Vyšnios yra vienas iš labiausiai mėgiamų sodo vaismedžių, sodybose jos buvo auginamos nuo seno, paprastai sodų pakraščiuose, aplink sodybas, šalikelėse. Vyšnios geriausiai auga neužmirkstančiose, greitai įšylančiose, derlingose dirvose.

Vyšnios auga ir rūgščiuose, ir nerūgščiuose dirvožemiuose. Joms svarbiau pakilus reljefas, neužmirkusi, šiltesnė, gerai organinėmis trąšomis įtrešta ir giliai įdirbta dirva.

Atžalinės Žagarvyšnės geriau auga aukštesnėse, nuo šaltų vėjų apsaugotose sodo vietose, labiau mėgsta kalkingus, purius ir puveningus priemolius ir priesmėlius. Atžalinės Rūgščiosios vyšnios dirvai mažiau reiklios negu Žagarvyšnės. Jos gali augti ir derėti net smiltinguose dirvožemiuose, tačiau tinkamesni kalkingi arba pakalkinti priesmėlio, priemolio ir puraus molio dirvožemiai.

Vyšnių veislėms, skiepytoms į paprastosios (Rūgščiosios) vyšnios arba trešnės sėjinukų poskiepius, reikia panašių kaip ir atžalinėms vyšnioms dirvų. Skiepytos į kvapiąsias vyšnias auga tik laidžiame, nerūgščiame dirvožemyje.

Taigi visoms veislėms tinkamiausios pakilaus reljefo, neįmirkusios, su 1–1,5 m gylyje esančiu podirvio vandeniu, purios, silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5–7) priesmėlio, priemolio, puraus molio dirvos, gausiai įtreštos organinėmis trąšomis.

Sodinukai ir sodinimas

Sodinukų galima išsiauginti, dauginant vyšnias šaknų atžalomis, šaknų auginiais, žaliaisiais auginiais ir skiepijant.

Dauginimas šaknų atžalomis yra vienas seniausių dauginimo būdų. Tai gana paprasta, nereikalauja specifinių žinių ir labai priimtina sodininkams mėgėjams. Tam labiausiai tinka Žagarvyšnė ir Vietinė rūgščioji, kitos vyšnių veislės mažiau. Šak­nų atžalos imamos tik nuo atrinktų, vertingas savybes turinčių motininių medžių. Atžalos atskiriamos anksti pavasarį arba rudenį, rugsėjo mėnesį. Atžalos, kurios turi pakankamai išsivysčiusias šaknis, iš karto sodinamos į sodą, o jei šaknys yra silpnos, reikia jas dar paauginti medelyne vienerius ar dvejus metus.

Želti šaknų atžalas skatina ir šaknų sužeidimas. Tam, kad išaugtų daugiau atžalų, šaknis galima specialiai pažeisti – pakirsti jas kastuvu. Šaknys pažeidžiamos ne arčiau kaip per 1 metrą nuo kamieno, nes tada mažiau susilpnėja motininis augalas, o be to, atžalos arčiau kamieno yra mažiau šakningos ir persodintos blogiau prigyja. Toliau kaip per 3 metrus nuo kamieno susiformavusios atžalos taip pat yra silpnos ir sodinti netinka.

Auginant savašaknius vyšnių vaismedžius, dauginimą žaliaisiais auginiais tenka pripažinti vienu iš perspektyviausių. Dauguma veislių, taikant augimo stimuliatorius, palyginti lengvai formuoja šaknis ir per porą metų duoda gerus krūmelius. Dirbtinis rūkas dar padeda išplėsti dauginamų veislių asortimentą. Žaliaisiais auginiais padaugintos vyšnaitės gali būti ir trejų metų, svarbu, kad jos atitiktų standartą.

Vyšnioms dauginti skiepijant Nacionaliniame augalų veislių 2007 m. sąraše įrašytas sėklinis vyšnių poskiepis Kvapioji vyšnia (Prunus mahaleb L.). Vaismedžiai su šiuo poskiepiu gerai auga normalaus drėgnumo, neutralios reakcijos lengvo priemolio dirvose. Prancūzijoje sukurti kvapiųjų vyšnių klonai SL64 ir SL405 pasižymi geru fiziologiniu suderinamumu su daugumos veislių trešnėmis. Vyšnios kartais auginamos ir įskiepytos į Vietinės rūgščiosios ar trešnės sėjinukus. Į šiuos poskiepius įskiepytoms vyšnioms reikia panašių, kaip atžalinėms vyšnioms, dirvų. Skiepytos vyšnios į sodą sodinamos vienamečiais sodinukais. Sodinti tinka tik sveiki, gerai išsivystę medeliai, prieš sodinimą juos reikia atidžiai patikrinti.

