Mano ukio prenumerata 22 07 21
Mano Ūkis 2007/12
Biržų sodininkai
  • Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Gali pasirodyti paradoksalu, bet Biržų kraštas, šiaurinis šalies rajonas, yra vienas palankiausių sodininkystei plėtoti. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad čia susidaro viena pastoviausių sniego dangų – nors vaismedžių viršūnes šaltis pakandžioja, bet šaknys paprastai atsilaiko. Biržiečiai, perpratę snieguotų žiemų privalumus, garsėja kaip geri vaisų ir uogų augintojai. Šiose žemėse sėkmingai ūkininkauja vienas didžiausių uogininkų Stanislovas Vaitkevičius, veikia žemės ūkio kooperatyvas „Juodoji uoga“. Šįkart pasakojimas apie dar du sodininkaujančius biržiečius – Ričardą Rinkevičių ir Teodorą Visocką, kurie, turėdami didelius ūkis, sodininkyste užsiima kaip papildomu verslu. Mat į sodo veisimą pirmiausia reikia daug investuoti, o pinigai pradeda sugrįžti tik po kelerių metų.

Kirdonių žemės ūkio bendrovės pirmininkas Ričardas Rinkevičius sodininkauja mamos Birutės Rinkevičienės ūkyje. Pirmieji užmojai tapti sodininku buvo 1994 metais. Tuomet pasodino 2 ha per trisdešimt veislių obelaičių – savotišką pomologinį sodą. „Kiek tuo metu veislių buvo įmanoma gauti Lietuvoje, tiek ir pasodinome, mat norėjome išbandyti, kurios obelys derlingiausios, kurių vaisiai skaniausi“, – prisimena Ričardas.

Prieš penkerius metus, 2002 m. rudenį, pasodino 15 ha sodo, 2004 m. rudenį – dar 6 ha, praėjusį rudenį – 22 ha. Iš viso dabar yra 45 ha sodų, iš kurių 43 ha įrengti šiuolaikiškai. Derančių – 15 ha. Tokiame plote išvedžiota moderni laistymo sistema – pasinaudota SAPARD paramos lėšomis.

Pasirinktos rudeninės ir žieminės obelų veislės, iš kurių pagrindinės – Ligol, Alva, Delikates, Redkrof, Šampion (poskiepiai – P2, M.26, B.396). Tiesa, pastarosios veislės obelaitės neatlaikė permainingų praėjusios žiemos orų. Nors prieš tai buvusi itin šalta 2005/2006 m. žiema medelių nenušaldė – kaip tik Šampion veislė tą sezoną labai gerai užderėjo. Matyt, gausus derlius ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios medeliai nesuspėjo sutvirtėti iki žiemos.

Teks atsodinti 10 tūkst. medelių, kuriuos pirkti sodininkas planuoja Lenkijoje. Vienas medelis kainuoja 8 zlotus, pridėjus dar transportavimo kaštus, kaina kilstelės iki 8 Lt. Tad nors šiemet obuolių kainos geros, juos pardavus pinigų nelabai užteks iššalusiai sodo daliai atsodinti.

Vaismedžiai neišlaikė žiemos egzamino

„Pirmoji nepalanki žiema – ir Šampion obelaitės egzamino neišlaikė. Jei kas nors garantuotų, kad 10 metų nebus šaltos žiemos, drąsiai rekomenduočiau Šampion, nes per tiek laiko jie tikrai atsipirktų – derėti pradeda anksti, dera kasmet ir gausiai, vaisiai labai skanūs“, – sako Ričardą konsultuojantis agronomas Virginijus Žika.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistas Algimantas Bandaravičius čekiškos Šampion veislės medelių pirmą kartą į Lietuvą atsivežė 1989 m. – tuomet dirbo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Jau tada buvo įspėtas, kad šių obelų ištvermingumas žiemą yra ribotas. „Šalčiausias oro sluoksnis būna prie sniego dangos paviršiaus. Būtent toje vietoje paprastai ir apšąla medžių kamienai“, – aiškina A. Bandaravičius. – Tuo laiku buvo didžiulis susidomėjimas Šampion veisle, o dabar sodininkų „meilė“ labiau jaučiama Ligol veislei. Jau sukurta ir Ligolina – mutacija su raudonesnės spalvos vaisiais.“

