Kalbėdami apie ūkių struktūrą, skiriame smulkius, vidutinius ir stambius ūkius. Atitinkamai skirstome ir ūkininkus. Tačiau šias sąvokas ne visi ir ne visada suprantame vienodai. Kilus ginčams dėl to, ką vadinti vidutiniu ūkiu, sunku būtų nustatyti, kas teisus, nes joks įstatymas ūkio dydžio sąvokų neapibrėžia. Paradoksalu tai, kad be jų neišsiverčia nei ūkininkai, nei pareigūnai.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis mano, kad skirstyti ūkius į kategorijas ir jas apibrėžti reikėtų, nes tai padėtų išvengti įvairiausių manipuliacijų. Viename Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos susirinkime irgi buvo išsakyta nuomonė, kad būtina apibrėžti, kas yra smulkus, vidutinis ir stambus ūkis, tuomet bus mažiau painiavos.

Lietuvos kaimo vizijoje rašoma, kad visiško užimtumo ūkių 2013 metais Lietuvoje turėtų būti 20 tūkst., o vidutinis ūkis turėtų padidėti iki 20 ha. Vidutinis ūkio dydis pagal žemės ūkio naudmenų plotą kasmet auga. 2003 m. jis sudarė 9,3 ha, 2005 m. – 10,9, 2006 m. – 11,5, o 2007 m. turėtų pasiekti 12,4 ha. Europos Sąjungos (ES) šalių vidutinis ūkis 2005 m. sudarė 15,8 ha. Atrodytų, kad labai nedaug atsiliekame nuo ES.

V. Juodsnukis mano, kad vertinant ūkių dydį, neužtenka remtis vien žemės ūkio naudmenų plotu – reikėtų atsižvelgti ir į jų pajamas. „Žemdirbio, turinčio 5 ha specializuotą ūkį, pavyzdžiui, auginančio braškes ar daržoves, finansinė padėtis gali būti daug geresnė negu keliasdešimt hektarų valdančio ūkininko, kuris augina grūdines kultūras nederlingose žemėse. Kurį iš jų laikyti vidutiniu, o kurį smulkiu?“ – siūlo pasvarstyti V. Juodsnukis. Vidutiniu ūkiu jis linkęs vadinti tokį ūkį, kuris gali išsiversti šeimos darbu ir užtik­rinti šeimai pakankamas pajamas. Vidutiniam šeimos ūkiui užtektų 3–4 darbingų žmonių, kurie visiškai galėtų įsisavinti 50 ar 100 ha. Jungtinėse Valstijose šeimos ūkiu vadinamas ūkis, kuriame 2/3 visų darbų šeima atlieka savo jėgomis. Tad samdomos darbo jėgos naudojimas galėtų būti vienu iš integruotų kriterijų apibūdinant ūkio dydį.

Verslo įmonėms Lietuvoje taikomi labai aiškūs skirstymo kriterijai. Įmonė, kurioje dirba 1–9 darbuotojai, vadinama mikroįmone, nuo 10 iki 49 darbuotojų – smulkia, nuo 50 iki 249 – vidutine, o daugiau kaip 250 darbuotojų – stambia įmone. Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjas Leonardas Michelbertas įsitikinęs, kad tokie pat aiškūs skirstymo kriterijai turi būti taikomi ir žemės ūkyje. Tada daug atsakingiau tektų kalbėti ir apie tai, kiek ir kokios paramos skirta smulkiems, stambiems ir vidutiniams ūkininkams. Prieš porą metų Seime buvo kilę minčių apibrėžti ūkių kategorijas, tačiau pasiūlymai sugulė stalčiuose. „Tai, kad ūkiai pagal stambumą įstatymiškai nėra  apibrėžti, leidžia visiems žemės ūkio subjektams vienodai naudotis lengvatomis. Norint mokėti kuo mažiau mokesčių, geriausia registruoti ūkininko ūkį. Tūkstančius hektarų valdantys ir milijonines apyvartas vykdantys gigantiški ūkiai imasi verstis net statybų verslu ir tuo pačiu sėkmingai naudojasi pelno mokesčio bei kitomis lengvatomis. Stambūs ūkiai turėtų būti daugiau apmokestinami, tačiau kol įstatymiškai neapibrėžėme ūkių kategorijų, negalime ir lengvatų diferencijuoti“, – teigia L. Michelbertas. Jis siūlo skirstyti ūkius į kategorijas, pasitelkiant bent 3–4 kriterijus.

