Pagrindiniai baltyminiai lauko augalai Lietuvoje yra keturi: žirniai, pupos, saldieji lubinai ir vikiai. Visi šie augalai yra vasariniai ir jų arba jų mišinių masę panaudoti žaliajam pašarui praktiškai įmanoma tik liepos mėnesį. Galvijams, ypač melžiamoms karvėms, dažnai baltymingų pašarų pritrūksta pavasarį arba vasaros pradžioje, kada dobilai dar nepakankamai išauginę žaliosios masės, o kitų ankštinių pašarinių augalų mūsų sąlygomis nėra. Iš dalies šią problemą galėtų padėti spręsti žieminiai arba ruginiai vikiai, kurie Lietuvoje iki šiol dar mažai paplitę.

Kaip rodo kitų kaimyninių šalių patirtis ir mūsų šalyje atliktų bandymų duomenys, žieminiai vikiai (Vicia villosa) yra verti dėmesio, ypač auginant juos mišiniuose su rugiais ar kitais žieminiais varpiniais augalais.

Žieminiai vikiai yra kilę iš Pietų Europos ir Azijos šalių, kur šie augalai javų pasėliuose auga kaip piktžolė. Iš ten jie paplito beveik po visą Europą ir nuo XIX amžiaus vidurio buvo pripažinti kaip vertingi pašariniai augalai. Auginami visose šalyse, išskyrus šiaurines, kur klimato sąlygos vikiams yra mažiau palankios.

Ūkinė reikšmė

Pagal pašarinę vertę žieminių vikių žalioji masė aplenkia vasarinius. Žaliojoje, 80–86 proc. drėgnumo masėje būna 3,8–4,7 žalių proteinų, 3 proc. riebalų, 2,8–6,0 ląstelienos. Žalioji masė tinkama visiems gyvuliams šerti. Iš jos galima pagaminti geros kokybės šieną ir silosą. Lietuvos gyvulininkystės instituto duomenimis, žieminių vikių ir rugių bei kviečių mišinio 100 kg žaliosios masės yra 22 pašariniai vienetai ir 2,6 kg virškinamųjų proteinų.

Žieminiai vikiai turi didelę reikšmę kaip geras priešsėlis daugeliui augalų. Po žieminių vikių derliaus nuėmimo dirvoje lieka daugiau kaip 3,5 tonos šaknų ir ražienų sausųjų organinių medžiagų. Mūsų sąlygomis žieminiai vikiai gali būti viena perspektyviausių tarpinių kultūrų, nes nuėmus žaliosios masės derlių pavasarį, galima suspėti pasėti vasarinius javus, ypač grikius, pasodinti bulves. Žieminiai vikiai gali būti auginami kaip vasariniai tarpiniai augalai, sėjant juos liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, o žaliosios masės derlius gali būti pjaunamas iki pat užšalimo.

Žieminiai vikiai gerai atželia. Nupjovus butonizacijos tarpsniu, po 35–45 dienų jie išaugina gana didelį atolo derlių. Kaip nurodoma literatūroje, atolo derlius dažnai būna didesnis negu pirmosios žolės. Žydintys žieminiai vikiai yra medingi augalai, noriai lankomi bičių. Nepatariama naudoti pašarui žieminių vikių sėklų, nes jose yra cianogenetinių glikozidų, nuo kurių gyvuliai gali apsinuodyti.

Botaninės savybės

Žieminiai vikiai turi liemeninę, iki 2,5 m besiskverbiančią šaknį ir gerai išvystytą smulkių šaknelių sistemą. Tačiau pagrindinė šaknų masė dažniausiai yra 0–15 cm gylyje. Ant šaknų susidaro azotą fiksuojančių bakterijų gumbeliai.

Šių augalų stiebas yra plonas, keturbriaunis, lengvai gulantis, gausiai išsišakojęs. Lapai plunksniškai sudėtiniai, sudaro 4–10 porų lapelių, kurie baigiasi ūseliais. Jais vikiai užsikabina už bet kokių šalia augančių augalų arba kitokios atramos. Lapai turi prielapius.

