Žemės ūkio sektorius išlieka viena pavojingiausių ekonominės veiklos rūšių pasaulyje, o tuo pačiu Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. ES šalių žemės ūkyje nelaimingų atsitikimų darbe lygis yra 1,3–1,4 karto didesnis už ES vidurkį. Tai būdinga ir Lietuvai. Tačiau sunkių nelaimingų atsitikimų (NA) darbe apimties lygis Lietuvos žemės ūkyje 2004–2005 m. buvo 2–2,4 karto, o mirtinų – net 2,4–2,8 karto didesnis už šalies vidurkį. Tai patvirtina šios ekonominės veiklos pavojingumą ir parodo, kad gali būti trūkumų registruojant lengvus NA darbe.

Apie nelaimingų atsitikimų darbe registravimo Lietuvoje netikslumus galima spręsti, lyginant šiuos duomenis su NA darbe, sąlygojusių 3 dienų nedarbingumą, apimties lygiu senosiose ES šalyse. Šis rodiklis Lietuvoje yra net iki 20 kartų mažesnis. Tačiau analogiški mirtinų NA darbe atvejų apimčių lygio rodikliai yra panašūs. Tai rodo šio rodiklio didesnį patikimumą. Todėl mirtinų NA darbe apimties lygį Lietuvoje galima būtų naudoti kaip pagrindą tikrajam lengvų NA darbe lygiui apskaičiuoti.

Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) naudojamas NA darbe, sąlygojusių 3 dienų nedarbingumą, bei mirtinų NA darbe santykis yra 1:750. Tad realus NA darbe, sąlygojusių 3 dienų nedarbingumą, apimties lygis Lietuvoje turėtų būti apie 6 300, o žemės ūkyje – atitinkamai apie 16 tūkst. atsitikimų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad didelė dalis lengvų NA darbe Lietuvoje (ypač žemės ūkyje) yra tiesiog neužregistruojama.

Analizuojant NA darbe pagal priežastis ir remiantis Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, galima teigti, kad apie 70 proc. jų Lietuvoje kasmet įvyksta dėl organizacinių priežasčių, tarp kurių didžiausia dalis tenka neteisingiems asmenų veiksmams ir netinkamam darbo organizavimui. Šiuo atžvilgiu ne išimtis yra ir žemės ūkis. Dažniausiai pasitaikantys NA yra griuvimai, sužalojimai dirbant prie veikiančių įrenginių ir mechanizmų bei žmogaus kritimas iš aukščio.

Profesinių susirgimų Lietuvoje užregistruojama daug mažiau negu išsivysčiusiose Europos šalyse. Belgijoje užregistruojama 1,6 proc., Danijoje – 0,6 proc., Švedijoje – 0,2 proc., o Lietuvoje tik vos 0,02 proc. profesinių susirgimų, tenkančių visiems šalies darbuotojams. Didžiąja dalimi tai lemia pavėluoto profesinių susirgimų registravimo praktika, nors pakeitus jų registravimo tvarką padėtis pagerėjo. Pavyzdžiui, 1994 m. Lietuvoje buvo užregistruota 319, o 2005 m. jau 1 380 susirgimų profesinėmis ligomis. Kasmet 85–88 proc. visų profesinių susirgimų nustatoma vyrams.

Daugiausia sergančių profesinėmis ligomis – žemės ūkyje

Lietuvoje 1990–2002 m. iš profesinių ligų labiausiai buvo paplitusi vibracinė liga (48,4 proc.) ir ausies ligos (24,6 proc.), o pastaraisiais metais registruojamų profesinių ligų santykis iš esmės pasikeitė. Taigi 2005 m. jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos sudarė 42,17 proc., ausies – 34,64, nervų sistemos – 18,91 proc. visų susirgimų, o vibracinė liga – tik 1,16 proc. užregistruotų atvejų. Daugiausia profesinių ligų sukelia fizikiniai (85–88 proc.) ir įtampos veiksniai (10–12 proc.), o pagal profesijas daugiausia profesinių susirgimų užregistruojama vairuotojams ir kilnojamųjų įrenginių operatoriams (73–74 proc.). Žemės ūkis yra pirmaujanti ekonominės veiklos rūšis sergamumo profesinėmis ligomis požiūriu. Šiam sektoriui tenka apie 30 proc. visų kasmet užregistruojamų profesinių susirgimų, apdirbamajai pramonei ir statyboms tenka po 20 proc.

