Avietės iš dirvos pasisavina penkis kartus daugiau maisto medžiagų negu agrastai. Uogoms išauginti avietės sunaudoja ne tiek daug maisto medžiagų, tačiau daug jų kasmet išnešama iš avietyno su išpjautais derėjusiais stiebais ir atžalomis. Be to, pagrindinės aviečių šaknys išsiraizgiusios dirvos paviršiuje ir nepasiekia gilesniuose sluoksniuose esančių maisto atsargų.

Kaip teisingai tręšti avietes? Reikia atkreipti dėmesį į tris pagrindinius dalykus:

• tinkamai patręšti dirvą prieš sodinimą;
• nuolat stebėti, kaip atrodo, auga ir dera avietės;
• tikslią tręšimo normą nustatyti pagal dirvos ir aviečių lapų cheminių analizių duomenis.

Mitybos elementų dirvožemyje gali būti užtektinai, tačiau dėl įvairių nepalankių sąlygų (pernelyg rūgščios ar šarminės dirvos, netinkamo cheminių elementų santykio, netirpių elementų formų, drėg­mės trūkumo) augalai negali jų pasisavinti. Tiksliausiai aviečių tręšimo normos nustatomos pagal lapų cheminių analizių rezultatus.

Neturint galimybių atlikti augalų lapų cheminių analizių, pirmiausia atsižvelgiama į natūralų dirvožemio derlingumą. Trąšų kiekį nulemia ir gamtinės sąlygos, agrotechnika, veislės. Drėkinamame avietyne reikia daugiau azoto ir kalio. Mulčias skatina fosforo ir kalio kaupimąsi dirvoje. Atsižvelgiant į šias sąlygas, derančias avietes rekomenduojama tręšti N60-90 P2O5 20-40 K2O90-140 normomis.

Labiausiai reikia azoto ir kalio

Avietės jautriausiai reaguoja į azoto ir kalio trąšas, o mažiausiai – į fosforo. Jos tręšiamos tokiomis normomis: 300–450 kg/ha (30–45 g/m2) amonio sulfato arba 180–260 kg/ha (18–26 kg/m2) amonio salietros, 100–200 kg/ha (10–20 g/m2) superfosfato, 180–280 kg/ha (18–28 g/m2) kalio sulfato arba 300–500 kg/ha (30–50 g/m2) kalio magnezijos.

Didesnė dalis (apie 2/3 normos) azoto trąšų išberiama anksti pavasarį, o likusioji – žydėjimo pradžioje. Aviečių nereikia pertręšti, nes jauni stiebai gali nespėti subręsti ir žiemą pašalti, labiau sirgti.

Kalis skatina derėjimą, didina atsparumą ligoms, sausrai bei šalčiui. Kai jo trūksta, aviečių lapai susmulkėja, jų kraštai ima ruduoti, išsikraipo, atrodo lyg apdeginti, prasideda tarpgyslinė audinių nekrozė, nudžiūvę lapai ilgai kybo ant stiebų. Avietės nemėgsta per daug chloro dirvoje, todėl rekomenduojama tręšti bechlorėmis kalio trąšomis (kalio sulfatu, kalio magnezija).

Mažiausiai avietėms reikia fosforo, paprastai užtenka dirvoje esančių jo atsargų. Jei dirvožemyje fosforo yra per mažai, reikia juo tręšti, nes formuosis ploni stiebai su purpuriniais ar violetinio atspalvio lapais, kurie anksti nukris. Kalio ir fosforo trąšomis avietės tręšiamos rudenį. Sodininkai mėgėjai gali tręšti medžio pelenais (60–100 g/m2), ypač rūgštesnes dirvas.

Tinkamiausios – kompleksinės trąšos

Periodiškai avietes rekomenduojama tręšti kalciu. Jis pagerina visų maisto elementų pasisavinimą ir rūgščiose, ir šarminėse dirvose. Žydinčios avietės tręšiamos 200–300 kg/ha nitroboro ar kitomis kalcio trąšomis. Pastaraisiais metais avietės purškiamos kalcio trąšomis. Tai pagerina uogų išvaizdą, kietumą, transportabilumą. Peržydėjusias avietes iki uogų sunokimo kas septynias dienas rekomenduojama purkšti 0,4–05 proc. koncentracijos kalcio salietros tirpalu.

