Kas penkeri metai JAV Kongresas peržiūri žemės ūkio teisinę bazę. Dabartinio Ūkio įstatymo (Farm Act), kitaip dar vadinamo Ūkio apsaugos ir kaimo investicijų aktu 2002, galiojimas baigiasi šiais metais. Ūkininkai laukia naujo įstatymo. Manyta, kad jis padės pagrindus esminėms JAV žemės ūkio sektoriaus reformoms, tačiau dėl užtrukusių Pasaulio prekybos organizacijos derybų ir rinkiminių kovų šalies viduje reformas tenka atidėti.

Ūkio įstatymas yra gerai žinomas ir populiarus, kadangi apima kainų palaikymo ir pajamų rėmimo politiką, aplinkosaugą, prekybą žemės ūkio produktais ir paramą maistu, mitybą, kreditus ūkiams, kaimo plėtrą, žemės ūkio tyrimus ir daug kitų su žemės ūkiu ir kaimu susijusių sričių. Šio dokumento teisiniams ciklams būdingas intensyvus lobizmas – įvairios interesų grupės siekia užsitikrinti, kad įstatymas labiau atitiktų jų siekius. Įstatymų leidybos istorija atspindi skirtingo intensyvumo vyriausybės intervencijas į žemės ūkį, nevienodo dydžio išlaidas šiam sektoriui, liberalų ar konservatyvesnį požiūrį į tarptautinę prekybą.

Daugeliui žmonių už JAV ribų šios valstybės žemės ūkio politikos formavimo procesas atrodo sudėtingas ir sunkiai suprantamas. Ši politika yra baigtinis kompromiso produktas, kurį formuoja Baltųjų rūmų ir vyriausybės pareigūnai, įstatymų leidėjai, įvairios interesų grupės. Šalies administracija stengiasi suderinti įvairaus lygio poreikius su galimybėmis ir suteikti galutiniam produktui formą, tačiau jau daug metų vyriausybė susilaiko nuo įstatymo projekto rengimo vien savo jėgomis. Paprastai Atstovų rūmų ir Senato žemės ūkio komitetai parengia dvi gerokai besiskiriančias įstatymo projekto versijas, iš kurių (po derybų) gimsta vienas galutinis įstatymo tekstas, kurį pasirašo prezidentas.

Administracijos vaidmuo priklauso nuo jėgų balanso Kongrese, taip pat tarp Kongreso ir Administracijos; politinį prio­ritetą turi prezidentas. Kongreso pozicija priklauso nuo partijos įtakos ir biudžeto galimybių. Dėl ryškesnių politinių pokyčių šiose struktūrose ženklių pasikeitimų įvyksta ir žemės ūkio politikoje.

Naujojo Ūkio įstatymo pakeitimai siejami su derybomis dėl pasaulio prekybos liberalizavimo. Dohos raundo derybose siekta mažesnių barjerų prekybai visame pasaulyje, skatinant laisvą prekybą tarp skirtingai išsivysčiusių šalių. Deryboms 2006 m. liepą pasiekus aklavietę, komplikuota tapo įstatymų leidybos perspektyva. Praėjusių metų lapkričio mėnesį JAV vykusiuose Atstovų rūmų ir Senato rinkimuose respublikonams teko užleisti valdžią demokratams, tad valdžios pasikeitimas padidino netikrumo nuotaikas.

Neproporcingas paramos skirstymas

Kiekviename įstatymų leidybos cikle interesų grupės siekia dalies biudžeto pinigų. Jų paskirstymas priklauso nuo to, kokį dosnumą Kongresas demonstruoja tradicinėms programoms, ypač politiškai svarbiam kainų ir ūkininkų pajamų rėmimui; kiek pinigų bus skiriama aplinkosaugos programoms; ar bus remiami nauji projektai, pavyzdžiui, bioenergijos vystymo; kiek lėšų atiteks maisto  ir mitybos programoms. Įstatymų leidėjai nenustato galutinio naudos padalijimo, pavyzdžiui, metiniai asignavimai paramai kainoms ir pajamoms jau nepriklauso Kongreso kompetencijai. Išlaidos daugumai aplinkosaugos programų turi būti kasmet tvirtinamos formuojant federalinį biudžetą.

