Bakterinė degligė – labai rimta ir klastinga erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų liga. Per trejus metus, nuo 2005 m., kai pirmą kartą buvo nustatyta Lietuvoje, ji padarė daug žalos sodininkams ir dekoratyvinių augalų augintojams. 2005–2006 metais buvo išrauta ir sudeginta 157 970, o šiemet jau 30 tūkst. sergančių ir 10–20 m spinduliu apie infekuotą augalą augančių augalų. Tokias griežtas priemones būtina taikyti, nes visos infekuoto augalo dalys (išskyrus sėklas) gali būti užkratas ir toliau platinti ligą. Šiuo metu yra nustatytos 37 ligos židinių vietos aštuoniuose Lietuvos apskrityse.

Bakterinė degligė iki šių metų buvo žinoma 43 pasaulio šalyse. Šiemet liepos mėnesį pirmą kartą ji nustatyta Latvijoje, 30 km atstumu nuo sienos su Lietuva. Vėliau šioje kaimyninėje šalyje prie sienos su Lietuva buvo rasti dar keli ligos židiniai.

Liga plinta dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Dar 1979 m. vokiečių mokslininkai, studijuodami 200 metų (prieš tiek metų liga buvo pastebėta Šiaurės Amerikoje) ligos plitimo kelius, numatė bakterinės degligės proveržį į naujas šalis.

Bakterija – nenuspėjama ir neprognozuojama

Tik praėjus 100 metų po ligos aprašymo, buvo atrasta bakterinės degligės sukėlėja – pirmoji aprašyta augalų patogeninė bakterija Erwinia amylovora (Burrill) Winslow et al. Apie E. amylovora, ko gero, prirašyta daugiau negu apie bet kurią kitą augalų patogeninę bakteriją: per 5 tūkstančius straipsnių, daugiau kaip tūkstantis studijų, bet ji tebėra labai paslaptinga, nenuspėjama ir neprognozuojama bakterija.

Iki šiol nėra atsakymo į klausimą, kas gi padaro ją tokiu agresyviu patogenu, kad augalų patogeninių bakterijų hierarchijoje pagal agresyvumą ji užima antrą–trečią vietą. Visos hipotezės apie egzopolisacharidą amylovoraną, proteinus harpinus kaip medžiagas, kurias sintetindama bakterija tampa patogenu, nepasitvirtino. Iki šiol nėra aiškiai apibrėžtų faktorių, kurie paaiškintų bakterijos, kaip augalų patogeno, specifiškumą. E. amylovora gali ilgus metus gyventi augalo tarpląstelinėje ert­mėje kaip endofitas ir nekenkti augalui. Bakterija gali keliauti augalo audiniais ilgus atstumus, nedarydama žalos savo šeimininkui. Ją galima rasti nutolusią vieną metrą nuo pažeisto augalo žaizdos krašto. Šitaip pasislėpusi augaluose ji gali išplisti tūkstančius kilometrų.

Iki šiol taip ir neaišku, kodėl bakterija pažeidžia ne visas erškėtinių šeimos rūšis, kodėl E. amylovora populiacija, gyvenanti ir neparazituojanti vidiniuose augalo audiniuose, staiga sukelia bakterinės degligės epidemiją. Per kelias dienas augalo šakose infekcija išplinta 15–30 cm atstumu. Pažeisti augalai žūva per 1–2 metus.

Bakterijos E. amylovora tyrimai Fitosanitarinių tyrimų laboratorijoje vyksta nuo 1998 m. Ši bakterija Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 06 30 įsakymu 3D-264 (Žin., 2003, 81(1)-3712) „Dėl kenksmingų organizmų, augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sąrašų patvirtinimo“ yra įtraukta į kenksmingų (karantininių) organizmų sąrašą.

Pagrindiniai bakterijos E. amylovora augalai šeimininkai (t. y. pažeidžiami augalai) priklauso erškėtinių šeimai: kriaušės (Pyrus L.), obelys (Malus L.), gudobelės (Crataegus L.), kauleniai (Cotoneaster Ehrh.), šermukšniai (Sorbus L.), cidonijos (Cydonia Mill.), dyglainės (Pyracantha M. Roem.), svarainiai (Chaenomeles Lindl.), lokvos (Eriobotrya Lindl.), šliandros (Mespilus L.), medlievos (Amelanchier Med.), aronijos (Aronia Medik.), Photinia davidiana ir kt.