Dirbančiuosius su žemės ūkio technika veikia nepalankūs darbo aplinkos veiksniai: priverstinė kūno padėtis su atskirų raumenų grupių statine įtampa (kaklo, rankų, peties lanko), padidėjusi įtampa perjungiant valdymo svertus ir spaudant pedalus, nervinė, emocinė įtampa, kurią sukelia nuolatinis dėmesio sutelkimas vairuojant sudėtingą techniką, padidėjęs triukšmo intensyvumas, bendra ir vietinė rankų vibracija, kabinų užterštumas dulkėmis, cheminėmis ir kitomis ­medžiagomis, ­nepalankios šiluminės sąlygos ir kita. Todėl žemės ūkio įmonėse profesinėmis ligomis dažniausiai serga krovininių automobilių vairuotojai, ekskavatorių, traktorių, buldozerių, greiderių ir kitų kilnojamųjų įrenginių operatoriai. Dėl minėtų veiksnių poveikio šiems asmenims būdingos jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos, nervų sistemos, ausų, vibracinė ligos. Profesinių ligų atsiradimui įtakos turi tai, kad dažniausiai dirbama su pasenusia, techniškai netvarkinga įranga, ir tik ekonomiškai stipresnės įmonės įstengia įsigyti naujos technikos, kurioje vairuotojo ar operatoriaus darbo vieta įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos (DSS) teisės aktų reikalavimus.

Reikalavimai sunkiai pakeliami

Siekiant gauti tikslesnių duomenų apie DSS būklę žemės ūkyje, Lietuvos žemės ūkio universitetas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2002 m. tyrė darbuotojų saugos ir sveikatos būk­lę žemės ūkio įmonėse bei kaip įgyvendinami DSS teisės aktai, parengti pagal ES teisės aktus.

Tyrimo metu nustatyta, kad tuo metu tik 1,6 proc. Lietuvos žemės ūkio subjektų buvo atlikę darbo vietų higieninį įvertinimą, o iš viso šiame sektoriuje buvo įvertinta vos 2,3 proc. darbo vietų. Tai mažiausias rodiklis, palyginti su kitomis ekonominės veiklos rūšimis.

Tyrimas atskleidė ir daug kitų problemų, kurios yra akivaizdus nepatenkinamos DSS būklės rodiklis. Daugelio žemės ūkio įmonių techninė bazė yra pasenusi, o ją atnaujinti beveik nėra vilties dėl finansinių sunkumų. Todėl ūkiuose naudojama technika dažnai yra netvarkinga, įrenginiai naudojami pažeidžiant techniniuose dokumentuose nustatytus reikalavimus. Daugelyje ūkių ignoruojami elektros saugos reikalavimai: elektros instaliacija pa­statuose netvarkinga, neatliekamas įžeminimo elementų varžų ir įrengimų bei kabelių izoliacijos varžų matavimas, nėra elektros ūkį tvarkančio asmens. Ypač daug problemų kyla ūkininkams, kurie dažnai dėl kompetencijos stokos arba tiesiog ignoruodami DSS reikalavimus nerengia darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų, nevykdo darbuotojų mokymo, informavimo ir instruktavimo. Teisės aktuose numatyta, kad turi būti steigiami darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai, renkami darbuotojų atstovai, atliekama darbuotojų saugos ir sveikatos vidinė kontrolė, darbuotojai turi būti supažindinami su naujais, pagal ES direktyvas parengtais norminiais teisės aktais. Tačiau viso to nėra. Dauguma darbdavių neatlieka rizikos vertinimo prieš parenkant asmenines apsaugines priemones, perka nekokybiškas ir nesertifikuotas, netvarko asmeninių apsauginių priemonių apskaitos. Dažnas ūkininkas nepasirūpina, kad būtų laiku patikrina darbuotojų, dirbančių su augalų apsaugos priemonėmis, sveikata ir t. t. Ūkiuose, kuriuose nėra samdomų darbuotojų, žmogaus sauga ir sveikata palikta likimo valiai, kadangi tokiems ūkiams jokie DSS teisės aktų reikalavimai netaikomi.

