23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/08
Klimato pokyčiai koreguoja žieminių kviečių auginimo technologiją
  • Dr. Aušra ARLAUSKIENĖ, dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ LŽI Joniškėlio bandymų stotis
  • Mano ūkis

Žieminių kviečių auginimas dėl patirtų žiemojimo nesėkmių buvo problemiškas dvejus metus iš eilės. 2005–2006 metų žiemą labai nukentėjo iš pietinių Europos šalių įvežtų veislių kviečiai. 2006–2007 metais žemdirbiai rinkosi žiemkentiškesnių veislių kviečius, pavyzdžiui, Anthus, Tauras. Šių veislių kviečiai turi savybę pradėti vegetaciją palyginti žemoje teigiamoje temperatūroje, todėl dėl užsitęsusio rudens augalai pradėjo vegetuoti sausio mėnesį, ir jaunus ūglius nušaldė mėnesio pabaigoje užėję šalčiai. Ką ir kaip sėti, kad nepatirtume žiemojimo nuostolių?

Tikriausia visų veislių augalai geriausiai žiemoja tuomet, kai jiems sudaromos optimalios sąlygos – humusingas dirvožemis, laidus gilus armuo, optimalus pasėlio tankumas, palaikantis gerą aeraciją, veislės savybes atitinkantis sėjos laikas. LŽI Joniškėlio bandymų stotyje humusingoje dirvoje (humuso kiekis 3,5–3,8 proc.) įrengtame ekologiniame ūkyje gerai peržiemoja net tokios jautrios žiemojimui veislės kaip Lars.

Tinkamų priešsėlių svarba

Žieminiai kviečiai yra iš visų varpinių javų reikliausi priešsėliams. Tai ypač aktualu specializuotiems augalininkystės ūkiams, kur dėl didesnės vienos rūšies augalų koncentracijos sunku parinkti tinkamus preišsėlius. Prasčiausiai auga atsėliuoti žieminiai kviečiai ir po vasarinių miežių.

Specializuotuose javų ūkiuose prastą priešsėlių poveikį galima sumažinti šiomis priemonėmis:

  • sudaryti optimalias sąlygas augalų liekanoms skaidytis (skusti ražienas, greitai ir sekliai įterpti šiaudus pirminei jų mineralizacijai), papildomai įterpti azoto, po to giliai arti;
  • auginti tarpinius pasėlius žaliajai trąšai, kviečių ar miežių vaškinėje brandoje trąšų barstomąja įsėjant baltąsias garstyčias (sėklos norma 15 kg/ha);
  • įsigyti tinkamą techniką ir minimalizuoti žemės dirbimą;
  • naudoti daugiau pesticidų;
  • padidintu azoto trąšų normas.

Didesni derliai gaunami, kai javai auginami po plačialapių augalų. Augalininkystės ūkiai dažniausiai žieminius kviečius augina po ankštinių augalų (žirnių) ir rapsų. Pasirenkant priešsėliu rapsus, grūdų derliaus santykinis dydis siekia 0,91, kviečius atsėliuojant – 0,79, palyginti su ankštinių priešsėliu. Be to, rapsai, kaip ir žieminiai kviečiai, reiklūs azotui ir mažina dirvožemyje humuso atsargas. Todėl nereikėtų apsiriboti varpinių javų ir rapsų sėjomaina.

Geriausi priešsėliai dirvožemio derlingumui išsaugoti ir geros kokybės žieminių kviečių grūdus išauginti yra daugiametės ankštinės žolės arba jų mišiniai su varpinėmis. Ankštinės žolės (dobilai, liucernos ir kt.) subalansuoja sėjomainoje daugiamečių ir vienamečių augalų santykį, praturtina dirvą azotu iš oro, palieka daug geros kokybės organinių medžiagų (šaknų ir augalų liekanų), skatina dirvožemio humuso atsinaujinimą. Stipri jų šaknų sistema purena podirvį ir pakelia iš gilesnių sluoksnių maisto medžiagas, gerina dirvožemio struktūrą, skatina dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą, apvalo dirvožemį nuo varpiniams javams būdingų piktžolių, gerai stelbia piktžoles ir t.t.

