23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/10
Ožkininkystė Lietuvoje: alternatyvus ar ignoruojamas verslas?
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Europos Sąjungos programų skatinamas ir kitose šalyse remiamas netradicinis verslas Lietuvoje, regis, sąmoningai stumiamas į aklavietę. Ožkų auginimo ūkių savininkai jaučiasi ne tik ignoruojami, bet ir sąmoningai žlugdomi. Nepaisant kliūčių, ožkininkai nenuleidžia rankų ir juda į priekį, laukdami dienos, kai ožkų pieno produktus pradės vertinti ne tik vartotojai, bet ir valdininkai.

Eilinis pirkėjas, atidžiau pasidairęs prekybos centruose, pieno produktų gausoje tikrai pastebės pilką buteliuką su balta ožkyte papuošta etikete. „Pasterizuotas ožkų pienas“, „Ožkų sūrio išrūgų gėrimas su bifido bakterijomis“, „Ožkų pieno sūris su kmynais“ ir dar keli S. Ambrozienės IĮ „Vysūreta“ ekologiški ožkų pieno produktai neliko nepastebėti ir žurnalistų. „Nežinau, kas galėtų paaiškinti, bet šiemet neatsiginame žurnalistų. Prieš susitikdama, ilgai galvojau, ką jums galėčiau pasakyti, ko nesakiau kitiems“, – tokiais žodžiais pasitinka ožkų pieną perdirbančio ūkio savininkė Stefa Ambrozienė. Pokalbis su netradicinio verslo pradininkais prasideda ne nuo tradicinių klausimų: „Kiek žemės valdote?“, „Kiek ožkų auginate?“ ar „Koks ožkų produktyvumas?“. Įmonės savininkė ir jos duktė Vytautė Matusevičienė, Lietuvos ožkų augintojų asociacijos (LOAA) vadovė, neslėpdamos nusivylimo, vieną po kito vardija ožkininkystės plėtros trukdžius.

Jaučiasi atsidūrę už borto

Televizijos reportažuose ir spaudos puslapiuose mirgantys sėkmingi ES paramos panaudojimo pavyzdžiai V. Matusevičienę piktina. Skambius žodžius apie paramą netradiciniam verslui ji prilygina akiplėšiškam melui. „Jums sunku patikėti, bet ožkininkams ES fondai nepasiekiami, nes jokiuose paramą reglamentuojančiuose dokumentuose jūs nerasite žodžio ožkos. Nebijau pasakyti, bet iš mūsų ­atėmė ir tiesiogines išmokas, kurios buvo mokamos kitų rūšių gyvulius laikantiems augintojams“, – piktokos gaidos išsprūsta Vytautei. Pasak jos, Lietuvos pareigūnai iki pat įstojimo į ES ir vėliau tvirtino, kad ožkininkystė ES neremiama. Tuo tarpu neseniai ožkininkės rankose atsidūręs dokumentas atskleidė tiesą. „Kol nepasikeitė ES žemės ūkio paramos politika, ožkų augintojams ES buvo mokamos apie 50 Lt išmokos už ožkavedę, kurių, deja, mums niekas nemokėjo“, – sako V. Matusevičienė.

Karčią nusivylimo piliulę ožkininkėms teko nuryti ir tada, kai bandė pateikti paraišką ES fondų paramai gauti. Moteris neneigia, kad kai kurie valstybinių įstaigų pareigūnai geranoriškai stengėsi padėti ir patarti. „Deja, paklaidžiojus paramos teikimo nuostatų labirintais, paaiškėjo, kad ožkininkystei plėtoti sudėtinga parinkti BPD priemonę“, – apmaudo dėl nelygių verslo sąlygų neslepia ožkų augintojos. Net ES Standartų reikalavimams įgyvendinti skirtos lėšos ožkininkams nepasiekiamos. Tiesa, ožkų augintojai gali gauti paramą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, bet ji per menka, kad vertėtų užsikrauti biurokratinę naštą, mat ožka prilyginama 0,07 sąlyginio gyvulio vienetui (SGV). „Tuo metu laikėme 80 ožkų, taigi būtume gavę apie 20 tūkst. Lt. Ar už tokią sumą galime įsigyti naują mėšlo tvarkymo įrangą“? – klausimą, į kurį atsakymas ir taip aiškus, pateikia Vytautė. Pasak jos, ne vienus metus ožkininkai teikė pasiūlymų ir prašymų paramą reglamentuojančiuose dokumentuose šalia karvių įrašyti ir ožkas. Deja, prašymai ir liko prašymais. „Niekas argumentuotai nepaaiškina, kodėl mes liekame nuošalėje, kodėl į mūsų siūlymus neatsižvelgiama“, – stebisi Vytautė. Jos teigimu, nemažai ožkų augintojų gyvulius išpardavė, kai sąlygos ožkininkystei plėtoti pasunkėjo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šalyje šių metų pradžioje buvo laikoma per 20 tūkst. ožkų (prieš metus – 22 tūkst.). Vytautės teigimu, stambių augintojų tėra apie 10.

Žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir kokybės departamento Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus vedėjo Aleksandro Muzikevičiaus teigimu, ožkininkystę plėtojantys ūkininkai galėjo pasinaudoti 2004–2006 m. BPD priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ parama. „Per kitą finansavimo laikotarpį ožkų augintojai gali pretenduoti į KPP priemonę „Valdų modernizavimas“. Paramos administravimo taisyklėse numatyta prioritetą skirti gyvulininkystės projektams“, – sako A. Muzikevičius. Deja, ožkininkystė neprilyginama netradiciniam verslui. Pasak jo, tiesioginės išmokos ožkininkams iš tiesų nepriklausė, nes ES reglamentuose yra nuostata jas mokėti tik tuomet, jei ožkos ganomos kalvotose vietovėse.

Sunkiai siekia pripažinimo

Uždarytos durys į ES fondų aruodus nenuslopino ožkas auginančių moterų noro atnaujinti ūkį. „Pastatai seni, perdirbimo cechą irgi reikėjo remontuoti. Padarėme paprasčiau – nuėjome į banką ir paėmėme keliasdešimt tūkstančių litų paskolą. Tiesa, ir banke su tokiais smulkiais verslininkais, kaip mes, nenoriai šnekama. Užstatyti juk nėra ką, tvartas senas, ožkų banda netinkamas užstatas. Neturime didelių turtų ir iš ožkininkystės nepragyvename, kitaip Vytautei nereikėtų ieškoti papildomo uždarbio“, – apie nelengvą ožkininkystės kasdienybę pasakoja ūkio savininkė. V. Matusevičienė dirba veterinariniais vaistais prekiaujančioje įmonėje, o laisvu nuo darbo metu rūpinasi bandos sveikatingumu, papildų užsakymu ir kitais ūkiškais reikalais.

Laiko reikia ir darbui ožkų augintojus vienijančioje asociacijoje. LOAA vadovė priekaištų turi ir Valstybinei gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai (VGVPT). Štai jau keleri metai LOAA siekia pripažintos veislininkystės institucijos statuso. „Esame raštingi žmonės, tariamės su specialistais, todėl buvome šokiruoti, kai VGVPT, pateikę pripažinimui reikalingus dokumentus, išgirdome atsakymą, kad neturime menko supratimo apie tai, ką parašėme”, – apie ožkininkystės akibrokštus pasakoja Vytautė. Veislininkystės įstaigomis pripažintų asociacijų nariai galėjo pasinaudoti veisliniams gyvuliams įsigyti skirta parama.

Šeimos verslas

Tai, kad ožkų pieno produktų yra didžiausiuose prekybos centruose, pasak S. Ambrozienės, visos šeimos nuopelnas. „Didinti ožkų bandą ir perdirbti ožkų pieną nusprendėme tik po ilgų svarstymų. Rizikuoti išdrįsome tik dėl to, kad mūsų šeimoje yra tokiam verslui reikalingų visų sričių specialistų“, – prisimena S. Ambrozienė. Jos vyras turi auksines rankas, išmano inžineriją, duktė – veterinarijos specialistė, o pati Stefa – mikrobiologė, iki pensijos dėsčiusi Lietuvos veterinarijos akademijoje. „Jei ne mūsų žinios ir specialybės, čia nieko nebūtų“, – neabejoja ūkio šeimininkė.

Netradicinio verslo pradžia ­tradiciška. Stefa ožkas laiko nuo 1988 m., o įmonę įregistravo 1998-aisiais. „Pradėjome nuo kelių ožkyčių, dabar bandoje yra 4 ožiai, 140 ožkavedžių, o prieauglį sunku būtų suskaičiuoti“, – sako S. Ambrozienė. Idėja perdirbti ožkų pieną gimė savaime. Padidėjus bandai ir pieno daugiau primelždavo. Iš pradžių jį išgerdavo patys šeimininkai ir jų giminaičiai. Vėliau į ūkį užsukdavo kaimynai, kaimynų draugai ir kaimynų draugų draugai. Nemažai miestiečių atvažiuodavo į netoli Kauno įsikūrusią įmonę pienelio alergijos kamuojamiems vaikams. „Kad ožkų pienas sveikas produktas, galiu galvą guldyti. Auginu sveiką dukrą, kuri nuo pat mažens gėrė tik ožkų pieną“, – garantuoja Vytautė. Apie teigiamas ožkų pieno savybes yra nemažai duomenų ir įrodytų faktų. Jis nesukelia alergijos, jame daugiau negu karvių piene kalcio, kalio ir kitų elementų. Dėl smulkesnės riebalų struktūros jis leng­viau virškinamas.

