Europos Sąjungos cukraus reforma, prasidėjusi 2006 m., palaiminta ir Lietuvos politikų, per pirmuosius dvejus metus taip ir nepasiekė planuoto masto: restruktūrizavus apie 2,2 mln. t baltojo cukraus kvotos, kai kurioms šalims išsipirkus apie 0,8 mln. t papildomos kvotos, iš rinkos pašalinta tik 1,4 mln. t cukraus. EK vertinimais, norint 2009 m. subalansuoti ES cukraus rinką, cukraus gamybą reikėtų sumažinti dar mažiausiai 25 procentais: nuo šiandieninių 16 iki 12 mln. tonų.

Nenoriai iš gamybos besitraukiantiems cukrininkams EK gegužės pradžioje pateikė naują pasiūlymų paketą, kuris iš dalies pakeistų galiojantį restruktūrizavimo reglamentą. Šiais siūlymais pabandyta pašalinti iki šiol išryškėjusius reformos trikdžius, o vienerius (2008 m.) metus galiosiančios itin palankios pasitraukimo sąlygos mažiau konkurencingus cukraus sektoriaus dalyvius turėtų paskatinti ryžtingai trauktis.

1. Augintojų dalies fiksavimas fabrikų restruktūrizavimo išmokoje (10 proc.) bei papildoma fiksuota išmoka augintojams (237,5 EUR/t (819,4 Lt/t) baltojo cukraus)

Pagal senąją ET reglamento 320/2006 redakciją, restruktūrizuojant (uždarant) fabrikus, augintojams turėjo atitekti ne mažiau negu 10 proc. fabrikams skirtos restruktūrizavimo išmokos (2008 m. ši išmoka sudaro 625 EUR/t (2 156 Lt/t) baltojo cukraus). Pirmieji dveji reformos metai parodė, kad savoka „ne mažiau“ tapo įnirtingų derybų tarp uždaromų fabrikų savininkų ir augintojų pretekstu. Šį neapibrėžtumą (ligšiolinis fabrikantų ir augintojų susitarimų diapazonas – 10–32,4 proc.) EK pasiūlė panaikinti, fiksuojant augintojams tenkančią restruktūrizavimo išmokos dalį (10 proc.) bei mokant jiems vienkartinę papildomą išmoką – 237,5 EUR/t (819,4 Lt/t) baltojo cukraus.

Kad nenukentėtų per pirmuosius dvejus reformos metus uždarytų fabrikų savininkai ir augintojai, nuspręsta šią nuostatą taikyti retroaktyviai (atgaline data), t. y. atitinkamai perskirstyti (90+10 proc.) jau uždarytų fabrikų restruktūrizavimo išmoką, be to, visų šių fabrikų augintojams išmokėti papildomai 237,5 EUR/t (819,4 Lt/t) baltojo cukraus.

2. Perskirstomos kvotos dalies sumažinimas iki 10 proc.

Dabar galiojantis reglamentas suteikia šalims narėms galimybę iki 25 proc. restruktūrizuojamo gamintojo kvotos atiduoti pasiliekantiems runkelių perdirbėjams. Konkretus restruktūrizavimo stabdymo pavyzdys: 2006 m. Latvijos vyriausybės grasinimai atiduoti dalį Jelgavos cukraus fabriko kvotos Liepojos fabrikui užvilkino Latvijos cukraus sektoriaus restruktūrizavimą vienus metus.

3. Augintojams suteikiama ribota restruktūrizavimo iniciatyva

Visiems augintojams, 2007 m. turėjusiems runkelių auginimo sutartis, suteikiama teisė restruktūrizuoti (kitaip tariant – negrąžinamai parduoti ES) visą arba dalį savo kvotos, gaunant vienkartinę fiksuotą – 237,5 EUR/t (819,4 Lt/t) baltojo cukraus išmoką. Be šių pinigų augintojai gautų fabrikams skirtos restruktūrizavimo išmokos dalį (10 proc.). Jos dydis priklausytų nuo to, ar atitinkamas fabrikas būtų uždaromas, ar ne. Uždarymo atveju išmokama 62,5 EUR/t (215,6 Lt/t), jei fabrikas lieka dirbti toliau – 21,88 EUR/t (75,5 Lt/t) t. y. 35 proc. nominalios išmokos.