Gražiausi obuoliai iškeliavo į Latviją

Ričardas įsidėmėjo, kad ir pirkėjai labiausiai mėgsta Ligol veislės obuolius. Pernai, ketvirtaisiais augimo metais, šios veislės obelaitės užaugino itin gausų derlių – net 28 tonas iš hektaro desertinių obuolių. Dar maždaug po keturias tonas iš hektaro buvo tinkamų perdirbti obuolių. Be abejo, įtakos turėjo ir maitinimas per šaknis, laistymas.

Iš kitų sodininkų girdėjęs, kaip jie vargsta su mūsų prekybos tinklais, Ričardas net ir nebandė su jais derėtis, iš karto pasiūlė savo išaugintų obuolių Latvijai. Latviams veža nerūšiuotus obuolius konteineriuose. Latviai noriai perka ir Alva, ir Bogatyr veislių obuolius. Kai pradės derėti visas sodas, Ričardas, pasinaudodamas ES struktūrinių fondų lėšomis, ketina įsigyti vaisių rūšiavimo liniją, pasistatyti modernią saugyklą. Dabar, kol dera tik 15 ha sodo, neverta.

Pernai Ričardas buvo atidaręs prekybos savo išaugintais obuoliais tašką Biržuose ir įsitikino, kad taip galima parduoti gana didelius kiekius. Pasak jo, lietuviškų obuolių kainos neįmanoma labai užkelti, nes tuomet pirkėjai rinksis, pavyzdžiui, bananus. „Esant dideliam desertinių obuolių trūkumui, Lietuvoje nuolat vyksta konkursas tarp sodininkų: kuris pigiau parduos, – ironizuoja V. Žika. – Patys prekybininkai kritikuoja augintojus, kad jie nesusitaria dėl kainų. Lenkai labai greitai susitarė ir suvienodino kainas.“

Darbų užtenka ištisus metus

Kol sodas jaunas, darbų yra ištisus metus – reikia formuoti vaismedžių vainikus, retinti užuomazgas, pomedžius purkšti herbicidais (praėjusi vasara buvo labai šilta, drėgna, tad piktžolės augo kaip pasiutusios, teko 5 kartus purkšti), šienauti tarpueilius, saugoti nuo ligų ir kenkėjų. V. Žika sako, kad praėjusį sezoną pagaliau atsirado veiksmingų akaricidų – Envidor ir Vertimec, nes iki tol labai vargdavo su erkėmis. Dar viena didelė bėda – grambuoliai. Lietuvoje nėra nė vieno registruoto preparato apsaugai nuo jų. Grambuoliai nugraužia medelių šaknis, ir vaismedis sunyksta. „Aktara, kiek konsultavomės, turėtų padėti, įterpti preparatą būtų galima per laistymo sistemą“, – svarsto V. Žika.

Nuo ligų svarbu gintis nuo pat pirmųjų metų. Paprastai purškiama profilaktiškai, per sezoną susidaro 8–9 kartai. Purškimai prasideda nuo ankstyvo pavasario ir tęsiasi iki liepos. Tada daroma pertrauka ir paskutinį kartą vaismedžiai nupurškiami po derliaus skynimo. Trąšos vaismedžiams atiduodamos per laistymo sistemą. Pernai sodininkas naudojo Kemira trąšas, šiemet pasirinko Yara. Pastebėjo, kad pastarosios geriau tirpsta vandenyje. Papildomai per lapus tręšia mikroelementais. Prieš žydėjimą ir po žydėjimo duoda boro, užuomazgoms susiformavus – kalcio. Kokių maisto elementų vaismedžiams reikia, nusprendžia pagal oro sąlygas, dirvos temperatūrą, pagal tai, kaip atrodo obelaitės.