Vyšnias, kaip ir kitus kaulavaisius, geriau sodinti pavasarį, kai išeina pašalas ir šiek tiek pradžiūsta dirva. Sodinimo gylis priklauso nuo poskiepio ir dirvos savybių. Orientacinis vaismedžio sodinimo gilumas nustatomas pagal vaismedžio šaknies kaklelį ir žemės paviršių. Į laukinę trešnę skiepytos vyšnios sodinamos 2–3 cm aukščiau šaknies kaklelio, nes po pasodinimo žemė šiek tiek suslūgsta. Skiepytos į kvapiąją vyšnią, būtinai sodinamos giliau, kad skiepijimo vieta atsidurtų po žeme. Šiek tiek giliau galima sodinti ir savašaknes vyšnias, ypač lengvesnėse dirvose.

Sodinimo atstumai tarp medelių eilėse priklauso nuo vaismedžių augimo stiprumo. Silpnai augančių veislių medeliai sodinami kas 2–2,5 m, stipriai augančių – kas 3 m, tarp eilių 4–5 m. Pasodintus vaismedžius būtina palaistyti. Dirvą aplink vaismedžius naudinga mulčiuoti pūdiniu, durpėmis, pjuvenomis, drožlėmis ar kita tam tikslui tinkama medžiaga. Praėjus mėnesiui po pasodinimo, rekomenduojama patręšti azoto trąšomis (apie 50 g amonio salietros vienam vaismedžiui).

Vyšnių veislės

Lietuvos nacionaliniame augalų veislių sąraše įrašytos šios vyšnių veislės: ankstyvosios – Vytėnų žvaigždė ir Žagarvyšnė; vidutinio ankstyvumo – Malinovka, Notė, Turgenevka; vėliausiai nokstančios – Šatenmorelė (sin. Lotinė) ir Vietinė rūgščioji. Be jų medelynuose išauginama šių veislių vyšnių: Ostheiminė, Podbielskinė, Molodiožnoje, Tichonoskaja, Studenčeskaja, Žukovskaja, North Star, Keleris 16, Pandy (sin. Kerezer). Pasirenkant vyšnių veisles, pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į veislės ištvermingumą žiemą, atsparumą kokomikozei ir moniliozei bei vaisių kokybei.

Vyšnių veislės, nokstančios liepos pradžioje

Vytėnų žvaigždė. Ankstyvoji vyšnių veislė sukurta selekcininko A. Lukoševičiaus Lietuvoje. Vaisiai – palyginti vienodo dydžio, apvalūs, prinoksta liepos pirmoje pusėje vienu metu. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, saldžiarūgštis, sultingas. Sultys raudonos, kauliukas elipsiškas, nedidelis, iš minkštimo išsiima leng­vai. Vaiskotis nutrūksta lengvai ir sausai.

Derantys vaismedžiai silpno augumo, vainikai apvalūs, svyrančiomis šakomis. Derėti pradeda trečiaisiais augimo sode metais, derlingi. Veislė savidulkė. Žydi vidutiniškai anksti.

Žagarvyšnė. Ši ankstyvoji vyšnių veislė, pagal vieną iš versijų, kilusi iš Žagarės dvare augintų Vladimirinių vyšnių sėjinukų. Daugiausia jų buvo auginama Šiaurės Lietuvoje apie Žagarę, Skaistgirį ir net plito nuomonė, kad Žagarvyšnes sėkmingai galima auginti tik šiose apylinkėse. Kas lankydavosi Žagarėje, visada susidomėdavo šitomis žemomis, anksti sunokstančiomis vyšniomis ir parsiveždavo jų į savąjį kraštą. Bet daugiausia jos plito tada, kai šių apylinkių gyventojai keldavosi gyventi į kitą vietą. Į rajonuotų veislių sąrašą auginti Lietuvoje (dabar Nacionalinis augalų veislių sąrašas) įrašyta 1962 metais ir pradėta plačiai auginti beveik visoje Lietuvoje. Žagarvyšnių yra kelios atmainos, kurios skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais.