Tačiau EK pasiūlė labai ginčytiną šios iniciatyvos realizavimo mechanizmą: augintojai restruktūrizavimo paraiškas turėtų teikti Žemės ūkio ministerijai ribotą laiką: paraiškų priėmimo pradžia – nuo šių reg­lamento pakeitimų įsigaliojimo datos (tikėtina, kad tai bus 2007 m. spalis) ir baigti 2007 m. lapkričio 30 d. Paraiškos būtų tenkinamos gavimo eilės tvarka.

Problema yra ta, kad maksimalus tenkintinų paraiškų kiekis yra 10 proc. atitinkamo gamintojo kvotos (arba, atskirais atvejais, 10 proc. šalies narės kvotos). Tad norėdami „priduoti“ savo kvotą, žemdirbiai turėtų skubėti, Žemės ūkio ministeriją tikriausiai užgriūtų lavina paraiškų. Akivaizdu, kad dalies (pavėlavusių) augintojų paraiškos nebūtų tenkinamos.

4. Fabrikams suteikiama galimybė restruktūrizuoti 2007 m. iš gamybos išimtą kvotą

Lietuvoje buvo išimta 13,5 proc. atitinkamo gamintojo kvotos. Fabrikams toks pasiūlymas patrauklus tuo, kad ir fabrikai, ir jiems produkciją tiekiantys augintojai gautų atitinkamą restruktūrizavimo išmoką, o fabrikai dar būtų atleisti nuo įmokos į restruktūrizavimo fondą (173,8 EUR/t (600,1 Lt/t) baltojo cukraus).

Pagal dabar galiojančią reglamento 320/2006 redakciją, gamintojai gali pretenduoti į restruktūrizavimo išmoką tik tuo atveju, jei uždaro bent vieną fabriką (o ne naikina tik kvotos dalį, kaip siūloma keičiant reglamentą). Kita vertus, fabrikams suteikiama galimybė eliminuoti jau minėtą galimą augintojų paraiškų laviną, jei perdirbėjai imasi iniciatyvos ir patys restruktūrizuoja daugiau negu 10 proc. nuosavos kvotos. Kad fabrikai turėtų laiko apsispręsti dėl 2008 m., siūloma įvesti dviejų pakopų restruktūrizavimo paraiškų teikimą: iki 2008 m. sausio 31 d. fabrikai galės teikti paraiškas dėl 2007 m. išimtos iš gamybos kvotos ­restruktūrizavimo, o iki 2008 m. kovo 31 d., atsižvelgdami į
susiklosčiusią padėtį rinkoje, gamintojai galės teikti paraiškas ir dėl papildomo arba visiško restruktūrizavimo. Be to, siūloma EK suteikti teisę savo nuožiūra paankstinti restruktūrizavimo pinigų mokėjimą fabrikams (pagal dabartinę redakciją pirmieji restruktūrizavimo pinigai fabrikus pasiektų tik per pusantrų metų po restruktūrizavimo pradžios).

5. Siūloma atsižvelgti į šalių narių restruktūrizavimo nuopelnus

Jei Europos Komisijos pastangos mažinti cukraus gamybą neduotų pageidaujamų rezultatų (iki 2009 metų iš gamybos nebūtų pašalinta apie 3,8 mln. t cukraus), dabartinis reglamentas EK suteikia teisę 2009 m. proporcingai sumažinti visų šalių narių kvotas.

Naujųjų siūlymų esmė yra ta, kad, taikant koeficientų sistemą, kvotos naikinimo metu būtų mažiau skriaudžiamos restruktūrizavime dalyvavusios šalys. Pabrėžtina, kad šiuo kvotų mažinimo atveju nei fabrikams, nei augintojams kompensacijos nebebus mokamos.

