Lietuvoje yra registruoti 8 sėklinės bulvininkystės ūkiai, Valstybinės augalų apsaugos tarnybos duomenimis, atitinkantys augalų kokybės reikalavimus. Petro Vasiliausko ūkis Vakarų Lietuvoje, Drevernoje, įsteigtas 1998 metais, yra pripažintas stambiausiu sėklinės bulvininkystės ūkiu šalyje, kuriame auginama aukštų reprodukcijų sertifikuota bulvių sėkla. Šis ūkis sėklinėmis bulvėmis aprūpina apie 60 proc. bulvių auginimo ūkių Lietuvoje.

Petro Vasiliausko šeima valdo apie 300 ha, dar apie 400 ha nuomojasi. Grūdines kultūras – kviečius, rapsus, rugius – ūkininkas augina dėl sėjomainos. Nors čia esanti žemė ir neturi aukštų derlingumo balų, tačiau auginti sėklines bulves pamario zonoje išties naudinga – ši geografinė padėtis yra itin palanki sėklinei bulvininkystei vystyti, kadangi sąlygoja mažą skraidančių amarų, kurie platina virusines ligas, kiekį dėl pastovių vyraujančių vėjų nuo jūros pusės bei trumpesnį bulvių fiziologinį amžių.

P. Vasiliausko dukra Rugilė Malinauskienė, po ekonomikos studijų sugrįžusi į gimtinę padėti šeimai plėtoti verslą, pasakoja, kaip vienas pažįstamas iš Olandijos juokavo: „Jei laukas nekvepia mariomis ar jūra, vadinasi teritorija nepalanki sėklinių bulvių auginimui“. Dėl sėjomainos ir trūkstamų žemės plotų šeimininkai dirbamas žemes maino su kitais ūkininkais–kaimynais, nuolat ieško tinkamų teritorijų. Juolab, kad sėklai skirtos bulvės turėtų būti auginamos ne mažesniu kaip 100 m atstumu nuo maistinių bulvių ir kitų bulvinių šeimos augalų pasėlių, – tai išties sunkiai įveikiamas uždavinys daugeliui ūkininkų. „Aplink vien apkrėsti bulvių laukai. Kai kiti ūkininkai sodina nepatikrintą sėklą, neprižiūrimi pasėliai ilgainiui tampa ligų židiniais. Užtenka kelių arų užkrėsto sklypelio šalia, kad ligos persikeltų į švarius pasėlius. Todėl reikėtų neatidėliojant spręsti, kokiu būdu ir kaip steigti apsaugos teritorijas. Nesant tokių teritorijų, ne tik mūsų, bet ir kiti sėklininkystės ūkiai nesugebės padauginti nevirusuotos aukštų reprodukcijų bulvių sėklos“ , – pabrėžia Rugilė.

Vasiliauskų šeima auginti bulves pradėjo nuo 1996 metų – po truputį specializavosi sėklinių bulvių auginimo srityje, skaitė šia tema literatūrą, domėjosi užsienio šalių patirtimi. Bulvių kiekiai ūkyje kasmet vis didėjo: vieną kartą nusipirkta 50, kitą kartą jau 100 tonų. Su laiku ir žinių bei patirties daugėjo. Tačiau pats didžiausias stimulas užsiimti sėkline bulvininkyste tapo laimėtas konkursas, kurį AB „Kraft Foods Lietuva“ paskelbė 1999 metais sėklinėms bulvėms, skirtoms bulvių traškučių gamybai, auginti.

Ši švedų kompanija 1997/1998 metais Lietuvoje atliko bandymus, siekdama išsiaiškinti, ar mūsų šalyje žemė ir klimato sąlygos tinkamos sėklinėms bulvėms auginti, ar verta čia pradėti verslą. Tuo metu P. Vasiliauskas daug bendravo su šios kompanijos agronomais, konsultavosi bulvių auginimo klausimais. Tad šeima dalyvavo ir laimėjo konkursą, juo labiau, kad tenkino konkurso sąlygos: turėjo savus sandėlius, technologijas, ūkis buvo nutolęs ne daugiau kaip 50 km nuo jūros, regione buvo tinkama žemė. Su P. Vasiliausko ūkiu buvo pasirašyta sutartis užauginti ir paruošti apie 700 tonų bulvių sėklos. Tais laikais tai atrodė itin didelis kiekis. Nors iš pradžių ir buvo abejonių, ar pavyks gerai susidoroti su užgriuvusia atsakomybe, tačiau pašnekovas prisipažįsta, kad būtent šis laimėtas konkursas ir tapo didžiausiu postūmiu visiškai atsidėti sėklinių bulvių auginimui.