Pavasarį, sodų žydėjimo metu, nuolat kyla šalnų pavojus. Ričardas, nors ir žino daug būdų, kokie naudojami pasaulyje  nuo šalnų (pavyzdžiui, oro maišymas vėjo jėgainėmis ar pasitelkus aviaciją, vandens purškimas iš viršaus), savo sode jų netaiko – per brangu. Sodui parinkta lygi vietovė, be lomų, nes būtent lomose kaupiasi šaltas oras. „Lenkai turi gerą posakį: jei leisiu dukrą už sodininko, tai už to, kurio žemė dviem metrais aukščiau negu kaimyno“, – juokauja V. Žika.

Planuose – skinti mechanizuotai

Sodų plotų Ričardas daugiau plėsti neketina. Pagrindinė problema – darbo jėgos trūkumas. „Kol kas dar šiaip ne taip verčiamės, bet kai pradės derėti visi 40 ha, bus sudėtinga“, – sako Ričardas. Nuskinti visus obuolius prireikia mėnesio, kol kas tam užtenka nuolatinių ūkio darbuotojų.

Lankydamasis technikos parodoje Italijoje, sodininkas labai atidžiai apžiūrėjo obuolių skynimo kombainus, kainuojančius 70–80 tūkst. eurų. Na, gal kombainas ir per skambus pavadinimas tai mašinai: skynėjai vis tiek reikalingi. Darbininkai rankomis skina vaisius ir iš karto juos deda į transporterį, kuriuo obuoliai juda į konteinerius. Paprastai vienas skynėjas per darbo dieną priskina iki 1,5 tonos obuolių, o stovėdamas ant tokio kombaino, vienas žmogus per dieną gali nuskinti net 4 tonas. „Teoriškai pardavėjai aiškina, kad net iki šešių tonų vaisių įmanoma priskinti vienam, bet tai jau nerealu“, – sako Ričardas.

Ričardas dar rūpinasi ir 35 ha ploto ekologiniu serbentynu. Kol juodieji serbentai nebuvo ekologiškai auginami, skindavo po 10–11 tonų/ha, o dabar, perėjus prie ekologinio auginimo, derlius smuktelėjo. Pasak Ričardo, šiemet, kai daugiau negu tris kartus išaugo uogų kaina, dėl sumažėjusio derliaus patiriamų nuostolių nekompensuoja nė gana didelės išmokos už ekologinius uogynus. „Ekologiškoms uogoms dar nėra rinkos“, – apgailestauja Ričardas. Visas derlius parduodamas per kooperatyvą „Juodoji uoga“.

Pasak sodininko, serbentų privalumas, palyginti su obelimis, – prie jų reikia mažiau rankų darbo: uogos skinamos kombainais. „Pasaulyje serbentai pagal mechanizavimo lygį prilyginti lauko kultūrai“, – patikslina V. Žika.

„Veteranai“ ir „gyvačiukai“

Kokia Ričardo nuomonė apie gamintojų organizaciją? Jaunas verslininkas prisipažįsta su kolegomis sodininkais daug diskutavęs apie gamintojų organizacijos pliusus ir minusus. „Kalbamės apie tai jau keleri metai, bet sprendimų dar jokių nepriimta. Matyt, kelią pastojo lietuviškas charakteris: į krūvą nelabai kas nori eiti, neva tai „kolchozas“, – aiškina Ričardas.

