Į kiemą atkeliavusi karvė, arklys, būrys avių, pulkelis vištų ar bičių šeima atneša viltį, kad toliau jau savomis jėgomis galima išbristi iš skurdo. Baltijos labdaros fondas, Lietuvoje projektams jau skyręs daugiau kaip tris milijonus litų ir per bendruomenes dovanojantis šeimoms gyvulius, bando įrodyti, kad žmogui reikia ne nupirkti pieno, o duoti karvę – toliau tvarkytis sugebės pats.

Dabar sunku suskaičiuoti, kiek bend­ruomenių Lietuvoje kūrėsi tam, kad galėtų paprasčiau gauti įvairių fondų finansavimą aplinkai, gyvenimui kaime gerinti. Jau įprasta, kad bendruomenės dalyvauja vietiniuose projektuose, ieško paramos per LEADER+ programą. Daugelio bendruomenių, vietos veiklos grupių pavyzdžiai rodo, kad veikiant kartu paprasčiau gauti finansavimą, įgyvendinti idėjas, kad susibūrus vienam tikslui, vėliau ieškoma būdų, kaip dar pagerinti savo kaimo, savų žmonių gyvenimą. Arba susibūrus turiningiau praleisti laiką, pradėjus telkti bendruomenę paaiškėja, kad noro dirbti ir entuziazmo užteks ir didesniems darbams, projektams.

Fondo veikla

Baltijos labdaros fondas (JAV „Heifer International“ fondo dalis) Lietuvoje plėtoja veiklą devynerius metus ir kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis teikia paramą bendruomenėms. Ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje veikiantis fondas vadovaujasi principu, jog žmogui reikia duoti ne pieno, o karvę, t. y. suteikti galimybę išmokti pasidaryti pačiam, o ne laukti nuolatinės tiesioginės paramos. Norint paskatinti ir Lietuvos žemdirbius, gyvuliai perkami iš jų.

„Heifer International“ Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, teikia paramą skurstantiems ir vargingai gyvenantiems žmonėms. Programoje dalyvaujanti bendruomenė savo nuožiūra paskirsto iš fondo gautus gyvulius šeimoms, kurioms reikalinga parama. Tuo tarpu karvę, avį, kiaulę, arklį, paukščių, triušių ar bičių šeimą gavusieji įsipa­reigoja pirmąjį gyvūno jauniklį padovanoti kitai šeimai. Taip plečiamas ratas, skatinamas bendruomeniškumas.

Fondas mūsų šalyje vykdo trylika projektų, kurie apima maždaug penkiasdešimt šeimų. Per devynerius metus fondas kaimo bendruomenių veiklai skatinti skyrė daugiau negu tris milijonus litų. Visose Baltijos šalyse vykdoma dvidešimt projektų. Pasak fondo direktoriaus Arūno Svitojaus, bendruomenė pati turi nuspręsti, ar nori paramos, ir kreiptis į fondą. Vėliau vykstama pas žmones, aiškinami tikslai, tariamasi. Įsitikinama, ar žmonės tikrai pasirengę auginti gyvulius, ar atsiras norinčiųjų (projekte turi dalyvauti 10–20 šeimų), ar bendruomenė tiki galinti bent penkerius metus kartu dirbti, gyventi, dovanoti, padėti vieni kitiems, kartu kooperuotis, gaminti produkciją. „Daugelis iš karto nepatiki, kad gali gauti nemokamai karvę, kiti net atsisako bijodami, kad paskui reikės atiduoti telyčią – bus gaila. Tokie nedalyvauja. O ta bendruomenės dalis, kuri nusiteikusi dirbti, kur yra lyderis, prisiimąs atsakomybę padėti bendruomenei, ten galima pradėti projektą, – pasakoja A. Svitojus. – Žmonėms randasi viltis, savotiškas katalizatorius, galimybė apsirūpinti produktais, prisitraukti sau lėšų. Kartais tai iš esmės pakeičia gyvenimą.“

Pasak direktoriaus, dar nėra buvę tokių atvejų, kad žmonės neperduotų gyvulio jauniklio kitiems. Juk pasirašoma sutartis, taip pat veikia ir moraliniai įsipareigojimai – juk viskas vyksta čia pat, visa bendruomenė mato ir žino, kaip sekasi. Šeimose, auginančiose gyvulius, nuolat lankosi ne tik kaimynai, tačiau atvažiuoja ir užsieniečiai, fondo donorai, kurie nori pamatyti, kaip panaudojamos jų paaukotos lėšos.

Sudeikiuose ganosi avys

Viena Sudeikių kaimo (Utenos rajonas) bendrijos „Tėviškės pastogė“ narė sužinojusi, kad galima gauti tokią paramą – gyvulius, – pasidalijo mintimis su visais bendrijos nariais. Taip prieš dvejus metus buvo susirastas Baltijos labdaros fondas ir pradėta vykdyti projektinė veikla.

