Paukščių gripas, kempinligė, snukio ir nagų liga, gyvulių pašarų tarša – tai mažai tikėtinų, tačiau didelį poveikį galinčių sukelti krizių pavyzdžiai. Artimiausioje ateityje šis sąrašas gali ilgėti dėl klimato kaitos, dažnėjančių sausrų ir teroristų keliamo pavojaus panaudoti biologinį ginklą. Rizikų valdymo sprendimais siekiama sumažinti finansines šių įvykių pasekmes.

Krizės rizikos valdymo sprendimai Europos Sąjungos žemės ūkyje nag­rinėti palyginti mažai, nes žemės ūkis sudaro mažą turtingų šalių ekonomikos dalį. ES Bendroji žemės ūkio politika ir daugelis specialiųjų priemonių skirtos kompensuoti ūkininkams nuostolius ir padeda stabilizuoti žemės ūkio sektorių.

Prieš dvejus metus Europos Sąjungoje pradėtas vykdyti projektas, siekiant išsiaiškinti ekonominį rizikos valdymo įrankių poveikį Europos žemės ūkiui. Projekte dalyvauja įvairių šalių mokslo įstaigos, draudimo kompanijos. Jų tikslas – pateikti Europos Komisijai perspektyvių rizikos valdymo žemės ūkyje instrumentų sąrašą, tarp jų ir rekomendacijas dėl tokių instrumentų projektavimo ir diegimo, atsižvelgiant į ūkio tipus ir ES regionų ypatybes.

Analizuojant padėtį įvairiose ES šalyse pastebėta, kad gamintojai pernelyg susirūpinę nedideliais įprastiniais pavojais, o tikrai pražūtingiems įvykiams skiria per mažai dėmesio. Tai silpnina draudimo ir kitų rizikos valdymo įrankių poreikį.

Išankstinės krizės

Analizuojant rizikos valdymo žemės ūkyje sprendimų kategorijas matyti, kad su įprasta verslo rizika tvarkosi pavieniai asmenys ir bankai. Privataus draudimo rinkos draudžia nuo krizės rizikos pavienius ūkius. Bendrai sutariama, kad vyriausybės turėtų pagelbėti, jei nenumatytoji krizė „smogia“ daugeliui ūkių vienu metu – ištinka vadinamoji post hoc (po fakto) krizė.

Nėra paprasta priimti sprendimus dėl rizikos, kuri nors ir yra iš anksto numatyta, nuspėta (išankstinė krizė), bet smarkiai paveikia daug ūkių vienu metu. Tai gali būti ligos proveržis arba alinanti sausra. Privatus draudimo sektorius rūpinasi mažų krizių rizika ir menkai domisi krizių valdymo produktais. Ūkininkai dažniausiai įsitikinę, kad ne vien mažesnių nelaimių padarinių palengvinimu, bet ir po didesnių krizių jais pasirūpins vyriausybė. Paprastai yra sudėtinga apskaičiuoti mažai tikėtinų, tačiau didelio poveikio įvykių sukeltus nuostolius ir reikalingas išmokas, todėl privačios (vietos) rinkos susiduria su keblumais renkant ir kaupiant tokių rizikų duomenis. Antra vertus, viešos (valstybinės) rinkos bijo būti įtrauktos į išankstinių (ex-ante) krizės rizikų finansavimą dėl potencialios privačių kompanijų oportunistinės elgsenos ir mažos paskatos imtis rizikos prevencijos ūkių lygmenyje.

Netobuli sprendimai

Kol kas ūkininkams siūlomos rizikos valdymo programos yra skirtos iš anksto nuspėjamoms krizėms įveikti. Tačiau jos nėra tobulos. Išsiplėtusi tarptautinė prekyba, išaugęs visuomenės suinteresuotumas maisto kokybe turėtų skatinti pavienių aprūpinimo maistu grandinės dalyvių maisto saugos ir atsakomybės rizikų draudimą. Dabartinės atsakomybės draudimo schemos į tai reaguoja neadekvačiai. Kitas technologinės rizikos pavyzdys susijęs su galvijų epidemijomis – vyriausybės kompensuoja tiesiogiai patirtus nuostolius, pvz., dėl priverstinai skerdžiamų gyvulių netekimo. Tačiau tokio pobūdžio praradimams sunku nustatyti pakartotinio draudiminio įvykio mastą atitinkančią kainą.