Vaisiai vidutinio didumo (sveria 2,5–3 g), apvalūs. Odelė ir minkštimas tamsiai raudoni, sultys raudonos. Kauliukas apvalus, smulkus, iš minkštimo išsiima leng­vai. Vaiskotis nutrūksta lengvai ir sausai. Vaisiai vartojami švieži, tinka uogienėms, kompotams, sultims, vynui, trauktinėms gaminti.

Vaismedžiai vidutinio augumo, sudaro vidutiniškai tankius, svyrančiomis šakomis rutuliškus vainikus. Žiemą ištvermingi, žydi anksti, dera gausiai. Savidulkiai. Kokomikozei veislė neatspari.

Dauginama skiepais ir šaknų atžalomis. Mėgsta neužmirkusius, kalkingus, purius ir puveningus priemolius. Geriau auga aukštesnėse, nuo šaltų vėjų apsaugotose sodo vietose.

Vyšnių veislės, nokstančios liepos viduryje

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu, stambūs (sveria 4–4,5 g), gražūs, apvalūs ar kiek elipsiški. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, sultingas, aromatingas, saldžiarūgštis, gero skonio. Sultys raudonos. Kauliukas apvalus, stambokas, iš minkštimo išsiima leng­vai. Vaiskotis nuo vaisiaus atsiskiria leng­vai ir sausai. Vaisiai vartojami švieži ir tinka perdirbti.

Vaismedžiai vidutinio augumo, ištvermingi žiemą, vainikai rutuliški, tankūs, kompaktiški. Derėti pradeda ketvirtaisiais  penktaisiais augimo sode metais, dera gausiai. Vaisių net ir ant gausiai derančių vaismedžių iš tolo nematyti, nes juos dengia vešli lapija. Todėl šios veislės vyšnias mažiau negu kitų veislių puola varnėnai. Veislė iš dalies savidulkė. Vaismedžiai ligoms vidutiniškai atsparūs.

Notė. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute sukurta veislė. Vaisiai prinoksta liepos antrąjį dešimtadienį, vienu metu. Stambūs (sveria 4–4,5 g), apvaliai elipsiški, transportabilūs. Odelė blizganti, tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, standus, saldžiarūgštis, vyšnioms būdingo aromato. Sultys raudonos. Kauliukas mažas, elipsės formos, leng­vai atsiskiria nuo minkštimo. Vaiskotis nuo vaisiaus atsiskiria lengvai ir sausai. Vaisiai geros kokybės, tinka vartoti švieži ir perdirbti.

Vaismedžiai vidutinio augumo, ištvermingi žiemą. Įskiepyti į kvapiosios vyšnios sėjinukus vaismedžiai sode pradeda derėti ketvirtaisiais metais, dera kasmet, derlingi. Dera mišriosios vaisinės šakutės. Kokomikozei vidutiniškai atsparūs, moniliozei atsparūs. Veislė savidulkė.

Turgenevka. Rusiška veislė, sukurta Oriolo sodininkystės ir uogininkystės bandymų stotyje.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, vienu metu, vartojami švieži, tinka perdirbti, ypač kompotams, uogienėms ir sultims. Jie gana vienodo dydžio, stambūs (sveria 4–5 g), širdiškos formos, transportabilūs, gero saldžiarūgščio skonio. Odelė blizganti, tamsiai raudona. Sultys raudonos. Kauliukas pailgai apvalus, vidutinio stambumo, nuo minkštimo atsiskiria lengvai.

Vaismedžiai vidutinio augumo, žiemą ištvermingi – kaip ir daugumos veislių vyšnių, šaltomis žiemomis gali pašalti žiediniai pumpurai. Vidutiniškai atsparūs kokomikozei. Derėti pradeda 3–4-aisiais augimo sode metais. Veislė iš dalies savidulkė, tačiau geresnį derlių duoda, kai apsivaisina tuo pačiu laiku žydinčių veislių vyšnių (Ostheimine, Vladimirine, Roviesnica) ir tuo pačiu laiku žydinčių trešnių žiedadulkėmis.