V. Žika pasakoja, kad Lietuvoje yra susiformavę du sodininkų blokai: „veteranų“ ir „gyvačiukų“, arba senųjų sodų savininkų ir naujai sodininkauti pradėjusių sodininkų. „Gyvačiukų“ vardą pastarieji pelnė dėl verslumo, landumo, naujovių ieškojimo. „Jei visų sodininkų išaugintą produkciją leis per vieną rūšiavimo liniją, tai kai kurių „veteranų“ gal 80 proc. vaisių keliaus perdirbimui, o naujųjų sodininkų, atvirkščiai, – 80 proc. eis kaip desertiniai obuoliai“, – tiesiai sako V. Žika.

Sodas – kad žmona netinginiautų

Jau arčiau Pasvalio rajono ribos, visai greta „Naradavos“ sodų, ūkininkauja Teodoras Visockas. „Seniai pradėjau ūkininkauti. Nuskriaudžiau šeimą, vaikus: neturi nei prabangių mašinų, jokių turtų nepaveldėjo, nes viską, ką uždirbome, kišome į ūkį“, – iš tolo pradeda pasakojimą stambaus ūkio šeimininkas Teodoras ir tvirtina, kad ypač sunkūs buvo 2005 ir 2006 m. Tais metais visiškai nušalo 260 ha žiemkenčių ir 60 ha žieminių rapsų. Žieminių rapsų auginimą ūkininkas žada visai „boikotuoti“ ir bandys sėjomainoje išsiversti be rapsų. „Kam man ta rizika, jei neblogai užsidirbu iš kvietrugių“, – tvirtina Teodoras.

Šiemet, nors kainos už grūdus labai išaugo, dar bijo atsitiesti, nes reikia atiduoti susidariusias skolas. Bet labai džiūgauti dėl to, kad pajamos už produkciją padidėjo, Teodoras neketina: juk išaugo ir trąšų kainos – jau pirko azoto trąšų po 1 240 Lt/toną.

Ūkyje taiko neariamąją žemdirbystę. Pasak šeimininko, viso ūkio žemių faktiškai neįmanoma nearti – apie 30 proc. laukų aria. O iš viso tų laukų, kartu su dukros Solveigos ir sūnų Dariaus bei Manto dirbamomis žemėmis, yra 850 ha. Nemenki plotai, kuriuos apžvelgti Teodoras mėgsta iš paukščio skrydžio – šešerius metus turi piloto licenciją ir skraido JAK 12 lėktuvu. Ypač pravartu apskristi laukus po žiemos, tada labai aiškiai matyti, kaip peržiemojo pasėliai, kur užmirkę, kur pašalę. Žvelgiant iš aukštybių, tarp žaliuojančių javų plotų išryškėja ir prie ūkio gamybinių pastatų besiglaudžiąs sodas – tai Teodoro žmonos Birutės valdos. „Kad žmona netinginiautų, nupirkau jai sodo 5 ha – jau paauginto, penkerių metų“, – sako Teodoras. Iš tiesų moteriai labai norėjosi savo veiklos baro, kur ji jaustųsi tikra šeimininkė. Netrukus sodo plotus dar išplėtė ir dabar iš viso sodininkauja 17 hektarų. „Algimantas man padėjo sodą sutvarkyti, atjauninti, išmokė daug sodininkavimo gudrybių, paragino visus seminarus lankyti“, – Birutė negaili gerų žodžių A. Bandaravičiui.

Gelbsti giminaičių talkos

Pasak sodininkės, nors per penkerius sodininkavimo metus ir pasitaikė vieni metai, kai tik 3 tonas obuolių priskynė, bet vis tiek tai buvo jos uždirbti pinigai. Pastaraisiais metais vidutiniškai priskina per 100 tonų obuolių. Sode auginamos obelų veislės Auksis, Paulared, Delikates, Šampion, sodinukų kilmė lietuviška.