Žiedynai yra daugiažiedžiai, kiekvienas turi 27–30 atskirų žiedelių. Jų spalva tamsiai rausva arba raudonai violetinė. Vaisius – daugiasėklė ankštis, pailgo rombo formos. Ankštyje vidutiniškai būna 3–8 apvalios, tamsiai rudos arba juodos su aksominiu atspalviu sėklos. 1 000 sėklų masė siekia 40–60 g. Pasėtos sėklos pradeda dygti palyginti žemoje, 2–3° C, temperatūroje, tačiau masiškai sudygsta 5–8° C temperatūroje. Daigumą sėklos išlaiko 2–3, rečiau 4–5 metus.

Žieminiai vikiai, taip pat kaip ir vasariniai, yra nereiklūs šilumai, tačiau ir žemesnes, ir aukštesnes temperatūras pakelia geriau negu vasariniai.

Pagal atsparumą žiemojimui žieminiai vikiai gali konkuruoti su geriausiomis kviečių veislėmis, nes ištveria šalčius iki - 18° C, kartais iki -25° C. Tačiau jie labiau reaguoja į staigius temperatūrų svyravimus ir dažniau negu nuo žiemos šalčių nukenčia tuomet, kai anksti pavasarį, atšilus orams, staiga trumpam atšąla. Tai atsitinka dėl to, kad žieminiai vikiai pavasarį anksti pradeda vegetaciją. Teigiamų temperatūrų suma nuo atžėlimo pavasarį iki žydėjimo yra 580° C, iki sėklų subrendimo – 1 200° C (pavyzdžiui, žieminiams rugiams nuo sudygimo iki subrendimo reikia 1 800° C).

Rudenį pasėti vikiai žydėti pradeda, praėjus 5–6 savaitėms po atžėlimo, o pasėti pavasarį arba vasarą – po 2 mėnesių. Žydėjimas ir sėklų brendimas užtęstas. Didžiausias biologinės masės derlius būna butonizacijos tarpsniu. Vegetacijos perio­das tęsiasi nuo 60 iki 90 dienų. Augalus gali pažeisti askochitozė, antraknozė, lapų rūdys, pilkasis puvinys ir kitos ligos. Todėl prieš sėją patartina sėklas beicuoti.

Vegetacijos metu žieminiai vikiai yra nereiklūs drėgmei ir pagal atsparumą sausrai gerokai pralenkia vasarinius. Sudygti jiems reikia palyginti nedidelio vandens kiekio – apie 75 proc. sausų sėklų masės.

Žieminiai vikiai gerai auga kitų augalų šešėlyje, todėl jie tinkami auginti mišiniuose su kitais augalais. Mažiau tinka sunkios molio ir užmirkusios dirvos. Rūgščiose dirvose ant vikių šaknų susidaro mažiau azotą fiksuojančių bakterijų gumbelių, dėl to jie auga silpniau.

Lietuvoje registruotų žieminių vikių veislių nėra, tačiau kaimyninėse šalyse yra sukurtos derlingos ir gerai vietos sąlygoms prisitaikiusios veislės.

Auginimo ypatumai

Žieminius vikius geriausia auginti mišinyje su rugiais, nes gryname pasėlyje pavasarį atžėlę augalai driekiasi ant žemės paviršiaus ir greitai apatinis masės sluoksnis pradeda pūti, užpuola ligos. Tuomet žaliosios masės pašarinė vertė labai sumažėja. Net ir sėklai auginamus žieminius vikius reikia sėti su palaikomuoju augalu.

Sėjomainoje žieminių vikių ir rugių mišiniai gali būti auginami kaip pagrindinė arba tarpinė kultūra. Atsižvelgiant į kiekvieno augintojo sąlygas, šiuos mišinius galima sėti po įvairių priešsėlių. Jie gerai tinka auginti užimto pūdymo lauke. Ypač užimtame pūdyme juos reikėtų auginti ekologiškai ūkininkaujant, nes, nuėmus žaliosios masės derlių, lieka nemažai laiko piktžolėms naikinti ir gerai paruošti dirvą žiemkenčių sėjai.