Ūkio šeimininkas ir dabar juokauja, kad sėklinės bulvininkystės srityje Lietuva į Europos Sąjungą įstojo jau 1999 metais. Būtent tada buvo padėti šios srities pamatai – atvykę į pašnekovo ūkį švedų konsultantai atsivežė ir pagrindinius sėklinių bulvių auginimo reikalavimus – kruopščiai aiškino, kaip jas tinkamai auginti, laikyti sandėliuose ir pan. Pasak pašnekovo, švedų perteikta patirtis buvo itin vertinga prisimenant, kad po nepriklausomybės atkūrimo šalyje sėklinė bulvininkystė buvo visiškai nevystoma.

Veislių atranka

Tad nuo pat veiklos pradžios, gavęs vertingų užsienio specialistų konsultacijų, P. Vasiliauskas savo ūkyje siekė aukščiausios sėklos kokybės.

Sėklinės bulvės sandėliuojamos moderniame sandėlyje su automatine klimato kontrole, kuri apjungia pagrindinius technologinius procesus: vėdinimą, drėkinimą bei vėsinimą. Šią žiemą čia bus sandėliuojama apie 2,5 tūkst. tonų sėklinių bulvių, iš kurių 1,2 tūkst. t. P. Vasiliauskas įsipareigojo pateikti pagal išankstines dauginimo sutartis, o kitas ketina siūlyti Lietuvos ūkininkams.

Ūkis griežtai laikosi fitosanitarinių reikalavimų. Švaru ir tvarkinga ir sandėlyje, ir ūkio teritorijoje, kur laikoma technika bei inventorius. Medinės dėžės kasmet kruopščiai dezinfekuojamos tam specialiai sukonstruotu mechanizmu. Taip pat ir visa technologinė įranga po kiekvienos sėklinių bulvių veislės yra išvaloma ir dezinfekuojama.

P. Vasiliauskas ypač džiaugiasi užsimezgusiais ryšiais su viena Didžiosios Britanijos laboratorija: „Nuo birželio 18 d. iki rugsėjo 1 d. stebėjome amarų paplitimą: buvo pastatytos gaudyklės penkiuose laukuose, kas savaitę renkamas jų turinys ir siunčiamas į laboratoriją Didžiojoje Britanijoje. Pagal gautus atsakymus ir rekomendacijas šiais metais defoliavome laukus, siekdami minimaliai sumažinti užsikrėtimo virusais tikimybę. Gaila, kad amarų stebėjimas mūsų šalyje nevykdomas valstybiniu mastu, tuo turi rūpintis patys sėklininkystės ūkiai. Olandijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, kitose šalyse amarų stebėjimą ir rekomendacijas dėl sėklinių bulvių kokybės teikia valstybinių institucijų laboratorijos ir jų mokslininkai“, – teigia ūkininkas.

Kad kitais metais savo jėgomis atpažintų amarus ir jų platinamus virusus, į Angliją pasitobulinti buvo nusiųsti ir du ūkio agronomai. Gerų žodžių ūkio šeimininkas negaili Lietuvos augalų apsaugos tarnybai, kurios dėka buvo atlikta daugybė bulvių kokybinių tyrimų, pradėta efektyviai kovoti su virusais. Juk nuo virusų blogėja gumbų kokybė, maistinės ir technologinės jų savybės.