Mažai tikėtina, kad per laikotarpį, praėjusį nuo atlikto tyrimo, DSS būklė žemės ūkyje galėjo labai pasikeisti. Todėl nelaimingi atsitikimai darbe ir profesiniai susirgimai tebelieka esminė DSS problema žemės ūkyje.

Didesnė įmonė – saugesnė

Žemės ūkio savitumą lemia didelė darbų bei juos atliekant naudojamų įrenginių ir medžiagų įvairovė, darbų sezoniškumas ir glausti jų atlikimo terminai, darbo vietų išsidėstymas visoje ūkio teritorijoje, tiesioginis klimatinių sąlygų veikimas darbo vietose, darbo ir gyvenamosios zonų nuolatinis sąlytis, dideli nuotoliai iki gelbėjimo tarnybų bei tikrinančiųjų institucijų ir kt. Be to, žemės ūkyje vyrauja mažos ir vidutinės įmonės, dalį darbų atlieka ūkininko šeimos nariai, su kuriais nesudaromos darbo sutartys. „Eurostat” duomenimis, įmonėse, kuriose dirba iki 50 darbuotojų, mirtinų nelaimingų atsitikimų skaičius yra du kartus didesnis negu didelėse įmonėse. Į tai būtina atsižvelgti, planuojant NA darbe ir profesinių ligų prevencijos priemones ir jas įgyvendinant.

VDI duomenys ir pavienių tyrimų rezultatai leidžia spręsti tik apie vyraujančias tendencijas žemės ūkyje, bet jokiu būdu negali būti statistiškai patikimų išvadų pagrindas. Norint teikti konkrečias rekomendacijas, turi veikti DSS būklės nuolatinės stebėsenos sistema, atlikti išsamūs tyrimai, analizuojama kitų šalių patirtis.

Dėl gyvenamojoje ir darbo aplinkoje egzistuojančių arba atsirandančių pavojingų ir kenksmingų (biologinių, cheminių, ekonominių, ergonominių, fizikinių, socialinių, psichologinių ir kt.) veiksnių poveikio žmogus gali būti traumuotas, gali būti sutrikdyta jo sveikata ar išsivystyti lėtinė liga. Visų priemonių (organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei medicinos), skirtų minėtiems veiksniams pašalinti bei galimam jų poveikiui apriboti, svarbiausias tikslas (nepaisant visų ekonominių ir socialinių motyvų) – žmogaus gyvybės ir sveikatos išsaugojimas.

Šių priemonių visuma bendruoju atveju vadinama ligų ir traumų profilaktika, o kalbant apie darbuotojų saugą ir sveikatą – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija.

Trūksta savivaldybių dalyvavimo

Vadovaudamasi ES sveikatos ir saugos politikos esminėmis nuostatomis, Lietuva savo politiką šioje srityje pradėjo formuoti dar rengdamasi stoti į ES. Politikos formavimo, planavimo ir įgyvendinimo procese buvo priimti Visuomenės sveikatos priežiūros, Žmonių saugos, Civilinės saugos ir kiti įstatymai, poįstatyminiai aktai, į kuriuos perkelti atitinkami sveikatą ir saugą reglamentuojančių ES direktyvų reikalavimai, patvirtintos valstybinės Traumatizmo profilaktikos 2000–2010 metų ir Darbo saugos ir sveikatos programos, su sveikata ir sauga susiję klausimai įtraukti į Vyriausybės programas. Nuolatinė politikos įgyvendinimo kontrolė ir valdymo peržiūra atliekama registruojant statistinius duomenis, pasitelkiant inspektavimo rezultatus, atliekant mokslinius tyrimus. Gautų duomenų analizės pagrindu vertinant pokyčius nagrinėjamoje srityje vykdomas politikos ir su jos įgyvendinimu susijusios veiklos koregavimas. Taip Žmonių saugos įstatymą pakeitė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, patvirtintas Profesinių pakenkimų prevencijos priemonių 2005–2006 metų planas, nuo 2007 m. liepos 1 d. ir 2008 m. sausio 1 d. įsigalioja esminiai Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimai.

