Ilgokai vaisių augintojai buvo pripratę prie pakankamai dosnios valstybės paramos, subsidijų sodinamajai medžiagai, išmokų už sodo ar uogyno hektarą. Deja, tie laikai baigėsi. Briuselio diktuojamose žaidimo taisyklėse apibrėžta aiškiai – visa parama vaisių ir daržovių sektoriui galima tik per gamintojų organizacijas. Kas yra gamintojų organizacijos (GO) ir gamintojų grupės (GG), rašyta ir kalbėta, aiškinta ir agituota ne vieną kartą. Tačiau, matyt, per mažai, nes iki šiol Lietuvoje tokių organizacijų dar nėra.

Priminsiu trumpai gamintojų organizacijos apibrėžimą: tai ne mažiau kaip penkių vaisių ar daržovių augintojų (fizinių ar juridinių asmenų) iniciatyva sukurtas ūkio subjektas, turintis juridinio asmens statusą, įvykdęs pripažinimo reikalavimus ir nustatyta tvarka įregistruotas. Gamintojų organizacijų idėja graži: padėti augintojams planuoti produkcijos gamybos apimtis, koncentruoti produkcijos pasiūlą, atsilaikyti prieš prekybininkų monopoliją, kelti produkcijos kokybę, mažinti gamybos išlaidas ir stabilizuoti gamintojo kainas, išsaugoti ir puoselėti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę.

Pagrindinė sąlyga, keliama gamintojų organizacijai, yra ta, kad visi jos nariai parduotų savo išaugintus produktus per gamintojų organizaciją, t. y. vienu vardu.

Norint gauti ES paramą, organizacijos nariai turi įsteigti atskirą fondą ir kasmet pervesti į jį iki 4,1 proc. pajamų nuo visos realizuotos produkcijos. Šios lėšos, prie kurių ES pridėtų Lietuvos GO dar 60 proc., būtų naudojamos įvairioms programoms finansuoti. Remiamos kryptys yra pateiktos ES reglamentuose, be to, kiekviena šalis (pagal naująją direktyvą, priimtą spalio viduryje) privalės sukurti nacionalinę strategiją, kurioje bus numatyti rėmimo prioritetai. Viena aišku, kad veiklos programoje turės atsispindėti bent viena iš pagrindinių krypčių:

• gerinti produktų kokybę;
• didinti produktų komercinę vertę;
• skatinti vartotojams skirtų produktų pardavimą;
• sukurti ekologiškų produktų linijas;
• propaguoti integruotą gamybą ar kitus aplinką tausojančius gamybos metodus;
• valdyti krizes;
• skatinti vaisių ir daržovių vartojimą.

ES liko tik trys šalys, kuriose nėra vaisių ar daržovių gamintojų organizacijų. Lietuva – viena iš jų. Ar tai lietuviško būdo pasekmė – viską pasverti ir niekur neskubėti? Kad nebūtų per vėlu, kai kaimyninių šalių stiprios organizacijos pradės prekiauti su mūsų prekybos tinklais. Tada atsikovoti prarastą vietinę rinką bus ganėtinai sudėtinga. Kodėl Lietuvos vaisių ir daržovių augintojai nesijungia į europinio pavyzdžio organizacijas ir nesistengia pasinaudoti galima parama? Kokios priežastys ir kokios mūsų augintojų tikros ar tariamos baimės?

Matyt, Lietuvos sodininkui sunkiausia prarasti savo vardą. Juk susijungus į organizaciją, neliks nei Petro, nei Juozo obuolių, o bus parduodami gamintojų organizacijos vaisiai. Iki šiol kiekvienas yra įsitikinęs, kad yra pats geriausias rinkos žinovas. Aišku, Lietuvos vaisių rinkos tradicijos vis dar tokios, kad augintojas su savo 1 000 ar 100 tonų gali tiesiai derėtis su prekybos tinklais ir būti jiems įdomus. Prekybos tinklai pageidauja diversifikuotų tiekimo šaltinių, matyt, dėl to, kad leng­viau būtų derėtis dėl kainos. Juk vis tiek kuris nors sodininkas neatlaikys ir „numuš“ kainą, kurią vėliau atstatyti, kaip rodo patirtis, beveik neįmanoma.

Kita vertus, didėjant lietuviškos produkcijos paklausai, pasiūla taip greitai nedidėja. Lietuvos sodininkai patenkina tik apie trečdalį vietinės rinkos poreikių, todėl parduoti lietuviškus obuolius nėra taip sunku. Tokia situacija taip pat neskatina kurti bendrų organizacijų.