Įvairūs bakterijos plitimo būdai

Kadangi bakterija E. amylovora gali sukelti besimptominę (kai augalas iš pažiūros atrodo visai sveikas), latentinę ligos būseną, ji gali išplisti su sodinukais, įskiepiais, poskiepiais. Labai didelė rizika išplatinti ligą atsiranda tuomet, kai genėjimo metu nedezinfekuojami (geriau būtų dar ir nudeginti atvira liepsna) sekatoriai ir kiti genėjimo įrankiai.

Manoma, kad bakterijos gali plisti per tarą ir pakavimo medžiagą, jei jos buvo išsitepusios eksudatu. Eksudatas – bakterijų sankaupa higroskopinėje polisacharidinėje medžiagoje. Tai klampus balkšvas skystis, kuris skverbiasi iš pažeisto augalo vidinių organų į augalo paviršių dažniausiai anksti rytais, kai ore daug drėgmės. Įdienojus skystis stingsta įgaudamas tamsėjančio gintaro atspalvius. Papūtus stipresniam vėjui, bestingstantis eksudatas išsidraiko vijomis, kurios gali patekti ant kito augalo, prilipti prie vabzdžio ar paukščio. ­Žinoma, kad, esant žemai aplinkos santykinei drėgmei, bakterijos eksudate gali išgyventi ilgiau negu metus. Bakterijas platina bitės, amarai, musės, vapsvos ir kiti vabzdžiai bei migruojantys paukščiai. Nustatyta, kad bakterijos pernešamos ne tik prilipusios prie plaukelių ar plunksnelių, bet daugiausia – per ekskrementus.

Nėra aiškaus atsakymo į klausimą, ar bakterijos išlieka ir ar ilgai išbūna gyvybingos sunokusiuose ir šaltai sandėliuojamuose vaisiuose. Vieni autoriai mano, kad iš žiedkočio į vaisių patekusios bakterijos gali sukelti latentinę infekciją ir tapti tolimesnio išplitimo priežastimi. Kiti teigia, kad šis patogenas negali išbūti kaip endofitas subrendusiame vaisiuje, o kaip epifitas ant vaisiaus paviršiaus ilgai neišgyvena.

E. amylovora plinta su lietumi, gūsingu vėju ir kruša. Į augalą ligos sukėlėja patenka per natūralias augalo angeles bei žaizdeles, įtrūkimus ir, be abejo, žiedus. Žiedo purka yra vieta, kur susiformuoja didelė epifitinė bakterijų populiacija. Lietus, rūkas, migla ar rasa padeda bakterijoms iš purkos nukeliauti į žiedo pamatinę dalį. Čia patenka į nektarines, o nektaras yra puiki terpė bakterijoms daugintis. Tačiau bakterijos pažeidžia ką tik išsiskleidusius žiedus. Jau 4–5 dienų žieduose E. amylovora nebegali vystytis.

Tad pirmoji sąlyga, kad pavasarį bakterijos infekuotų žiedus – išsiskleidę ir ne senesni kaip 3 dienų žiedai, rytmetinė migla, rasa ar rūkas, trunkantis apie dvi valandas. E. amylovora daugintis reikia nuo 15 iki 32 oC aplinkos temperatūros. 2006 m. Lietuvoje neaptikome žiedynų degligės, nes pavasarį vaismedžių žydėjimo metu buvo pasikartojančios šalnos. Bakterijoms nebuvo palankios sąlygos daugintis žieduose. Tačiau vasarą radome infekuotų augalų su tipiškomis bakterinei degligei vėžinėmis žaizdomis. Bakterijos peržiemojo vėžių pakraščiuose ir išplito po pakenktus augalus, o su išskirtu eksudatu pateko į aplinkinius augalus šeimininkus.