Iki rinkos – kryžiaus keliai

Įsigiję bankrutavusios įmonės perdirbimo įrangą, ūkio savininkai pradėjo pasterizuoti ožkų pieną ir pardavinėti jį prekybos centruose. „Vysūretos“ asortimente 6 produktai: pasterizuotas ožkų pienas, paprastas ir rūkytas kaimiškas ožkos pieno sūris, fetos tipo sūris, pieno mišinėliai, išrūgų gėrimas su bifido bakterijomis. „Visi produktai ekologiški“, – pabrėžia S. Ambrozienė. Ožkų pieno produkcija pardavinėjama „IKI“, „RIMI“, „Maxima“ ir „Norfa“ prekybos centruose.

Kiekvienas ožkų pieno produktas turi savo istoriją. Beje, perdirbimo ceche karaliauja viena Stefa. „Į savo valdas nieko neleidžiu. Na, Vytautė galėtų irgi dirbti, tik ji laiko neturi“, – žvilgteli į dukrą S. Ambrozienė ir prisimena, kaip pradėjo gaminti fetos sūrį. Ožkų augintoja prisipažįsta, kad sužinoti jo gamybos technologiją nebuvo paprasta. „Jokio supratimo apie šios rūšies sūrį neturėjau. Niekur neradau, kad būtų aprašyta jo gamybos technologija nuo A iki Z“, – pasakoja Stefa. Nieko kito neliko, kaip tik nusipirkti užsienio šalyse pagaminto fetos sūrio ir pabandyti jo sudėtį pačiai nustatyti. „Pasiklioviau savo skonio receptoriais. Beragaudama supratau, kokių prieskonių jame yra, o fetos sūrio gamybos būdą išsikamantinėjau iš pačių graikų“, – apie naudingą pažintį kalba Stefa. Tiesa, lietuviškas fetos sūris turėjo būti pavadintas fetos tipo sūriu, nes feta – pripažintas nacionalinis graikų produktas, gaminamas iš ožkos arba avies pieno. Beje, ne visi pirkėjai atkreipia dėmesį į fetos sūrio kilmę. Kai kurie gamintojai jį gamina iš karvės pieno. „Tikrasis feta sūris yra brangesnis už sūrį, pagamintą iš karvės pieno“, – perspėja ožkų augintoja.

S. Ambrozienė sako, netikėjusi, kad gėrimas su bifido bakterijomis turės tokią paklausą. „Sulaukėme net padėkos skambučių iš pirkėjų“, – džiaugiasi ūkio šeimininkė. Pasak jos, šis gėrimas labai padeda onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms po chemoterapijos procedūrų, per kurias sunaikinama natūrali organizmo mikroflora. Gėrimas su bifido bakterijomis padeda ją atkurti, todėl išvengiama virškinimo sutrikimų.

Vertina pasiektus rezultatus

Pasak Vytautės, įmonėje pagamintos produkcijos pakanka Lietuvos poreikiams patenkinti. Ji tiekiama į Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos prekybos centrus. „Ne visus produktus išperka. Be to, ekologiškų ožkos pieno produktų galiojimo laikas tik 8 dienos. Juk juose nėra jokių konservantų. Tai natūralus ir sveikas maistas, tačiau dar ne visi supranta jo naudą ir vertę“, – apgailestauja S. Ambrozienė. Jos nuomone, lietuviai nėra labai turtingi žmonės, todėl maistą renkasi ne pagal kokybę, o pagal kainą. Jei tik būtų didesnė paklausa, išplėsti bandą nebūtų labai sunku. Bet tuomet iškiltų naujas galvosūkis – kur realizuoti ožkiukus. „Jau dabar neturime, kur jų dėti. Ožkienos atsivalgę ir mes patys, ir ūkio darbuotojai. Kartais atsiranda norinčiųjų įsigyti ožkienos, bet sužinoję, kad patiems reikės gyvulį paskersti, bemat persigalvoja“, – problemas vardija Vytautė. Pasak jos, paskersti ožką modernioje skerdykloje kainuoja daugiau negu gautų pardavusi jos mėsą.

„Gali atrodyti, kad verstis ožkininkyste bei perdirbti pieną paprasta ir labai pelninga: pamelžei ožką, pieną į buteliuką supylei ir pardavei. Jei būtų taip paprasta, tokių kaip mūsų būtų ne vienas ūkis“, – neabejoja Vytautė. Ji pripažįsta, kad perspektyvos, kai esi ignoruojamas, neatrodo šviesios. Ožkų augintojos sako, turinčios begalę planų ir sumanymų, tačiau kuo toliau, tuo labiau abejoja, kad juos pavyks įgyvendinti. „Taip sunkiai skynėmės kelią į perpildytą pieno produktais rinką. Kartais rankos svyra dėl valdininkų nenoro įsigilinti į problemas ir nors kiek padėti mums, kokie smulkūs ir nereikšmingi visame žemės ūkio sektoriuje mes bebūtume“, – sako S. Ambrozienė. Jos teigimu pasiekta labai daug. „Mes tai labai vertiname ir veiklos rezultatais didžiuojamės“, – tikina ožkų augintoja, pridurdama, kad neišdrįstų sugriauti to, ką pasiekė per dešimt metų.