Vidurvasarį nuvilnijusios liūtys ar gausesni lietūs turėjo įtakos visiems bulvių augintojams. Nežiūrint to, daugelis šalies ūkininkų džiaugiasi gausesniu negu pernai bulvių derliumi. Tačiau šis džiaugsmas dar ankstyvas. Nukasėme tik biologinį derlių, kurio dalį – nuostolių forma – pasiims motulė gamta. Jau pirmąjį mėnesį po bulviakasio išryškėja tų nuostolių dydis. Dėl liepos–rugpjūčio mėnesiais kokybiškai nepanaudotų fungicidų, dėl perdėto skubėjimo ankstinti bulviakasį ir šiltėjančių orų spalio–lapkričio mėnesiais, šių metų derlius gali sumažėti.

Lietuvoje bulvininkystė sunkiai prog­nozuojama, dirbama banguotai, mat apie bulves, kaip ir apie krepšinį, išmano visi. Gerų 2006/2007 prekybos metų kainų paskatinti sodiečiai vėl griebėsi auginti bulves, nors oficiali statistika teigia, kad šiemet šalyje jų buvo pasodinta tik 55,6 tūkst. hektarų. Palyginkime: prieš du dešimtmečius Lietuvos laukuose bulvių vagos ištįsdavo net 136 tūkst. ha plote. Jau kelinti metai pastebima bulvių pasėlių plotų mažėjimo tendencija. Tačiau dėl didėjančių kokybės ir karantininių reikalavimų bulvėms, didelių investicijų į prekinę gamybą ir sumažėjusio bulvių poreikio, pastaraisiais metais veiklą dažniausiai nutraukia smulkūs augintojai.

Praėjusios vasaros gamta nebuvo šykšti ankstyvosioms, ypač daigintoms, bulvėms, augintoms aukštesnėse priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio dirvose. Pakako pavasario drėgmės, nestigo saulės, todėl pakasa, arba vidutinis gumbų skaičius kere, buvo neblogas. Tačiau būta vietų, kur po kelis ar keliolika hektarų bulvių pasėlio paskandino ir supūdė vidurvasario liūtys. Todėl dar sunku suskaičiuoti realias prekinių bulvių atsargas. Bet jei Lietuva išgyveno 1992 ir 1994 metų nederlių, kuomet bulvėms augti gamtos sąlygos buvo kur kas prastesnės, tai šiemet be bulvių tauta tikrai neliks.

Orų sąlygos – netradicinės

Paprastai po bulviakasio būna daugiau klausimų negu atsakymų: kokios kokybės bulvės užaugo, kaip jos laikysis? Šie metai bulvių augintojams – netradiciniai, nes ankstyvą pavasarį po vėsaus balandžio ir sauso gegužės pirmojo dešimtadienio iki birželio bulvėms augti gamtos sąlygos buvo palankios. Tačiau balandžio pabaigoje pasodintos bulvės žemėje atsidūrė tarsi gerai prižiūrimame sandėlyje. Gumbams tai buvo iššūkis, nes tokiais atvejais drėg­nesnėse, šaltose ir mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose susidarė ne tik palankios sąlygos bulvių šašų sukėlėjui (Rhizoctonia solini) vystytis, bet ir pakito bulvių mezgimas, todėl bulviakasio metu sodiečiai skundėsi, kad po bulvių keru randantys vos 3–5 prekinius bulvių gumbus, o kiti – tik bulviukai. Praėjusios vasaros birželio pradžioje būta ir sausros. Nors ji truko neilgai, bet to pakako, kad dalis bulvių, ypač ankstyvųjų, nukentėtų.

Nuo birželio mėnesio vidurio, ypač sunkesnėse dirvose, bulves „egzaminavo“ lietūs, o vakariniame ir pietvakariniame šalies regione – netgi liūtys. Dėl drėgmės pertekliaus jas kankino lapų grybinės ligos ir kolorado vabalai. Pastarųjų, beje, būna kiekvienais metais, tik šiemet jų kariauna buvo šiek tiek gausesnė, nes po švelnios žiemos vienu metu pasirodė ir Lietuvoje žiemoję bei „emigrantai“, spėję perplaukti Baltiją. Spaudoje dėl to kilęs triukšmas buvo tik didelis burbulas, nes kolorado vabalų lervų agresyvią veiklą sutrikdė vėsesni negu įprasta liepos mėnesio orai bei laiku panaudoti preparatai.

