Kas trukdo profesionaliam daržininkui užauginti gausų ir kokybišką derlių? Patarimų ir konsultacijų ir spaudoje, ir seminaruose, ir lauko dienose negaili nei mokslininkai, nei įvairių agrofirmų darbuotojai. Yra galimybių konsultuotis ir su užsienio mokslininkais bei specialistais, panaršyti internete. Patarimų daug, tik kaip pasirinkti tinkamiausią? Gal čia kaip toje patarlėje – devynios auklės, o vaikas be galvos. Kodėl nepavyksta išvengti klaidų netgi tiems, kurie daržininkyste užsiima jau ne pirmus metus?

Daržovių ligų sukėlėjai ir kenkėjai – tai gyvi organizmai, todėl reikia atsižvelgti į jų vystymosi ciklą ir į augalo augimo tarpsnį. Ypač kenkėjai ne visose vystymosi stadijose yra vienodai jautrūs insekticidams.

Šiemet nuo pat sezono pradžios kopūstuose išplito spragės ir kopūstinės kandys. Pasėliai buvo purškiami nuo žaladarių ne vieną ir ne du kartus, tačiau preparatų efektyvumu skundėsi ne vienas ūkininkas. Ar tikrai kalta chemija? Gal neįvertintos aplinkos sąlygos, gal buvo per aukšta oro temperatūra, kad gerai veiktų piretroidų grupės insekticidai, gal neužtikrinta paties purškimo kokybė?

Per mažai vandens purškiant

Vis dar mažai kreipiama dėmesio į purškimo kokybę. Ne vieni metai kalbama apie tokį svarbų faktorių kaip reikiamo vandens kiekio panaudojimą daržovių pasėliuose išpurškiant augalų apsaugos priemones. Dažniausiai daržininkai naudoja 200–300 l/ha vandens, tačiau to nepakanka. Jei purškiama profilaktiškai (dar nesant infekcinio proceso simptomų), tokio vandens kiekio iš bėdos dar pakaktų. Bet tuomet, kai jau matyti ligos ar kenkėjų pažeidimai, tokio vandens kiekio tikrai neužtenka.

Purškiant daržovių pasėlius fungicidais, vandens turėtų būti ne mažiau kaip 500–700 l/ha, kartais net iki 800 l/ha, priklausomai nuo augalų rūšies. Purškiant pasėlius insekticidais, vandens gali būti šiek tiek mažiau, bet ne mažiau kaip 400 l/ha. Neseniai vykusio daržininkų seminaro metu apie rekomenduojamą vandens kiekį buvo klausiama Lenkijos mokslininkų. Jų nuomonė buvo tokia pat.

Gal tai ir yra viena iš esminių klaidų, dėl kurios taip sunku sunaikinti kenkėjus kopūstuose, nors naudojami tikrai geri nauji insekticidai. Galbūt daržininkai nepagrįstai kaltina preparatus dėl jų nepakankamo efektyvumo. Teko matyti, kad fungicidu su labai mažu vandens kiekiu nupurkštas daržovių pasėlis praktiškai mažai kuo skyrėsi nuo visai nepurkšto.

Paradoksas, bet pesticidų registracinių bandymų rezultatai rodo, kad preparatai yra efektyvūs nuo ligų sukėlėjų ir kenkėjų, o praktikoje susiduriama su atvirkščiu rezultatu. Atliekant registracinius pesticidų bandymus, paprastai purškimui insekticidais sunaudojama apie 500 l/ha vandens, purškiant fungicidais – iki 700 l/ha. Tokio vandens kiekio pakanka pesticidų tirpalą kokybiškai paskleisti ant purškiamų augalų.

Neapgalvotai maišomi pesticidai

Kitas svarbus momentas – pesticidų maišymas tarpusavyje (fungicidai su ­insekticidais) ir, kaip rodo praktika, dažnai prie mišinių dar pridedamos ir trąšos. Be abejo, patogu vienu važiavimu ir patręšti augalus, ir apsaugoti juos nuo žaladarių. Paruošus tokį „kokteilį“, nėra garantijos apie preparatų stabilumą ir jų efektyvumą. Todėl reikia itin atidžiai ir atsakingai ruošti mišinius.

