Žemdirbiai Lietuvoje nuolat raginami ieškoti alternatyvių augalų, auginti juos ne maistui, o kitiems poreikiams – pluoštui, biokurui. Natūralūs pluoštai pastaruoju metu labai populiarūs ir jų reikšmė pramonėje nemažėja, o tik didėja.

Natūralūs pluoštai būna augalinės ir gyvulinės kilmės. Iš natūralių gyvulinės kilmės pluoštų žinomiausi vilna, šilkas, o iš augalinės – linai, medvilnė, kanapės, pluoštinė bemerija, abaka (pluoštinio banano pluoštas). Augalinės kilmės pluošto sudėtyje vyrauja celiuliozė. Šio polimero yra visuose augaluose, tačiau daugelio augalų celiuliozės žaliava tinka tik popieriui gaminti. Yra apie 100 rūšių augalų, galinčių augti vidutinio klimato sąlygomis, turinčių ilgą ir stiprų pluoštą, tinkamą pramoniniam perdirbimui.

Natūraliai Lietuvoje galintys augti pluoštiniai augalai

Lietuvoje natūraliai neauga nei med­vilnė (Gossypium spp.), nei bemerija (Boehmeria nivea), nei pluoštinis bananas (Musa textilis), nors pirmieji du paminėti augalai – vieni pagrindinių augalų pasaulyje, išauginančių tekstilei tinkamą pluoštą. Lietuvos gamtinės sąlygos palankios augti šiems pluoštiniams augalams: linams, kanapėms, dilgėlėms, apyniams, liepoms. Vikšrinis kiškiakrūmis (Spartium junceum) Europoje taip pat yra laikomas pluoštiniu augalu, yra duomenų, kad iš jo stiebų gautas pluoštas buvo naudotas burėms ir kitiems stipriems audiniams austi, virvėms bei popieriui gaminti. Šiam augalui mūsų krašte klimatas tinkamas, viena iš kiškiakrūmio rūšių natūraliai auga pietinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje.

Pluoštinius linus lietuviai sėjo jau prieš 4 000 metų, apie tai liudija senkapiuose ir piliakalniuose rastos archeologinės relik­vijos. Lietuvoje linams tinkamų dirvožemių yra apie 1 milijoną hektarų. Deja, šis potencialas dėl vienų ar kitų priežasčių šiuo metu neišnaudojamas.

Smarkiai mažėjantys pasėlių plotai rodo, jog pastaraisiais metais linų ūkis atsidūrė gilioje krizėje. Dėl ko taip atsitiko, priežasčių daug – galima nurodyti ir agrotechnines, ir ekonomines kliūtis, pagaliau galima paminėti nepalankias meteorologines pastarųjų metų sąlygas... Beje, planuojant darbus laukuose, reikėtų atsižvelgti ne į kalendorines datas, bet į fenologinius reiškinius, nes dėl klimato kaitos kalendoriniai darbų terminai gali ir nebeatitikti.

Pluoštinių linų pasėlio produktyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių – veislės, agrotechnikos ir t. t., tačiau linai labai jautrūs ir meteorologinėms sąlygoms. Šiam augalui didžiausią reikšmę turi krituliai birželio–liepos mėnesiais, linų greitojo augimo tarpsniu. Pastarųjų dešimties metų orai tikrai nelepino linų augintojų – dažnai vegetacijos metu trūko kritulių, todėl pluoštinių linų stiebai neišaugdavo iki pramoniniam perdirbimui reikalingo techninio ilgio (minimalus – 60 cm). Tokie sausringi metai buvo 1994, 1995, 1997, 1999, 2003, 2005 ir 2006-ieji. Gausūs krituliai birželio ir liepos mėnesiais, lydimi stiprių vėjų (tokie pasitaikė 1998, 2001, 2002 metais ir šiemet), linų pasėlius išguldė, todėl taip pat patirti derliaus nuostoliai.

Linininkystę kuruojančios LŽI Upytės bandymų stoties žiniomis, šiuo metu šalyje veikia 4 pirminio linų perdirbimo įmonės (UAB ,,Linestus“, ŽŪK „Jurbarko linų verslas“, „Pakruojo linai“ bei „Ukmergės linų agroservisas“). Yra ir tekstilės įmonių – AB „Linas Nordic“, „Siūlas“, „Linų audiniai“, „Lietlinen“ ir kt., kurios galėtų supirkti Lietuvoje užaugintų linų ilgąjį pluoštą. Trumpojo linų pluošto poreikio Lietuvoje šiuo metu nėra.