Gudobelės – puiki terpė bakterijoms

Šiemet vėl buvo aptikta ir žiedynų bakterinė degligė, ypač kai žydėjo gudobelės. Gudobelės yra labai gera terpė bakterijoms vystytis, tik ligos požymiai kartais būna nelabai ryškūs arba gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad pavienės parudavusios šakelės – tai vabzdžių pažeidimai. O bakterinei degligei būtent tai ir būdinga, kad simptomai išsibarstę po visą augalą. Jie nėra susikoncentravę vienoje augalo pusėje ar šakoje, net tame pačiame žiedyne ne visi žiedai bus infekuoti. Todėl tokiame žiedyne šalia pajuodusių ir nenukritusių žiedų gali išsivystyti sveikas vaisius.

Dar sunkiau pastebėti ir atskirti bakterine deglige sergančius kaulenius. Vėžiai jų šakelėse gali būti nepaprastai maži, vos pastebimi, 1–2 mm dydžio (čia be padidinamojo stiklo neapsieisi). Ant pažeistos šakos kartais kabo tik vienas parudavęs, odiškas, bet dar nesukietėjęs lapas, o iš jo gyslų ir lapkočio galima išskirti gyvybingas bakterijas. Tokie nežymūs, nekrentantys į akis, bet infekuoti augalai yra palanki dirva ligai plisti.

Nežymus ligos židinys – lyg slapta bomba, kuri sprogs pavasarį ar vasarą, bet jau greta esančiame vaismedžių sode ar medelyne. Trejų metų stebėjimai leidžia daryti prielaidą, kad bakterijai išplisti Lietuvoje „padėjo“ iš gudobelių pasodintos apsauginės juostos, gyvatvorės. Dažnai, aptikus sergantį bakterine deglige augalą šeimininką ar visą sodą, paaiškėja, kad netoli jo nuo neatmenamų laikų auga infekuota (kartais be simptomų) gudobelė. Mes nesiūlome išnaikinti visas tikrai gražius žiedus kraunančias ir akį maloninančias gudobeles ar kaulenius, bet rizikos laipsnį turėtų įvertinti kiekvienas, kuris pats ar kaimynas augina vaismedžių sodą ar medelyną.

Atsparių bakterinei degligei veislių dar neišvesta, o E. amylovora gali pažeisti daugiau kaip 180 erškėtinių šeimos (Rosaceae) augalų rūšių iš 39 genčių. Labai jautrūs ligai poskiepiai M.9, M.26, M.27. Jei bakterija infekuoja tokius labai jautrius poskiepius, liga vystosi labai klastingai, nes paprastai vainikas dar ilgai būna be ligos simptomų. Tik 5–6 metais liga nužudo šakas ir net visą medį.

Šylantis klimatas sudaro labai palankias sąlygas bakterijai išplisti į naujas teritorijas. Be to, drėgnas ir šiltas oras skatina greitai vystytis augalo audinius, o jie yra jautriausi infekcijai. Jautriausi ligai 1–4 metų sodinukai. Karštu vasaros laikotarpiu bakterinės degligės plitimas gali sustoti, tačiau vėl atsinaujinti rudeniop, kai susidaro palankios sąlygos bakterijai daugintis, o per vasarą padidėjusi vabzdžių populiacija išplatina ligos sukėlėją.

Bakterija turi savybę leistis augalo parenchima iš viršaus žemyn vis pažeisdama naujas šakas, kamieną. Iš pradžių ant bakterine deglige pažeistos žievės atsiranda tamsiai žalios vandeningos dėmės. Vėliau žievė suminkštėja, įdumba, per augalo natūralias angeles žievėje pradeda tekėti eksudatas, kuriame yra daug bakterijų. Pažeistoje vietoje nulupus šakelės žiedą, po žieve ir iš dalies ant žievės apatinio sluoksnio matyti rausvi, molio ar tamsios vyšnios, o kartais oranžinės spalvos dryželiai. Pažeistas audinys primena marmuro piešinį. Šiai ligai būdinga tai, kad pažeistų augalų audiniai lieka drėgni ir iki rudens praktiškai nėra skiriamosios ribos tarp sveiko ir pažeisto audinio. Vėliau žievė sutrūkinėja, o formuojantis rudeniniams vėžiams, jau išryškėja riba tarp sveiko ir pažeisto audinio, bet spalva išlieka sodri, o ne sausa ir blyškiai ruda, kokia būna, jei ligą sukelia kiti augalų patogenai.

