Simas Zareckas šiemet išrinktas geriausiu Kauno rajono jaunuoju ūkininku. Dešimti metai jis verčiasi gėlininkyste Zapyškio seniūnijos miško sodyboje, tarp Kauno ir Šakių. Šie metai jaunajam ūkininkui ypatingi ir tuo, kad šeima neseniai sulaukė trečios atžalos.

Zareckai augina pelargonijas, surfinijas, chrizantemas, spriges, bakopas, verbenas, o šiemet pirmi metai pasiūlė pirkėjams puansetijų, dažnai vadinamų Kalėdų žvaigžde. Sėkmingą gėlininkystės verslą ūkininkai sukūrė savo darbu ir rankomis, neimdami kreditų, nepasinaudoję Europos Sąjungos parama.

Šiuo metu Zareckų ūkio šiltnamiai užima 0,5 ha. Pirmasis Simo Zarecko šiltnamis buvo vos 50 m2, stovėjo Kauno Žaliakalnyje, Simo seneliui priklausančiame 6 arų sklype. Vaikystėje Simas daug laiko leido su seneliu, nes tėvai ilgam išvykdavo į užsienį (tėvas dirbo dėstytoju). Todėl po pamokų skubėdavo į Žaliakalnį, darbavosi senelio sode, šiltnamyje, kur augo pomidorai, agurkai. Simas pasakoja, kaip būdamas moksleiviu pilnais krepšiais daigų keliaudavo į Žaliakalnio turgų, o juos pardavęs švilpaudamas skubėdavo namo.

Skaičiavo, kas pelningiau

Mažasis verslas pamažu plėtėsi: Zareckai statė šiltnamius ir Žaliakalnio kaimynų sklypuose. Tačiau ne visiems tokia kaimynystė patiko, nes pavasarį, šildant šiltnamius, dūmai pasiekdavo kaimynų langus. 1996 metais netoli Zapyškio šeima pusvelčiui nusipirko sodybą. Šiandien supranta, kad labai apdairiai pasielgė: nuo to laiko nuosavybės kainos čia šoktelėjo daugiau kaip dešimteriopai. Pirmas sodyboje pastatytas šiltnamis buvo 2 arų, paskui išplėtė iki 5 arų, o dabar šiltnamiai užima 0,5 ha.

Ūkį S. Zareckas įregistravo 1998 m. Tai labai padėjo verslo plėtrai, nes realizuojant produkciją pirkėjai prašydavo sąskaitų, o tai galima padaryti tik įregistravus ūkį.

Ūkininkauti Simas pradėjo ne nuo gėlių, o augindamas pomidorų daigus. Kai atsirado paklausa vasarinėms gėlėms, pastebėjo, kad į tą patį puodelį pasodintas pomidoro daigas atneša 1 litą, o gėlės daigas – 3 litus. Vieną ir kitą išauginti reikia panašių laiko ir darbo sąnaudų. Tai ir nulėmė pasirinkimą. Gėlių daigų kaina didesnė, paklausa geresnė.

Gėlininkas, palygindamas kainas prieš dešimtmetį ir dabar, sako, kad anuomet gėlės kainavusios brangiau, o sėkmę lemia auginamos produkcijos kiekis ir įvairovė. Didinant apyvartą, sulaukiama geresnių rezultatų.

Stebi pasaulio tendencijas

Simas domisi, kas vyksta pasaulyje, stebi gėlininkystės madų tendencijas. Žmonės linkę mėgdžioti, todėl nesunku nuspėti, kad tai, kas madinga užsienyje, kitąmet bus paklausu ir Lietuvoje. Tiesa, nežinia, ar toji mada prigis, nes ne visos gėlės gerai auga mūsų sąlygomis. Tačiau klasika visada paklausi: tai pelargonijos, populiariausios balkonų gėlės surfinijos.

Gėlių pasaulio madų diktuotojai olandai patys užaugina vos dešimtadalį to gėlių kiekio, kurį jie parduoda: ši šalis – tai pasaulio gėlių turgus. Ten gali išvysti visas pasaulio naujoves, kurios plačiai reklamuojamos. Reklama pasiekia ir Lietuvą. S. Zareckas pastebėjo, kad lietuviai bemat įsigeidžia įsigyti tokių pat gėlių. Tad jei spėji laiku pasiūlyti – laimėjimas garantuotas, o jei pavėluoji, gali nepasisekti.