Dar viena priežastis – baimė prarasti savarankiškumą. Po dar nesenų tarybinių laikų, nesėkmingų pirmųjų kooperatyvų praktikos sodininkai vis dar neturi noro vėl susijungti. Kartais augintojus gąsdina tas momentas, kad tai, neva, bus tokia organizacija, kurioje jie rizikuos savo turtu. GO yra tik pardavimo organizacija, o visi pirkimai, technologijų taikymas, technika, saugyklos ir t. t. yra kiekvieno nario reikalas. Tačiau, net realizuojant savo produkciją, galima išlikti nepriklausomiems, kaip susiorganizavo žemiau aprašyti Belgijos sodininkai.

Nors Lietuvoje sodininkystės ūkių palyginti nedaug, tačiau išauginamos produkcijos kiekis ir ūkiuose dirbančių specialistų patyrimas labai skiriasi. Tikrai reali problema, kylanti būsimoms lietuviškoms GO, – kaip pasiekti, kad jos nariai išaugintų tokios pačios kokybės produkciją ir kad rūšiuotų ją pagal tuos pačius kokybės reikalavimus. Kokybės reikalavimai priimti ir galioja jau ne vienus metus, deja, sodininkai bei prekybininkai juos interpretuoja gana laisvai. Jei GO neturės vieno bend­ro produkcijos rūšiavimo-pakavimo centro, kaip yra daugelyje ES šalių, o pardavinės vaisius iš įvairių vietų (tokių pavyzdžių Europoje taip pat nemažai), vienarūšių produkcijos partijų problema bus gana sunkiai sprendžiama.

Iki šiol mūsų sodininkai neturėjo veikiančių GO organizacijų pavyzdžių. Lankytos GO Prancūzijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje veikia visai kitomis negu mūsų sąlygomis. Skiriasi ir auginimo apimtys, ir infrastruktūros išvystymo lygis, ir kooperacijos tradicijos. Tačiau pastaraisiais metais GO ir GG masiškai pradėjo kurtis Lenkijoje, šiais metais pirmoji grupė siekia pripažinimo ir Latvijoje. Kodėl nepasinaudoti artimiausių kaimynų patirtimi?

Gamintojų organizacijos ES šalyse

Parama GO pradėta teikti nuo 1996 m., įsigaliojus ES direktyvai Nr. 1996/2200. Per tą laiką ES susikūrė per 1 400 organizacijų. GO skaičius ES šalyse yra labai skirtingas. Tai nulėmė tradicijos, augintojų organizuotumas ir ūkių dydis. Šalyse, kur vaisių ir daržovių augintojų kooperacija buvo išplėtota, GO įsikūrė mažiau, tačiau jos yra didelės ir labai stiprios. Nyderlanduose yra 21 organizacija, Belgijoje 17, Austrijoje ir Danijoje tik po penkias. Tuo tarpu Prancūzijoje įregistruota per 300 GO, o Ispanijoje – net 530. Stambesnių GO pajamos yra daug didesnės, todėl jos gali efektyviau įsisavinti skiriamas ES paramos lėšas ir vykdyti daugiau finansinių investicijų reikalaujančius projektus.

Nors visos GO, kuriose teko lankytis, pažymi ES rinkos reguliavimo privalumus, tačiau bendra produkcijos vertė, parduodama per GO, ES siekia apie 40 procentų. Aiškios šalys lyderės yra Belgija, Nyderlandai ir Airija. Šiose šalyse susivieniję augintojai pateikia į rinką 80 ir daugiau procentų nuo bendros vaisių ir daržovių produkcijos.

ES parama gamintojų organizacijoms automatiškai neskiriama. GO turi paruošti 3–5 metų trukmės veiklos programas (panašu į verslo planą), kurias iš pradžių aprobuoja atsakingos nacionalinės institucijos (Lietuvoje NMA) ir Briuselio pareigūnai. Didžiausia paramą gauna tos ES šalys, kuriose sodininkystė ir daržininkystė užima didžiausius plotus: Italija, Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai (80–130 mln. eurų).

Produkcijos realizacija ir tarpusavio atsiskaitymas

Kaip jau minėta, pagrindinė sąlyga gamintojų organizacijoms yra ta, kad kiekvienas narys turi parduoti išaugintą produkciją per GO. Tačiau įvairiose šalyse pardavimo būdai skiriasi. Pavyzdžiui, Austrijoje, pagrindiniame obuolių auginimo regione, 2 500 augintojų yra susijungę į vieną organizaciją. Sodininkas dirba tik sode. Jam nerūpi nei vaisių laikymas, nei pardavimas. Visi nuskinti vaisiai pristatomi į GO sandėlius. Laikyti, rūšiuoti, pakuoti ir parduoti vaisius – GO rūpestis.

