiuolaikiškos įrangos ir technologijų diegimas leido kelis kartus padidinti darbo našumą. Anksčiau viena paukštininkė prižiūrėjo 30 tūkst., dabar – 120 tūkst. vištų. Darbuotojų sumažėjo beveik perpus. Lesalus vištoms įmonė gamina savo pašarų gamykloje.

Vienos paukštidės rekonstrukcija, sumontuojant joje naują austrišką įrangą, kainuoja apie 0,5 mln. eurų. Lėšų investicijoms skolinamasi iš bankų. Valstybė dengia dalį kredito palūkanų. Didindama investicijų apimtis, įmonė naudojasi „DnB Nord lizingas“ paslaugomis. Anot D. Vorobjovo, su užsienio kredito įstaigomis pavyksta greičiau susitarti: jos dirba efektyviau, operatyviau, be to, jų teikiamų paskolų palūkanos yra mažesnės.

D. Vorobjovas neabejoja verslo perspektyvumu. „Kiaušiniai yra paklausūs, tačiau paklausos svyravimams įtakos turi sezoniškumas. Vasarą paklausa mažėja, tuomet daugiau produkcijos siunčiame į Maskvą, Sankt Peterburgą, o šaltuoju metų laiku daug realizuojame regione“, – pasakoja vadovas.

Beje, įmonė neturi savo ekspedijavimo padalinio ir transporto produkcijai išvežti. Paklausus, kodėl, įmonės vadovas šyptelėjo: patys prekybininkai išveža visą produkciją savo transportu, tik duok.

Kiaulininkystės ūkiai nekelia pasipriešinimo

Regiono pietuose, už septynių kilomet­rų nuo Železnodorožno (buv. Girdava) gyvenvietės, netoli Lenkijos sienos, kuriasi stambus norvegų kiaulininkystės ūkis. Tiesa, kol kas kiaulės čia nekriuksi, verčiamasi augalininkyste. Ūkiui vadovauja 26 metų danė Linė From (Linne Fromm).

Jauna agronomė prieš tai 3 metus dirbo Slovakijoje. Gavusi pasiūlymą kurti ūkį Kaliningrado srityje, iš karto sutiko, nes tai buvo nepažintas kraštas, naujos perspektyvos. Dabar prisipažįsta, jog nė nesap­navusi, kad bus taip sunku. Pirmiausia teko įveikti kalbos barjerą, kad galėtų susikalbėti su darbuotojais.

Šešis mėnesius Linė kasdien važinėjo į ūkį iš Kaliningrado, vėliau pasistatė ūkio teritorijoje statybininkų namelį, jame ir gyvena. Į Kaliningradą važiuoja keletą kartų per savaitę mokytis rusų kalbos. Ūkyje yra vertėja, tačiau į laukus su vertėja juk nevažiuosi.

Ūkio kolektyvas vyriškas: dirba 13 mechanizatorių, sunkvežimio vairuotojas, ūkvedys, vertėja ir buhalterė. „Darbuotojai labai geri žmonės, bet jiems sudėtinga būti vadovaujamiems moters“, – supranta Linė ir pasakoja, kad autoritetą teko išsikovoti. Kai į ūkį atvažiavo vakarietiška technika, niekas iš mechanizatorių nežinojo, kaip ją valdyti, kaip su ja dirbti. Ūkio vadovei nebuvo sudėtinga parodyti ir pamokyti, kadangi techniką ji išmano: moka dirbti traktoriais ir kombainais.

Ūkis pradėtas kurti 2003 m. Planuota auginti 2 400 paršavedžių ir 60 tūkst. penimų kiaulių. Tačiau paaiškėjo, kad verstis kiaulininkyste galima tik išsprendus apsirūpinimo pašarais problemą. Imta pirkti žemes. Linę nustebino, kad žemė čia nebuvo dirbama daugiau kaip 20 metų. Šiuo metu ūkis turi 5 800 ha nuosavos ir nuomojamos žemės.

