Ūkio ministerijos užsakymu Socialinės ir ekonominės plėtros centras atliko taikomąjį mokslinį tiriamąjį darbą „Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalga pagal regionines ir pasaulio tendencijas”. Jame išanalizuota įvairių ūkio sektorių veikla, pateiktas šalies makroekonomikos raidos tendencijų ir ilgalaikių pasaulio, Europos Sąjungos, Baltijos jūros regiono ir kaimyninių Rytų šalių ekonominės plėtros scenarijų įvertinimas, nubrėžtos Lietuvos ūkio plėtros kryptys iki 2015 metų.

Studijoje daugiausia dėmesio skiriama pramonei, nors šiuo metu ji sukuria mažiau kaip pusę Bendrojo vidaus produkto (BVP), o žemės ūkis aptariamas tik analizuojant kitus sektorius, todėl studijos kritikai darbą siūlo vadinti Lietuvos pramonės raidos apžvalga. Nepaisant trūkumų, savo aprėptimi ir užsibrėžtais tikslais tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio darbų Lietuvoje.

Viena svarbių šio darbo išvadų yra tai, kad artimiausiais metais Lietuvos ūkis ir toliau turėtų remtis tradicinėmis šakomis, o nauja Lietuvos inovacijų politika turi būti paremta kūrybiškumu ir talentų išsaugojimu.

Tradicinėms šakoms – naujovės

Darbo autoriai konstatuoja, kad šalyje vyrauja tradicinė pramonė, orientuota į žaliavų perdirbimą.  Sėkmingiausiai dirbo maisto perdirbimo, medienos, baldų, tekstilės ūkio sektoriai. Augo žemės ūkio produktų gamyba ir eksportas. Tačiau sėk­mingai ūkio plėtrai ateityje reikia perkelti naujausias pasaulyje besiformuojančias technologijas į visas ūkio šakas. Investicijų didinimas naujoms technologijoms įsisavinti ir inovacijoms kurti – būtina sąlyga, kad Lietuvos ūkis išliktų konkurencingas globalioje rinkoje kitą dešimtmetį.

Technologijų diegimas neatsiejamas nuo socialinio konteksto ir regionų plėtros. Be naujų technologijų nėra ekonomikos, tačiau ir visuomenė turi būti pasirengusi jas perimti, kurti. Didelis dėmesys turi būti skiriamas žmogiškųjų išteklių kokybei.

Nesekti Kinijos pėdomis

Dabartinės pasaulinės ekonomikos tendencijos rodo, jog po 15 metų Kinija taps antrąja valstybe pagal ekonominį lygį. Mažėjant kliūčių prekybai, Kinijos prekės bei paslaugos gali pradėti dominuoti tarp vidutinės kokybės ir mažų kainų gaminių ir išstumti ES bei JAV gamintojų produkciją.

Lietuvai siūloma atkreipti dėmesį į dvi pasaulines tendencijas. Pirma, turtingos šalys gamina ir eksportuoja brangesnius produktus nei skurdesnės šalys. Antra, turtingos šalys specializuojasi gaminti aukštesnėse vertės grandinės pakopose, o mažiau turtingos – žemesnėse. Tad norint pakelti šalies ekonomikos lygį, reikia keisti ūkio struktūrą ir šalies specializaciją, didinant aukštesnės pridėtinės vertės prekių ir paslaugų gamybą.

Atkreipiamas dėmesys, kad tolesnę ES ekonomikos ir ypač Lietuvos ekonomikos plėtrą paveiks Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, kurios sumažins žemės ūkio darbuotojų lyginamąjį svorį. Tačiau vartotojai ir kiti sektoriai laimės dėl mažų žemės ūkio produktų kainų bei išlaisvintų fondų, kurie galės būti panaudoti, pavyzdžiui, mokslo tiriamiesiems darbams finansuoti.

Neoptimistinės prognozės

Ateityje globalizacija ir tinklinės komunikacijų technologijos suteiks galimybę naudoti visą pasaulį kaip talentų ir medžiagų tiekimo bazę. Deja, Baltijos šalims gresia atsidurti nuošalyje nuo vertės kūrimo grandžių.

Svarbi problema, su kuria susiduria visos trys Baltijos šalys, yra padėtis darbo rinkoje. Šios šalys jaučia vis didesnį darbo jėgos stygių, o darbo užmokestis didėja greitai ir nėra jokių požymių, kad jo didėjimas sulėtėtų. Dėl šios priežasties vidaus vartojimas dar keletą metų išliks stipri varomoji jėga. Tačiau atlyginimų kilimas, viršijantis darbo našumo didėjimą, ilgai tęstis negali. Šios tendencijos turės neigiamos įtakos tolimesnei plėtrai: mažės vietos įmonių, silpnės konkurencingumas, neišvengiami bus restruktūrizavimo procesai.