Vyšnių veislės, nokstančios liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje

Šatenmorelė (sin. Lotinė, Lutowka) Teigiama, kad veislė kilusi Prancūzijoje. Lietuvoje Šatenmorelė buvo auginama jau prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau nebuvo paplitusi. Labai plačiai auginama kaimyninėje Lenkijoje.

Keleris 16. Daniškos kilmės vyšnių veislė į Lietuvą įvežta 1972 metais.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, stambūs (sveria 4–4,5 g), apvalūs. Odelė nestora, blizganti, tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, tvirtokas, sultingas, saldžiarūgštis. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo, nuo minkštimo atsiskiria lengvai. Vaiskotis nutrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

Vaismedžiai šaltą žiemą pašąla, ypač žiediniai pumpurai, linkę sirgti kokomikoze ir monilioze. Žydi anksti. Veislė savidulkė. Dirvai ir vietai šios veislės vaismedžiai reiklūs.

Pandy (sin. Kerezer). Veislė sukurta Vengrijoje, kur auginama nuo XVIII a.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, stambūs (sveria 4–4,5 g), plokščiai apvalūs, labai patrauklios išvaizdos. Odelė raudona. Minkštimas rausvas, sultingas saldžiarūgštis. Sultys rausvos. Kauliukas apvalus, vidutinio stambumo, iš minkštimo išsiima lengvai. Vaiskotis su prielapiais, lengvai ir sausai nutrūksta nuo vaisiaus. Vartojami švieži, tinka šaldyti, kompotams ir uogienėms virti.

Vaismedžiai augūs, žiemą ištvermingi. Žydi vidutiniškai anksti. Veislė kryžmadulkė. Tinka dulkininkės – Keleris 16, Šatenmorelė. Vaismedžiai vidutiniškai atsparūs kokomikozei, neatsparūs moniliozei.

Lenkijoje atrinktą atmainą Pandy 103 Lietuvoje augina sodininkai mėgėjai.

Molodiožnaja. Rusijoje sukurta vyšnių veislė, kurią jau keliolika metų augina ir platina LSDI medelynas.

Vaisiai prinoksta liepos antrąjį dešimtadienį, vartojami švieži ir perdirbti, stambūs (sveria 4–5 g), vienodo didumo, apvalūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio dydžio, apvalus, iš minkštimo išsiima lengvai.

Vaismedžiai vidutinio augumo, žiemą ištvermingi, kokomikozei atsparūs. Žydi vidutiniškai anksti. Veislė savidulkė. Derėti pradeda 4–5-aisiais augimo sode metais, pakankamai derlinga. Dera pernykščiai ūgliai.

North Star. Amerikietiška vyšnių veislė. Į Lietuvą pateko 1980 m. iš Lenkijos.

Vaisiai prinoksta liepos antrąjį dešimtadienį, vidutinio stambumo ar stambūs (sveria 3,5–4,5 g), apvalūs ar apvaliai širdiški. Odelė raudona. Minkštimas raudonas, pusiau standus, sultingas, saldžiarūgštis. Sultys raudonos. Kauliukas apvalus, vidutinio dydžio, iš minkštimo išsiima lengvai. Vaiskotis nuo vaisiaus nutrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

Vaismedžiai sode vidutinio augumo, pakankamai ištvermingi žiemą, neatsparūs moniliozei. Vainikai piramidiniai vidutinio tankumo. Derėti pradeda anksti, derlingi. Veislė savidulkė.

Ostheiminė. Veislė kilusi Ispanijoje, 1714 metais buvo įvežta į Vokietijos Ostheimo miestą, iš kur paplito po Europą. Lietuvoje jau buvo auginama prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu. Jie stambūs (sveria 3,5–4,5 g), plokščiai apvalūs, vienodo didumo. Odelė plona, bet tvirta, blizganti, tamsiai raudona, rusvo atspalvio. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, gero saldžiarūgščio skonio. Sultys intensyviai raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo, apvalus nuo minkštimo atsiskiria lengvai.