Lengvose dirvose dažnai trūksta magnio (apatiniai lapai gelsta tarp gyslų, marguoja). Neutraliose ir šarminėse dirvose avietes pravartu nupurkšti 2 proc. koncentracijos magnio sulfato tirpalu (2–3 kartus per vegetaciją), o rūgščiose patręšti dolomitmilčiais (400–600 kg/ha).

Avietes geriausia tręšti kompleksinėmis trąšomis, nes tik jos aprūpina augalus visais būtinais maisto elementais. Vienos tinkamiausių yra lėtai tirpstančios kompleksinės trąšos kapsulėse, aprūpinančios avietes maisto medžiagomis per visą vegetaciją. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, aviečių eilės tręšiamos 300–500 kg/ha kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis daugiau azoto, o ypač – kalio. Pavyzdžiui, „Hydrocomplex“ (12–11–18 + mikroelementai), „Kemira Cropcare“ (6–11–24 + mikroelementai). Trūkstamas azoto kiekis papildomas amonio salietra. Žydėjimo metu rekomenduojama 2–3 kartus avietes nupurkšti 0,3–0,5 proc. koncentracijos „Kemira Ferticare” (14–11–25 + mikroelementai arba 6–11–31 + mikroelementai), oranžinio kristalono (6–12–36 + mikroelementai), baltojo kristalono (15–6–30 + mikroelementai) ar kitų panašios sudėties kompleksinių trąšų tirpalu. Tai stimuliuoja augimą, pagerina visų maisto medžiagų pasisavinimą.

Organinių trąšų svarba

Avietės mėgsta purią ir humusingą dirvą, todėl joms ypač tinka organinės trąšos. Labai naudinga kasmet iškratyti po 20–30 t/ha (2–3 kg/m2) arba kas antri metai – po 40–60 t/ha (4–6 kg/m2) perpuvusio mėšlo, ant jo užpilti 2–3 cm durpių. Vertinga organinė aviečių trąša – durpių ir mėšlo kompostas (1:1). Durpės ir mėšlas kraunamas sluoksniais į 1,5–2 m aukščio krūvą, kartu sudedamos įvairios augalų atliekos. Krūva periodiškai palaistoma srutomis, vandeniu, į vieną toną komposto pridedama 15–25 kg superfosfato, permaišoma. Subrendęs kompostas yra vientisas ir purus.

Puikus uogų derlius gaunamas, kai žydėjimo ir užuomazgų augimo metu avietės laistomos atskiestomis srutomis. Galvijų arba paukščių mėšlas pirmiausia surauginamas (7–8 kibirai galvijų mėšlo arba 5–6 kibirai paukščių mėšlo 200 l vandens), o prieš tręšiant praskiedžiamas (1 dalis rauginto galvijų mėšlo ir 5 dalys vandens arba 1 dalis rauginto paukščių mėšlo ir 10 dalių vandens). Laistoma atsargiai, kad neapdegtų lapai.

Trūkstant drėgmės, mažėja derlius

Avietės labai jautriai reaguoja į drėgmę. Jei uogų mezgimo ir augimo metu dirvoje trūksta drėgmės, aviečių derlius gali sumažėti du ar net tris kartus. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktų tyrimų duomenimis, nedrėkinamos Norna veislės avietės išaugino 6,4 t/ha, o drėkinamos lašeliniu būdu – 11,1 t/ha derlių. Remontantinės avietės Polana – atitinkamai – 2,4 ir 6,9 t/ha uogų derlių. Drėkinamų Polana aviečių uogos buvo 48 proc., Norna – 8,3 proc. stambesnės. Avietes drėkinti ypač reikia lengvesnėse dirvose. Lenkijoje vykdytų tyrimų duomenimis, lašeliniu būdu prieš žydėjimą laistytos Norna avietės išaugino nuo 14 iki 30 proc. didesnį derlių.