Aukščiausio laipsnio hidrometeorologinių rizikų ypatybė yra tai, kad orų sąlygų ir derliaus duomenys yra riboti. ES šalyse privatus draudimo sektorius tradiciškai draudžia pasėlius nuo krušos. Kiti su hidrometeorologinėmis rizikomis susiję draudimo produktai (pavyzdžiui, draudimas nuo kelių hidrometeorologinių rizikų iš karto) yra brangūs, juos sudėtinga aprašyti, tuo labiau įgyvendinti be valstybės pagalbos. Todėl reaguojant į technologijų ir hidrometeorologines rizikas, siūloma pasitelkti ir viešojo, ir privataus sektorių partnerystę.

Technologijų rizika

Technologijų rizikai įveikti pavieniams ūkininkams stinga rizikos valdymo įgūdžių. Todėl siūloma, kad vieša (valstybinė)-privati partnerystė apimtų reglamentų, rizikos švelninimo ir nesubsidijuojamų rinkos instrumentų derinį. Vyriausybėms rekomenduojama apsiriboti tinkamos teisinės bazės parengimu, su kuria betarpiškai siejasi draudimo taisyklių parengimas.

Rinkos instrumentai turėtų skatinti kuo didesnių rizikų prevenciją. Taip pat būtų prasminga taikyti koapmokėjimą, dalį praradimų tiesiogiai dengiant apdraustų ūkių lėšomis. Siekiant tinkamai nustatyti individualios rizikos profilį, reikia tobulinti draudiminio įvykio raštiško patvirtinimo (aprašymo) metodus.

Hidrometeorologinės rizikos

Sprendžiant hidrometeorologinių rizikų problemą, ES vykdomo projekto dalyviai rekomenduoja vyriausybėms „laisvą katastrofų draudimą“. Jo esmė – padengti katastrofinę praradimų dalį, vadinamąją „uodegos riziką“, kurios pavyzdys galėtų būti alinančios, ilgai besitęsiančios sausros padariniai. Tuomet privačios rinkos galėtų „tvarkytis” su likusia rizikos dalimi. Šiuo atveju svarbus draudimo produktų kriterijus galėtų būti lietingų arba šiltų dienų kiekis.

Sumažinti rizikos dydį padės technologiniai patobulinimai, kaip antai palydovinės orų stebėjimo priemonės, palydovinis augalų dangos fiksavimas, realių hidrometeorologinių sąlygų analizė ir kompiuteriniai modeliai, kurie iš anksto perspėtų apie artėjančią nelaimę.

Pajamų stabilizavimo projektas

Vykdant pajamų stabilizavimo projektą, kurį finansuoja ES, aiškinamasi, kaip ūkininkai suvokia krizės valdymą. Be to, kiekybiškai vertinamas bendras krizių poveikis ūkiui bei valstybės biudžetui. Išvados padeda sudaryti tinkamų rizikos valdymo programų rinkinį. Išskiriami šie esminiai pajamų stabilizavimo elementai:

• krizės rizikos valdymo įrankiais siekiama sustiprinti ūkių išlikimo galimybes, tačiau neproduktyvių ir mažai produktyvių ūkių draudimo atsisakoma;
• krizės rizika yra netgi turtingų ES ūkininkų diskusijų objektas, nes ir turint modernią technologiją, sunku nuspėti sezonines orų prognozes;
• ateityje reikia ieškoti ekonomiškesnių būdų, padedančių paskirstyti ekstremalių įvykių naštą tarp viešų ir privačių partnerių, priklausomai nuo rizikos tipo; turėtų būti suformuluoti aiškūs krizės rizikos apibrėžimai, patikslinti vyriausybės ir rinkos vaidmenys;
• siūlomos rizikos valdymo programos neturėtų apimti „blogo“ rizikos valdymo; draudimas turėtų būti nukreiptas į pažeidžiamumo, silpnų vietų mažinimo, pasirengimo kritiniams atvejams, rizikos išvengimo ir nuoseklaus ūkio atsigavimo galimybes.

Pagal užsienio spaudą parengė
Daiva KŠIVICKIENĖ