Šiemet gerai derėjo rapsai – 2,3 t/ha, žieminių kviečių prikūlė 3,8 t/ha, žieminių miežių – 4,8 t/ha, vasarinių miežių – 2,1 t/ha. Rapsus pardavė Lietuvos perdirbimo įmonei, o grūdus išvežė į Daniją.

Kai iškilo derliaus nuėmimo technikos pirkimo klausimas, Linė nusprendė, kad ūkiui būtina pirkti tris „John Deere“ kombainus ypač plačiais ratais, kurie padidina kombaino pravažumą. Ji nepasidavė įkalbinėjama pirkti kitokią techniką. O kai reikėjo nuimti 500 ha grūdinių šlapioje dirvoje, paaiškėjo, kad ji buvo teisi. „Daugiausia technikos pirkome iš „­DOJUS agro“, nes rinktis Kaliningrado srityje nėra iš ko: tik ši įmonė operatyviai teikia serviso paslaugas. Esame pirkę ir kitų gamintojų technikos, pavyzdžiui, ekskavatorių, bet kai reikėjo remonto paslaugų, pagalbos neprisišaukėme“, – sako Linė.

Ūkyje jau pastatytas pašarų gamybos padalinys, rekonstruojama sena karvidė, už 10 km statomas visai naujas kiaulių kompleksas. Ūkis planuoja turėti ir savo skerdyklą, kiaulieną realizuoti tik Rusijos rinkoje. Tačiau statybos darbai vyksta labai lėtai. Linė nepatenkinta darbo tempais ir kokybe.

Derlingos žemės augalininkystei yra palankus veiksnys statyti gyvulininkystės objektus. Pigi darbo jėga ir energija žaliavų gamybos ir jų perdirbimo įmonėms yra ne mažiau skatinantys veiksniai užsienio kapitalui ateiti. Be to, čia niekas nekelia ažiotažo dėl kiaulių penėjimo kompleksų statybos.

Linė From užaugo ūkininkų šeimoje. Jos tėvai verčiasi augalininkyste, turi ir limuzinų fermą. Mergina įpratusi įveikti sunkumus. Jei kas nesiseka, ji būtinai privalo įrodyti sau, kad tai įmanoma. „Manęs dažnai klausia, kodėl aš neišteku, neauginu vaikų? Kol kas man tai neįdomu“, – net neklausiama apie savo pasirinkimą pasakoja Linė.

Užsienio kreditai stambiems klientams

Kaliningrado regione mezgasi patys įvairiausi vietos ir užsienio verslo, verslo ir finansinio kapitalo santykiai. Viena akivaizdu, be užsienio investicijų krašto ekonominis augimas vyktų daug sunkiau.

Bendrovė „Alfa Agro prekyba“ Kaliningrado srityje prekiauja kompanijų „Pöttinger“ pašarų paruošimo ir žemės dirbimo technika, šienapjovėmis, „BvL“ pašarų dalytuvais. Vienas ūkis šiemet įsigijo plačiabarę 8,6 m darbinio pločio šienapjovę, kuri leido pasiekti 10 ha/val. našumą. Paklausios yra siloso gamybos priekabos, presai, grėbliai. Iš viso šiemet Kaliningrado srityje parduota 25 vienetai naujos technikos. Iki metų pabaigos numatyta dar keletas sandorių – ūkininkai pageidauja pašarų dalytuvų.

Pirmąjį agregatą Kaliningrado srityje „Alfa Agro prekyba“ pardavė prieš 5 metus, o šie metai bendrovei ypatingi, nes įsigijo partnerį, realizacija padidėjo. Dauguma klientų – gyvulininkystės ūkiai. Dažniausiai jie įsigyja vieną agregatą, o išmėginę perka daugiau. Pasak bendrovės „Alfa Agro prekyba“ direktoriaus Arūno Šimkūno, sunkiausia yra pradedantiems Kaliningrado ūkininkams. Jiems reikia lėšų pastatus statyti, pirkti gyvulius ir techniką. Todėl labai svarbu palankios kreditavimo sąlygos.