Aptariant regioninį DSS valdymo lygį galima remtis 2002–2005 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktų tyrimų rezultatais. Nustatyta, kad vienas esminių trūkumų, sprendžiant DSS prob­lemas žemės ūkyje, buvo savivaldybių dalyvavimo šiame procese neapibrėžtumas ir ribotumas, t. y. trūko svarbiausios sveikatos ir saugos vadybos grandies, susiejant nacionalinį ir įmonių lygius. Tai turėjo įtakos DSS būklei ne tik žemės ūkyje, bet ir kitose ERV. Profesinių pakenkimų prevencijos priemonių 2005–2006 metų plane buvo numatytas privalomas konsultanto DSS srityje pareigybės įsteigimas savivaldybėse, o Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme apibrėžtos konkrečios savivaldybių funkcijos, vykdant visuomenės sveikatos stebėseną ir stiprinimą bendruomenėje. Turės praeiti laiko, kol ši grandis pradės normaliai veikti.  

Įgyvendinant valstybės DSS politikos nuostatas įmonėse, įstatymai numato darbdavio pareigą užtikrinti savo darbuotojų saugą ir saugoti jų sveikatą. Vykdydamas šią pareigą, pats darbdavys ar jam atstovaujantis asmuo organizuoja nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai skirtų priemonių įgyvendinimą, o DSS priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

DSS vadybos sistema

Siekiant padėti darbdaviams kurti DSS vadybos sistemą įmonėje, yra parengtos metodinės rekomendacijos. DSS vadybos sistemą siūloma įjungti į bendrąją įmonės vadybos sistemą, susidedančią iš įvairių posistemių ar atskirų sistemų, skirtų įvairiems veiklos rodikliams valdyti (kokybės vadyba, aplinkos apsaugos vadyba ir kt.). DSS vadybos sistemą turėtų sudaryti visi tipiniame saugos ir sveikatos vadybos modelyje nurodyti elementai, tačiau ­kiekvieno jų sandara priklauso nuo įmonės dydžio, veiklos pobūdžio, galimų pavojų darbe ir darbo aplinkos sąlygų. Atsižvelgdamas į DSS teisės aktų reikalavimus ir konkrečius įmonės DSS poreikius, darbdavys nustato savo DSS politiką. Įvertinus DSS vadybos sistemos veikimą, sprendžiama apie jos veiksmingumą, numatomi nauji uždaviniai, siekiant dar labiau pagerinti DSS būklę įmonėje. Ypač svarbu, kad darbdavys sudarytų sąlygas darbuotojams bei jų atstovams aktyviai dalyvauti DSS organizavimo, planavimo ir įgyvendinimo, vertinimo, DSS vadybos sistemos gerinimo bei tobulinimo procesuose.

Tokią DSS vadybos sistemą įmonėje savo jėgomis pajėgios įdiegti tik žemės ūkio bendrovės ir stambūs ūkininkai. Atskirai kiekvienoje mažoje arba labai mažoje įmonėje to atlikti neįmanoma, kadangi ūkio veiklą organizuojantis ūkininkas vienas negali aprėpti visų su tuo susijusių klausimų, jam trūksta specialiųjų žinių, ūkiuose paprastai nėra darbuotojų atstovų, nesudarytos kolektyvinės sutartys, yra didelė sezoninių darbuotojų kaita ir t. t. Tokiu atveju ūkininkams geriausia išeitis yra kreiptis pagalbos į savivaldybių konsultantus DSS srityje, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą ar DSS paslaugas teikiančias įmones bei kooperuotis tarpusavyje sprendžiant DSS problemas. Ūkininkas turi įsisamoninti, kad sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas yra jo ir tik jo pareiga.

Realiai vertindama padėtį mažose ir vidutinio dydžio įmonėse, Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra siūlo joms dešimties įmonės žingsnių, gerinant nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevenciją, metodą, kurį taikydamos žemės ūkio įmonės gali sėkmingai spręsti DSS problemas. Metodo esmė – keletas paprastų žingsnių, kurie padės darbdaviui atlikti rizikos vertinimą ir imtis praktinių prevencinių priemonių, vesti nelaimingų atsitikimų apskaitą, informuoti, mokyti ir konsultuoti darbuotojus, bendradarbiauti bei koordinuoti saugos priemones su rangovais.

Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros iniciatyva parengta „Rizikos vertinimo parankinė priemonė“, kuri būtų ypač naudinga, atliekant profesinės rizikos vertinimą mažose ir vidutinio dydžio įmonėse, įskaitant ir žemės ūkio įmones (šią priemonę anglų kalba galima rasti interneto adresu http://hwi.osha.europa.eu, o lietuvių  kalba – VDI interneto svetainėje adresu http://www.vdi.lt).