Po liūčių praėjus savaitei, didžiausia problema tapo bulvių maras. Šios bulvių ligos protrūkio nesugebėję įveikti ūkininkai jau dabar turi problemų, kurios, sandėliuojant gumbų derlių, sukels didelių bėdų. Menkesnis ne tik šių metų bulvių derlius, prastesnė ir gumbų kokybė. Mat lietus dalį maro sporų nuplovė ant gumbų. Tokius infekuotus gumbus bus labai sunku išlaikyti. Todėl didžiąją dalį šio derliaus, kol nesupuvo, jau dabar stengiamasi realizuoti žemesne kaina. Štai vienas iš atsakymų, kodėl iš rudens šalyje juntamas bulvių derliaus perteklius, o pavasarėjant jų stinga.

Be to, didžioji dalis smulkiųjų ūkininkų ploteliuose išauginto bulvių gumbų derliaus yra išdalijama giminaičiams ir išvežama į didmiesčius. Čia bulvės „įkalinamos“ visiškai joms netinkamomis sąlygomis, daugiabučių namų nulinio aukšto šiltų nevėdinamų narvelių mažuose aruoduose – ir prasideda problemos.

Bulvė dosni, kai soti

Bulvininkystėje siekiant derliaus kokybės labai svarbu subalansuotas tręšimas. Papildomas bulvių tręšimas niekada nekompensuoja pagrindinio. Amonio salietra po bulvių sudygimo, joms kraunant pumpurus, – tai tik pasėlio „kosmetinė“ priemonė, pasodrinanti blyškių bulvienojų spalvą, bet derliaus nepadidinanti. Tradiciškai bulvės tręšiamos mėšlu, kuris yra ne tik subalansuotas maisto medžiagų šaltinis, bet ir palaiko drėgmės režimą dirvoje.

Bulvėms atseikėjus daugiau negu rekomenduojama azoto trąšų, gumbų derlius sąlyginai padidėja, bet gumbuose sumažėja krakmolo, padaugėja nitratų, patamsėja gumbų minkštimas, prastėja maistinės ir skonio savybės. Tai lemia jų laikymo nuostolius. Kartais net menka technologinė klaida gerą bulvių derlių gali paversti puvėsių krūva.

Šiais metais dirvos buvo labai supuolusios, tad prieš kasimą daug kur vertėjo supurenti tarpueilius, o nupjauti bulvienojus – tiesiog būtina. Tai skatina gumbus sparčiau bręsti, būna lengviau kasti, kartu su bulvienojais pašalinami ligų pradai. Tyrimais nustatyta, kad prieš bulviakasį pašalinus bulvienojus ir supurenus tarpueilius, kasant kasamąja, dirvoje lieka 3 kartus mažiau neiškastų ir 2,5 karto mažiau mechaniškai pažeistų gumbų.

Auginant derlingų veislių bulves gerai įtręštose ir išpurentose dirvose, formuojasi dideli kerai. Jie plečiasi ir vasaros pabaigoje vagų viršūnėse atsidengia viršutiniai bulvių gumbai, kurie pažaliuoja ir tampa neprekiniai. Sėklai jie tiktų, tik per stambūs. Ši stambių nestandartinių gumbų problema sprendžiama, bet optimalaus sprendimo dar nėra.

Bulvių maras – kasmetinė grėsmė

Nors šalyje kovai su bulvių maru reikiamų fungicidų asortimentas yra pakankamas, tačiau problemos kartojasi kiek­vienais metais. Reikia pripažinti, kad smulkieji bulvių augintojai, o jų šalyje dauguma, stokoja bulvių pasėlių apsaugos žinių. Bulvės reikalauja dėmesio, laukuose jas privalu aplankyti bent kartą per savaitę, o žydėjimo metu būtinos vos ne kasdienės viešnagės pasėliuose. Geriausia laukus apžiūrėti rytais, kuomet žydinčios bulvės „maudosi“ sodriose rasose. Čia jų tyko grėsmingasis bulvių maras (liet. paprastasis bulviapūdis), apatinėje lapo pusėje paliekantis pilkai balkšvą pelėsinį vainiką. Tai signalas, kad augančioms bulvėms reikia vaistų, kuriuos, nepriklausomai nuo darbymečio įtampos, privalu atiduoti tiksliai ir laiku.

