23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/08
Žemdirbiai ir jų bankai
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis”
  • Mano ūkis

Galimybė skolintis pinigus iš dalies nulemia verslo sėkmę: kuo palankesnes skolinimosi sąlygas turi žemdirbiai, tuo stipresnis žemės ūkis, sklandesnė kaimo plėtra. Lietuvos žemdirbiai vis daugiau skolinasi iš bankų, tačiau tokio, kurį pavadintu savu, neturi.

Vakarų Europos bankininkystės sektoriuje nuo seno vyravo smulkios kredito įstaigos. Pastaraisiais dešimtmečiais sektorius patiria reikšmingų permainų. ES bankai stambėja, centralizuoja valdymą, sprendimų priėmimo vietas iš regionų kelia į centrus, todėl verslininkams, ypač smulkiesiems, mažėja dėmesio. Bendroji rinka, užtikrinanti laisvą kapitalo judėjimą, Ekonominė ir pinigų sąjunga bei euro įvedimas spartina šiuos procesus.

Daugelio Europos šalių kaimo vietovėse veikia kooperatinės kredito įstaigos. Labai gilios kooperatinės bankininkystės tradicijos yra Olandijoje. Tenykštis “Rabobank”, jau daugiau kaip šimtą metų teikiantis paslaugas šalies ūkininkams, šiandien žengia komercinės veiklos keliu. Prancūzijoje žemdirbiams paslaugas teikia du kooperatiniai bankai – „Credit Mituel” ir „Credit Agricole”.

Prie Austrijos ir Vokietijos žemdirbių ekonominės pažangos ir už aukšto šiandieninio jų pragyvenimo lygio daug prisidėjo kooperatiniai bankai, kurie šiuo metu susivienijo į „Raiffeisen-Bank”. Žemdirbiai yra vieni iš šio banko pajininkų, kiekvienas jų turi teisę domėtis banko situacija, įplaukomis.

Ispanijos ūkininkai, panašiai kaip aust­rai ir vokiečiai, gali pasinaudoti lengvatiniais bankų kreditais. Šia galimybe jie dažniausiai naudojasi pristigę apyvartinių lėšų. Dalį ūkininkams teikiamų bankų kreditų palūkanų kompensuoja valstybės remiami fondai, tad faktiškai žemdirbiams suteiktų kreditų palūkanos siekia 2–3 proc.

Pokyčiai naujosiose šalyse

Slovakijoje nėra kooperatinių kredito įstaigų, nors šalies žemės ūkyje kooperacija dominuoja – apima apie 90 proc. visų ūkių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tuometinėje Čekoslovakijoje prasidėjusi privatizacija neaplenkė ir bankininkystės sektoriaus. Susikūrus atskiroms Čekijos ir Slovakijos valstybėms, prasidėjo dinamiškas bankų rinkos vystymasis: kūrėsi nauji, atstovybes steigė užsienio kapitalo bankai.

Ūkinės permainos paskatino slovakus plėsti verslą, galvoti apie galimybę konkuruoti ne vien nacionalinėje rinkoje. Investicijoms reikėjo pinigų. Daug ūkininkų ir su žemdirbyste susijusių ūkio subjektų naudojasi „Tatra Bank”, kuris veikė ir ankstesnėje santvarkoje, paslaugomis.

Lenkijoje žemdirbiai jau daugiau kaip pusantro amžiaus naudojasi kooperatinių kredito įstaigų paslaugomis. Mažų miestelių skyriuose savo piniginius reikalus tvarko ne viena tos pačios šeimos karta.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Lenkijos kaime veikė 1 600 kooperatinių bankų. Vėliau jie ėmė jungtis. Šiandien šalyje yra apie 600 kooperatinių bankų (kiekvienas disponuoja ne mažiau kaip 1 mln. eurų). Anot lenkų, bankų konsolidacijos procesas eina pabaigos link.

Kooperatinės bankininkystės Lenkijoje išskirtinis bruožas – platus kasų tinklas ir aktyvus dalyvavimas kaimo ūkiniuose reikaluose. Apie 60 proc. kreditų šios įstaigos teikia lengvatinėmis sąlygomis, o tai reiškia, kad iš jų uždirba mažiau negu iš komercinių kreditų.

Lenkijos kooperatinės kredito įstaigos stengiasi neatsilikti nuo komercinių bankų, teikia vis naujus produktus: diegia elektroninę bankininkystę, atidaro valiutines sąskaitas, išduoda mokėjimo korteles, vilioja klientus teikdami informaciją apie tiesiogines išmokas, konsultuodami apie galimybę pasinaudoti ES fondų parama. Ši veikla skatina ūkininkus noriau naudotis kooperatinių, o ne komercinių bankų paslaugomis, ten keliauja ir žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos.

Lenkijos kooperatiniai bankai taip pat jungiasi. Susikūrusi Kooperatinių bankų grupė jungia 152 kooperatines kredito įstaigas ir 1 200 skyrių visoje šalyje. Šiose įstaigose žemdirbiai turi galimybę atsidaryti kredito linijas. Populiariausia paslauga, kuria naudojasi žemdirbiai, yra lengvatiniai ir apyvartiniai kreditai.

Latvijos žemdirbiai naudojasi komercinių bankų ir valstybinio Hipotekos ir žemės banko (Latvijas Hipotçku un zemes banka) paslaugomis. Tačiau pastarasis per­ima komercinių bankų praktiką – taiko didesnes palūkanas. Bankai neteikia leng­vatų žemdirbiams. Norintieji gauti kreditą, turi turėti įkeičiamo turto. Latvijos žemdirbiai siekia, kad valstybei priklausantis bankas sudarytų palankesnes skolinimosi sąlygas. Reikalavimą grindžia tuo, kad valstybei nėra reikalo pelnytis iš žemdirbių.