Pagal ES vyraujančius kokybės standartus, užsikrėtusios virusine infekcija, pasižyminčia stipriais ir vidutiniais virusų požymiais, elitinės kategorijos sėklinės bulvės negali viršyti 4 proc. viso kiekio, o žemesnėse, vadinamosiose sertifikuotose, kategorijose (A ir B) užsikrėtusios stipria virusine infekcija bulvės neturi viršyti 10 proc. viso kiekio. Fitosanitarinė laboratorija bulvėse, kurias ketinama sertifikuoti, šiai dienai tiria pagrindinius 6 virusus. Iš stiprių virusų labiausiai paplitęs ir didžiausią įtaką derliaus nuostoliams daro Y virusas, nuo kurio kol kas nežinoma kaip apsisaugoti. Beveik visi bulvių pasėliai po vienų metų užsikrečia šiuo virusu, kurį daugiausia platina amarai liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Likusieji 5 virusai (A, M, X, S, PLRV) mažiau pavojingi dėl mažesnio paplitimo, o kai kurie atkeliauja tik su atsivežtine sėkla.

Šiuo metu ūkyje dauginamos 25 veislių bulvės: „Ieškome geriausių veislių dešimtuko, – juokiasi R. Malinauskienė. – Ne visos veislės visiems tinka ir patinka, tad pagal jautrumą susirgimams, dirvožemio ir klimato skirtumus ieškome geriausių veislių – atspariausių ligoms bei įtinkančių šiai dienai išrankaus Lietuvos vartotojo skoniui.“ Rugilė užsimena, kad lietuviškoms veislėms Venta, Goda, Rasa ir Aista bus sunku konkuruoti su užsienietiškomis, nes pastarosios pasižymi didesniu derlingumu ir yra charakteringesnės. Tačiau būtina išlaikyti jas, tobulinti, galbūt atnaujinus ateityje išvesti naujas lietuviškas veisles.

Yra kelios itin derlingos veislės, iš kurių vieno kero gaunama apie 20 ir daugiau gumbų, tačiau neretai tenka tenkintis mažesniu kiekiu – tik 7–9 gumbais, o tai yra jei ne veislės charakteristika, tai praėjusių metų sausros pasekmė.

Vasiliauskų ūkyje padauginta sėklinė medžiaga ištirta fitosanitarijos laboratorijoje, ji atitinka kokybinius parametrus ir yra sertifikuojama, tad ūkinės sėklos ūkyje nėra: „Lietuvoje negali būti sėklininkystės ūkio, kuris vartotojui galėtų siūlyti ūkinę sėklą, – teigia R. Malinauskienė. – Tuomet  ūkininkai rizikuotų įsigyti maistinę, o ne sėklinę bulvę, neištirtą ir su nežinia kokiomis ligomis ar net paslėptais karantininiais organizmais.“ Užauginta aukštų reprodukcijų sertifikuota bulvių sėkla turi paklausą. Deja, šiemet ūkininkai negali patenkinti visų norinčiųjų jos įsigyti poreikių.

Bulvių priežiūra

Šeimininko nuomone, sėklines bulves dauginti yra žymiai sunkiau nei auginti maistines bulves. Iš viso sėklinėms bulvėms tenka skirti apie 90 proc. viso darbo laiko. Ūkyje nuolat tenka rūpestingai prižiūrėti pasėlius, kad jie nebūtų užsikrėtę ligomis, apnikti kenkėjų ar piktžolių. „Bulves reikia mokėti auginti – vegetacijos periodu jos gali užsikrėsti 28 ligomis“,– perspėja P. Vasiliauskas. Šiais metais kai kuriuos pasėlius buvo užklupusi juodoji kojelė bei kolorado vabalai. Atrodo, labai paprasta nupurkšti laukus tinkamomis augalų apsaugos priemonėmis, tačiau sunkiausia buvo susidoroti su šios vasaros lietingu oru – technika vargiai galėjo įvažiuoti į laukus.

Ūkininkas džiaugiasi, kad per pastaruosius trejus sėklinių bulvių tyrimų metus užsikrėtimo virusais lygis Lietuvoje sumažėjo apie 20 kartų, tačiau apgailestauja, kad paprastą žmogų sunku įtikinti nevirusuotos sėklinės medžiagos kokybe ir pranašumu.