Šį rudenį labai susigrūdo darbai: ir javų derlių teko kulti, ir sėti, ir obuolius skinti. Teko savaitgaliais kviestis talkų: vieną savaitgalį Teodoro giminė plušėdavo, kitą – Birutės. „Aš vos spėjau cepelinus virti“, – juokiasi Birutė, pripažindama, kad turi didelių problemų su skynėjais. Greta esanti bendrovė „Naradava“ sutraukia visus aplinkinius žmones, norinčius padirbėti sode. Mat ten skynimo sezonas ilgesnis. Žmonės garantuoti, kad bent jau du mėnesius tikrai turės darbo. „O aš, jei surinksiu didesnę kompaniją, tai per mėnesiuką viską ir nuskins, – sako Birutė. – Labai trūksta žmonių ir tada, kai vaismedžius reikia genėti. Vos tik prasideda darbų sezonas ūkyje, visi darbuotojai ten nukreipiami, o mano sodeliui jau kiek lieka, tiek lieka. Bet negali pykti – gyvename juk iš augalininkystės.“ Tiesa, Birutė su Teodoru suskaičiavo, kad rentabilumas sodininkystėje didesnis negu lauko augalininkystėje. Sąnaudos derliui išauginti beveik neišaugo, o kaina už produkciją nebloga.

Šiemet rūšiuoti neapsimokėjo

Didžiąją obuolių dalį šiemet pardavė „Anykščių vynui“ po 80 centų už kilogramą plius PVM. Perdirbti visada tiekdavo prastesnius obuolius, o gražesnius vaisius stengdavosi parduoti kaip desertinius. Dabar, kai pakilo kainos, ūkininkai nusprendė, kad nebeapsimoka rūšiuoti, nes už rūšiavimą reikia atskirai mokėti. Sunk­vežimiu, kuriame telpa 25 tonos obuolių, patys vežė obuolius iki Anykščių. Nedideliais kiekiais pardavė ir supirkėjams, vežantiems obuolius į Lenkiją. Pasak Birutės, šiemet didmenininkai (Šiaulių ir Panevėžio prekybinės bazės) purtėsi lietuviškų obuolių, motyvuodami, kad iš Olandijos prisivežė gražių ir pigių vaisių. Iki šiol su didmenininkais (bendrove „Citma“) puikiai sekėsi bendradarbiauti, mažmeninei prekybai telikdavo apie 5 proc. derliaus.

Saugyklų Visockų ūkyje kol kas nėra, bet planuose jos jau egzistuoja – turint kur laikyti obuolius, nebereikės jų stengtis kuo greičiau parduoti. Birutė iki šiol prisimena, kaip vieną rudenį jie su Teodoru leido sau trumpam pasprukti pailsėti į Druskininkus, ir kaip tyčia tuo metu spustelėjo šaltukas. Neberūpėjo tąkart Birutei jokios procedūros – viena mintis sukosi galvoje: ar nesušals grūdų sandėlyje supilti obuoliai. Paprastai visus obuolius suspėja parduoti iki lapkričio 1 dienos. Pasak Birutės, jei veiktų šalia koks sodininkų kooperatyvas, gal ir prisijungtų prie jo. Bet kai derlius neblogas ir kaina aukšta, neblogai ir vienai sodininkauti.

„Laukiu laiko, kai abu kartu galėsime pasinaudoti ankstyvuoju pasitraukimu iš žemės ūkio gamybos, perduosime viską vaikams, tada gal ką nors naudingo nuveiksime“, – šypteli Teodoras, žvelgdamas į žmoną.

***

„Teko lankytis Vokietijoje „Salem-Frucht“ logistikos centre. Darbuojasi dvi šeimos, aptarnauja pusantro tūkstančio hektarų sodų. Augintojai rūpinasi tik obuolių išauginimu, o laikyti, fasuoti, parduoti – jau GO rūpestis. Pirmasis atsiskaitymas už produkciją būna tuomet, kai vaisiai atvežami. Po mėnesio – antrasis mokėjimas, o kai produkcija parduodama – sumokami likusieji pinigai“, – pasakoja LŽŪKT augalininkystės specialistas A. Bandaravičius.