Pasak Simo, jau treti metai olandai nieko išskirtinio, labai naujo, įdomaus ir tinkamo auginti Lietuvos sąlygomis nepasiūlo. Jei atrandi įdomesnį augalą, tai jis prastai dauginasi, sunkiau auga, todėl jo savikaina didelė, arba būna taip, kad rinka nepasiruošusi priimti naujovės, ją siūlyti yra per anksti.

Perprato pirkėjų įpročius

Dešimt metų gėlininkyste besiverčiantis ūkininkas yra pastebėjęs tam tikrus sezoninius svyravimus, cikliškumą. Pirmuosius tris-keturis metų mėnesius gėlininkas prekiaujama visų vasarinių augalų daigais (jų ūkyje auginama apie 50 rūšių, daugiau kaip 100 veislių, vien surfinijų, pelargonijų veislių yra daugiau kaip po 20). Balandžio ir gegužės mėnesiais prekiauja našlaitėmis, kurių užaugina per 100 tūkst. Žmonės susitvarko sodus ir ieško gėlių, kurios nebijo šalnų. Gegužės pabaigoje ir birželį paklausiausios yra balkonų gėlės, birželio pradžioje daug perkama gėlių skverams puošti, o nuo birželio vidurio paklausiausios yra kapinių gėlės. „Kai namų aplinka sutvarkyta, kapai papuošti, sulaukus Joninių prekyba sustoja, nes prasideda atostogų metas“, – dalijasi pastebėjimais Simas. Po Joninių paklausa sumažėja ir kainos smarkiai krenta. Liepos mėnesį žmonės grįžta iš atostogų, nori atnaujinti grožį, todėl vėl ieško  gėlių. Rugpjūčio mėnesį auga vasarinių gėlių paklausa, o rugsėjo pradžioje prasideda chrizantemų poreikis. Po Vėlinių aktyvi prekyba gėlėmis baigiasi. Ūkyje pradedama ruošti daigus kitų metų sezonui.

Šių metų naujovė

Šie metai pirmi, kai S. Zareckas augina puansetijas, kad turėtų pajamų ir gruodžio mėnesį. Ar šis eksperimentas pasiteisins, nežino. Šiemet puansetijos sudaro vos 1 proc. visų ūkyje auginamų gėlių.

Puansetijas patariama auginti ne vėsesnėje kaip 16 laipsnių temperatūroje, tačiau S. Zareckas nusprendė, kad joms pakaks mažiau šilumos. Tai pasiteisino. Puansetijos yra kompaktiškesnės, užsigrūdinusios, ne tokios lepios, ilgiau išsilaiko kambaryje nenumesdamos lapų.

Auginant puansetijas naudojama temdymo technologija: kol gėlės mažos, dirbtinai trumpinama diena, nes būtent dėl šviesos stokos jų lapai išrausta. Raudonais lapais augalas vilioja vabzdžius prie žiedų, nes puansetijų žiedai yra maži ir neišvaizdūs. „Jos apgaudinėja vabzdžius, o mes – jas, priversdami lapus rausti“, – sako Simas.

Gėles parduoda ūkyje

Beveik visas gėles, išskyrus chrizantemas, prekybininkai ir gėlių mėgėjai nuperka ūkyje ir patys išsiveža. Šiemet per vieną prekybos tinklą mėgino realizuoti chrizantemas, tokiu būdu pardavė trečdalį šių gėlių.

Ūkininkas įsitikinęs, kad kokybišką prekę klientai patys suranda. Įsitvirtinti rinkoje su nauja kokybiška produkcija jam užtenka poros metų. Simas lapkričio mėnesį  nuvežė puansetijų į kelias parduotuves, prekybininkai jomis susidomėjo, nes lietuviškos gėlės vertinamos geriau negu atvežtinės.