Ankštinių žolių panaudojimas specializuotuose augalininkystės ūkiuose yra ribotas. Todėl reikėtų ieškoti naujų šių augalų panaudojimo galimybių ne tik pašarui, sėklai, bet ir žaliajai trąšai, biodujų gamybai. Ekologiniuose ūkiuose ankštinės žolės gali būti auginamos užimtuose pūdymuose, taikant mulčio technologiją. Vakarų Europoje tiriamos ir diegiamos naujos technologijos, kai maistinių žieminių kviečių tarpueiliuose (50 cm) auginamos daugiametės ankštinės žolės, siekiant kuo efektyviau išnaudoti jų teikiamą naudą.

Sėjos laikas ir sėklos kokybė

Šiltėjantis klimatas, ilgėjantis šiltas periodas rudenį reikalauja subtilesnio požiūrio į žieminių kviečių sėjos laiką. Leng­vesnėse humusingose dirvose, kuriose sėkla greičiau sudygsta, reikėtų vėlinti sėjos laiką iki rugsėjo vidurio, sunkesniuose dirvožemiuose, kurių blogesnės fizikinės savybės, sėją užtęsti pavojinga, nes, užėjus lietingesniam periodui, suprastės sėjos kokybė. Tačiau anksčiau rekomenduotą sėjos laiko pradžią – rugpjūčio 25 dieną – reikėtų nukelti iki rugsėjo 5–10 dienos.

Kita padidėjusio jautrumo žiemojimui priežastis – beatodairiškas maksimalių derlių siekimas gausiai tręšiant. Rudenį intensyviai pradėjus tręšti kompleksinėmis trąšomis, azoto išberiama 30 ir daugiau kg/ha, tai skatina greitą ūglių augimą, ypač jei ruduo pakankamai šiltas. 2006 m. rudenį taip patręštos dirvos ­pasėtų ­kviečių vystymąsi ypatingai paskatino ten, kur jie buvo pasėti po gausiai tręštų rapsų, kurių pasėliai sausą vasarą buvo skurdūs, o esant mažai kritulių, azotas išsilaikė neišnaudotas ir neišplautas. Todėl šių metų pamokos rodo, kad klasikinė technologija teikia daugiau garantijų.

Didelę reikšmę turi sėjos ir sėklos kokybė. Dažnai vienodą technologiją augintojai taiko ir sėkliniams, ir maistiniams kviečiams. Siekiant geresnių maistinių rodiklių – didesnio baltymingumo, lemiančio didesnį glitimo procentą, daugeliui jau įprasta purkšti karbamidu ar KAS trąšomis. Tačiau LŽI atlikti tyrimai rodo, kad stipresni ir žemoms temperatūroms atsparesni daigai formuojasi pasėjus daugiau krakmolo sukaupusią sėklą.

Daugiau dėmesio humusui

Tinkamiausias augalininkystei reljefas ir derlingiausi dirvožemiai išsidėstę Vidurio Lietuvos zonoje. Čia daugiausia auginami intensyvesnės žemdirbystės reikalaujantys augalai: įvairūs javai, rapsai. Nors kasmet juos auginant vis daugiau sunaudojama mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos produktų, tačiau, auginant daug dirvožemį alinančių javų, ir šioje zonoje vakarietiškų derlių nepasiekiama. Šių priemonių veikimas trumpesnis, jų poveikį labai lemia meteorologinės sąlygos, ypač krituliai. Gausiau palijus, trąšos, ypač azoto, gali būti per kelias valandas nuplautos žemiau šaknų zonos, ir augalai jų nepasieks, o vėliau jos pateks į gruntinius vandenis. Taigi didesnis dėmesys turi būti kreipiamas į daug stabilesnį dirvožemio derlingumo veiksnį – humusą.

Įprasta, kad organinių medžiagų įnešimu į dirvožemį labiau rūpinasi lengvų dirvų šeimininkai, nes šiuose dirvožemiuose dėl vyraujančių stambių smėlio dalelių ir didelių oro tarpelių daug greitesnė mineralizacija, o neįterpus papildomai organinių medžiagų, derliai ryškiai krenta. Sunkesniuose dirvožemiuose dėl vyraujančių smulkesnių molio dalelių mineralizacija lėtesnė, todėl stabilesnis organinių medžiagų kiekis, didesnės sorbcinės galimybės.

Tyrimų duomenys parodė, kad ir šiuose dirvožemiuose per pastarąjį dešimtmetį, ypač kur daug auginta mažai organinių medžiagų dirvoje paliekančių (kitaip tariant, dirvą alinančių) javų, dar juos ir atsėliuojant, humuso kiekis pastebimai sumažėjo.