Vietiniai linų augintojai, net augindami apie 5–10 tūkst. ha linų, tenkino tik 20 procentų tekstilės įmonių pluošto poreikio. Likusį pluoštą šios įmonės importuodavo iš įvairių užsienio šalių. Nuo 2004 metų, įstojus į ES, linų plotai Lietuvoje tik mažėja, ir pluošto pagaminama vis mažiau. Lietuva nevykdo linų pluošto gamybos kvotos. Pernai įvykdyta vos ketvirtadalis iš ES išsiderėtos linų pluošto kvotos. Šiemet – nebus nė tiek.

Linai – darbui imlūs augalai. Auginant linus, reikia penkis kartus daugiau darbo jėgos negu, pavyzdžiui, auginant javus, o kaštai dažnai viršija už derlių gaunamas pajamas. Kol linų auginimui buvo teikiama nacionalinė parama, ūkininkai noriai augino šią kultūrą. Tačiau įstojus į ES, parama linų auginimui sumažėjo apie 60 proc. (nuo 1–1,5 tūkst. Lt/ha krito iki 587 Lt/ha). Taip atsitiko dėl to, kad ES parama Lietuvos žemės ūkiui buvo apskaičiuota remiantis labai menko – 2,7 t/ha – bazinio javų derlingumo rezultatais. Tokios paramos neužtenka, kad žemdirbiai būtų paskatinti auginti pluoštinius linus.

Deja, nors turime gilias linų auginimo tradicijas, pakankamai žinių, paruoštas auginimo technologijas, specializuotą techniką, vietines pirminio perdirbimo ir tekstilės įmones, pluoštinių linų auginimo Lietuvoje perspektyvos nėra labai optimistinės. Pigaus pluošto ir lininių gaminių importas iš trečiųjų šalių dar labiau stabdo vietinės žaliavos gamybą.

Sėjamosios kanapės – plačiai pasaulyje auginami pluoštiniai augalai. Jas auginti kai kuriose šalyse (taip pat ir Lietuvoje) draudžiama dėl psichoaktyvių medžiagų (kanabinoidų), kurių yra visame augale, išskyrus sėklas. Europos Sąjungoje leidžiama auginti kanapes, kurių augaluose tetrahidrokanabinolio (THC) kiekis neviršija 0,2 procento. Europos Sąjungos žemės ūkio augalų rūšių veislių bendrajame kataloge 2006 m. įrašyta 40 veislių kanapių su mažu THC kiekiu, leidžiamų auginti ES šalyse.

Kanapių pluoštas yra gana grubus, todėl naudojamas virvėms, špagatui, tinklams, brezentui, apmušalams, pakuloms, izoliacinėms medžiagoms, kompozitams gaminti. Beje, kanapių pluoštas domina ir tekstilininkus, nes audinys iš šio pluošto turi antiseptinių savybių, gerai sugeria drėgmę, gali apsaugoti nuo ultravioletinės radiacijos, nesukelia alergijos.

Visame pasaulyje kanapės auginamos ir kaip celiuliozės žaliava. Iš kanapių pluošto pulpos gaminamas aukštos kokybės popierius, spaudiniams, įvairiems raštams, sąskaitų blankams, skirtiems ilgai saugoti archyvuose, taip pat rūkomasis popierius. Kanapių biomasė arba vien tik spaliai gali būti naudojami kurui.

Kanapės buvo auginamos ir Lietuvoje. Jų pluošto ir sėklų rasta XV–XVII a. senkapiuose. Pokario metais Lietuvoje kanapės buvo auginamos ir atliekami jų technologijos tyrimai. Savitiškio bandymų stoties duomenimis, durpinėse dirvose gautas 700– 1 000 kg/ha kanapių pluošto derlius bei prikulta 300–400 kg/ha sėklų. Mineralinėse dirvose pluošto derlius buvo 600–800 kg/ha, sėklų – 500–800 kg/ha. Lietuvoje 1956 m. auginta 331 ha kanapių. Šiuo metu kanapes auginti draudžiama, tačiau yra rengiamos įstatymo pataisos ir jei LR Seimas pritars, žemdirbiams atsiras galimybė auginti dar vieną techninį augalą. Didžiulės galimybės atsivertų žemdirbiams, jei kanapes augintume kaip celiuliozės žaliavą – kiek miškų būtų galima išsaugoti, kiek darbo vietų atsirastų pastačius celiuliozės fabriką. Kad kanapės išauga aukštos ir mūsų klimato sąlygomis, galima buvo įsitikinti Upytės bandymų stotyje atliktų bandymų laukuose.

Dilgėlės kaip pluoštiniai augalai taip pat yra žinomi pasaulyje. Dilgėlių pluoštas naudotas ne vieną šimtmetį: senovinėse kronikose minima, kad dar X amžiuje iš stipraus dilgėlių pluošto buvo verpiami siūlai, iš kurių audžiami audiniai burėms, drobės patalynei ir viršutiniams drabužiams. Be to, šis pluoštas buvo naudojamas žvejybos tinklams bei stiprioms virvėms ir lynams gaminti.

