Greitis, kokybė ir pareigingumas – tai pagrindiniai principai, kurių darbe laikosi daržininkas Tomas Baravykas. „Jei sugedo mašina, skolinkis iš kaimyno, jei neatėjo darbuotojas, pats stok ir ruošk daržoves – verskis per galvą, bet produkciją pristatyk sutartu laiku ir reikiamą kiekį, kad nenuviltum užsakovų“, – tvirtina Tomas.

Anykščių rajone, Traupio seniūnijoje ūkininkaujantis trisdešimtmetis Tomas Baravykas šiemet deklaravo 143 ha žemės. Pagrindinis jo verslas – daržovių auginimas. Kad būtų išlaikyta tinkama sėjomaina, auginamos ir grūdinės kultūros bei rapsai.

Žemės Traupio apylinkėse, kaip ir visame Anykščių rajone, skurdokos, daugiausia priesmėliai, tad tenka labai kruopščiai apgalvoti daržovių auginimo technologijas, kad užaugtų geras derlius. Daržovių asortimentas nemenkas – kopūstai, morkos, bulvės, burokėliai, salotos, šiek tiek Savojos ir mėlynųjų kopūstų, pekininių bastučių. Didžiausius plotus užima įvairaus ankstyvumo kopūstai.

Prekyba kopūstais – ištisus metus

Prekyba kopūstais Tomo ūkyje nesustoja kiaurus metus. Dar vežamos iš sandėlių paskutiniosios žieminių kopūstų galvos ir tuo pačiu metu jau pradedami kirsti ankstyvieji kopūstai. Kopūstų paprastai vidutiniškai išauginama po 50 tonų iš hektaro. Būna gerų metų, kai net po 70 t/ha derlių kerta.

Ankstyvajam derliui kopūstų daigai – apie 50 000 – išauginami šiltnamyje. Tiek užtenka 1,5 ha užsodinti. Vėlyvesniųjų veislių daigai auginami atvirame plote, pridengti tik plėvele.

Nuo pernai savo ūkyje kopūstus pradėjo raugti. Pasak ūkininko, tai buvo gerai apgalvotas žingsnis: rauginti tinka ir prastesnės prekinės išvaizdos kopūstus. Rauginimo receptūrą Tomas sukūrė pats ir laiko ją paslaptyje. Sako, kad skaniausi kopūstai būna tris paras parauginti. Ilgiau ir nelaiko – pakuoja į maišelius, klijuoja etiketes ir veža į Panevėžio, Utenos  bei Vilniaus prekybines bazes. Visas išaugintas daržoves Tomas realizuoja per šias bazes. Dalį produkcijos veža į UAB „Salpronė“. Ūkyje nuolat dirba aštuoni darbuotojai.

„Žinau, kaip sudėtinga patekti į didžiuosius prekybos centrus, tad kol kas neturiu tokių ambicijų, o ir jiems reikalingų kiekių dar neužauginame. Vienais metais pasiūlėme žiedinių kopūstų: būtume tiekę po dvi tonas kasdien savaitę laiko – neįdomu jiems, per mažai“, – prisimena Tomas. Produkcijos kiekius galima būtų didinti, bet labai trūksta žmonių, tad nesinori prisiimti įsipareigojimų, kurių paskui bus neįmanoma įvykdyti.

„Ūkis – tas pats, kaip ir bet koks kitas verslas. Dirbi viršvalandžius, neturi savaitgalių, bet žinai, kad niekas kitas už tave nepadarys“, – Tomo negąsdina atsakomybė.

Tėčio patarimai – neįkainojami

Darbuojantis ūkyje, Tomui labai praverčia tėvo Alfonso Baravyko patirtis. Alfonsas trejus metus dirbo vyriausiuoju agronomu Traupio kolūkyje, paskui 11 metų tame pačiame ūkyje ėjo miškininko pareigas. „Čia visi apylinkių parkai, visi pušynai jo pasodinti“, – didžiuodamasi savo vyru sako Onutė Baravykienė.

„O kur kopūstai auga, tai, žinokite, mano sodinti“, – juokiasi Tomas. Baravykų šeima kopūstus pradėjo auginti 1981 m., kai vaikai – dukros Diana ir Daiva ir jaunėlis Tomas – dar buvo visai maži. Pirmojo derliaus, nuvežus į paruošų bazę, iš pradžių nenorėjo priimti, mat tuomet ankstyvuosius kopūstus, tokius pavytusius ir nugeltusius, veždavo iš Azerbaidžano. Bet Alfonsas sugebėjo įkalbėti priimti jo išaugintas gūžes. Nespėjo nė namo sugrįžti, o jau skambina – vežk vėl, tie jau parduoti.

