Lietuvos žemdirbystės institute pastaruoju metu užderėjo jubiliejinių sukakčių: prieš Kalėdas atšvęstas instituto 50-metis, vasaros pradžioje – augalų apsaugos mokslo 80-metis, o liepos mėnesį surengta tarptautinė konferencija, skirta augalų selekcijos 85-mečiui paminėti.

Per 85 selekcijos egzistavimo metus šalies žemdirbiams sukurta 262 augalų veislės. Šiemet šalies nacionaliniame sąraše įrašytos 103 LŽI sukurtos veislės, ES Bendrajame žemės augalų rūšių veislių kataloge – 47 veislės. Lauko augalų selekcinį darbą iš viso dirbo 61 selekcininkas. Šiuo metu LŽI dirba 24 selekcininkai ir genetikai, dalis jų darbą tęsia jau daugiau kaip 30 metų.

Selekciniame darbe labai svarbu tarptautinis bendradarbiavimas – tai ne tik veislių dauginimas užsienyje, bet ir pasikeitimas selekcine medžiaga ir kolekcijomis (šį darbą pradėjo prof. D. Rudzinskas). „Sunku pasakyti, kiek iš viso buvo gauta veislių ir linijų, bet kiek buvo gauta žieminių kviečių, – suskaičiavau: per 85 metus kviečių genetinę kolekciją papildė 3 500 veislių ir linijų“, – konferencijoje sakė LŽI Javų selekcijos skyriaus vedėjas Vytautas Ruzgas pridurdamas, kad bendradarbiavimo ryšiai Lietuvos selekcininkus sieja su Estijos, Latvijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, JAV, Rusijos ir kitų šalių kolegomis.

Selekcija – ilgas procesas, reikalaujantis daug mokslinių žinių, patirties, praktinio darbo ir, aišku, lėšų. Pasaulyje selekciniais darbais užsiima valstybinės arba privačios mokslo įstaigos. Valstybinėse mokslo įstaigose selekcija vykdoma JAV, Centrinės Europos valstybėse. Dalį selekcijos išlaidų valstybė padengia Suomijoje bei kitose Vakarų Europos valstybėse. Mūsų šalyje sertifikuotos sėk­los naudojama mažai – ja apsėjama vos 12–15 proc. laukų. Žemdirbiai, nusipirkę naują veislę, stengiasi ją toliau dauginti patys, nemokėdami licencinio atlyginimo už veislės dauginimą. „Kol situacija bus tokia, – selekcija turi būti didžiąja dalimi finansuojama iš valstybės lėšų“, – tvirtai įsitikinęs V. Ruzgas.

Selekcininkai, kurdami naują veislę, turi užbėgti mintimis į priekį ir nuspėti, kokios kuriamo augalo savybės bus reikalingiausios ateityje. Paprastai naujai veislei sukurti prireikia 12 metų, bet, naudojant modernius biotechnologijos metodus, šį procesą galima paspartinti beveik dvigubai. Dabar aktualiausias selekcininkų darbas – sukurti tokias veisles, kurios ištvertų besikeičiančias orų sąlygas: kasmet šiltėjantį klimatą, permainingas žiemas, staigią temperatūrų kaitą. Plečiantis ekologinei žemdirbystei, svarbu išvesti patogenams atsparių augalų veisles, o augant bioenergetikos naudojimui, aktua­lu kurti augalus su tinkamiausiomis šiai sričiai savybėmis. Lietuviškos veislės populiarios ne tik šalyje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.

„Selekcija – tai didžiulis gamtos konvejeris, kurį suka pati gamta, o mes tik pagreitiname jos etapus. Jeigu mes kada nors sustosime, tai gamta procesą tęs, tik šimtus kartų lėčiau“, – sako V. Ruzgas.

Agronomui Juozui Valiūnui pasiūlius Maskvos sekcijos stoties vadovui prof. Dionyzui Rudzinskui kurti selekcijos stotį Lietuvoje, 1922 metais buvo įkurta specializuota mokslinė įstaiga – Dotnuvos selekcijos stotis. Kada pradėta Lietuvos augalų selekcija, tiksliai atsakyti nėra taip paprasta. D. Rudzinskas selekcines kolekcijas pradėjo rinkti dar prieš 1900-sius metus, o 1902 m. pradėjo oficialią selekcininko karjerą. Mokslininkui buvo sudarytos galimybės susipažinti su pačiomis pažangiausiomis Vakarų Europos, Kanados ir JAV selekcinėmis įstaigomis, jų tyrimais. Surinktas idėjas D. Rudzinskas įgyvendino Maskvos selekcijos stotyje, o vėliau visi tie darbai dar kartą buvo įgyvendinti ir Dotnuvoje, taigi juos galima laikyti ir mūsų selekcijos istorijos sudedamosiomis grandimis.