Kuo dirvoje daugiau humuso, tuo ji mažiau pasiduoda atmosferos reiškinių neigiamam poveikiui, tuo mažiau susiplaka lietingais periodais ir nesudžiūsta iki kietos plutos. Ir priešingai, kuo mažiau humuso, tuo šios dirvos labiau sukietėja nuo lietaus ir saulės, o dirbant žemę, laužiami bestruktūriai luitai. Suprantama, vienokią ar kitokią organinę medžiagą į dirvą galime greitai įterpti, tačiau stabilios jos formos – humusas – susiformuoja tik per gana ilgą laikotarpį. Tai ilgamečio gausaus ir pastovaus tręšimo organinėmis medžiagomis rezultatas.

Įprastomis organinėmis trąšomis – mėšlu – stabilų humuso kiekį galima palaikyti tik gausiai tręšiant: duodant 60 t/ ha mėšlo, t. y. tiek, kad tektų ne mažiau kaip 10–12 t/ha kasmet. Tačiau mažėjant gyvulių skaičiui, mažėja tręšimo mėšlu galimybės. Kokia išeitis jo trūkstant?

Nuo seno įprasta, kad žaliosios trąšos plačiau naudojamos lengvų dirvų organikai papildyti. Čia populiarūs augalai žaliajai trąšai: įvairūs lubinai, esparcetai ir kt. Tačiau ir sunkesnėse dirvose pastaraisiais metais, gausiai auginant daug maisto medžiagų paimančius ir dirvožemį alinančius javus, humuso kiekis nesiekia nė 2 procentų. Nustatyta, kad 2 proc. humuso yra kritinė riba gausiems derliams išauginti. Esant mažesniam jo kiekiui, trumpėja optimalaus dirvos trupėjimo diapazonas, vadinamas fizine branda.

Paspartinti šiaudų mineralizaciją

Žinome, kad organinės trąšos (mėšlas) pasižymi subalansuotu anglies ir azoto santykiu (20:1). Organinių medžiagų kiekį dirvožemyje galima papildyti šalutine produkcija. Naudojant trąšai rapsų ar varpinių javų šiaudus, į dirvožemį patenka daug ląstelienos ir anglies turinčių organinių medžiagų, kurioms skaidyti dirvožemio mikroorganizmai naudoja dirvožemio azotą ir sudaro blogesnes sąlygas augti kultūriniams augalams.

Lietuvos ir užsienio mokslininkų patyrimas rodo, kad su šiaudais reikia įterpti mineralinių azoto trąšų (1 tonai šiaudų – 10 kg/ha azoto). Taip padidinamas dirvožemio biologinis aktyvumas ir sparčiau skaidosi šiaudai, skatinama mineralizacija ir palaikomas dirvožemio našumas. Po 2 savaičių, juos giliai aparus, ir anaerobinėmis sąlygomis tęsiasi mineralizacijos procesas. Geriausia skutikliu įterpti šiaudus iš karto po javų pjūties. Geros aeracijos paviršiniame sluoksnyje aktyvi dirvožemio mikroorganizmų veikla sujungia ang­lį su dirvožemyje esančiu laisvu azotu į dirvožemio organinius junginius. Jeigu įterpsime šiaudus giliau (plūgu), jie užsikonservuos iki kitų metų arimo.

Šiaudų mineralizaciją gali suaktyvinti ir tarpiniai pasėliai. Žieminius kviečius sėjant po varpinių javų ar atsėliuojant, lieka trumpas laiko tarpas nuo priešsėlio pjūties iki kviečių sėjos. Todėl, norint pagerinti fitosanitarinę būklę ir išauginti didesnę tarpinių pasėlių biomasę, verta greitai augančias baltąsias garstyčias įsėti į priešsėlio javus dar jiems vegetuojant, maždaug 10 dienų prieš pjūtį. Tam tinka įprastos trąšų barstomosios, kurias sureguliavus 15–20 kg/ha normai, susiformuoja gana gero tankumo pasėlis. Žinoma, tam pagrindiniuose pasėliuose turi būti suformuotos technologinės vėžės.