„Pasipylė pasiūlymai vežti į Kavarską, į Svėdasus. Bet kur aš tiek turėsiu, juk viso labo tik 15 arų tų kopūstų tebuvo, – pirmųjų metų sėkmę ir dabar atsimena Alfonsas. – Bet po trejų metų jau žiūriu, kad ir vėl reikia kopūstus siūlyti, mat staiga atsirado daug jų augintojų. Paskutinis mano žygis su kopūstais buvo į Pietų Ukrainą 1990-aisiais. Tada dariau kelerių metų pertrauką – iki ūkininkavimo“.

Nuosavos žemės Tomas turi 27 ha, kita – nuomojama. Toliausias laukas, jau Kavarsko seniūnijoje, 6 km nutolęs nuo sodybos. Didžiausias laukas 50 ha, o kiti mažesni, po 6 ar 7 ha. Pasak ūkininko, nuomotojai dabar vengia sudaryti ilgalaikes sutartis, nes tikisi smarkaus kainų kilimo, o parduoti žemės irgi neskuba.

Klaidos – valdininkų, bėdos – ūkininkų

Prieš dvejus metus Alfonsas nusprendė trauktis iš žemės ūkio gamybos ir visą ūkį perleisti sūnui. Juolab, kad Tomas jau darbavosi ūkyje, tinkamą išsilavinimą turėjo ir ūkininko dalia jo negąsdino. Taip atsitiko, kad ūkį užregistravo 2005 m. balandžio 26 d. (Ūkininkų ūkių regist­re), o valdą (Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre) – tik gegužės 19 d. Mat paaiškėjo, kad prieš kelerius metus, registruojant ūkį, tėvas ir sūnus buvo įvardinti kaip valdos bendraturčiai. „Balandžio 26 d. gavome patvirtinimą, kad ūkis užregistruotas, Tomui buvo išduotas ūkininko pažymėjimas, o valdos neregistruoja. Klausiame – kodėl? Pasirodo, mes su Tomu – bendraturčiai. Abu nustebome. Gal, kai seniūnijoje registravo valdas, taip užrašė? Ką ten sužiūrėsi... Tada kreipėmės į NMA, mus nukreipė į Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą. Paaiškėjo, kad mudu su žmona esame bendraturčiai. Viską išsiaiškinome ir gegužės 10 d. gavome patvirtinimą, kad valda bus registruota. Užregistravo tik gegužės 19 d., o reikėjo iki 15 d., tuomet dar būtume suspėję paduoti prašymą paramai jaunojo ūkininko įsikūrimui gauti“, – visą istoriją pasakoja Alfonsas.

Į pirmąjį etapą pavėlavęs, Tomas dabar ir vėl negali pretenduoti į paramą, nes ūkis registruotas jau per seniai. Kiek raštų paskui prisiuntinėta, kiek atsakymų gauta – popierių krūvos susikaupė, o naudos kol kas jokios. Tomui pikčiausia, kad dėl kelių pavėluotų dienų (ir ne dėl Baravykų kaltės!) jis neteko teisės gauti paramos, kurios taip reikia ūkiui plėsti. Alfonsas tvirtina rankų nenuleisiąs ir viską bandysiąs išsiaiškinti teisminiu keliu, nes susirašinėjimai su visomis tarnybomis ir žinybomis, atrodo, neturi pabaigos.

Būtinai reikia naujos technikos

Tomas įsitikinęs, kad labiausiai dabar ūkiui reikia naujos technikos – tam ir būtų skirti paramos pinigai. Štai ir dabar – pats darbymetis, o traktorius sulūžo. ­Teko ­nuomotis, už mėnesį mokant 9 000 litų. Ūkininkas apskaičiavo, kad technikai atnaujinti reikėtų pusantro milijono. „Didžiausias stabdys ūkio plėtrai – technikos trūkumas. Pirmiausia, visai kitokia būtų žemės dirbimo, sėjos, pasėlių priežiūros kokybė. Ant­ra, turint gerą techniką, mažiau reikėtų darbo rankų“, – vardija Tomas.

Mokydamasis Anykščių žemės ūkio mokykloje, Tomas sėkmingai dalyvaudavo jaunųjų artojų varžybose, išmoko dirbti su įvairia technika. Tik pačiam kuo toliau, tuo rečiau tenka už traktoriaus vairo sėsti. Daugiausia laiko užima darbas prie kompiuterio, su dokumentais, kainų derinimas. Internete randa daugybę naudingos informacijos: pavyzdžiui, pavyko rasti skelbimą apie užsienyje parduodamą bulvių kombainą, nuvažiavęs parsigabeno net tris už 2,5 tūkst. Lt: vienas darbui, du – detalėms. Arba prireikė cemento sandėlių statybai – susirado internetu ir užsakė visą vilkiką iš Vokietijos, ir pigiau mokėjo, negu būtų čia paklojęs.