Komijos srityje (Rusija) chantų tautelė dilgėles pluoštui naudojo net iki XX a. Šiuose kraštuose dėl atšiauraus klimato kiti pluoštiniai augalai neauga. Pluoštui išgauti buvo naudojama paprasta technologija: rudenį dilgėles nupjaudavo, išdžiovindavo, vėliau mindavo ir grūsdavo medinėse piestose, kol spaliai atsiskirdavo nuo pluošto. Pluoštą surinkdavo į kuodelius, suverpdavo, o paskui siūlus balindavo – išvirindavo pelenų nuovire bei išdžiovindavo lauke, šaltyje. Drobės iš tokių siūlų būdavo minkštos ir baltos. Balindavo ir drobes – žiemą ant sniego, o vasarą – rasoje, panašiai kaip Lietuvoje balindavo lininius ir kanapinius audinius.

Grąžinti dilgėlėms pluoštinio augalo vardą buvo mėginama ne vienoje šalyje. Pirmojo pasaulinio karo metais dilgėlė, kaip pramoninis augalas, auginta ir naudota Austrijoje ir Vokietijoje, nes šios šalys buvo netekusios medvilnės rinkos ir turėjo tenkintis savais pluoštinių augalų ištekliais. Deja, pigaus audinio iš dilgėlių gauta nedaug. Pluošto derlius siekė tik apie 2 vokiškuosius centnerius (apie 100 kg) iš hektaro, surinktų stiebų apdorojimo ir pluošto paruošimo savikaina buvo aukšta ir produkcija per brangi.

Moksliniai tyrimai rodo, jog geriausia dilgėles pluoštui nuimti vasarą, o antroji žolė (atolas) rudenį gali būti naudojama gyvulių pašarui. Jei pasėliai pakankamo tankumo, pluošto galima gauti iki 400 kg iš hektaro. Teigiama, kad dilgėlių pluoštas – ilgesnis ir plonesnis negu linų, jį galima naudoti mišiniuose su kitais natūraliais bei sintetiniais pluoštais. Dažnai akcentuojamos ir dilgėlių pluošto antialerginės bei higroskopinės savybės. Beje, didžioji dilgėlė gali būti naudojama ir kaip žaliava aukštos kokybės popieriui gaminti.

Šiuo metu LŽI Upytės bandymų stotyje tiriamos pluoštinių dilgėlių auginimo ir dauginimo Lietuvoje galimybės. Pluoštines dilgėles bandoma padauginti vegetatyviniu būdu, įšaknydinant stiebo atkarpas. Auginamos ne vietinės dilgėlės, o specialiai užsienio selekcininkų sukurti dilgėlių klonai pluoštui – su didesniu pluošto kiekiu stiebe.

Ar bus susidomėjimas Lietuvoje šiuo augalu, ar tai alternatyva linams, sunku pasakyti. Tai priklauso ir nuo to, ar nugalėsime savyje tradicinį žemdirbio požiūrį į dilgėlę – piktžolę, ar priimsime ją kaip naudingą kultūrinį augalą į savo laukus.

Apyniai mūsų krašte geriau žinomi kaip augalai, kurių spurgai naudojami alui virti. Tačiau ir jo stiebuose yra pluošto, tinkamo virvėms bei grubiems audiniams austi. Beje, rašoma, kad jauni apynių ūgliai naudojami ir maistui.

Didžialapė ir mažalapė liepos žievėje taip pat turi pluošto. Literatūroje rašoma, jog geriausias pluoštas gaunamas iš žievės, nuluptos nuo 6–12 colių (1 colis lygus 2,54 cm) storio liepos medžių kamienų. Šis pluoštas tinkamas ne tik virvėms vyti, bet ir audiniams austi.

Kaip jau minėta, vikšriniai kiškiakrūmiai, augantys pietiniuose Europos kraštuose, savo stiebuose taip pat turi pluošto. Jo struktūra panaši į kanapių pluoštą, tad jis gali būti auginamas techninės tekstilės ar popieriaus gamybai. Kiškiakrūmio stiebai labai lankstūs ir gali būti naudojami pynimui.

Tad gal pasistenkime atgaivinti linininkystę? Investicijos, kurių pareikalautų alternatyvių pluoštinių augalų auginimas, gali ir neatsipirkti, o linams turime viską – pradedant tradicijomis, žiniomis, baigiant pirminiu ir galutiniu perdirbimu. Jei dar atsirastų galimybė panaudoti Lietuvoje ne tik tradicinei, bet ir techninei tekstilei tinkantį trumpąjį pluoštą, ar bent jau jis būtų paruošiamas ir superkamas eksportui – linai vėl taptų vienu pagrindinių techninių augalų.