Parama vidaus vartojimui, ypač maisto produktų ženklinimo programai, leidžia mažas pajamas gaunančioms šeimoms įsigyti kai kurių produktų mažesnėmis nei rinkos kainomis (tam išleidžiama apie pusė žemės ūkiui teikiamos paramos lėšų).

Parama kainoms ir pajamoms sudaro trečdalį visos paramos. Išlaidos aplinkosaugos ir kaimo plėtros programoms sudaro maždaug po 5 proc. visos paramos. Tad kova dėl Ūkio įstatymo pyražemas pajamas gaunančius amerikiečius, aplinkosaugininkus, ūkininkus, žemės ūkiu neužsiimančius kaimo gyventojus ir daugelį kitų.

Vyriausybės išlaidos paramai kainoms ir pajamoms per Prekinių kreditų korporaciją, pagrindinę JAV Žemės ūkio departamento agentūrą, 2005 m. siekė apie 20 mlrd. JAV dolerių. O visi paramos elementai, kuriuos galima vadinti apsaugine rinkos siena, sudarė 35 mlrd. dolerių.

Pasaulio šalys jau seniai kritikuoja JAV paramos kainoms ir pajamoms politiką, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau pasigirsta ir pačių amerikiečių kritiški balsai. Pirmiausia jų netenkina netolygus naudos paskirstymas. Daugelis JAV ūkininkų svarios naudos iš palaikymo programų negauna. Tik atskirų produktų, pavyzdžiui, pieno ir cukraus, gamyba yra dosniai remiama. Dėl kainų rėmimo politikos stambiausieji ūkininkai gauna nepalyginti didesnę paramą negu kiti. Pavyzdžiui, 2004 m. vyriausybės išmokas gavo apie 40 proc. JAV ūkininkų, be to, visi paramą gavę ūkiai koncentravosi centrinėje ir pie­tinėje šalies dalyse. 10 proc. stambiausių ūkių gavo daugiau negu pusę visų išmokų. Vidutinės išmokas gaunančiųjų namų ūkių pajamos yra nepalyginti aukštesnės negu visų JAV namų ūkių. 2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad išmokų, kurios auga plečiantis ūkiams, pasiskirstymas greitai kinta didesnių ir turtingesnių ūkininkų naudai. Praeityje diskusijos dėl lygių ūkininkų galimybių neturėjo didesnės įtakos JAV ūkio įstatymų leidybai. Tačiau šiuo metu ūkininkai, neturintys naudos iš esamos politikos, vis garsiau reikalauja savo dalies 2007 metų Ūkio įstatyme.

Kita svarbi grupė, norinti didesnės Ūkio įstatymo pyrago dalies, yra aplinkosaugos programų rėmėjai. Aplinkosaugos projektai remiami nuo 1985 m., kasmet skiriant vis daugiau lėšų. Anksčiau dėmesys buvo skiriamas vien žemės ūkio gamybos ekologiškai jautriose žemėse ribojimui, mažinant grūdų intervencinius pirkimus. Dabar lėšų skiriama ir laukinės gamtos apsaugai ir gamtai draugiškų praktikų diegimui dirbamose žemėse skatinti. Propaguojamas svarbus žemės ūkio vaidmuo ribojant anglies vartojimą. Interesų grupės, siekdamos didesnio aplinkosaugos programų finansavimo, daro atitinkamą spaudimą įstatymų leidėjams, pavyzdžiui, reikalauja skatinti ūkininkus, kurie teikia aplinkosaugai svarbias pa­slaugas. Svaresnis aplinkosauginių programų rėmimas leistų tolygiau paskirstyti paramą pagal regionus ir ūkių tipus, negu parama kainoms ir pajamoms.

Naujojo įstatymo metmenys

Mažai tikėtina, kad naujame Ūkio įstatyme bus ženkliai nukrypta nuo kainų ir pajamų politikos. Augantis grūdų ir aliejinių augalų sėklų poreikis vidaus rinkoje, susijęs su besiplečiančia bioenergijos gamyba, galėtų paskatinti Kongreso narius didinti kainų paramos lygį. Ūkininkai supranta, kad, esant aukštoms kainoms, jiems skiriamos išmokos realiai mažėja. Tai aktualu kukurūzų – pramoninės žaliavos etanolio gamybai – augintojams.