Būdingas ligos bruožas intensyvaus augimo metu – ūglių ir metūglių viršūnės susisuka kabliu (vadinamieji „Šeferdo“ kabliai). Vėliau viršūnės džiūsta, prasideda augalo audinių nekrozė. Dažnai ūglio viršūnėse pasirodo bakterijų eksudato lašai. Rudeniop kablių pasitaiko rečiau arba jie visai (ypač obelims) nesiformuoja.

Jau vasarą ant šakelių, šakų, kamieno pradeda formuotis matomi ir nematomi vėžiai. Apie vėžių formavimąsi galima kartais spręsti iš to, kad pakinta žievės spalva, ji įdumba, ypač prie atsišakojimo vietos. Žaizdos išryškėja žievėje, kai ji aplink opą suskyla. Vėžiai gali apimti kelių centimetrų plotą, o gali būti ir nepaprastai maži.

Dažniausiai pažeidžiami nesubrendę vaisiai. Ant jų atsiranda vandeningų žalių, o vėliau rausvai rudų dėmių. Iš tokių vaisių išsiskiria lašelinis eksudatas. Vaisiai pasidaro rudi iki juodumo, mumizuojasi, bet nenukrenta. Pažeisto vaisiaus nešlapiuojančiose vietose susidaro daugybė paviršinių į siūlus ar apvijas panašių bakterinių darinių.

Daugiau apie bakterinės degligės tipus, simptomus skaitykite žurnale „Mano ūkis“ Nr. 7, 2006 m.

Pavojingą ligą galima kontroliuoti

Nežinoma būdų, priemonių, kaip sunaikinti arba sustabdyti bakterijos vystymąsi, kai ji apsigyvena augalo viduje. Vario turintys preparatai profilaktiškai gali sumažinti tik epifitinės E. amylovora populiacijos dydį ant augalo paviršiaus.

Norint sumažinti ligos išplitimo galimybę, reikia taikyti profilaktines priemones:

• dezinfekuoti ir nudeginti liepsna genėjimo įrankius,
• šalinti vėžines žaizdas, naikinti sodų kenkėjus – vabzdžius,
• laikytis avilių transportavimo taisyklių,
• nepertręšti augalų azoto trąšomis.

Dar viena svari priemonė, leidžianti apsaugoti sodus ir medelynus nuo bakterinės degligės, – tai saugomos zonos. Visa Lietuvos teritorija iki 2008 m. turi nuo bakterijos E. amylovora saugomos zonos statusą. Tai reiškia, kad įvežti į Lietuvos teritoriją bakterijos augalų šeimininkų sodinamąją medžiagą galima tik iš tų šalių ar teritorijų, kurios taip pat turi nuo minėtos bakterijos saugomos zonos statusą arba turi buferines zonas, kuriose yra taikomos tokios pat fitosanitarinės priemonės, kaip ir saugomose zonose. Saugomos zonos statusą turi Airija, kai kurios Austrijos provincijos, Ispanija, kai kurios Italijos provincijos, dalis teritorijų Jungtinėje Karalystėje, Estija, Latvija, Portugalija, dalis teritorijų Prancūzijoje, Slovakija, Slovėnija (išskyrus kai kurias provincijas), Suomija. Saugomoje zonoje yra sugriežtintos fitosanitarijos priemonių kovos su bakterine deglige taikymo taisyklės ir nuolat tikrinama jų taikymo ir laikymosi kontrolė (LR žemės ūkio ministro 2006 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 3D-246).