Daugiausiai vandens reikia avietėms po žydėjimo, kai mezgasi ir auga uogos. Jei tuo metu labai sausa, augalai laistomi kas 7–10 dienų. Avietės laistomos, kai 20 cm gylyje dirvos drėgmė sumažėja iki 70–75 proc.  Per vegetaciją avietes gali tekti laistyti 3–6 kartus. Vidutinė laistymo norma – nuo 200 (priesmėliuose) iki 350 m3/ha vandens (sunkiuose priemoliuose) arba 2–3 kibirai/m2. Avietes geriau laistyti ne dažnai ir po truputį, bet retai ir gausiai, kad šaknys skverbtųsi gilyn į dirvą. Vasaros antroje pusėje ir rudenį aviečių laistyti nerekomenduojama, nes stiebai turi nustoti augti, laiku subręsti ir pasiruošti žiemoti.

Yra keli drėkinimo būdai. Pats paprasčiausias – laistyti į vagas. Naudojamas lygiose vietose su nedideliu (0,2–1,5 proc.) nuolydžiu. Vanduo leidžiamas į 12–15 cm gylio vagas, išartas kiekviename tarpueilyje išilgai eilių 30–50 cm atstumu nuo augalų. Vagos ilgis (100–150 m) ir vandens kiekis parenkamas, kad vanduo užpildytų vagą iki galo ir tolygiai susigertų per visą ilgį. Vandeniui įsigėrus, vagos užlyginamos kultivatoriumi arba lėkštinėmis akėčiomis. Labai lengvose ir labai sunkiose dirvose į vagas nelaistoma. Avietes galima laistyti ir juostomis. Iš abiejų juostos pusių 45–50 cm atstumu iš žemių sukasami aukštesni kaupai. Paskui išilgai eilių leidžiamas vanduo, kuris užtvindo visą juostą su augalais.

Kitas efektyvus drėkinimo būdas, tinkamas naudoti įvairios mechaninės sudėties dirvose, – laistymas specialiais įrengimais. Taip laistant sutaupoma 35–40 proc. vandens, palyginti su laistymu į vagas. Neigiama savybė – šlampant avietėms, labiau plinta grybinės ligos, pūva uogos. Laistyti galima tik purias, laidžias dirvas.

Pastaraisiais metais labiausiai paplitęs ir ekonomiškiausias (nors jį įrengti gana brangu) lašelinis drėkinimas. Lašeliniam drėkinimui skirti plastmasiniai vamzdžiai išdėstomi išilgai eilių dirvos paviršiuje arba 10 cm gylyje. Vanduo turi būti labai švarus, kad neužkimštų vamzdžių skylučių.

Visais būdais drėkinant stengiamasi, kad vanduo persigertų 30–50 cm gilyn į žemę, t. y. sudrėktų dirvos sluoksnis, kuriame auga šaknys. Kai pradžiūsta dirvos paviršius, žemė supurenama ar net mulčiuojama. Drėkinamos avietės žydėjimo pabaigoje papildomai patręšiamos nedidelėmis azoto trąšų normomis. Laistomos avietės visuomet daugiau dera, bet išlaidos laistymui sumažėtų, jei būtų geriau kaupiamas kritulių vanduo – teisingai parenkama avietynui vieta, sulaikomas sniegas, mulčiuojama, purenama dirva.

***

Azotas labiau skatina vegetatyvinį augimą. Kiek skirti azoto trąšų, galima spręsti pagal lapų žalumo intensyvumą, stiebų augumą, tankumą, tarpubamblių ilgį, krūmų sveikumą. Pavyzdžiui, jei tarpubambliai trumpesni kaip 7–10 cm, azotu galima tręšti gausiau, jei ilgesni kaip 10 cm, azoto trąšų reikia sumažinti.

Avietės ypač jautrios geležies trūkumui. Kai trūksta geležies arba sutrinka jos pasisavinimas šarminėse dirvose (pradeda gelsti, net baltuoti stiebų viršūnėlės, smulkios lapų gyslos lieka žalios), peržydėjusios avietės iki sunokstant uogoms 3–4 kartus (kas 7 dienos) purškiamos 0,5 proc. koncentracijos geležies chelato tirpalu.