Kooperacija suprantama kaip modernaus žemės ūkio bruožas, tačiau Lietuvoje tam ryžtasi vos 4 proc. žemdirbių. Šalyje yra daugiau kaip 200 veikiančių žemės ūkio kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), dauguma jų smulkios. Pagal veiklos pobūdį vyrauja agroserviso kooperatyvai. Lietuvos agrarinės ekonomikos institute atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas stabdo kooperacijos plėtrą. Vienas iš svarbiausių veiksnių – žmonių nepasitikėjimas ir abejingumas.

Kooperatyvams priklauso 8,6 tūkst. narių (vidutiniškai 43 nariai viename kooperatyve). Pernai įsikūrė 19 naujų kooperatyvų, o per šių metų 9 mėnesius – vos 3. Apie 68 proc. kooperatyvų yra labai smulkūs: vienija nuo 5 iki 10 narių. Agroserviso kooperatyvai sudaro 37 proc. visų veikiančių žemės ūkio kooperatyvų. Kiti realizuoja arba perdirba savo narių pagamintus žemės ūkio produktus, vykdo kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą.

Narystė Europos Sąjungoje suteikė kooperatyvams galimybę pretenduoti į paramą pagal Lietuvos 2004–2006 m. Bendrąjį programavimo dokumentą. Paramą gavo 16 kooperatyvų, paramos suma – 17,4 mln. Lt. Pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. planą išmokas gavo 35 žemės ūkio kooperatyvai, išmokų suma – 5,3 mln. Lt.

Nuo 2006 m. finansinė parama skiriama įsikuriantiems kooperatyvams. Pernai ja pasinaudojo 8 kooperatyvai, kuriems išmokėta 39 tūkst. Lt. Be to, žemės ūkio kooperatyvams taikomos mokesčių leng­vatos. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje kooperatyvams, pripažintiems žemės ūkio kooperatinėmis bend­rovėmis (kooperatyvais), taip pat jų nariams, numatyti prioritetai investicinei paramai gauti pagal 4 priemones. Nepaisant skiriamos paramos kooperacijai, kooperatyvai kuriasi vangiai.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, siekdamas išsiaiškinti kooperacijos situaciją, veiklos dinamiką, kooperatyvų susikūrimo tikslus, patirtus sunkumus ir kliūtis, taip pat priežastis, lemiančias pasyvią kooperacijos plėtrą, kooperacijos skatinimo priemones, ES ir valstybės paramos teikiamą naudą, apklausė žemės ūkio kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) vadovus. Anketos išsiųstos 177 vadovams, gauti 46 atsakymai. Aktyviausiai dalyvavo Šiaurės ir Vakarų Lietuvos kooperatyvų vadovai.

Kooperatyvų pasiskirstymas pagal apyvartą parodė, kad dominuoja kooperatyvai, kurių apyvarta nėra labai didėlė – 58,3 proc. kooperatyvų apyvarta nesiekia 500 tūkst. Lt.

Kooperatyvo kūrimas pateisina lūkesčius

Daugiau kaip pusė žemės ūkio kooperatyvų užsiima specializuota veikla, kitų veikla mišri. Dauguma specializuotų įmonių verčiasi žemės ūkio produkcijos gamyba, antroje vietoje – agroserviso pa­slaugas teikiantys kooperatyvai, trečioje – prekyba. Mišrioje kooperatyvų veikloje dominavo agroserviso paslaugų teikimas, kuris dažniausiai buvo derinamas su žemės ūkio produkcijos gamyba bei prekyba. Dažniausiai kooperatyvų veikla susijusi su grūdų ir pieno sektoriais.

Kooperatyvų vadovus tenkina veiklos rezultatai – daugumos kooperatyvų apyvarta didėjo arba keitėsi nežymiai. Narių skaičius taip pat keitėsi nežymiai. Pelnas didėjo arba nežymiai svyravo. Dauguma mano, kad jų vadovaujami kooperatyvai yra pakankamai veiklūs. Šiek tiek daugiau kaip 44 proc. kooperatyvų vadovų atsakė, kad artimiausiu metu keisti nieko neplanuoja, ir tiek pat nurodė, kad žada plėsti veiklą. Apie 7 proc. kooperatyvų ketina nutraukti veiklą.