Gamintojų grupės solidariai pritaria pozicijai, kad ūkininkams būtina užtikrinti paramą tuo atveju, kai pajamos nukrenta žemiau planuoto lygio. Gamintojai reikalauja nustatyti išmokos dydį žemės ploto vienetui arba pasėliams, o ne ūkiui ar ūkininko namų ūkiui. Šie pasiūlymai atspindi siekį pereiti nuo paramos pajamoms ir pasėliais grindžiamos kainos.

Dabartiniame JAV Ūkio įstatyme bioenergijos gamintojams numatytos įvairios paramos formos, tarp jų ir paskolos, jų garantijos ir subsidijos ūkininkų ir kitų kaimo verslininkų projektams. Įstatymų leidėjai spaudžiami didinti šių programų finansavimą ir plėtrą. Idėja gaminti energiją namuose patraukli Amerikos visuomenės daliai, kurios piniginė suplonėjo dėl brangesnės importuojamos naftos. Tačiau gyvulių augintojai vis garsiau kalba apie neigiamą brangstančių pašarų poveikį gyvulininkystės rentabilumui, o vartotojų grupės susirūpinusios galimu maisto produktų kainų augimu. Nėra aišku, ar naujajame įstatyme bus numatytos specialios subsidijos pasėliams, kuriuose auginama bioenergijos žaliava, kaip yra Europoje. Nežinoma ir tai, ar aplinkosaugos programos skatins ūkininkus plėsti bioenergijos gamybai reikalingus pasėlius. Aplinkosaugininkai daro spaudimą, siekdami apginti esamą teisinę bazę ir padidinti finansavimą gamtosaugai.

Ūkio įstatyme kol kas nebuvo skirta deramo dėmesio moksliniams tyrimams. Ūkininkai, negaunantys didesnės naudos iš paramos kainoms ir pajamoms, skatina didinti finansavimą tyrimų sričiai. Pastaraisiais metais Kongresas patvirtino finansavimą biomedicininiams tyrimams, tačiau žemės ūkio tyrimams neteikiamas prioritetas. Atskirų tyrimų projektų finansavimas laikomas valstijų,  senatorių ar kongreso narių protekcionizmo politikos rezultatu, todėl vertinamas neigiamai. Visuomenė tai laikė lėšų švaistymu ir skatino mažinti finansavimą. Todėl žemės ūkio moksliniams tyrimams geriausiu atveju gali tekti tik kukli lėšų dalis.

Demokratai kontroliuoja abejus parlamento rūmus, todėl neabejojama, kad svari parama bus teikiama maisto ir mitybos programoms, iš kurių daugiausia naudos turės vidutines pajamas gaunantys amerikiečiai. Išlaidos šioms programoms, kurios sudaro didžiąją dalį žemės ūkio biudžeto, greičiausiai nemažės. Ir toliau pirmenybė bus teikiama tradicinėms ūkininkavimo programoms, tad kaip ir ankstesniuose įstatymuose kaimo plėtrai greičiausiai teks tik likučiai.

***
Jei Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Dohos raundo derybos būtų sėk­mingai pasibaigusios 2006 metų liepą, matytume visai kitokią JAV žemės ūkio politikos aplinką. Neišvengiamai būtų mažinama parama kainoms, mažėtų ir kitos išmokos arba būtų nustatyta maksimali paramos riba, siekiant atitikti PPO apribojimus. Manoma, kad keistųsi ir tiesioginių išmokų taisyklės, nesiejant jų su gamyba (ypač tai pajustų vaisių ir daržovių augintojai).

Dohos raundo deryboms sustojus, 2007 metų Ūkio įstatyme didelių reformų JAV žemės ūkio sektoriuje tikriausiai nebus planuojama. Artėjantys 2008 m. JAV prezidento rinkimai rodo, kad nei demokratai, nei respublikonai naujajame Ūkio įstatyme nenorės diegti naujų priemonių, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip antiūkiškos ir panaudotos kaip kritikos objektas rinkimų kampanijoje.