Kaliningrade savo atstovybes yra atidariusios Vokietijos, Skandinavijos, kitų šalių kredito įstaigos. Savo atstovybę jau trečius metus čia turi ir „DnB NORD lizingas“. Pagrindinis veiklos  tikslas – autotransporto priemonių, įrangos, žemės ūkio mašinų lizingavimas užsienio kapitalo ir Rusijos įmonėms. Pirmi bendrovės lizingo kontraktai šiame regione buvo sudaryti su Lietuvos įmonėmis, kurios turi čia savo filialus arba antrines įmones. Orientuojamasi į stambius klientus, kurių lizingo minimali suma ne mažesnė kaip 100 tūkst. eurų. Kontraktai sudaromi Vilniuje. Kredituojami ir Vokietijos, Skandinavijos, Baltijos šalių verslininkai. „Šiuo metu labai domimasi kreditais žemės ūkio srityje, nes tai labiausiai besivystanti šio regiono veiklos sfera“, – sako „DnB NORD banko“ Rusijos regiono projektų vadovė Jolanta Bastienė. Ji priduria, kad dažniausiai į banką kreipiasi tos Kaliningrado įmonės, kurių akcininkai yra banko klientai Lietuvoje. Vietinių bankų teikiamų kreditų palūkanos yra didelės – 12–13 proc., o Lietuvos bankų – 7–8 proc. Be to kreditas suteikiamas per daug trumpesnį laiką

Žemė ir kadrai

Plėtotis agroverslui Kaliningrado srityje trukdo keletas neišspręstų problemų. Viena jų – nesureguliuoti žemės santykiai. Tai stabdo investicijų atėjimą į žemės ūkį. Kaliningrado srities vyriausybė šiais metais pradėjo vykdyti nenaudojamų žemių konsolidaciją. Ūkininkauti skirti, bet tris ir daugiau metų pagal paskirtį nenaudojami žemės sklypai yra konsoliduojami, siekiant sudaryti patrauklius investuotojams žemės masyvus. Laikraštyje „Kaliningradskij agrarij“ skelbiami ilgiausi konsoliduojamų žemės sklypų sąrašai. Stambūs savininkai skatinami naudoti žemes, todėl jie jas nuomoja, kuria bendras žemės ūkio įmones.

Kita problema – žemės ūkio darbuotojų stoka. Oficialiais duomenimis, regione trūksta beveik trijų šimtų agroverslo įmonių vadovų ir specialistų, keliskart daugiau – darbininkų.

Specializuotose žemės ūkio mokymo įstaigose mokosi 6 600 moksleivių, o įstaigos galėtų jų priimti 10 tūkst. Kita vertus, mokymo įstaigų išleidžiamų specialistų užtektų, tačiau absolventai labai retai grįžta į kaimą. Jaunimo netenkina gyvenimo sąlygos kaime. Vieni įmonių vadovai kviečiasi specialistus iš užsienio, kiti – iš Rusijos. Valdžia ir verslininkai suvokia, kad tik įmonėms pradėjus dirbti efektyviai, jos galės mokėti didesnius atlyginimus, tuomet jaunus specialistus pasikviesti bus paprasčiau.

Verslą lydi rizika

Pažiūrėję į užsienio investicijas Kaliningrado srityje, matome, kad Lietuvos verslas, palyginti su kitomis šalimis, labai smarkiai pirmauja. „Labai geri Kaliningrado ir Lietuvos agroverslo, Kaliningrado ir Lietuvos žemės ūkio ministerijų santykiai, – apibūdina situaciją ministras Andrejus Romanovas. – Kylančios prob­lemos sprendžiamos konstruktyviai. Realizuojama daug bendrų projektų. Tas bendradarbiavimas yra labai gyvas: jei aktualūs yra kiaulininkystės, veislinės galvijininkystės klausimai, tai atitinkamus projektus ir plėtojame. Anksčiau buvo iškilusi mėsos perdirbimo problema, tai šioje srityje lyderių pozicijos priklauso Lietuvos verslui“.