Pirmosios reakcijos rinkoje

Šiuo metu naujieji EK pasiūlymai svarstomi ir tobulinami įvairiose darbo grupėse, sprendimas turėtų būti priimtas rugsėjo pabaigoje ES Žemės ūkio ministrų taryboje. Kadangi reforma tikrai stringa, manoma, kad ministrai visiškai pritars EK siūlymams, tad jau dabar šiuos siūlymus svarstyti pradėjo įvairių ES šalių augintojai ir fabrikai.

Akivaizdūs yra du dalykai:

• pirma, jau ir galingieji cukraus gamintojai (Vokietija, Prancūzija, Austrija, Belgija, Olandija, Lenkija) suvokia, kad be jų indėlio į restruktūrizavimą šį kartą nebus apsieita;
• antra, dauguma gamintojų pasirinks 4 punkte aprašytą galimybę, kad galėtų sustabdyti tikėtinas žemdirbių paraiškų lavinas, susitvarkyti esamas fabrikų struktūras, uždirbdami ar sutaupydami papildomų lėšų.

Apsispręsti dėl vienokio ar kitokio rest­ruktūrizavimo skubina ir tai, kad restruktūrizavimo fonde pasibaigus lėšoms, pavėlavę pareiškėjai jau nieko nebegaus. ES cukraus sektoriaus nuotaikas temdo ir pasaulio rinkose pastebimai kritusios cukraus kainos. 2006 m. jos pakilo iki visų laikų rekordo – apie 300 JAV dolerių/t (756 Lt/t).

Dauguma rinkos ekspertų tikėjosi, kad išaugusi bioetanolio paklausa cukraus kainas ilgą laiką išlaikys panašiose aukštumose, tačiau šiuo metu jos krito iki 200 JAV dolerių/t (504 Lt/t). Be to, daugiausia Brazilijos pastangomis, keleriems ateinantiems metams numatomas cukraus atsargų pasaulinėje rinkoje kaupimasis (šiuo metu prognozuojamas perteklius sudaro 8–10 mln. t, arba apie 10 proc. visos pasaulinės cukraus prekybos). Aišku, numatomos ir atitinkamai žemos cukraus kainos.

Taigi nuo 2009 m., ES visiškai atvėrus savo rinką silpniausios ekonomikos pasaulio (SEP) šalims, į Europą gali plūstelėti neprognozuojamai dideli cukraus kiekiai. Europos cukraus fabrikų konfederacija (CEFS), norėdama užsitikrinti papildomą konkurencinį rezervą, Europos Komisijai jau pateikė pasiūlymą, pagal kurį jau ir taip menkos minimalios runkelių supirkimo kainos ateityje galėtų būti dar mažinamos fabrikų iniciatyva.

Būti ar nebūti cukraus sektoriui Lietuvoje

Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacija (LCRAA), kurią sudaro penki regioniniai kooperatyvai, tiekiantys runkelius „Danisco Sugar“ (DS) fabrikams, Žemės ūkio ministerijai dėl siūlomų reglamento pakeitimų gegužės mėnesį pareiškė savo poziciją, kurios esmė – tenkinti visas augintojų pateiktas restruktūrizavimo paraiškas. Šis siūlymas sutampa su CIBE – Tarptautinės Europos cukrinių runkelių augintojų konfederacijos – pozicija. Pasiūlyta, kad paraiškoms perlipus 50 proc. gamintojo kvotos, būtų pradedamos derybos dėl visos to gamintojo kvotos restruktūrizavimo.

LCRAA kooperatyvai, 2006 m. pasirašydami su „Danisco Sugar“ Tarpprofesinį susitarimą dėl runkelių auginimo ir perdirbimo iki 2011 m., dėjo viltis į tai, kad reformos eigoje nuo cukraus pertekliaus stipriai apsivaliusioje ES rinkoje galės tikėtis didesnių pajamų, negu garantuoja ES nustatytos minimalios runkelių supirkimo kainos. Deja, šios optimistinės prog­nozės neišsipildė. Todėl 2007 m. birželio 8 d. ŽŪM vykusiame susitikime LCRAA, įgaliota kooperatyvų, pasiūlė svarstyti visus galimus dalinio (10–13,5 proc.) ir visiško restruktūrizavimo (kitaip tariant, fabrikų uždarymo) scenarijus.