Gėlininko sėkmę, anot S. Zarecko, nulemia trys dalykai: tinkamos auginimo sąlygos, teisingai parinktos veislės ir žinios (kiekvienas augalas turi keletą auginimo technologijų, priklausomai nuo sąlygų). Dešimt procentų ūkininkas palieka sėk­mės faktoriui – nenuspėjamiems dalykams (kartais viską daro gerai, o augalas neauga, o kitą kartą neskiria jam pakankamai dėmesio, o jis veša kuo puikiausiai). Simas ir jo žmona yra agronomai, išsilavinimą įgijo LŽŪU, ten ir susipažino. Tad žinių, rodos, lyg ir pakaktų, tačiau prisipažįsta, kad nuolat domisi naujovėmis, nes niekas nestovi vietoje.

Išsivertė be skolintų pinigų

Kurdami ūkį, Zareckai išsivertė be kreditų. Ar tai įmanoma? ES struktūrinių fondų parama irgi nesinaudojo. Simas pasakoja, kad buvo kilęs noras pasinaudoti parama, tačiau paskaičiavo, kad kol įgyvendins projektą, praras daug brangaus laiko, o ir efektas abejotinas. Norėjo gauti paramą statybai, susipažino su reikalavimais. Iš 34 reikalavimų pusė buvo nesunkiai įvykdomi. Tačiau tokie reikalavimai, kaip poveikio aplinkai tyrimas, verslo projektas, irgi kainuotų. Parama ateitų ne iš karto, o per tą laiką ūkininkas, intensyviai dirbdamas, padarė ką planavęs ir nėra niekam skolingas. „Tie, kurie pasinaudojo parama pirmiesiems šiltnamiams statyti, sako, kad tai vien vargas, ypač su rangovais, sparčiai augančiomis statybų kainomis. Savo jėgomis paprasčiau“, – dalijasi patirtimi Simas. Jis įsitikinęs, kad puikias sąlygas pasinaudoti parama turi stambieji ūkininkai, pirkdami galingą techniką. Savo verslą jis laiko  palyginti smulkiu.

Skolintis Simas niekada nebuvo mėgėjas. Tik kai pritrūkdavo apyvartinių lėšų, skolindavosi iš tėvo: „Žiemą pasiskolindavau, o pavasarį grąžindavau. Ramiau gyventi, kai nesi skolingas.“

Tikslas – išsaugoti rinką

Jaunasis ūkininkas yra nusprendęs, kad geriau viską daryti po truputį, iš lėto, taupant. Pavyzdžiui, vienais metais nuperka šiltnamį, o kitais surenka. Naują šiltnamį įsigyti labai brangu, todėl pirko Švedijoje naudotą: nuvažiavo su brigada, išsiardė, parsivežė ir surinko. Šiltnamis dengtas polikarbonatine danga, kuri išskaido šviesą, kaitri saulė nenudegina augalų.

Švedijos šiltnaminių gėlių augintojai bankrutuoja. Švedai garsėjo kaip rožių augintojai, tačiau juos nurungė Kenijos (Rytų Afrika) gėlininkai. Rožių auginimo savikaina Kenijoje beveik dešimteriopai mažesnė negu Švedijoje, o atgabenti jas į Europą užtenka vos kelių valandų.

Afrikoje užaugintomis gėlėmis užverstos ir Lietuvos prekyvietės. Kadangi jos atkeliauja per Olandiją, vadiname olandiškomis. Simas taip pat naudojasi Afrikos gėlininkų paslaugomis, perka tenykščių pelargonijų šakeles (jas labai patogu transportuoti, vienoje pakuotėje telpa 2–4 tūkst. šakelių). Ūkyje jas šaknydija ir daigina per žiemą.

Šiltnamiams šildyti gėlininkas naudoja akmens anglį, kartais malkas. Būtų galimybė šildyti dujomis, bet tai labai rizikinga, nes tektų prisiimti įsipareigojimą sunaudoti tam tikrą kiekį dujų per metus. Kai kainos taip veržliai kyla, verslas gali net žlugti.

Plėsti šiltnamius dar galima, bet ar reikia? S. Zareckas mano, kad geriausias pasiekimas būtų išsaugoti dabartinę rinką. Lauko gėlių – chrizantemų – plotus tikrai plės. Nors iš Lenkijos daug gėlių įvežama, bet gyventojų perkamoji galia irgi auga, poreikis didėja.