Kaimo plėtros strateginiuose dokumentuose akcentuojama būtinybė skatinti smulkų ir vidutinį verslą. Statistikos departamento tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kaime pastaraisiais metais daugėja vidutinių, mažų ir mikroįmonių, daugiau sukuriama darbo vietų, auga jų bendrosios pajamos. Kaimiškesnėse savivaldybėse verslo dažniausiai imamasi, siekiant išvengti nedarbo, verslininkai turi mažiau patirties, mažiau jaunimo imasi verslo, rečiau naudojamasi išorine parama, o veikla paprastai esti orientuota į nacionalinę rinką. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausia verslo plėtros kliūtimi verslininkai laiko tinkamų darbuotojų stoką.

Parėjusiais metais Lietuvos kaime buvo 8 573 mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ), arba 99,6 proc. visų įmonių kaime. Palyginti su 2005 m., jų padaugėjo 12, su 2001-aisiais – 39,2 proc. Didžiąją dalį (74,9 proc.) MVĮ struktūroje sudaro mikroįmonės, 20,2 proc. – mažos,  4,8 proc. – vidutinės įmonės.

Pagal įmonių teisines formas kaime veikiančių MVĮ struktūroje vyrauja individualios įmonės (53,5 proc.), mažiau yra uždarųjų akcinių bendrovių (39,6 proc.), tuo tarpu mieste pastaroji teisinė forma dominuoja. Individualios įmonės formos pasirinkimą kaime nulemia nedidelis pradinio kapitalo poreikis, galimybė apsiriboti šeimos narių ar tik įmonės savininko darbu, tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą, be to, individualiai įmonei nebūtina sudaryti finansinės atskaitomybės. Kooperatyvai kaimo MVĮ struktūroje sudaro 1,6 proc.

Daugiausia pajamų – iš pramonės ir statybų

Dauguma kaimo MVĮ verčiasi prekyba (36,8 proc.), mažiau – pramone ir statybomis (25,8 proc.), trečioje vietoje – paslaugos (18,4 proc.). Žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės srityje veikia 12,9 proc. įmonių. Palyginti su 2003 m., labiausiai MVĮ padaugėjo statybų ir paslaugų sektoriuose.

2006 m. kaimo MVĮ užtikrino 95,8 tūkst. darbo vietų. Vidutiniškai vienai mikroįmonei teko 3, mažai – 21, vidutinei – 95 darbuotojai. Daugėjant MVĮ, auga ir jose sukuriamų darbo vietų. Palyginę 2006 ir 2003 metus matome, kad mikroįmonėse darbuotojų padaugėjo 14 proc., mažose – 13,7, vidutinėse įmonėse – 6,8 proc.

Bendros metinės pajamos, tenkančios vienai MVĮ kaime, per 3 metus išaugo 40,2 proc. (nuo 631,3 tūkst. Lt 2003 m. iki 952,4 tūkst. Lt 2006 m.), tačiau išliko 1,5 karto mažesnės negu mieste. Didžiausias bend­rąsias pajamas kaime gauna MVĮ, veikiančios pramonėje ir statybose (1 įmonei tenka 1,45 mln. Lt per metus), mažesnes – žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje (1,15 mln. Lt).

Regionų verslininkų portretai

Statistikos departamentas 2006 m. atliko verslo sąlygų tyrimą, kurio objektu pasirinko 2002 m. susikūrusias ir tyrimo metu sėkmingai veikusias įmones. Atsakymus pateikė beveik 2 tūkst. šalies MVĮ savininkų. Vertinant įmonių verslo sąlygas regioniniu aspektu, tyrimo rezultatai buvo analizuojami pagal savivaldybių grupes, priklausomai nuo jų kaimiškumo: kaimiškiausios (savivaldybės, kuriose daugiau kaip 70 proc. gyventojų gyvena kaime), kaimiškos (50–70 proc. gyventojų gyvena kaime), pusiau kaimiškos (32–49 proc. gyventojų gyvena kaime), priemiesčio ir miesto.

Penkerius metus veikiančių MVĮ tyrimas atskleidė vyrų dominavimą versle: tarp apklaustų verslininkų moterys vadovės sudarė 25,8 proc., vyrai – 74,2 proc. Sėkmingai verslą plėtojantys MVĮ atstovai – dažniausiai 31–49 metų amžiaus. Šis ypatumas būdingas visoms savivaldybėms. Jaunų iki 30 m. amžiaus verslininkų kaimiškiausiose savivaldybėse pasitaiko rečiausiai: tik 38 proc. savivaldybių apsk­ritai turėjo jaunų verslininkų.