Bankų ekspertai mini dar vieną problemą, apie kurią kalbama mažai. Tai ES lėšų naudojimas. Įžvalgoje taigiama, kad per dažnai ES lėšos naudojamos ne ilgalaikėms (technologijų pokyčiams, socialinėms reformoms), o trumpalaikėms ekonominėms problemoms spręsti. Užkirsti kelią korupcijai padėtų informacijos apie paramos gavėjus skelbimas. Lietuva tokios informacijos kol kas neskelbia.

Rusijos veiksnys

Lietuvai dėl politinio stabilumo regione ir potencialių rinkų svarbu žinoti ir Rusijos plėtros scenarijų. Manoma, kad jei Rusija prisijungs prie Pasaulio prekybos organizacijos ir išvengs nestabilumų, susijusių su šiuo procesu, tikėtina, kad Rusijos BVP 2020 m. pasieks ES vidurkį. Ekonomiškai stipri Rusija gali būti ir teigiamas, ir grėsmingas veiksnys Lietuvai. Tai priklauso nuo tos valstybės politinės sąrangos.

Lietuvos pašonėje esančios Kaliningrado srities ekonominė situacija tebelieka problemiška, pragyvenimo lygis regione atsilieka nuo kaimynų, tiesioginės užsienio investicijos menkos. Kita vertus, pastarųjų metų ekonomikos augimas vidutiniškai siekė 9 proc., o regiono atvirumas prekybai ir investicijoms pritraukė apie 2 000 užsienio įmonių, daugiausia Lietuvos ir Lenkijos, tarp kurių nemažai maisto perdirbimo įmonių.

Žemės ūkio reikšmė

Kaip ir daugumai naujųjų ES šalių, Lietuvos ekonomikai būdingas besivejančios plėtros modelis: pagrindinis tikslas yra kuo greičiau priartėti prie ES ekonomikos išvystymo lygio.

Palyginti su visu šalies ūkiu, daugiau pridėtinės vertės galiojusiomis kainomis per vieną dirbtą valandą buvo sukurta transporto, sandėliavimo ir ryšių, finansinio tarpininkavimo srityse.

Pasiskirstymas pagal atskiras ūkio veik­las yra svarbus BVP augimo galimybėms ir perspektyvos požiūriu. Šiuo aspektu žemės ūkis dabar labai aktualus Lietuvai, nes iš visų naujų narių mūsų šalies žemės ūkis sukuria didžiausią BVP dalį – 5,9 proc. Dėl šios priežasties Lietuvos ūkio struktūra negali būti vadinama pažangia.

Po įstojimo naujosios ES šalys tikėjosi spartesnio tiesioginių užsienio investicijų srauto, tačiau 2005 metų rezultatai džiugina ne visas šalis, įskaitant ir Lietuvą. 2005 m. didesnio užsienio investuotojų dėmesio susilaukė tik Čekija ir Estija. Pagrindinė priežastis, kodėl TUI srautai aplenkia Lietuvą, ekonomikos ekspertų nuomone, yra nepatrauklus investicinis klimatas, geografinė padėtis, mažėjantys darbo jėgos ištekliai.

Inovacijos

Pagal naujausią Europos inovacijų rezultatų suvestinę, Lietuva priskiriama mėginančių pasivyti šalių grupei.

Pagrindinė Lietuvos konkurencingumo didinimo priemonė – žmogiškųjų išteklių vystymas (jis turėtų būti vykdomas, didinant valstybės išlaidas bei padedant ES struktūriniams fondams), tačiau pažvelgus į ES SF lėšų paskirstymo kryptis matyti, kad tikrovė yra kitokia. 2004–2006 m. Lietuva žmogiškųjų išteklių plėtrai skyrė 18 proc. visų ES dotacijų, t. y. nežymiai daugiau negu žemės ūkiui (16 proc.). Tačiau šis sektorius priskiriamas prie darbui imlių, nedidelę pridėtinę vertę tesukuriančių, taigi ir ilgalaikio šalies konkurencingumo neužtikrinančių ūkio sektorių. Didžioji dalis mūsų šaliai tenkančių ES lėšų (38 proc.) atitenka socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtrai, iš jų beveik pusė pinigų (42 proc.) atitenka transporto infrastruktūrai vystyti, kuri ir taip laikoma viena geriausių Rytų Europoje.

Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių) kompleksinėje studijoje, atliktoje taip pat Ūkio ministerijos užsakymu, daromos išvados, kad net ¾ visos pramonės produkcijos sukuriama žemą pridėtinę vertę generuojančiose pramonės šakose ir kad Lietuvoje vyrauja tradicinės, žemą arba vidutinę pridėtinę vertę generuojančios pramonės šakos.

Palyginus atskirų prekių ir paslaugų galimybes konkuruoti globalioje rinkoje, įžvalgoje konstatuojama, kad žemės ūkio ir maisto produktų eksporto galimybės yra didelės, įskaitant ir ES vidaus rinką.

Prekių ir paslaugų konkurencingumas

Įvertinus prekybos balansą, konkurencingiausios Lietuvos prekės yra trąšos, baldai, drabužiai, pieno produktai. Lietuvos eksporte vyrauja tradicinės prekės, kurių gamyba daugiausia remiasi pigia darbo jėga ir gamtiniais ištekliais. Atkreipiamas dėmesys, kad tarp šių prekių nėra nė vienos, kurią galima būtų priskirti prie aukštųjų technologijų ar kitokių šiuolaikinių produktų.

Studijoje laikomasi tokios nuostatos, kad perspektyviausiomis laikomos ūkio šakos, kuriančios didžiausią pridėtinę vertę, turinčios plėtros potencialą rinkoje ir galimybių didinti našumą. Tai leistų Lietuvos įmonėms įsitvirtinti tradicinių pramonės šakų didelę pridėtinę vertę kuriančiose vertės grandinėse, o vėliau pereiti didesnės pridėtinės vertės produktų kūrimo ir konkurencingumo gerinimo link.

Prie svarbiausių Lietuvos ekonomikai ūkio sektorių, sukuriančių didžiausią pridėtinę vertę ir rodančių akivaizdžias konkurencinio pranašumo augimo tendencijas, reikėtų priskirti:

• maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą;
• medienos ir medinių dirbinių gamybą, baldų gamybą;
• tekstilės gaminių gamybą;
• trąšų ir azoto junginių gamybą;
• chemikalų, chemijos produktų ir cheminių pluoštų gamybą;
• logistiką, krovinių tvarkymą ir sandėliavimą.

Tyrimai rodo, kad per pastaruosius 5 metus darbo našumas, eksporto apimtys sparčiausiai augo tradiciniuose ūkio sektoriuose. Daroma išvada, kad Lietuvos ekonomikos ir jos augimo pamatas bus esamų tradicinių ūkio sektorių plėtra, t. y. Lietuvos ūkio augimą ir toliau lems tradicinės ūkio šakos, jų konkurencingumas pasaulinėje rinkoje didės, jei tradicinių ūkio šakų įmonės suvoks naujausių technologijų svarbą ir sugebės įsisavinti jų teikiamas galimybes.

Vietoje išvadų

Tradicinių ūkio šakų plėtra strategiškai svarbi Lietuvai ne tik dėl sukuriamos vertės augimo, bet ir dėl to, kad šios ūkio šakos gamina pagrindinio vartojimo prekes. Todėl siekiant importo mažėjimo ir norint išlaikyti teigiamą mokėjimų balansą, būtina didinti kokybiškų vartojimo prekių gamybą vietinei rinkai arba sparčiai didinti eksportą, plėtojant pramonę. Tačiau be tiesioginių užsienio investicijų tai padaryti sunku.

Aukštųjų technologijų pramonė ir ypač jos plėtra visuose sektoriuose yra svarbus ūkio augimo veiksnys, tačiau ji turėtų kurti produktus, kurie padėtų tradicinei Lietuvos pramonei virsti inovatyvių vartojimo produktų pramone.

Įžvalgoje pateikiamos rekomendacijos dėl prioritetinių krypčių plėtros skatinimo ir ES struktūrinių fondų paramos panaudojimo. Turint galvoje nepatenkinamus Lietuvos inovacijų sistemos rodiklius, pirmasis prioritetas Lietuvai būtų, bendradarbiaujant viešųjų mokslinių tyrimų institucijoms ir verslui, sukurti strateginės inovacijų politikos aplinką. Todėl 2007–2013 m. rekomenduojama: palaikyti inovacijų plėtrą tradiciniuose ūkio sektoriuose; remti naujus ir transformuoti esamus turizmo verslus į didesnės pridėtinės vertės veiklas; remti veiklas, verčiančias žemės ūkį daugiafunkcine struktūra ir kt.