Vaismedžiai ištvermingi žiemą, vidutinio augumo. Žydi anksti. Veislė kryžmadulkė. Jai tinkamos dulkininkės – Podbielskinė, Žagarvyšnė. Derėti pradeda 3–4-aisiais augimo sode metais, derlinga.

Podbielskinė. Išauginta Vokietijoje iš Ostheiminės vyšnios kauliuko.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu laiku, vartojami švieži ir labai tinka perdirbti. Vaisiai ant šakų dažniausiai auga pavieniai, stambūs (sveria 3,5–5 g), labai patrauklios išvaizdos, puikaus skonio. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas purpurinis su šviesiai raudonomis gyslelėmis, labai sultingas, saldžiarūgštis. Sultys tamsiai raudonos. Kauliukas stambokas, iš minkštimo išsiima lengvai. Vaiskotis nutrūksta lengvai ir sausai.

Vaismedžiai pakankamai ištvermingi žiemą, augūs, rutuliškais vainikais. Derėti pradeda 3–4-aisiais augimo sode metais, dera kasmet, bet negausiai. Žydi anksti. Veislė kryžmadulkė. Tinkamos dulkininkės – Vytėnų žvaigždė, Žagarvyšnė ir kitos anksti žydinčių veislių trešnės.

Studenčeskaja. Veislė sukurta Rusijoje.

Vaisiai prinoksta liepos pirmąjį dešimtadienį, stambesni už vidutinius (sveria 3,5–4 g), apvalaini. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Sultys tamsiai raudonos. Kauliukas apvalus, vidutinis, iš minkštimo išsiima lengvai. Vaiskotis nutrūksta pusiau lengvai, toje vietoje išsiskiria šiek tiek sulčių. Vaisiai vartojami švieži, tinka perdirbti.

Vaismedžiai šaltą žiemą ištveria patenkinamai ir vidutiniškai atsparūs ligoms, sode vidutinio augumo, vainikai platūs, piramidiniai. Derėti pradeda 3–4-aisiais augimo sode metais, dera vidutiniškai gausiai. Veislė kryžmadulkė. Gerai apvaisina anksti žydinčios vyšnių veislės Podbielskinė, Ostheiminė, Vytėnų žvaigždė, Žagarvyšnė.

Tichanovskaja. Veislė sukurta Rusijoje.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu, vidutinio stambumo (sveria 3–3,7 g), apvalūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, standus, sultingas, saldžiarūgštis, šiek tiek karstelėjęs. Kauliukas apvalus, vidutinio stambumo (0,3 g), gerai atsiskiria nuo minkštimo. Vaiskotis atitrūksta nuo minkštimo sunkiai, atsiskyrimo vietoje išsiskiria sultys.

Vaismedžiai žiemą ištvermingi, augūs, vainikai plačiai piramidiniai. Derėti pradeda 4-aisiais augimo sode metais, derlingi, pakankamai atsparūs kokomikozei.

Žukovskaja. Rusiška veislė, sukurta Centrinėje genetikos laboratorijoje Mičiurinske. 1984 metais įrašyta į Lietuvos vyšnių mėgėjišką veislių asortimentą.

Vaisiai prinoksta liepos antroje pusėje, vienu metu, stambesni už vidutinius (sveria 3,5–4 g). Odelė blizganti, tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, tvirtokas, sultingas, saldžiarūgštis. Sultys raudonos. Kauliukas stambokas (0,4 g), kiaušiniškos formos, lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Vaisiai vartojami švieži ir perdirbti.

Vaismedžiai vidutinio augumo, žiemą ištvermingi, grybinėms ligoms vidutiniškai atsparūs. Žydi vėlai. Veislė kryžmadulkė. Geriausios dulkininkės – Liubskaja ir Vladimirinė. Derėti pradeda 3–4-aisiais augimo sode metais, dera vidutiniškai gausiai.

***

Vyšniose yra daug vitaminų, organinių rūgščių, cukrų, rauginių ir dažančiųjų medžiagų. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute nustatyta, kad Lietuvoje augančių veislių vyšnių vaisiai turi 13,9–19,4 proc. tirpiųjų sausųjų  medžiagų, iš jų 7,6–10,0 proc. cukraus, 0,76–2,28 proc. organinių rūgščių, 5,9–11,4 mg% askorbo rūgšties. Be vitamino C, jose randama ir B grupės vitaminų.