Dauguma apklaustųjų verslininkų turi aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, tačiau didžiausi skirtumai pastebimi tarp kaimiškiausių ir miesto savivaldybių: miestuose aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą turintys verslininkai sudaro 74 proc., kaimiškiausiose savivaldybėse – 47 proc. Moterys verslininkės labiau išsilavinusios negu vyrai, tačiau jų versle yra mažiau. Tai gali būti susiję su palankesnėmis visuomenės nuostatomis moterų-verslininkių atžvilgiu, pačių moterų žemesniu savęs vertinimu ir poreikiais karjeros srityje, sudėtingu verslo ir šeimyninių įsipareigojimų derinimu.

Visose savivaldybių grupėse didžiausią dalį sudaro verslininkai, kurie prieš jais tapdami buvo paprasti darbuotojai. Kaimiškiausių savivaldybių grupėje ši verslininkų dalis svyruoja nuo 33 iki 100 proc., kaimiškų – nuo 25 iki 100 proc. Kitų įmonių vadovais, prieš įkurdami savo verslą, buvo 28,6 proc. visų respondentų, dauguma jų – vyrai. Kaimiškiausių rajonų grupėje nėra savivaldybės, kurioje moterys verslininkės anksčiau būtų vadovavusios kitoms įmonėms, iš kaimiškų rajonų tokių verslininkių buvo 4 savivaldybėse. Kuo regiono grupė kaimiškesnė, tuo mažiau savivaldybių, kuriose verslininkai (ypač moterys) turi vadovavimo kitoms įmonėms patirties.

Buvusių bedarbių arba žmonių, visai nedalyvavusių darbo rinkoje ir tapusių verslininkais, tarp respondentų pasitaikė nedaug. Mažiausiai buvo verslininkų, kurių ankstesnis užsiėmimas – studijos. Tikėtina, kad absolventų pasyvumas, kuriant savo verslą, nulemtas privataus kapitalo neturėjimu, o tie absolventai, kurie kapitalą sukaupia artimųjų dėka, verslą linkę kurti mieste. Jaunimas ir moterys verslumo programose, kurios remiamos iš valstybės ar ES išteklių, turėtų būti laikomi tikslinėmis grupėmis.

Verslą pradėjo „iš savo kišenės“

Visų grupių verslininkų atėjimas į verslą pagrįstas šiomis pagrindinėmis priežastimis: noras būti sau pačiam šeimininku; gera perspektyva uždirbti daugiau pinigų; išbandyti save versle ir pragyventi iš pamėgto užsiėmimo. Siekis išvengti nedarbo, kaip skatinanti imtis verslo priežastis, mažiausiai reikšminga miesto, o reikšmingiausia kaimiškiausioms savivaldybėms, kuriose nuo 50 iki 100 proc. respondentų į verslą atėjo siekdami išvengti nedarbo (greta kitų motyvų). Mažiausiai reikšmingos priežastys, paskatinusios imtis verslo, – noras būti darbdavio subrangovu, šeimos tradicija turėti savo verslą, šeimyninio gyvenimo pokyčiai (vaikai tapo pakankamai suaugę, kad atsirastų galimybė steigti įmonę), siekis patekti į tarptautinę rinką. Dauguma verslininkų visose grupėse nesutiko su teiginiu, kad atėjimas į verslą jiems buvo vienintelė galimybė dirbti pagal savo profesiją.

Daugiau kaip pusė respondentinių įmonių buvo įkurtos, panaudojus nuosavas (52,7 proc.), mažiau – šeimos ar draugų, santaupas (20,2 proc.), akcinį kapitalą (15,5 proc.). Bankų ir valdžios institucijų finansine parama pasinaudojusių respondentų dalis – mažiausia. Banko paskolomis verslui finansuoti pasinaudota pusėje kaimiškiausių savivaldybių, 58 proc. – kaimiškų ir 62 proc.– pusiau kaimiškų savivaldybių. Valdžios institucijų parama verslui kaimiškiausių rajonų grupėje nepasinaudota nė vienoje savivaldybėje, kaimiškų rajonų grupėje ja pasinaudojo 5 proc., pusiau kaimiškų grupėje – ketvirtadalis savivaldybių.

Kuo kaimiškesnė grupė, tuo mažiau verslininkų yra pasinaudoję išorine parama. Tai gali būti susiję su menkesne informacijos apie paramos galimybes sklaida, bankų prioritetais teikti paskolas mieste vystomam verslui, be to, prieš 5 metus respondentams kuriant įmones, bankų paskolų ir valstybinės paramos teikimas buvo mažiau išvystytas. Moterys mažiau nei vyrai naudojasi išorine visų formų, įskaitant artimųjų lėšas, parama verslui.