Iš pirmo žvilgsnio priemonės atrodo labai griežtos ir nuostoliai dideli. Tačiau 2003 m. Australijoje buvo sukurta speciali programa, kuri leido apskaičiuoti nuostolius, kurie susidarytų, jei didžiausiame vaismedžių auginimo regione būtų aptikti bakterinės degligės židiniai. Pagal vieną scenarijų pažeisti augalai sudarytų 30 proc. ir jie būtų išnaikinti. Pagal kitą scenarijų židiniai nebūtų naikinami tol, kol kriaušių nuostoliai nesudarytų 50 procentų. Apskaičiuoti nuostoliai išaugtų tris kartus, palyginti su pirmuoju scenarijumi.

Kartais bakterinės degligės simptomai būna netipiški arba kitų patogenų sukeltų ligų simptomai primena E. amylovora pažeidimus. Neapsirikite, neišnaikinkite „nekaltų“ augalų! Jei iškilo neaiškumų, kreipkitės į Valstybinės augalų apsaugos tarnybos (VAAT) regioninių augalų ir karantino punktų specialistus. Jie profesionaliai paims mėginius ir pristatys į Fitosanitarinių tyrimų laboratoriją tyrimams. Kiekvienas mėginys laboratorijoje ištiriamas keliais metodais (klasikinės mikrobio­logijos ir molekulinės biologijos), tik tada išrašoma ekspertizės išvada.

***

Pagrindiniai bakterinės degligės požymiai

• Žievė aplink pažeistus pumpurus pašviesėja, įdumba. Vėliau pumpurus apsupa sidabrinės spalvos, žvynuotas bakterijų eksudatas.
• Infekuoti pražydę žiedai staiga pajuoduoja ir nuvysta, tačiau nenukrenta, o lieka kaboti ant medžių.
• Ligos pažeisti lapai įgauna rudą, šokoladinę spalvą, sukasi arba ne, apmiršta, atrodo lyg pagaminti iš odos. Vėliau, o kartais iš karto lapai pajuoduoja, juos apima gili nekrozė, tačiau jie laikosi ant medžio ir nekrenta.

Saugomoje zonoje aptikus bakterinės degligės židinį, reikia elgtis pagal griežtas taisykles:

• Bakterinės degligės židiniai turi būti visiškai sunaikinti ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų, sudeginant ne tik užkrėstus augalus, bet ir augalus šeimininkus 10 m spinduliu aplink užkrėstą augalą medelynuose, pramoniniuose žemaūgiuose soduose, privačiose namų valdose ir 20 m spinduliu – pramoniniuose aukštaūgiuose soduose.
• Draudžiama nuo augalų šeimininkų žydėjimo pradžios ir ne mažiau kaip dvi savaites augalams nužydėjus iš ligos židinio ir apsauginės zonos (teritorijos, esančios 1 km spinduliu aplink židinį) išvežti ar pervežti į kitas vietas bičių avilius.
• Po židinio nustatymo ir užkrėstų augalų sunaikinimo du vegetacijos periodus iš židinio ir apsauginės zonos draudžiama išvežti ir tiekti rinkai bet kokios augimo stadijos E. amylovora augalus šeimininkus.
• Jei židinio buferinėje zonoje (teritorijoje, esančioje 3 km spinduliu aplink apsauginę zoną) medelynų išsamaus fitosanitarinio patikrinimo metu neaptinkama užkrėstų augalų, tiekti rinkai E. amylovora augalų šeimininkų sodinamąją medžiagą ar pačius augalus galima tik gavus Valstybinės augalų apsaugos tarnybos specialistų raštišką sutikimą.
• Du vegetacijos periodus (nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d.) po židinio nustatymo ir užkrėstų augalų sunaikinimo į židinį ir apsauginę zoną draudžiama įvežti E. amylovora augalus šeimininkus ir įveisti naujus jų auginimo plotus. Jei du vegetacijos periodus židinio vietoje ir apsauginėje zonoje naujų bakterinės degligės židinių nenustatoma, šios zonos apribojimai medelynams atšaukiami.
• Visi bet kurios augalo stadijos E. amylovora augalai šeimininkai gali būti tiekiami į rinką tik su augalo pasu.
• Prieš įveisdami E. amylovora augalų šeimininkų sodą ar medelyną, augintojai privalo kreiptis į VAAT dėl parinktos vietos fitosanitarinio įvertinimo.