Maišyti vertėtų tik tuo atveju, jei mišinys yra ištirtas ir išbandytas praktiškai ir jei tai rekomenduoja pesticidų gamintojai. Abejonių nekelia tokie preparatai, kur sumaišomos dvi ar trys fungicidinių ar insekticidinių savybių turinčios veikliosios medžiagos. Daugiau informacijos šiuo klausimu turėtų pateikti pesticidų gamintojai.

Trūksta registruotų apsaugos priemonių

Dar viena problema – daržovių pasėliams nėra pakankamai registruotų augalų apsaugos priemonių. Kai kurioms kultūroms registruoti tik vienas ar du preparatai, todėl kalbėti apie technologinį apsaugos sistemos paruošimą tiesiog neįmanoma. Suprantamas mūsų daržininkų pavydas, vartant, pavyzdžiui, Lenkijoje daržovių pasėliuose leidžiamų naudoti pesticidų katalogą. Nors, pasak Valstybinės augalų apsaugos tarnybos viršininko Edmundo Morkevičiaus, žavėtis ir aklai sekti Lenkijos patirtimi neverta, nes artimiausiu laiku bus išbraukta nemažai pesticidų, kaip neatitinkančių Europos Sąjungos reglamentų.

Tinkamas dirvų rūgštumas – svarbus veiksnys

Ne visuomet atsižvelgiama ir į tokius seniai mokslo įrodytus faktus kaip dirvų parinkimas vienoms ar kitoms daržovėms auginti. Šiemet daugelis ūkininkų skundžiasi dėl prastos raudonųjų burokėlių gumbų kokybės – juos pažeidė paprastosios rauplės. Pastebėta, kad ypač daug pažeidimų ankstyvosios sėjos burokėliuose. Būtina žinoti aplinkos faktorius, kurie skatina rauplių sukėlėjų išplitimą. Svarbiausieji yra dirvos pH ir dirvos drėgmės balansas. Optimalios sąlygos ligos sukėlėjui vystytis susidaro sausą ir karštą vasarą, kai oro temperatūra 25–30o C, santykinė drėgmė 50–70 proc., dirvos pH 7,0–8,0.

Nors šią vasarą lietingų dienų netrūko, bet gana sausi ir karšti orai buvo gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, kai burokėlių gumbeliai tik formavosi (dar nebuvo pasiekę 2–3 cm skersmens). Tuomet tikrai buvo karšta (temperatūra iki 30o C), nelijo, dirvos drėgmė siekė 50–70 procentų. Atsižvelgus dar į tai, kad dirvos reakcija neutrali ir šarminė (kai kur pH siekia net 7,8), būtų naivu tikėtis, kad, pasėję burokėlius į tokias dirvas, išvengsime nuostolių. Klaidinga manyti, kad papildomas tręšimas mikroelementais, purškimas fungicidais sušvelnins rauplių padarinius.

Paprastosios rauplės – dažna liga

Paprastąsias rauples sukelia patogenas Streptomyces scabies, kuris priklauso streptomicetams arba laibagrybiams, kurie pagal savo sandarą ir vidinę struktūrą užima tarpinę vietą tarp grybų ir bakterijų. Todėl vieni rauplių sukėlėją vadina grybu, kiti – bakterija. Laibagrybių vegetatyvinį kūną sudaro labai plonas šakotas micelis, kuris primena kai kurių grybų micelį (grybieną). Bet skirtingai nuo grybų, micelis neturi pertvarėlių ir ryškiai matomo branduolio, tuo S. scabies panašus į bakterijas. Dauginasi laibagrybiai micelio dalimis arba sporomis, kurios formuojasi ant specialių organų – sporoforų. Sporoforos būna tiesios, spiralinės; sporos – lazdelės, rutulio formos.

Paprastosios rauplės yra viena iš pagrindinių bulvių ir šakniavaisinių daržovių ligų, paplitusi daugelyje šalies regionų, kur auginami šie kultūriniai augalai. Nors rauplės nesunaikina viso derliaus, bet suprastina prekinę derliaus kokybę. Ekonominis nuostolis yra didesnis, kai gumbai ir šakniavaisiai būna skirti vartoti švieži, kadangi šiuo atveju yra svarbi jų prekinė išvaizda. Nors negilios rauplių žaizdelės nėra tokios kenksmingos perdirbti skirtoms bulvėms ir raudoniesiems burokėliams, tačiau gilios žaizdos padidina perdirbamos produkcijos skutimo ir lupimo nuostolius.