Kas lauktų LCRAA cukrinių runkelių augintojų dalinio restruktūrizavimo atveju, t. y. pagal dabartinius pasiūlymus (ir fabrikų nuotaikas) sumažinus visiems proporcingai 13,5 proc. kvotos ir gavus 259,4 EUR/t (894,9 Lt/t) baltojo cukraus restruktūrizavimo išmoką?

1. Nuo 2009 m. ES nustatyta minimali cukrinių runkelių supirkimo kaina (atskaičiavus augintojų mokamą gamybos mokesčio dalį) tesudarys 87,7 Lt/t. Ši kaina yra mažesnė už daugelio augintojų šiandieninę savikainą. Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, vidutinė juridinių asmenų paskutiniųjų penkerių metų runkelių auginimo savikaina buvo apie 105 Lt/t (pabrėžtina, kad šie duomenys paimti iš įmonių finansinių ataskaitų).

Be to, turint omenyje cukraus fabrikų lobistų pastangas, net ir ši minimali kaina galėtų susvyruoti.

2. Gerokai pabrangus transporto išlaidoms, LCRAA vertinimu, „Danisco sugar“ jau šiais metais kompensuos tik apie 50–60 proc. netoli fabrikų (iki 60 km) esančių augintojų faktinių runkelių pervežimo kaštų. Tai reiškia, kad transportui finansuoti teks panaudoti svarią jau ir taip „liesos“ runkelių kainos dalį.

3. Net trijų regioninių kooperatyvų – Joniškio, Pavenčių ir Šakių – augintojai nutolę nuo cukraus fabrikų didesniu negu 80 km atstumu. Šiems augintojams kompensuojama transporto kaštų dalis bus dar mažesnė: nuo 2009 metų transporto kaštai kompensuojami (50–60 proc.) tik iki 60 km. Toliau esantiems augintojams kompensuojama taip, tarsi jie būtų 60 km atstumu nuo fabriko. Tad labai tikėtina, kad šių regionų augintojams (beje, vieniems stipriausių, ir tai eilinį kartą patvirtina šiemetinio derliaus prognozės) tektų runkelių auginimo atsisakyti jau kitais metais.

4.Atsižvelgdama į savikainos ir transporto kaštų problemą bei žinodama augintojų (ypač stambiųjų) nuotaikas, LCRAA prognozuoja, kad jau kitais metais „Danisco sugar“ turės rimtų problemų pasirašydama kontraktus su augintojais reikiamam pagal kvotą runkelių kiekiui. Pabrėžtina, kad sparčiai kylant išteklių ir žaliavų kainoms, runkelių kainos mažėja, o kitų, daug paprasčiau (pigiau, su mažesne rizika ir mažesniu darbo jėgos imlumu) auginamų augalų (javų, rapsų) kainos stabilizuojasi žemdirbius daugiau ar mažiau tenkinančiame lygyje. Tokioje situacijoje runkelių „patrauklumas“ dar labiau mažėja.

Augintojų pesimizmą stiprina ir sparčiai didėjantis darbo jėgos trūkumas kaime bei jos spartus brangimas. Pabrėžtina, kad mažiausiai penkerius metus cukrinių runkelių augintojai nebeatnaujina specifinės technikos: iš pradžių kamuojami nežinios dėl reformos, vėliau – nebeturėdami galimybės investuoti dėl sumenkusių pajamų.