Paprastai bulvių maro (Phytophthora infestans) sukėlėjas grybas pavasarį užkrečia bulvių daigus. Kitas infekcijos plitimo kelias yra per dirvą, kai sukėlėjo sporos iš sergančių gumbų per dirvos vandenį užkrečia kitus augalus. Taip plintant ligai, jau anksti pavasarį būna pirmine infekcija užkrėstų ir sergančių bulvių kerų. Šiais metais taip nutiko ir su didžiąja dauguma anksti pasodintų bulvių pasėlių, kuomet gegužės pirmąjį ir trečiąjį dešimtadienį daugiametis kritulių vidurkis buvo viršytas 2,8 karto. Laukuose telkšant susikaupusiam lietaus vandeniui, dalis bulvių pasėlių žuvo dar nesudygę, o duburių pakraščiuose išlikę bulvių kerai jau buvo pažeisti maro ir tapo infekcijos židiniais. Sausą pavasarį bulvių maras išplinta nežymiai arba daug mažiau negu drėgną.

Dirvos struktūra turi netiesioginį poveikį marui plisti – tai buvo akivaizdu nuimant šių metų derlių. Lengvose dirvose, kur neužsilaikė vanduo, buvo mažesnė tikimybė ligai anksti ir stipriai pasireikšti negu sunkiose dirvose. Ankstyvas masinis stiebų pažeidimas dažniausiai išplinta užmirkusiose arba labai drėgnose dirvose. Bulvininkus suklaidino ir ankstyvą pavasarį nežinia iš kur pasklidę gandai, kad sinoptikai Europoje prognozuoja sausrą. Todėl bulvėms dirvos buvo parinktos žemesnėse vietose.

Nuo maro profilaktiškai purkšti fungicidais rekomenduojama ne vėliau kaip prieš savaitę iki pirmųjų požymių pasirodymo. Vienas svarbiausių orientyrų, nustatant purškimų pradžią, – Valstybinės augalų apsaugos tarnybos informacija apie bulvių maro pasirodymą. Tačiau visada reikia įvertinti vietos oro sąlygas ir dirvos drėgmę (atsižvelgiant į gruntinio vandens lygį). Todėl vidurvasarį ir tenka dažnai lankytis laukuose ir ieškoti pirminės ankstyvosios infekcijos židinių.

Optimalios laikymo sąlygos

Nukastus gumbus verta apdžiovinti, kad ant žaizdų susidarytų kamštinis audinys, ir tik tada sandėliuoti. Nesudarius optimalių laikymo sąlygų, maro ir puvinių pažeisti gumbai sunkiai laikysis. Svarbu supilti sausus, subrendusius ir sveikus gumbus. Aktyviai ventiliuojamas bulves galima laikyti ir storesniu sluoksniu, tačiau daugelis mūsų tokių sąlygų kaip pramoninės bulvininkystės ūkiai neturi. Bulvės laikomos rūsiuose. Čia gumbus reikia pilti ne storesniu kaip 1,5 m storio sluoksniu.

Šiuo metu svarbiausia – bulvių laikymo sąlygos, tinkamai sureguliuota temperatūra, skatinanti žaizdų gijimą. Nepalankios laikymo sąlygos (drėgnos patalpos, aukšta aplinkos temperatūra) didina puvinių atsiradimo galimybes. Tinkamiausia temperatūra bulvėms laikyti yra 2–4 oC, o santykinis oro drėgnumas – 85–95 proc. Tokios sąlygos turi būti tuomet, kada gumbai jau užgydę žaizdas ir yra ramybės būsenoje. Kad „užmigdytume“ dar intensyviai kvėpuojančius gumbus, reikia nuosekliai po pusę laipsnio per parą mažinti temperatūrą. Aukštesnėje temperatūroje laikomos bulvės intensyviai kvėpuodamos netenka dalies svorio, anksčiau pradeda dygti, o puvinių pradais infekuoti gumbai greičiau pūva.

Labai svarbu nepažeisti gumbų, todėl perkraunant leistini ne didesni kaip 20–30 cm aukščių skirtumai. Ramybės būsenoje esančių bulvių gumbų nevalia judinti. Kiekvienas gumbų perkrovimas žemoje temperatūroje ne tik suaktyvina vidinius procesus, bet ir padidina puvinių riziką. Po ilgesnio gumbų laikymo dėl fiziologinio jų senėjimo ir žemos temperatūros žaizdų dengiamasis audinys susidaro daug lėčiau negu ką tik nukastų bulvių.