Kaliningrado srityje sėkmingai veikia žuvies perdirbimo įmonė – bendrovė „Vičiūnai-Rus“, saldumynų gamybos įmonė „Naujoji rūta“, trąšų gamybos įmonė „Arvi“, Klaipėdos „Vilkės“ valdoma mėsos perdirbimo įmonė „Kaliningradskij delikates“, padažų gamykla „Vesiga“, technika ir įranga prekiaujančios įmonės „Alfa Agro prekyba“, „DOJUS agro“, „Vyrybalt“, kepykla „Rokišskij chleb“ ir kt.

Ministras A. Romanovas pabrėžė ir lietuviškų technologijų svarbą pertvarkant pieno ūkį, perimamą rinkodaros patirtį. Žemės ūkio technikos pardavimų apimtys didėja, o kartu auga ir žemės naudojimas – tai svarus Lietuvos verslo indėlis, kuris padeda regionui plėtotis.

Kol kas nesiimama prognozuoti, kaip šie santykiai plėtosis ateityje. Ar nepakiš kojos lietuviškam kapitalui Kaliningrade Maskvos kapitalas, kuris iš įvairių sričių išstumia pačius kaliningradiečius. Jei Lietuva praras Kaliningrade statybų verslą, neramius laikus teks išgyventi ir agroverslui.

Neįvertintas Kaliningrado kaimynių – Lietuvos ir Lenkijos – dalyvavimo Šengeno erdvėje aspektas. Artėja šių šalių prisijungimo prie Šengeno sutarties diena. Kaliningradas taps dar labiau izoliuotas. Skirtumas tarp naujų ES valstybių ir Kaliningrado srities vis didės.

***
Kaliningrado srities 2007–2031 m. socialinio ir ekonominio vystymo strategijoje iškelti tikslai integruoti Kaliningrado sritį (ekonomiką, darbo rinką, kapitalą, infrastruktūrą) į Baltijos jūros valstybių regioną, perorientuoti Kaliningrado srities ekonomiką iš reeksporto į eksportą bei tapti Baltijos makroregiono ekonomikos lydere. Pagrindiniai Kaliningrado srities ekonomikos vystymo instrumentai – Ypatingos ekonominės zonos įstatymas 2006–2031 m., Federalinė tikslinė Kaliningrado srities 2002–2014 m.ekonomikos vystymo programa, Kaliningrado srities Kuršių nerijos ypatingos turizmo zonos įstatymas, Azartinių lošimų zonos įstatymas bei nacionalinės programos žemės ūkiui, švietimui, sveikatos apsaugai, migracijai ir gyvenamajai statybai vystyti.

***
Kaliningrado srityje veikia apie 670 lietuviško kapitalo įmonių. Pagal šį rodiklį Lietuva užima pirmą vietą. Lietuvos investicijos Kaliningrado srityje 2006 m. sudarė apie 230 mln. litų (3 vieta pagal šį rodiklį). Kaliningrado sritis yra viena patraukliausių rinkų Lietuvos įmonių investicijoms. Lietuvos tiesioginės investicijos į Kaliningrado sritį sudaro 7,2 proc. visų Lietuvos tiesioginių investicijų užsienio šalyse bei 55 proc. visų Lietuvos investicijų Rusijoje. Daugiausiai Lietuvos verslininkai investuoja į buitinės technikos (šaldytuvų), maisto produktų, trąšų gamybą, statybą, medienos ir baldų gamybą, didmeninę ir mažmeninę prekybą, krovinių pervežimo bei logistikos paslaugas.