Ariamoji ar neariamoji žemdirbystė

Žemės dirbimo teoriją kiekvienai dirvai reikia pritaikyti subtiliai. Nelygu, koks buvo priešsėlis, koks dirvos paruošimo laikotarpis iki sėjos, koks mūsų patyrimas, dirvos piktžolėtumas. Jei sėsime žieminius kviečius po žieminių kviečių, fitopatologiniu ir entomologiniu požiūriu naudingiau dirvą aparti, kad ligų sukėlėjai ir varpiniams javams būdingi kenkėjai būtų įversti į vagos dugną.

Po šių priešsėlių lengviau paruošime ­dirvą sėjai, jei gerai bus susmulkinti augalų stiebai ir kitos liekanos. Tada užteks kombinuoto skutiklio, paviršinį sluoksnį atpjaunančių leteninių noragėlių, velėną smulkinančių karpytų diskų ir paviršių išlyginančių įvairaus tipo volelių.

Žieminių augalų sėjai mokslininkai ir įvairių firmų atstovai siūlo įvairius žemės dirbimo variantus: nuo intensyvaus klasikinio dirbimo iki ražieninės sėjos. Sėkmę lemia dirvožemio savybes atitinkantis žemės dirbimo būdo parinkimas. Vienos taisyklės negali būti.

Velėninėse dirvose geriausius rezultatus duoda intensyvesnis žemės dirbimas – skutimas arba augalijos sunaikinimas visuotinio veikimo herbicidais ir arimas tokiu gyliu, kad visiškai būtų įterpta velėna. Tam labiau tiktų plūgai su pusiau sraigtinėmis verstuvėmis. Dar geriau ir su priešplūgiais. Minimalus žemės dirbimas pasiteisina labiausiai tuose laukuose, kur tarp priešsėlio derliaus nuėmimo ir žieminių sėjos lieka trumpiausias laiko tarpas. Po vasarinių rapsų arba žirnių neužtenka laiko skusti ir arti ir po arimo susidariusiems grumstams sutrupinti, todėl čia neariamoji žemdirbystė – vienas iš racionaliausių būdų.

LŽI Joniškėlio bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenimis, skirtingi sėjomainos augalai nevienodai reagavo į klasikinį arimą ir į įvairius supaprastinto žemės dirbimo variantus. Žemės dirbimo būdo poveikis atskiriems sėjomainos augalams labai priklausė nuo dirvožemio būklės.

Jei seklus dirvožemio sluoksnis po gausesnių kritulių yra optimalios drėgmės, o gilesnis, ypač ruošiant dirvą žieminiams, tebėra po vasaros karščių įdžiūvęs, giliai ariant sunkiose dirvose susidaro grumstai, blogėja priešsėjinio įdirbimo sąlygos. Todėl po gilaus arimo dėl fizikinių savybių pablogėjimo susiformuoja retesnis pasėlis, o tai turi neigiamos įtakos derliui. Ir priešingai, jei gilesnis, 15–25 cm, sluoksnis būna optimalios drėgmės, o paviršinis, užsitęsus sausrai, – blogos fizikinės būklės, geresnius rezultatus duoda seklesnis arimas ar net neverstuvinis purenimas įvairiais leteniniais ar kaltiniais noragėliais.

Pagrindiniai tręšimo principai

Augalų produktyvumą didele dalimi lemia mitybos kokybė ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu po sudygimo, kadangi šiuo metu intensyviai formuojasi ūgliai ir pagrindinės šaknys, užtikrinančios stiprių daigų išsivystymą, gerą žiemojimą, išsilaikymą, ankstyvuoju pavasario laikotarpiu esant nepalankioms sąlygoms. Didelę reikšmę stipriam pasėliui suformuoti turi tinkamas tręšimas rudenį.

Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė būtinumą dažniau nustatyti maisto medžiagų (judriųjų P2O5 ir K2O) kiekį dirvožemyje, pagal kurį būtų galima reguliuoti tręšimo įvairiais maisto elementais intensyvumą. Nors fosforas ir kalis yra mažiau judrūs elementai, tačiau nustatyta, kad gausiai šiomis medžiagomis įtręšus dirvožemį, jo fosforingumas ar kalingumas mažėja greičiau negu tuomet, kai dirvožemis iš prigimties yra turtingas fosforo ir kalio.

Dideliam maistinių kviečių derliui išauginti (kai grūdų pagrindinis kokybinis rodiklis – baltymingumas) reikia ne tik azoto trąšų. Joms įsavinti būtina išlaikyti kitų pagrindinių elementų – fosforo ir kalio – santykį: NPK 1:0,5:0,7. Žieminius kviečius numačius gausiau tręšti azotu (150–170 kg/ha), rudenį lengvesnėse dirvose tektų įnešti 90 kg/ha fosforo ir 100–120 kg/ha kalio. Sunkesnėse dirvose priešingai – daugiau fosforo ir mažiau kalio.