Vienoje iš didžiausių organizacijų „Šteirerfruit“ yra 24 000 t talpos saugyklos. Rūšiavimo linijos tiek automatizuotos, kad joms aptarnauti tereikia trijų žmonių, kurie per valandą gali išrūšiuoti iki 20 tonų vaisių. Kam to reikia? Beveik kiekvienas prekybos tinklas turi savo kokybės reikalavimus, savo dydžio, spalvų, dizaino pakuotes. Vos ne kiekvieno tipo pakuotėms reikia atskirų pakavimo linijų. Kad ir koks stambus būtų pavienis augintojas, jis nesugebėtų įvykdyti visų prekybos tinklų norų. Pridavęs savo produkciją į sandėlius, ūkininkas, įvertinus jo produkcijos kokybę, gauna trečdalį numatomos vaisių kainos. Kitas trečdalis išmokamas prieš Kalėdas, o likutis – pasibaigus pardavimo sezonui. Panašiai organizuojasi Nyderlandų, Vokietijos Bodensės, Italijos Pietų Tirolio regionų vaisių augintojai.

Belgijoje sodininkai nusprendė išlikti labiau savarankiški. Jie taip pat pristato produkciją į bendras saugyklas, tačiau patys nusprendžia, kada ir kiek vaisių nori parduoti. Kitaip tariant, sulaukę palankesnių kainų, praneša GO realizacijos skyriui, kad ateinančios savaitės laikotarpiu norėtų realizuoti tam tikrą kiekį savos produkcijos. Tada pradeda dirbti gamintojų organizacija. Augintojas Belgijoje už parduotus vaisius gauna tokią kainą, kokia būna jo produkcijos pardavimo laikotarpiu, o ne vidutinę sezono kainą, kaip jo kolegos iš Nyderlandų ar Austrijos. Tiesa, iš visų jų išskaičiuojamos sąnaudos už laikymą, rūšiavimą, pakavimą, bei nustatytas procentas GO administravimo paslaugoms.

Dar kitaip organizuojasi Didžiosios Britanijos sodininkai. Dalis jų laiko vaisius bendrose saugyklose, tačiau dalis, ypač stambieji, turi ir savo saugyklas su rūšiavimo linijomis. Gamintojų organizacijos administracija, žinodama tikslius veislių ir apimčių duomenis, pagal rinkos paklausą derina produkcijos srautus iš įvairių vietų. Šiuo atveju sodininkai, kurie turi savo saugyklas ir rūšiavimo linijas, moka tik administracines išlaidas.

Naujausias pavyzdys – Latvijos ūkininkai, kurie šiais metais įregistravo gamintojų grupę, pristatė pripažinimo planą ir siekia tapti gamintojų organizacija. Kiek­vienas ūkininkas taip pat ieško realizacijos šaltinių ir, parduodamas produkciją iš savo kiemo, išrašo sąskaitą organizacijai, kuri savo vardu pakartoja tą pačią sąskaitą pirkėjui. Ūkininkas išlieka savarankiškas dirbdamas su savo klientais, tačiau, sumokėjęs administravimo paslaugas organizacijai, gali naudotis ES parama.

Aptartos keturios GO prekybos ir atsiskaitymų tarpusavyje sistemos. Jos susikūrė remiantis konkrečių šalių patyrimu, organizuotumo lygiu ir tradicijomis. Gal ir Lietuvos sodininkai galų gale apsispręs burtis?

*****

Agitacijos už gamintojų organizacijos sukūrimą Lietuvoje buvo daugiau negu pakankamai. Ir ministerijos, ir instituto, ir universiteto, ir asociacijų lygiu... Prieš porą metų sodininkai ir daržininkai važiavo mokytis į Prancūziją, šiais metais specialus projektas dėl vaisių ir daržovių rinkos reguliavimo buvo finansuotas Nyderlandų vyriausybės. Sodininkai ir daržininkai turėjo galimybę pabendrauti ir susipažinti su realia organizacijų veikla šioje šalyje. Tikrai daug daryta, tačiau organizacijos kaip nėra, taip nėra...

Norėčiau pateikti paprastą apskaičiavimą, ką Lietuvos obuolių augintojai kasmet praranda nesusijungę į gamintojų organizaciją. Šiuo metu 60 didžiausių sodininkystės ūkių turi apie 3 000 ha sodų. Atmetus senus sodus, lieka apie 2 000 ha šiuolaikinių sodų, kuriuose minimaliai kasmet išauginama 30 000 t obuolių. Iš to kiekio bent 25 000 t yra parduodamos kaip desertinė produkcija. Esant obuolių vidutinei realizacijos kainai apie 1,3 Lt, ES parama kasmet siektų apie 1,6 mln. Lt. Pačių sodininkų skaičiavimu, dėl vidinės konkurencijos, noro kuo greičiau parduoti savo produkciją, obuolių pardavimo kaina smunka rinkoje mažiausiai 10 centų už kilogramą. Vien dėl bendros, koordinuotos realizacijos nebuvimo nuo minėto produkcijos kiekio sodininkai praranda dar 2,5 mln. Lt. Sudėjus šį praradimą su galima ES parama, galima klausti: ar kada nors buvo laikai, kad sodininkystei kasmet būtų skiriama po keturis milijonus litų? Argi neverta dėl to pasistengti?...