Kaimo vietovėse veikiančios MVĮ išskirtinai savo veiklą orientuoja į nacionalinę rinką. Su užsienio rinkomis „dirba“ tik 11 proc. kaimiškiausių savivaldybių verslininkų, o miesto savivaldybėse tokių verslininkų yra ketvirtadalis. Kaimiškiausių savivaldybių grupėje veikiančių MVĮ produkcija daugiau negu kitų grupių MVĮ orientuota ne vietos, bet šalies ­rinkai. ­Kaimo savivaldybėse sunku realizuoti gaminamus produktus ir teikiamas paslaugas dėl ribotos gyventojų perkamosios galios ir sunkesnės konkurencijos vietos rinkoje su stambiausiais produktų ir paslaugų teikėjais.

Ateityje turėtų ryškėti laipsniški pramonės struktūros pokyčiai, pereinant nuo gaminių, kur lemiamas vaidmuo tenka kainai, gamybos prie gaminių, kur vis svarbesnė tampa kokybė. Todėl vienas iš mažų ir vidutinių įmonių išlikimo ir plėtros veiksnių – pokyčiai gamybos specializacijoje, pereinant prie kokybe išsiskiriančios produkcijos gamybos. Šis konkurencingumo aspektas Lietuvos įmonėms gali pasirodyti tolimos perspektyvos reikalas, tačiau delsimas priimti strateginius sprendimus nesustiprins verslo perspektyvų, tuo labiau, kad tinkamų sprendimų pasirinkimo galimybė ateityje gali tapti dar labiau ribota.

Naujovių taikyti neskubama

Inovacijas versle yra įdiegę beveik 39 proc. apklausoje dalyvavusių moterų ir 45 proc. vyrų verslininkų. Apie pusė verslininkų diegia produkto (pristatyta rinkoje nauja prekė ar paslauga) ir rinkodaros (naujas prekių ar paslaugų pardavimo būdas) inovacijas. Maždaug trečdalis diegia technologines (naujas gamybos procesas ar metodas) ir organizacines (naujas įmonės valdymo organizavimas) inovacijas. Inovacijų diegimo lygis nėra aukštas (ypač moterų įmonėse) ir ypatingas dėmesys skiriamas inovacijoms, susijusioms su pardavimais. Vienpusiškas produkto ir rinkodaros inovacijų diegimas, nederinant su technologinių ir organizacinių inovacijų diegimu, neužtikrina verslo konkurencingumo ir perspektyvos. Siekiant verslo konkurencingumo kaimiškose vietovėse, didesnį paramos intensyvumą tikslinga būtų taikyti MVĮ, diegsiančioms technologines ir organizacines inovacijas. Tai būtina derinti su parama darbuotojams mokyti ir perkvalifikuoti, verslininkų vadybiniams gebėjimams stiprinti.

Beveik 76 proc. verslininkų mano, kad didžiausia verslo steigimo kliūtis – nesėk­mingos tinkamų darbuotojų paieškos, taip pat sunkumai įgyvendinant teisinius, administracinius reikalavimus (61,3 proc.), sunkumai gaunant finansavimą (56,6 proc.). Kaimiškiausiose savivaldybėse labiau nei kitose akcentuojama tai, jog sunku rasti verslui tinkamas patalpas, yra kliūčių naudojantis informacinėmis technologijomis, sudėtinga būti vieninteliu steigėju.

Atsižvelgiant į tai, kad didžiausia verslo steigimo kliūtimi yra nurodyta tinkamų darbuotojų stoka, reikėtų, teikiant  paramą iš Žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir iš struktūrinių fondų, atsisakyti reikalavimo, kad paramos gali kreiptis tik kaimo gyventojas. Šis reikalavimas gali būti viena iš kliūčių smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai kaimo vietovėse. Svarbu, kad įsteigtoje įmonėje būtų sukurtos darbo vietos kaimo gyventojams, o ne kad įmonės savininkas privalėtų būti kaimo gyventojas.

Vieninga nuomonė dėl paramos rūšių

Verslininkų nuomone, įmonių verslo plėtrai labiausiai reikėtų mokesčių leng­vatų pradedančioms veikti įmonėms (44,5 proc. atsakiusiųjų), lengvatinių kreditų investicijoms ir darbo vietoms kurti (18,7 proc.). Mokesčių administravimo tobulinimą pabrėžia 12,7 proc. verslininkų. Kaimiškiausių savivaldybių verslininkai verslo draudimui, galimybei išsipirkti nuomojamas patalpas ir lengvatiniams kreditams išreiškia didesnį poreikį negu kitų grupių verslininkai. Tai parodo didesnes kaimo MVĮ problemas nei miesto kaupiant nuosavas lėšas verslui pradėti.