Nors derlingose dirvose rudenį didelio azoto trąšų kiekio duoti nevertėtų, nes intensyviai išsivystę javai blogiau žiemoja, tačiau 10–20 kg/ha azoto norma visada leis susiformuoti stipresniam pasėliui. Siekiant stiprių daigų, būtina iš rudens patręšti kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra ir nedideli kiekiai azoto. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar įterpti šiaudai, ar jų mineralizacijai duota azoto; jei ne – azoto normą reikėtų didinti.

Žieminių kviečių vystymuisi ankstyvuoju laikotarpiu ypač svarbus fosforas, nes jaunuose augaluose jo randama daug daugiau negu subrendusiuose. Nustatyta, kad, esant palankioms sąlygoms, augalai apsirūpina fosforu per pirmąsias šešias savaites. Fosforo trąšos gerai įsavinamos tik tada, jei jos įterptos į dirvą šaknų zonoje. Kalis skatina produktyvųjį krūmijimąsi. Kai jo trūksta, mažėja azoto trąšų efektyvumas. Trūkstant kalio, žieminiai kviečiai sunkiai peržiemoja ir būna mažiau atsparūs grybinėms ligoms.

Apsauga nuo piktžolių – iš rudens

Klimato pokyčiai verčia žemdirbius koreguoti ne tik sėjos laiką, bet ir nusistovėjusius javų ir kitų augalų auginimo technologijų elementus. Šiltėjant klimatui, augalų vegetacija užsitęsia iki vėlyvo rudens, lapkričio, gruodžio mėnesio, todėl jau rudenį suveša ir piktžolės. Jas naikinti reikia jau šiuo laikotarpiu.

Pastarųjų metų patirtis rodo, kad ne tik žiemojančios žieminiams kviečiams būdingos piktžolės – kibieji lipikai, bekvapiai šunramuniai, raudonžiedės notrelės ir daugelis kitų – pasiekia kritinį jautrumo herbicidams tarpsnį, bet ir po rapsų priešsėlio sudygę krituoliai. Tyrimai parodė, kad rudenį nesunaikinus piktžolių, o tradiciškai herbicidus naudojant pavasarį, patiriami nemaži nuostoliai dėl pasėlio stelbimo. Herbicidais nupurškus pavasarį, žieminių kviečių pasėlyje lieka tuščių dėmių, ypač po šiltą rudenį išvešėjusių rapsų.

Tiesa, nupurškus herbicidais iš rudens, pavasarį teks stebėti pasėlį. Jei bus pridygusių jaunų piktžolių, purškimą mažesnėmis herbicidų normomis ar specializuotais tam tikroms piktžolių rūšims produktais teks pakartoti.

Vis didesne problema kviečių pasėliuose tampa varpinės piktžolės – tuščiosios avižos ir dirvinės smilguolės. Kai kurie dirbami plotai taip užteršti šiomis piktžolėmis, kad vargu ar juos galima laikyti geros agrarinės būklės laukais. Blogiausia, kad vėjas ir paukščiai jų sėklas perneša į kaimyninių laukų pasėlius, ir šių piktžolių išplitimo arealas kasmet didėja. Žemdirbiai turėtų įsidėmėti: jei priešsėlyje buvo šių piktžolių, jų bus ir ateityje, todėl tokiuose plotuose būtina rinktis plataus veikimo spektro herbicidus, naikinančius ir dviskiltes, ir vienaskiltes piktžoles.

***

Prastų priešsėlių poveikio pasekmės:

  • Plinta pašaknio ir lapų ligos
  • Plinta žalingos vienaskiltės piktžolės (dirvinės smilguolės, paprastieji varpučiai, tuščiosios avižos)
  • Anaerobinėmis (aparus) sąlygomis skaidantis dideliam kiekiui turtingų anglies (platus C:N = 60) augalų liekanoms ir šiaudams, išskiriami toksinai – žalingos medžiagos, trukdančios augalams augti, silpnėja dirvožemio mikroorganizmų veikla
  • Mažėja dirvožemio organinės medžiagos (humuso) ir blogėja su tuo susijusios dirvožemio savybės