Labai svarbu, kad mišinių su vikiais sėja nebūtų vėluojama. Žieminiai vikiai iki žiemos šalčių turi suspėti gerai įsišaknyti ir išauginti pakankamą antžeminę masę, nes silpni augalai būna jautresni nepalankioms žiemojimo sąlygoms, o ypač didesniems temperatūrų svyravimams. Paprastai optimalus vikių sėjos laikas sutampa su rugių sėjos terminais (pirmoji rugsėjo pusė).

Sėklos norma, priklausomai nuo vietos sąlygų, gali būti 60–80 kg/ha vikių ir iki 100 kg/ha rugių. Mišinių pranašumo tyrimai buvo atlikti Dotnuvoje prieš pusšimtį metų.

Palyginti su grynais rugių ir kviečių pasėliais, mišinių padidėja ne tik derlius, bet ir žalių proteinų išeiga iš kiekvieno hektaro.

Žieminiai vikiai tinka sėti pavasarį mišiniuose su vasariniais augalais (avižomis) ir ypač gerai dera pasėti su vienametėmis svidrėmis. Pastarasis mišinys per vasarą yra šienaujamas 2-3 kartus, o jo pašarinė vertė nenusileidžia dobilų ar liucernos mišiniams su varpinėmis žolėmis. Be to, žieminiai vikiai pranašesni už vasarinius tuo, kad nušienauti jie turi savybę atželti ir išauginti neblogą atolo derlių.

Didelę įtaką žieminių vikių mišiniams padaro tręšimas. Vokietijoje atliktų bandymų duomenys rodo, kad didinant mineralinių trąšų normas, mažėjo sausųjų medžiagų kiekis žaliojoje masėje, tačiau pastebimai didėjo bendras derlius. Tai aiškinama tuo, kad didinant trąšų normas bendroje mišinio masėje žymiai padidėja rugių, turinčių mažesnį sausųjų medžiagų kiekį, dalis. Vikiai sugeba patys save aprūpinti azotu, todėl mineralinių trąšų didinė norma jų derliui turėjo mažesnės įtakos negu rugiams ar kitiems varpiniams augalams. Brangių azoto trąšų žieminių vikių ir jų mišinių pasėliams reikia saikingai – tik tiek, kad būtų aprūpinti šiuo elementu rugiai.

Mišinių derlius mūsų sąlygomis dažniausiai nuimamas gegužės mėnesio pabaigoje ir tik vėlyvesniais metais gali užsitęsti iki birželio pradžios. Derliaus ėmimo terminus visuomet lemia rugių augimo tarpsnis. Didžiausia mišinio masės pašarinė vertė būna, kai rugiai dar yra tik plaukėjimo pradžioje. Visiškai išplaukėjusių rugių pašarinė vertė labai sparčiai mažėja. Žieminių vikių maistingiausia masė būna jų butonizacijos ir žydėjimo tarpsniais, kurie tęsiasi maždaug 13 dienų.

Žieminius vikius ir jų mišinius labai naudinga auginti ekologiniuose ūkiuose. Jie padėtų spręsti ne tik ekologinių pašarų problemas, bet pagerintų dirvos struktūrą bei padidintų joje humuso kiekį. Tankūs vikių mišiniai su rugiais labai gerai stelbia piktžoles, todėl po jų pasėti augalai išaugina didesnius derlius ir reikalauja mažesnių sąnaudų pasėlių priežiūrai. Gaila, kad žieminiai vikiai Lietuvoje senokai pamiršti, todėl jų sėklininkystė yra nevystoma. Vertėtų pradžioje įsivežti nors nedidelį sėklų kiekį iš užsienio, atlikti valstybinius bandymus, atrenkant pačias tinkamiausias veisles, ir pasiūlyti vikius auginti pirmiausia ekologiškai besitvarkantiems ūkiams.