Iš apklausos sužinota, kad daugiau kaip pusė kooperatyvų yra gavę valstybės ar ES paramą. Ją panaudojo naujai technikai įsigyti, produkcijos apimtims didinti, statyti arba renovuoti statinius, gaminti naujų rūšių produkciją ar teikti naujas paslaugas. Daugiau kaip trečdalis respondentų ateityje ketina pasinaudoti ES parama, tokia pat dalis respondentų nėra apsisprendusi. Pagrindinės nesinaudojimo ES ar valstybės parama priežastys – sunkumai, su kuriais susiduriama rengiant dokumentus, reikalingus paramai gauti; iniciatyvos stoka.

Vardydami pagrindines priežastis, paskatinusias įkurti kooperatyvą, 54 proc. respondentų nurodė geresnes galimybes derėtis dėl produkcijos realizavimo kainų. Antroji pagal svarbą priežastis – ES ir valstybės teikiama parama kooperacijos plėtrai bei galimybė pasinaudoti kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) teikiamomis paslaugomis.

Įkurti kooperatyvai pateisino narių lūkesčius ir tinkamai vykdo savo funkcijas: nariai naudojasi taip reikalinga savitarpio pagalba, kooperatyvo narių produkcija parduodama aukštesnėmis kainomis, kooperatyvų (agroserviso sektoriaus) nariai naudojasi kooperatyvo paslaugomis (sandėliuoja, fasuoja produkciją) ir moka už tai mažiau.

Suklumpama ties biurokratiniais barjerais

Ar sunku įregistruoti kooperatinę bend­rovę? Daugiau kaip 43 proc. respondentų nurodė, kad su jokiais sunkumais nesusidūrė, 37 proc. respondentų jų patyrė. Kur kas dažniau kooperatyvų vadovai skundžiasi narių abejingumu, iniciatyvos stoka, nenoru prisidėti prie veiklos, žemu organizuotumo lygiu. Šios labiau psichologinio pobūdžio kooperatyvo narių problemos ir veiklos kliūtys išlieka ir yra esminės tolimesniuose kooperatyvo veiklos etapuose. Dalis vadovų kaip vieną iš kliūčių, regist­ruojant kooperatyvą, akcentavo pernelyg ilgą registraciją, kuri užtrunka dėl didelio registracijai būtinų dokumentų kiekio.

Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti kliūtis, su kuriomis susiduria kooperatyvai veiklos pradžioje. Maždaug 13 proc. nurodė, kad su jokiomis kliūtimis nesusidūrė, o 46 proc. teigė, kad veiklos pradžioje labai trūko apyvartinių lėšų, pinigų investicijoms. Penktadalis nurodė, kad veiklos pradžioje buvo sudėtinga tvarkyti dokumentus, įvairios institucijos iš kooperatyvų reikalavo daug įvairiausių dokumentų. Respondentai atsakė, kad jie nepatenkinti institucijų darbu, kurios tvarko dokumentus, išduoda leidimus. Trečia besikuriančių kooperatyvų veiklos pradžios kliūtis – žmonių abejingumas, nepasitikėjimas, nesusiklausymas.

Sunkiausiai – žmogiškasis veiksnys

Tarp kooperacijos plėtros trukdžių nurodytos ir darbo organizavimo problemos: kooperatyvo narių nuomonių nesutapimas, narių pasyvumas, atsakomybės, organizuotumo stoka, nenoras dirbti bend­ram labui, nesutarimai priimant sprendimus. Darbo organizavimą apsunkina nevienoda narių finansinė padėtis, išsilavinimo, kompetencijos skirtumai. Kooperatyvų vadovai atkreipia dėmesį ir į sudėtingą šių įmonių valdymo mechanizmą.