Šlapieji ir sausieji puviniai

Bulvių puviniai būna įvairūs. Šlapieji pastebimi lengviau, sausieji – tik ruošiant gumbus maistui. Patirtis sako, kad sausai išaugusios bulvės pūva sausai ir labiau pajuoduoja, bet šie puviniai ne tokie pavojingi, kaip šlapieji, nes pastarųjų infekcija daug didesnė ir pavojingesnė. Laikomų bulvių gumbus pūdo Fusarium spp.; Phoma exigua var. Foveata; Phytophtora infestans grybai bei Ervinia carotovara subdp. Atroseptica subsp. Carotovor; Pseudomonas xanthochlora  bakterijos. Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju, o bakterijų „užpulti“ – šlapiuoju puviniu. Palyginti sausu oru nuimtame šių metų derliuje dominuoja bakterijų sukelti puviniai – tai labai rimtas ženklas, įspėjantis, kad laikant derlių negalima prarasti budrumo.

Sausasis puvinys – labiausiai dominuojanti laikomų bulvių liga. Ją sukelia įvairūs Fusarium genties grybai. Šie grybai – žaizdų parazitai, todėl pirmiausiai pažeidžiami mechaniškai sužaloti, sudaužyti, spragšių, grambuolių lervų ar tiesiog žemėje gyvenančių graužikų išgraužti, maro, rauplių ar kitų ligų pažeisti gumbai, kurių žaizdos nepadengtos dengiamuoju audiniu. Puvinio vystymąsi skatina didelė santykinė drėgmė ir aukšta temperatūra sandėlyje. Laikant bulves, ypač reikia vengti staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių.

Šlapiojo puvinio sukėlėjai – bakterijos ir grybai. Gumbai bakterine infekcija gali užsikrėsti augimo metu, dar jiems esant lauke, arba nuimant derlių ir sandėliuojant. Puvinys dažniausiai ima vystytis nuo stolono prisegimo vietos, per kur stiebo infekcija patenka į gumbą ir eina šerdies link, sparčiai naikindama vidinius jo audinius. Pažeisti gumbai virsta tąsia gleivinga, nemalonaus kvapo mase. Tokie gumbai – lengvesni, jų lupena blanki ar net patamsėjusi. Jei gumbai sutrūkinėja, tarpplyšiuose prasisunkia drumzlinas, ore sparčiai tamsėjantis, pilnas bakterijų skystis. Infekcija plinta per sėklą ir išlieka dirvoje ant augalų liekanų. Juodosios kojelės sukėlėjo (Erwinia carotovora var. antroseptica (van Hall) pažeistų gumbų šių metų derliuje buvo galima aptikti jau bulviakasio metu. Liga pasireiškė bulvėms žydint, nes prieš tai buvo ligai vystytis palankus tarpsnis su lietingais ir vėsiais orais.

Šlapiuoju puviniu infekuoti gumbai tampa tamsiai rudos spalvos, vidus suskystėjęs, gleivėtas, dvokiantis. Priklausomai nuo to, kurios bakterijos pūdo gumbą, jo audiniai gali būti baltos ar gelsvai rusvos spalvos. Ilgiau laikant, gleivėtas, dvokiantis skystis išsiveržia į gumbo paviršių, infekuodamas šalia esančius sveikus gumbus, ir taip susidaro puvinio židiniai. Pastarojo puvinio vystymasis priklauso nuo gumbų būklės derliaus nuėmimo metu bei sandėliavimo sąlygų. Ypač sparčiai bulvės genda laikomos aukštesnės negu 10 oC temperatūros ir didesnės negu 90 proc. santykinės drėgmės prastai ventiliuojamose patalpose. Dažniau pūva gumbai, esantys kaupo ar aruodo paviršiuje. Būtent čia, sandėliuojamų gumbų 20–30 cm storio paviršiniame sluoksnyje, gumbams „prakaituojant“, susidaro jiems pavojingas vandens kondensatas.

Bulves apninka ne tik grybinės ar bakterinės ligos, neretai jas kankina ir neparazitinės ligos. Tai bulvių ar jų gumbų įvairūs nukrypimai nuo veislei tipingos formos, kurie atsiranda dėl meteorologinių, dirvos, fiziologinių priežasčių. Tai ligos, atsirandančios bulvių vegetacijos metu arba gumbus laikant sandėliuose, – geležligė, gumbų tuščiaviduriškumas, minkštimo pajuodavimai, odelės sutrūkinėjimas ir kitos. Šių metų derliuje tokių gumbų yra nemažai.

***
Ten, kur šių metų bulvės gerai derėjo, dažniausiai buvo sodinta sertifikuota sėkla. Juk tai akivaizdus gamtos pamokymas, kad gera sėkla – derliaus pagrindas. Neatnaujinus sėklos, prastėja derliaus kokybė. Vienas iš bulvių veislių pasirinkimo kriterijų turėtų būti atsparumas marui.