Ne visi moka auginti bulves

Pasak P. Vasiliausko, dauguma žmonių daro esminę bulvių auginimo klaidą – metai iš metų augina tą pačią bulvių veislę, kuri laikui bėgant vis labiau išsigimsta. Deja, tai duoda atvirkštinį rezultatą – bulvių derlius vis mažėja, jas apninka virusai. Taip pat šeimininkas pasakoja, kaip klaidinga palikti sodinimui pačią mažiausią bulvę, didžiausią patiekiant ant stalo – iš jos vargiai galima tikėtis didelio gumbų kiekio, nes jos genetinis fondas 10 kartų skurdesnis nei didžiosios. Didžioji bulvė turi daugiau akučių, daugiau ir stiebų išleidžia, taigi duoda ir didesnį derlių.

Pašnekovas neslepia, kad nenorėtų, jog dreverniškiai augintų bulves, tačiau tvirtina, kad tiems, kurie to vis dėlto neatsisako, nedideliems šeimos poreikiams dovanoja gerų veislių bulvių sėklai, taip siekdamas išvengti užsikrėtusių pasėlių židinių. Pasak P. Vasiliausko, sveika sėkla, kartu su tinkama ir derlinga dirva, kruopščia priežiūra, yra bulvių auginimo pagrindas. Sėk­linės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios, bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0–1,5 cm. Sodinant bulves griežtai draudžiama jas pjaustyti.

Nuostoliai skaičiuojami milijonais

Deja, šios vasaros nesiliaujantys lietūs bene labiausiai pakenkė šalies ūkininkams. Juk per 2 liepos savaites iškrito daugiau nei 200 mm kritulių, be to, nesiliovė rudeniniai lietūs Vakarų Lietuvoje. Paaiškėjo, kad daugelyje ūkių melioracijos įrenginiai buvo nepajėgūs drenuoti tokio milžiniško kritulių kiekio. „Mūsų rugių, rapsų ir sėklinių bulvių pasėliai buvo užlieti dėl sausį pralaužto ir nesutvarkyto Klaipėdos kanalo pylimo. Kai kurie nuostoliai laukuose siekia nuo 60 iki 100 proc. Dėl prarasto derliaus susidarys daugiau nei 1 mln. litų nuostolių. 22 hektarai vasarinių kviečių, 10 hektarų rapsų, apie 40 hektarų sėklinių bulvių atsidūrė po vandeniu“, – patirtus nuostolius skaičiuoja P. Vasiliauskas.

Šių metų nuostoliai milžiniški, 1 apsemtas ha atsieina apie 100 tūkst. litų nuostolių, o juk išleistus pinigus elitinei sėklai įsigyti, įdėtoms trąšoms ir kitoms padarytoms investicijoms galima atsiimti tik šią sėklą užauginus ir pardavus kitąmet.

Nemažą įtaką šio sezono derliaus sumažėjimui padarė ir senos problemos – sena drenažo ir nesutvarkyta Brukšvų polderio sistemos, neveikiantys siurbliai ir šliužai, žiemą pralaužtas ir neužtaisytas pylimas. Pasak ūkininko, žiemą kai kurie laukai virto tiesiog čiuožykla, dešimtys hektarų telkšojo po vandeniu. Kai kuriuos laukus teko aukoti, kad būtų išgelbėti likusieji. Gaila, kad apdrausti pasėlių pavasarį nepavyko, nes nė viena draudimo kompanija nesutiko drausti. Pavyzdžiui, Olandijoje dėl gamtos anomalijų padarytais nuostoliais itin rūpinasi valstybė.

Šiandien Petro Vasiliausko ūkyje darbuojasi 18 žmonių, per didžiausią darbymetį talkon kviečiama ir daugiau pagalbininkų. Vis dėlto šeimininkas pripažįsta, kad rasti stropiai dirbančių žmonių kaime šiais laikais nėra lengva. Tačiau žvelgiant į didžiulius sėklinių bulvių plotus, matant modernius sandėlius bei girdint entuziazmo kupiną P. Vasiliausko kalbą, akivaizdu, kad šis ūkis dar ilgą laiką bus įvardijamas moderniausiu mūsų šalyje.