Kaip ir kitos nevyriausybinės organizacijos, dalyvaujančios fondo projekte, ši bendrija gavo lėšų, už kurias nupirko dešimčiai šeimų po dešimt avelių ir aviną. Bendrijos nariai – projekto koordinatoriai Birutė ir Donatas Kubiliai pasakoja, kad iš pradžių bendrija kurta kultūrinei veiklai, savišvietai, tačiau su šiuo projektu pabandyta pakeisti linkmę ir padėti bendruomenės socialiai remtiniems žmonėms.

Sudeikiečiai jau perdavė dalį pirmųjų jauniklių kitai šeimai, tačiau visas procesas užtruks, nors ir labai norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, bet gamta planus kartais koreguoja: reikia atiduoti tik aveles, o ne avinukus, kurių ir buvo daugiausia.

Bendrijos taryba rinko šeimą, kuriai perdovanoti gyvuliai. Buvo tikrinama, ar naujieji šeimininkai turi sąlygas auginti gyvulius ir panašiai. D. Kubilius prisimena, kad, išdalijus šeimoms avis, lankėsi ne tik fondo atstovai, donorai, norintys pažiūrėti, ar jų paaukoti pinigai nėra „pravalgomi“, bet ir veterinarijos tarnyba, domėjosi ar užtikrinama gyvulių gerovė. Kubiliai pasakoja, jog donorai jau pasimokė, kad paramos gavėjus reikia kontroliuoti, nes kitose šalyse buvo atvejų, kai dovanoti gyvuliai ne auginami, o tiesiog suvalgomi.

Lietuvoje nesklandumų taip pat neišvengta. Sudeikiuose jau teko du kartus avis perduoti kitiems. „Viena šeima gyvulių neprižiūrėjo, atidavėm kitiems. O kiti labai planavo, ruošėsi, kibo, tačiau vyriškis pradėjo stipriai išgerinėti, pervargusi žmona atėjo prašydama ką nors daryti, nes ji jau nebegalinti viena tų avių prižiūrėti, pašaro priruošti. Taigi dovanotuosius gyvulius teko perduoti kitiems“, – pasakoja D. Kubilius.

Pasak sudeikiečių, tokie projektai suteikia galimybę ne tik padėti vargingiau gyvenantiems bendruomenės nariams,  tai turėtų tapti paskata daugiau bendrauti, aktyviau burtis draugėn, ugdyti bendruomeniškumą. Pasak Kubilių, žmonės jau suvokia, kad bendruomenei ir parduoti lengviau, ir kartu tartis dėl kainos. Jei suvokimas peraugs į norą kartu veikti, bus tęsiama veikla, prašoma paramos iš Heifer fondo ar ieškoma lėšų kitur. Jau dabar viena moteriškė siuva iš vilnos pagalves, antklodes, kita mezga, neria, likusieji priduoda vilną. „Mąstome tą projektą pasukti taip, kad atsirastų galimybė realizuoti. Turime minčių, kad visa tai nesibaigs, gal labiau linkstame į amatus. Fondas skatina, kad veikla būtų vykdoma toliau. Tęsiant veiklą, reikėtų siuvimo mašinos, karšimo...“, – mąsto apie ateitį projekto koordinatoriai, pabrėždami, jog tęstinumas priklausys tik nuo pačių žmonių, nes toliau dirbti galima tik kartu, tik bendromis jėgomis.

Kubiliai pasakoja, kad žmonės turi rūpesčių, turi problemų, ne visi gali aktyviai dalyvauti, tačiau svarbu, kad jie nestokotų gerumo, kuriuo norėtų dalytis su kitais. Jei tu gauni, turi ir duoti – nuo žirklių vilnai kirpti iki gerumo.

Tikriausiai prisiminę fondo šūkį „nepavarkime daryti gera“, bendruomenės nariai prieš Kalėdas surengė Gerumo dieną. „Neturėjom dar tos gyvos dovanos, tad nutarėm paremti kitas šeimas. Kas galėjom, primezgėm kojinių, šlepečių, sukvietėm remtinas šeimas ir padovanojom tas kojines. Taip bent kiek pasidalijom su kitais“, – prisimena B. Kubilienė. Anot jos, toks renginys dar labiau suvienijo žmones.

Sudeikių pavyzdys rodo, kad aktyvi bendruomenė gali ne tik gerinti aplinką, pritraukti lėšų į savo kaimą, bet ir aktyviai įsijungti į visos valstybės gyvenimą – mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Bendruomenės, vietos veiklos grupės, yra arčiausiai žmogaus, tad tokiose veiklos srityse jų įnašas gali būti itin svarus. Ieškodamos galimybių gerinti gyvenimą savo krašte, savo kaime, vykdydamos veiklą principu „iš apačios į viršų“, bendruomenės daro tai, kas tuo metu joms atrodo svarbiausia ir aktualiausia – gauti bendruomenei patalpas, nutiesti vandentiekį ar padėti silpniausiems nariams. Remiantis kitų šalių patirtimi aiškėja, kad aktyvios bendruomenės yra svarbus partneris gerinant gyvenimą kaime, mažinant skurdą, socialinę atskirtį.