Atskiros bulvių veislės pasižymi atsparumu rauplėms, o apie burokėlius to negalima pasakyti. Pastebėta tik tai, kad rauplėmis beveik neserga pailgos (cilind­rinės ) formos burokėliai, bet jie Lietuvoje nėra populiarūs.

Simptomai ir požymiai

Paprastųjų rauplių pažeidimai yra nevienodi ir skirtumai priklauso nuo šeimininko (šiuo atveju kultūrinio augalo) atsparumo, patogeno agresyvumo, užsikrėtimo laiko ir aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, ant bulvių gumbų pažeidimai gali būti kaip rausvai rudos dėmės ant išorinės luobelės, iškilios, sukamštėjusiu paviršiumi žaizdelės ir įdubusios dėmelės ant gumbo.

Pavienės rauplių žaizdelės yra apvalios formos, bet susiliejusios jos gali apimti didelį plotą, ir pažeidimai įgauna įvairias formas. Paprastųjų rauplių išplitimas yra kontroliuojamas arba gerokai sumažinamas, kai dirvos pH lygis yra 5,2 ir žemiau. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra užkrėsta sodinamoji medžiaga ir dirva.

Ligos vystymosi ciklas

Rauplių sukėlėjas mėgsta lengvas, šarmines, daug organinių medžiagų turinčias dirvas. Patogenas S. scabies daugelyje dirvų gyvena kaip nuolatinis gyventojas, kurio populiacija padidėja auginant bulves ir kitus augalus-šeimininkus. Auginant rauplėms imlias veisles, dirvoje patogeno populiacija padidėja greičiau negu auginant rauplėms atsparias bulves. Įvedus į sėjomainą javus ir augalus, kurie nėra šio patogeno šeimininkai, ilgainiui sumažėja S. scabies populiacija, tačiau visiškai neišnyksta. Šis patogenas yra geras saprotrofas (organizmai, mintantys negyvų organizmų organinėmis medžiagomis arba gyvų organizmų išskyromis) ir gali daugintis dirvos organinėje medžiagoje. Todėl rauplės gali pasireikšti net laukuose, kur bulvės ar burokėliai neauginti kelerius metus.

S. scabies užkrečia jaunus gumbus per lecitėles ir atsitiktines žaizdas. Užsikrėtimo pradžioje ant gumbų paviršiaus atsiranda rausvai rudos dėmės. Augant gumbui, dėmės didėja, kamštėja ir nekrotizuojasi. Patogenas pažeidimo vietoje išskiria sporas, kurios patenka į dirvą. Dirva taip pat užkrečiama, kai išbrokuoti gumbai paliekami dirvoje. Patogenas lieka gyvas sandėliuose laikomuose pažeistuose gumbuose, bet liga laikymo metu neplinta ir jos intensyvumas nekinta. Užkratas ant sėklinių gumbų gali sukelti ligą kitais metais.

***
Kaip išvengti rauplių?

• Sėjomainoje vengti tokių augalų-šeimininkų, kaip bulvės, ridikėliai, burokėliai, morkos; geri priešsėliai yra javai, kukurūzai, lubinai (bet vengti raudonųjų dobilų).
• Naudoti sveiką neužkrėstą rauplėmis sėklinę medžiagą arba ją beicuoti, kad dirva neužsikrėstų patogenais; nors sėklos beicavimas neišnaikina patogeno, bet prislopina ligą.
• Palaikyti dirvos pH tarp 5,0 ir 5,2, naudojant rūgštinančias trąšas, pavyzdžiui, amonio salietrą.
• Vengti dirvą šarminančių priemonių: kalkių, mėšlo.
• Laistant bulves ir daržoves gumbų formavimosi ir augimo metu, ligos išplitimo rizika labai sumažėja.
• Parinkti atsparias rauplėms bulvių veisles.