5. 2009 m. lauktų dar keli esminiai neapibrėžtumai. Neaišku, kokią dalį (15 proc. ar dar daugiau) kvotos EK sumažins be jokios kompensacijos. Tai priklausytų ir nuo šiandien sunkiai prognozuojamo cukraus importo iš SEP šalių į visiškai joms atsivėrusią (jokių muitų ir jokių kiekybinių apribojimų!) ES rinką. Importuojamo cuk­raus kiekį lemtų pasaulio rinkoje susiklosčiusi cukraus kaina ir tai, kaip ES pavyks kontroliuoti iš SEP šalių importuojamo cukraus tikrąją kilmę. Čia verta prisiminti karčią Balkanų cukraus kilmės istoriją, kuomet EK susirūpino tik tuomet, kai per metus importuojamo „kroatiško“ ar „serbiško“ cukraus kiekiai pradėjo gerokai viršyti metinę šių šalių gamybą. Ir dar vienas neapibrėžtumas – cukraus fabrikai, išlikę iki 2009 m., įgautų teisę rafinuoti cukranendrių cukrų, galbūt atsisakydami runkelių žaliavos. Be to, nereikia atmesti galimybės, kad mūsų fabrikai, neatlaikę konkurencijos su ES arba trečiųjų šalių gamintojais, ar nesurinkdami pakankamai žaliavos, galėtų paprasčiausiai bankrutuoti.

6. Augintojai ir gamintojai prarastų restrukūtrizavimo fondo lėšas – apie 375,5 mln. litų.

Kas atsitiktų, jei būtų nuspręsta visiškai restruktūrizuoti DS cukraus fabrikus?

1. „Danisco sugar“ turėtų įgyvendinti restruktūrizavimo programą, t. y. tinkamai išsprendus socialinius ir ekologinius klausimus, nuo 562,5 EUR/t (1 940,6 Lt/t) baltojo cukraus restruktūrizavimo išmokos likusi lėšų dalis bei fabrikų turtas būtų išdalytas akcininkams (kurių dalis tebėra augintojai). Pabrėžtina, kad restruktūrizavimo programą turėtų tvirtinti ir LR Vyriausybė, ir EK.

2. Visi augintojai, 2007 m. turėję su fabrikais runkelių tiekimo sutartis, be jokios rizikos per pusantrų metų gautų 62,5 EUR/t (215,6 Lt/t) baltojo cukraus restruktūrizavimo išmoką ir 237,5 EUR/t (819,4 Lt/t) baltojo cukraus papildomą išmoką. Be to, užsidarius abiem „Danisco sugar“ fabrikams (t. y. restruktūrizavus daugiau negu 75 proc. nacionalinės kvotos), ūkiams būtų skirta įvairinimo išmoka – 140,7 EUR/t (485,4 Lt/t) baltojo cukraus. Užsidarius dar ir Marijampolės fabrikui, t. y. uždarius visą cukraus pramonę, įvairinimo išmoka sudarytų 187,6 EUR/t (647,2 Lt/t) baltojo cukraus arba apie 217 Lt/t runkelių (apie 240 Lt/t).

***
LCRAA skaičiavimais, netgi imant labai ambicingą geriausiųjų šiandienos runkelių augintojų savikainą – 75 Lt/t (atitinkamai turint apie 15 proc. rentabilumą – 13 Lt/t runkelių), šias ES mokamas lėšas pavyktų uždirbti tik per 16–17 metų (ir tai – tik aritmetinis skaičiavimas neatsižvelgus į visas galimas rizikas).  

Kyla klausimas, ar ES siūlomos išmokos yra dideli ar maži pinigai? Jei prisimintume, kad geriausiais (ikireforminiais/ikieuropiniais) runkelių auginimo laikais maždaug tiek geruosiuose regionuose kainavo cukrinių runkelių auginimo kvota (kuri dėl ES cukraus reformos 2007 m. nuvertėjo iki 0–30 Lt/t runkelių), tai tebūtų sąžininga kompensacija už dėl ES politikų sprendimu nuvertėjusią kvotą ir pasitraukimą iš gamybos.