Kooperuojantis svarbiausia pasitikėjimas ir sąžiningumas

Būdavo metų, kai tik 1–2 rūšių daržoves ūkyje augino, bet tekdavo nemažų nuostolių patirti, jei prastas derlius būdavo ar pasitaikydavo kurių nors daržovių perprodukcija. Prieš dvejus metus pavasariop išmetė 150 tonų kopūstų, mat supirkėjai pasiūlė po 7 centus už kilogramą, nebeapsimokėjo jų net ruošti prekybai. Kuo daugiau daržovių rūšių – tuo mažesnė rizika išauginti nuostolingai. Pasak Tomo, pastaruosius dvejus metus situacija taisosi. Gal dėl to, kad sumažėjo smulkiųjų augintojų, kurie užversdavo rinką ir iš karto susidarydavo produkcijos perteklius.

Itin dideliais derliais Tomas nesigiria, čia juk Anykščių kraštas. Dirvožemis labai nevienodas: čia molis, čia durpės, o daugiausia – priesmėlis. Didžiausias žemės našumo balas siekia 40, o yra laukų – tik po 20. Pasitaiko visai pustomo smėlio plotų, būna, kad pavasarį, kai pakyla vėjai, supusto kopas vietoj pasėlių. Šiemet iš smėlingų plotų miežių kūlė po 2,5 t/ha, o derlingesniuose laukuose dvigubai daugiau byrėjo. Morkų (prekinių šakniavaisių) derlius paprastai siekia 25 t/ha.

Daug metų Alfonsas buvo Lietuvos daržovių augintojų asociacijos narys, dabar LDAA veikloje dalyvauja Tomas. „Su asociacijos nariais deriname produkcijos kainas, kad nedempinguotume vieni kitų“, – kaip vieną naudingiausių narystės aspektų įvardija Tomas. O į klausimą, ką galvoja apie gamintojų organizacijos kūrimą, jaunas ūkininkas atsako štai ką: „Jei būtų taip, kaip pastaruosius dvejus metus – nesusidarytų perprodukcija, tai jokių čia gamintojų organizacijų nereikėtų. Normalų pragyvenimą daržininkai jau užsitikrino. Aišku, gal gamintojų organizacijos tą gyvenimą padarytų dar geresnį, bet tam pirmiausia reikia visiško tarpusavio pasitikėjimo.“

Alfonsas skuba pridurti, kad jie jau turi liūdnos patirties, kuomet buvo kooperatyvo „Daržovių centras“ nariai. „Kai pinigus už produkciją teko per teismą atsiimti, daugiau nebesinori. Kooperatyve turi būti labai sąžiningi žmonės“, – sako Alfonsas.

Pasak Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorės Zofijos Cironkienės, šiemet prekiniuose ūkiuose auginamų daržovių plotai mažai keitėsi. Jau kelerius metus pastebima tendencija, kad mažėja smulkių daržovių ūkių, o prekinių ūkių skaičius jau stabilizavosi. Statistikos duomenimis, šalyje vidutinis daržininkystės ūkis yra 4 ha ploto, o vidutinis LDAA nario ūkis daugiau kaip 6 kartus didesnis – 25,7 ha. Dar didesni skirtumai yra bulvininkystės sektoriuje: šalies mastu vienas subjektas vidutiniškai augina 0,3 ha bulvių, o LDAA narių vidutinis bulvių plotas – 31,7 ha. Palyginti su pernai, šiemet mažiau auginama pekininių bastučių, svogūnų, morkų, o padidėjo žalumyninių daržovių petražolių, krapų), lapkotinių salierų, burokėlių, kopūstų, lauko agurkų plotai (pastarųjų daržovių daug eksportuojama į Skandinavijos šalis).

***

Anykščių r. žemės ūkio naudmenose pagal mechaninę sudėtį priesmėliai sudaro 57,8 proc., priemolių yra 21 proc., o smėlių – 14,3 procento. Vidutinis žemės ūkio naudmenų našumas – 32–35 balai.

Rajone žemės ūkio naudmenos sudaro 99 169 ha, iš jų : ariama žemė 81 571 ha, sodai – 1 501 ha, pievos ir natūralios ganyklos – 16 096 ha. Rajone registruoti 2 027 ūkininkai, kurie valdo 32 103 ha žemės. Vidutinis registruoto ūkininko ūkio dydis 16 ha.