Absoliuti dauguma (87 proc.) respondentų įsitikinę, kad kooperacijos plėtra Lietuvoje nėra pakankama. Jų nuomone, pagrindinė pasyvios kooperatyvų plėtros priežastis yra žmonių tarpusavio nepasitikėjimas (60 proc. atsakiusiųjų). Antroje vietoje nurodyta nepakankama parama kooperacijai. Valstybė kuria įvairias paramos kooperacijai formas, tačiau dėl verslumo stokos, sudėtingos dokumentacijos parama sunkiai pasiekiama. Be to, respondentai mano, kad valstybės parama turėtų būti teikiama ne tik naujai besikuriantiems kooperatyvams, nes kol kas labiau skatinamas tik kooperatyvų įkūrimas, o ne jų plėtra. Trečioji problema – lyderių stoka.

Kokią kooperacijos naudą, jos privalumus įžvelgia kooperatyvų vadovai? Didžioji dauguma nurodė ekonominę naudą: lengviau derėtis dėl supirkimo kainos; supirkimo kaina aukštesnė; atsiranda galimybė realizuoti produkciją per prekybos tinklus, konkuruoti su kitais rinkos dalyviais kaip su lygiaverčiais partneriais; ūkininkai tampa lygiaverčiais rinkos dalyviais; lengviau derėtis su perdirbėjais. Kitas kooperacijos privalumas – galimybė kooperatyvo nariams gauti pigesnes paslaugas, žaliavas, aukštesnė kooperatyvo nariams teikiamų paslaugų kokybė, pirmenybė jas gauti ne narių atžvilgiu. Kooperatyvų vadovai įvertino ir galimybę dirbti našiau, efektyviau panaudoti techniką, saugyklas bei sandėlius, koncentruoti gamybą. Svarbus ir tarpusavio bendravimas. Greičiau keičiamasi informacija, priimami sprendimai, skatinamas žmonių bendravimas bei tarpusavio pasitikėjimas. Nemažiau reikšminga galimybė pasinaudoti kooperacijai teikiama parama: susikooperavus lengviau gauti kreditus, valstybės ar ES paramą, kooperatyvas naudojasi mokesčių lengvatomis.

Dar nesuprantame kooperacijos esmės

Apibendrinus respondentų atsakymus, galima teigti, kad labiausiai kooperacijos plėtrą stabdo žmonių pasyvumas (pasyvumas ir nepasitikėjimas lemia tai, kad žmonės mažai gilinasi į kooperatinės veik­los galimybes ir privalumus; žmonėms trūksta informacijos ir galimybių ja pasinaudoti; nėra lyderių, kurie turėtų ne tik patirties žemės ūkio srityje, bet išmanytų ir verslą), lėšų trūkumas (lėšų trūksta visuose kooperatyvo veiklos etapuose – nuo įsikūrimo iki tolimesnio veiklos vystymo), biurokratiniai sunkumai (sudėtinga paruošti dokumentus, vargina institucijų ir dokumentų, būtinų paramai gauti, gausa).

Skatinant kooperaciją nemažiau svarbus ir ūkininkų švietimas, konsultavimas, mokymas, pagalba rengiant dokumentus. Mokymų kooperacijos tema efektyvumas nepakankamas. Valstybė turėtų skirti prioritetą inovaciniams mokymo būdams, taikyti kuo įvairesnes, netradicines, novatoriškas mokymo formas, neformalius mokymo būdus.

Vangi kooperacijos plėtra, mažas joje dalyvaujančių ūkininkų skaičius rodo, kad iki šiol nesuprasta kooperacijos esmė – apsijungę ūkininkai kartu gali spręsti visas savo problemas, naudotis įstatymų lengvatomis, parama. Būtina skatinti kooperatyvų stambėjimą – naujų narių prisijungimą – kuo daugiau kooperatyve narių, tuo didesnį poveikį jie gali daryti rinkoje, paveikti kainas, lengviau rasti naujas nišas Lietuvos ir užsienio rinkose bei vaidinti svarbų vaidmenį tobulinant įstatymus kooperacijai palankia kryptimi.