Lietuviški žemdirbių bankai

Lietuvoje veikia 9 komerciniai bankai, 4 užsienio bankų skyriai, Centrinė ir 66 kredito unijos, veikiančios kooperacijos pagrindais. Nors bankai neskelbia, kokia dalis jų klientų susijusi su žemės ūkiu, tačiau neabejotina, kad daugiausia žemdirbių lėšų sutelkta DnB NORD banke. Iš dalies tai lemia tradicija ir buvusio Lietuvos žemės ūkio banko (privatizuotas 2002 m.) klientų tinklo perėmimas.

Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ataskaitoje teigiama, kad 2006 metais DnB NORD bankas suteikė daugiausia kreditų su garantijomis žemdirbiams ir kaimo verslininkams – 99,8 mln. Lt, arba 42 proc. visų Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantuotų kreditų. AB SEB Vilniaus bankas suteikė 49,2 mln. Lt kreditų, AB „Hansabankas” – 30,7 mln. Lt. Pasak Fondo direktorės Danguolės Čukauskienės, aktyviau paskolas su garantijomis teikia ir mažesni – Medicinos, Šiaulių – bankai. Kredito unijoms suteikta garantijų už 0,8 mln. Lt kreditų.

Kredito unijų veikla apima beveik visą kraštą, jų kasmet daugėja. Per 2006 metus kredito unijų narių padaugėjo 24 proc., jos vienija 69 tūkst. fizinių ir juridinių asmenų. Pernai naujai įsikūrė Varėnos ir Kėdainių krašto kredito unijos. 2006 m. unijos atidarė 18 kasų kaimo vietovėse.

Kredito unijas Lietuvoje pradėjo kurti būtent žemdirbiai, patys ėmęsi skolinimosi galimybių problemos. Bankams žemės ūkio veikla atrodė nepatikima. Ir šiandien didžioji dalis kredito unijų yra žemdirbiškos, įsteigtos ūkininkų ir žemdirbių (tai atspindi pavadinimai, pavyzdžiui, Širvintų „Ūkininkų taupa”, Šiaulių „Žemdirbio gerovė”, Pakruojo ūkininkų kredito unija, Plungės „Žemaitijos valstiečių kredito unija”, Vilkaviškio kredito unija „Žemdirbio parama”).

Kiekvienais metais žemdirbiai skolinasi vis daugiau lėšų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 1 ūkiui tenkančios skolos per vienerius metus beveik padvigubėja. Didėjant ūkio ekonominiam dydžiui ir žemės naudmenų našumui, nuosekliai auga ir skolų suma, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų. 2005 m. 1 ha teko 800 Lt kreditų, iš jų 447 Lt ilgalaikių ir 333 trumpalaikių.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkės Genutės Staliūnienės įsitikinimu, žemdirbių banku reikėtų vadinti ne tą kredito įstaigą, kurioje sutelkta daug žemdirbiško finansinio kapitalo (DnB NORD, Hansabankas, SEB Vilniaus bankas), o tą, kuri santykiuose su žemdirbiais rodo jiems palankumą. Šito, deja, labiausiai ir stinga bankams. Nors galimybių skolintis per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo, tačiau ūkininkų nusiskundimų dėl sudėtingų ir varginančių skolinimosi procedūrų nemažėja. Net ir užsitikrinus Žemės ūkio paskolų garantijų fondo paramą, ne visada pavyksta gauti kreditą.

Kredito unijos yra pagrindinės smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų kreditorės. Stambiam ūkininkui jos jau nepajėgios padėti, tad jam vienintelis kelias kreiptis į banką.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis jau keliolika metų analizuoja bankų pastangas pritraukti žemdirbius ir pastebi, kad žemės ūkio klientų tinklo neturėjusiems bankams (to nepasakysime apie DnB NORD ir „Hansabanką”) sunkiausiai sekasi pasiekti tikslą. Kita vertus, bankai stengiasi apsisaugoti nuo visų įmanomų rizikų, tad viena ranka modami ūkininkams, kita tveria jiems neįveikiamas kliūtis.

J. Kraujelis nemano, kad žemdirbiams reikėtų teikti lengvatinius kreditus, nes taikyti mažesnes kreditų palūkanas finansiniu požiūriu nelogiška: pinigai turi savo kainą ir nereikia norėti jų gauti pigiau.

Taigi paskolų rinkoje ne visada žaidžiama atviromis kortomis. Norėdami privilioti stambesnius ūkininkus ar bend­roves, bankai pasiūlo jiems palankesnes sąlygas, negu daugumai kitų klientų.

Ūkiams stiprėjant, bankų pozicija jų atžvilgiu tampa palankesnė. Teigiamas dalykas šiuo atveju yra bankų konkurencija. Štai vienas bankas dar šią vasarą numato pasiūlyti žemdirbiams trumpalaikius kreditus, kurie galėtų siekti iki 70 proc. žemdirbiui priskaičiuotų tiesioginių išmokų. Prireikus ūkininkas be užstato galės atsidaryti kredito liniją ir naudotis lėšomis. Tiesioginės išmokos būtų toji garantija, kurios kitais atvejais ir reikalaujama.

Kredito įstaigos yra svarbus mūsų šalies ūkinio gyvenimo elementas. Po Lietuvos įstojimo į ES, kai ėmė augti žemdirbių pajamos, keičiasi ir kredito įstaigų požiūris į žemės ūkį. Nors ši kaita nėra sparti, bankų noras turėti stiprių klientų ir konkurencija yra naudinga žemdirbiams.