***

Dešimt įmonės žingsnių, gerinant nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevenciją

1. Ieškokite informacijos apie pavojus, kurie yra galimi jūsų įmonėje. Daug esminės informacijos internete teikia šalies DSS institucijos ir Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra. Svarbu nepamiršti biologinių medžiagų, darbų aukštyje, galimo vaikų buvimo ūkio teritorijoje, skysčių saugyklų, transporto darbų.
2. Pasidalykite šia informacija su darbuotojais. Žinios ir įgūdžiai yra sėkmingo darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimo pagrindas. Įsitikinkite, ar darbuotojų mokymas yra reguliarus, modernus ir atitinkantis jų darbą.
3. Identifikuokite jūsų įmonės darbo vietose esančių pavojų šaltinius. Nustatykite, kaip darbuotojai ir kiti asmenys (rangovai ir paprasti žmonės) gali atsidurti pavojingoje ar kenksmingoje darbo vietos aplinkoje (numatant, kad jie gali atnešti pavojingų medžiagų į darbo vietas ir jas užteršti) ir ar rimtai žmonės gali nukentėti.
4. Nuspręskite, kokia tikimybė, kad kažkas bus paveiktas pavojingo ar kenksmingo veiksnio, įvertindami atliekamo darbo dažnį, veikiamų darbuotojų skaičių ir veiksnio parametrus bei kilmę.
5. Ištirkite, kaip galima pašalinti ar sumažinti riziką: ar galima pagerinti priemones, darbo metodus, įrangą ar mokymą? Pagal rizikos dydį, veikiamų asmenų skaičių ir kt. nustatykite veiklos prioritetus. Prevencija turi būti vykdoma laikantis šios hierarchijos:
   

• išvenkite rizikos;
• pašalinkite rizikos šaltinį;
• pritaikykite darbą darbuotojui;
• pakeiskite pavojingą mažiau pavojingu;
• teikite pirmenybę kolektyvinėms apsauginėms priemonėms prieš asmenines priemones.

6. Pradėkite mėgindami apsaugoti darbuotojus nuo pavojingo ar kenksmingo veikimo: atsisakykite užduočių ar veiklos, kur yra minimi pavojai, išskirkite pavojingas atliekas iš darbo proceso, pavojingas medžiagas pakeiskite kitomis, kurios mažiau pavojingos.

7. Jei jūs negalite pašalinti veikimo, turite jį valdyti. Tinkamos priemonės yra šios:

• darbuotojų, kurie sueina į kontaktą su pavojingu ar kenksmingu veiksniu, skaičiaus    mažinimas;
• darbo laiko, veikiant pavojingam ar kenksmingam veiksniui, ribojimas;
• geros darbo higienos užtikrinimas;
• darbuotojų sveikatos tikrinimas ir skiepijimas;
• tinkamas asmeninių apsauginių priemonių ir darbo drabužių naudojimas, jų valymo ir
• saugaus sunaikinimo užtikrinimas;
• kenkėjų naikinimas;
• saugos ženklų naudojimas;
• darbuotojų mokymas ir instruktavimas ir kt.

8. Parenkite veiksmų kritinės situacijos atveju planą. Jame turi būti nurodyta, kas ir ką turi daryti, su kuo reikia susisiekti ir kt. Planas turi būti reguliariai ir aiškiai perduodamas visiems darbuotojams. Jei tai svarbu, lankytojai taip pat turi būti informuojami, kokių veiksmų turės imtis.

9. Apie visus su darbu susijusius nelaimingus atsitikimus ir susirgimus praneškite atitinkamai šalies institucijai.

10. Nuolat peržiūrėkite savo rizikos įvertinimą ir patikrinkite, ar jūsų prevencinės priemonės (įskaitant darbuotojų mokymą) vis dar efektyvios.

Svarbu:

•  užrašyti visus identifikuotus pavojus ir taikytas prevencines priemones;
•  konsultuotis su darbuotojais ir užtikrinti informacijos jiems teikimą bei jų mokymą;
•  jei nesate tikri, susisiekite su konsultantu ar atitinkama įstaiga.