Išvados apie kitų pluoštinių augalų ateitį ir perspektyvą Lietuvoje, deja, labai neoptimistinės. Galbūt, jei atsiras bent keli suinteresuoti asmenys valdžioje, pramonėje ir žemės ūkyje, bendromis pastangomis galima būtų ką nors pasiekti. Linams auginti ir perdirbti turime viską, tačiau jų plotai katastrofiškai sumažėjo. Tai kokios gali būti perspektyvos augalams, kurių nei technologijų, nei perdirbimo įmonių Lietuvoje nėra?

***

Žvilgtelėjus į pastarojo šimtmečio statistinius duomenis matyti, kad linų plotai Lietuvoje 1909–1913 m. siekė 55 tūkst. ha, 1914–1929 m. – apie 65 tūkst. ha, 1934–1938 m. – 78 tūkst. ha, o 1939 m. išaugo iki 86 tūkst. ha ir tai sudarė 3,3 proc. viso pasėlių ploto. Vokiečių okupacijos metais plotai gerokai sumažėjo, bet po karo, 1946 m., vėl buvo užsėta 61,4 tūkst. ha. Iki 1956 m. linų plotai nežymiai didėjo, o vėliau – mažėjo: 1984–1985 m. vidutiniškai per metus buvo auginama 35,8 tūkst. ha, 1986–1990 m. – 28,6 tūkst. ha linų. Atgavus Nepriklausomybę, 1991 metais linų dar buvo auginama 17 tūkst. ha, o 1993 m. jų pasėlių plotas sumažėjo iki 4,5 tūkst. ha. Vėliau, 1994–2004 metais, pluoštinių linų plotai svyravo nuo 5 iki 9 tūkst. ha. Pastaraisiais metais pluoštinių linų auginama dar mažiau – 2006 metais deklaruota tik 1,18 tūkst. ha, o 2007 metais plotai nesiekia ir 500 hektarų.

Pluoštinių augalų auginimo problemos

Palankiausios ekonominės, agrotechninės ir kitos sąlygos Lietuvoje yra linams auginti. Kanapes Lietuvoje šiuo metu auginti ir perdirbti draudžiama, kiti augalai galėtų būti auginami, tačiau iškyla kelios problemos, kurių neišsprendus šių augalų auginimas neturi ateities.

• Lietuvoje nėra kitų pluoštinių augalų perdirbimo įmonių. Turime tik linų pirminio perdirbimo ir tekstilės įmones. Šių įmonių technologinė įranga nepritaikyta perdirbti nei kanapių, nei dilgėlių, tuo labiau – apynių, liepų ar kiškiakrūmių, kad iš jų gautume pluoštą. Esame buvę Lenkijoje, kanapių pirminio perdirbimo fabrike, jo įrengimai skirti perdirbti neklojėtoms kanapėms (išplėšti žalią pluoštą iš stiebų – dekortikuoti). Ši linija tik išoriškai panaši į linų perdirbimo liniją. Norint tokią turėti Lietuvoje, reikia didelių investicijų.
• Auginimo ir derliaus nuėmimo technologijos ir technika. Šiuo metu Lietuvoje turima technika ir paruoštos technologijos tinka tik linams. LŽI Upytės bandymų stotyje atliekami moksliniai kanapių ir dilgėlių auginimo Lietuvoje technologijos tyrimai. Pasaulyje naudojama pluoštinių augalų derliaus dorojimo technika labai įvairi. Technikai įsigyti taip pat reikia investicijų.
• Gautos produkcijos realizavimas. Netgi atsiradus pirminio perdirbimo įmonėms (pavyzdžiui, pritaikius linų pirminio perdirbimo įmones kitiems pluoštiniams augalams perdirbti), nėra kas superka ar kitaip panaudoja kanapių, dilgėlių ar kitų augalų pluoštų žaliavą. Juk ir linų trumpasis pluoštas Lietuvoje iki šiol neturi paklausos, tekstilės įmonės superka tik kokybišką ilgąjį pluoštą.
• Žaliavos kaina. Nesant Lietuvoje perdirbimo įmonių, tektų paruoštą žaliavą eksportuoti į užsienį. Tačiau žaliavos eksportas neapsimokėtų, nes prie auginimo išlaidų dar prisidėtų ir brangūs transporto kaštai.
• Sėklų ir sodinamosios medžiagos įsigijimas. Juk norint paruošti didelį kiekį produkcijos, reikia apsėti didelius plotus, tam turėti sėklų ar sodinukų, o jie gana brangūs, nes Lietuvoje jų nėra, viską reikia įsigyti užsienyje. Pavyzdžiui, sertifikuotos kanapių sėklos gali kainuoti apie 10 Lt/kg, dilgėlės dauginamos sodinukais, kurių kaina apie 1 Lt/vnt., ir pan. Linų sėklai įsigyti tokių problemų neiškiltų. Lietuvoje vykdoma linų selekcija, sukuriamos naujos veislės, be to, dar gyvuoja ir linų sėklininkystė.