Antra vertus, apsisprendus nere­st­ruk­tūrizuoti cukraus pramonės ir jai vėliau žlugus, Lietuva netektų 375,5 mln. Lt Europos Sąjungos lėšų ir šitos sumos nereikėtų užmiršti bandantiems išsaugoti cukraus pramonę. Kalbant apie cukraus sektoriaus gyvybingumą, reikia pabrėžti, kad Latvijos agrarinės ekonomikos institutas maždaug prieš metus vertindamas Latvijos cukraus sektoriaus perspektyvas (pabrėžtina, kad latvių cukraus pramonė buvo šiek tiek silpnesnė už Lietuvos, o lat­vių augintojai dirbo šiek tiek efektyviau už lietuvius) padarė išvadą, kuri Latvijos vyriausybei tapo pagrindu pradėti derybas su augintojais ir perdirbėjais dėl ateityje negyvybingo sektoriaus uždarymo. Kadangi abu Lietuvos gamintojai yra pareiškę norą tęsti gamybą, bandoma vertinti augintojų perspektyvas (rentabilumą), dažnokai prie runkelių pardavimo pajamų (ES nustatytos minimalios supirkimo kainos) pridedant ir hektarinę, ir atskirąją cukraus išmokas.

Reikėtų prisiminti, kad EK, skirdama atskirąją cukraus išmoką, pabrėžė, kad jos atskyrimas nuo gamybos (t. y. nuo runkelių auginimo) turi būti akstinas žemdirbiams, remiantis minimalia runkelių supirkimo kaina (ir tik ja!), tebeauginti runkelius arba pasirinkti pelningesnę žemės ūkio veiklą.

Remdamiesi šiais faktais, LCRAA kooperatyvai „Danisco sugar“ pasiūlė sąlygas, kuriomis jie galėtų tęsti cukrinių runkelių auginimą iki 2013 m. ir fabrikus visiškai aprūpintų žaliava. Štai šios sąlygos:

• runkelių kaina – 120 Lt/t;
• visiškas faktinių transporto kaštų kompensavimas;
• įsipareigojimas nerafinuoti cukranend­rių žaliavos (dėl to keičiant perdirbamų runkelių kiekius).

Šio pasiūlymo logika visiškai paprasta: ES fabrikų uždarymo atveju siūlomus pinigus (217–240 Lt/t runkelių) augintojai uždirbtų per 5–7 metus. Visiškai kompensuojant faktinius transporto kaštus, būtų panaikintas prieštaravimas tarp arčiau ir toliau esančių runkelių augintojų. Laimėtą laiką galima būtų panaudoti runkelių auginimo koncentravimui arčiau cukraus fabrikų. Nerafinavimo išlyga garantuotų, kad 2009 m. fabrikantai nenusisuks nuo runkelių augintojų (pradangindami jų išmokas) ir nesiims kur kas paprastesnės rafinavimo veiklos, kuri būtų vykdoma su daug mažesniu darbuotojų kiekiu. Beje, ir pildant Lietuvos biudžetą mokesčiais, skaičiuojamais ne nuo visos apyvartos, o tik nuo žaliavos perdirbimo maržos (kadangi beveik visą cukraus savikainą sudarys išlaidos importuojamai žaliavai).

Baigiant šį straipsnį, tenka konstatuoti, kad šį rudenį Lietuvos cukraus sektorius turės spręsti hamletišką klausimą – „būti ar nebūti?“. Akivaizdu, kad siekdami išsklaidyti augintojams kylančias abejones, fabrikantai privalės pateikti aiškią pramonės ateities viziją, pasiūlyti patrauklius priedus prie minimalios cukrinių runkelių kainos. Labai tikėtina, kad dėl to fabrikams ir augintojams teks iš naujo sėsti prie derybų stalo ir bandyti tartis dėl tarpprofesinių susitarimų pakeitimo. Pavyks susitarti, ar ne, kitaip tariant, liks cukraus sektorius ar neliks – daug priklausys ir nuo galutinės pakeisto reglamento redakcijos, t. y. nuo ES politikų sprendimo.