Ryški ūkių poliarizacija

Europos Sąjungoje prekinę žemės ūkio produkciją gaminančių ūkininkų ūkių struktūra nustatoma atliekant ūkių apskaitos duomenų tinklo tyrimus. Šie tyrimai atliekami ir Lietuvoje. Pagal ekonominį dydį ES ūkiai skirstomi į 10 grupių. Pirmajai priskiriami ūkiai, kurių ekonominis dydis neviršija 2 EDV (1 EDV – 1 200 EUR), dešimtajai – viršijantys 200 EDV.

Lietuvoje 57 proc. ūkių yra 2–4 EDV dydžio, 17 proc. – 4–6 EDV dydžio, o daugiau kaip 100 EDV – vos 0,5 proc. ūkių. Tai rodo, kad mūsų šalies žemės ūkio sektoriuje vyrauja smulkūs ūkiai, ir šiuo požiūriu smarkiai atsiliekama nuo ES vidurkio.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė pateikė instituto mokslininkų skaičiavimus, pagal kuriuos konkurencingu ūkiu Lietuvoje galima laikyti ne mažesnį kaip 50 ha ūkį, išskyrus daržininkystės ūkius ir sodus. Tačiau skirtingai negu kitose ES šalyse, Lietuvoje didesnių kaip 50 ha ūkių yra mažiau kaip 3 proc., nors savo dydžiu jie užima apie 42 proc. žemės ūkio naudmenų. Kitose šalyse vidutinių ūkių labai daug, o Lietuvoje dominuoja smulkūs ir stambūs ūkiai.

„Agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai yra pasiūlę Kaimo plėtros programoje prioritetus sudėlioti taip, kad maži ūkiai lengviau pasinaudotų parama, sustip­rėtų ir priaugtų vidutinių ūkių lygį, nes 2–3 proc. stambių ūkių neužtikrins šalies konkurencingumo“, – teigia R. Melnikienė.

Didesnių kaip 50 ha ūkių dalis kitų šalių ūkių struktūroje yra nepalyginti didesnė negu Lietuvoje. Danijoje jie sudaro 35 proc. ūkių ir užima 77 proc. žemės ūkio naudmenų, Vokietijoje atitinkamai – 14 ir 93.

Kad žemės ūkio sektorius sustiprėtų, reikia tam tikros dalies vidutinių ūkių. Kol kas situacija žemės ūkio konkurencingumui užtikrinti nėra palanki, nes smulkių ūkių yra per daug, o dideliu potencialu išsiskiria stambūs ūkiai.

Stambiems ir smulkiems – atskiros programos

Informuojant apie ES paramos žemės ūkiui paskirstymą, irgi naudojamasi smulkaus, vidutinio, stambaus ūkio sąvokomis, nors Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) ne kiekvienas ryžtasi jas apibrėžti. Tokį skirstymą NMA iš dalies grindžia tuo, kad 2004–2006 metų parama buvo teikiama pagal du skirtingus programinius dokumentus, orientuotus į skirtingas žemdirbių kategorijas. Pagal Bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemones paramos siekė didesni ūkiai, o pagal Kaimo plėtros plano (KPP) priemones – smulkesni. Daugiau kaip pusė projektų (51 proc.), finansuojamų pagal BPD priemones, neviršijo 100 tūkst. litų. Kita vertus, gautos paramos dydis ne visada atspindi ūkio dydį, kadangi projektus galėjo teikti ir stambūs ūkiai, norintys įsigyti papildomai technikos ar plėsti fermas.

NMA Kaimo plėtros programų departamento direktoriaus pavaduotoja Erika Viltrakienė daro išvadą, kad KPP orientuotas į smulkesniuosius ūkininkus, nes kelios šio plano programos, suderėtos su Europos Komisija, pagrindiniame reglamente neatsispindi. „Šios priemonės leido mažesniems ūkiams sustiprėti, kad jie galėtų konkuruoti su didesniaisiais. Kitiems ūkininkams nusprendus pasitraukti iš gamybos, perėmėjai galėjo pasididinti ūkius. Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku – tai irgi paskata neūkininkauti. Pusiau natūrinių ūkių restruktūrizavimo projektai buvo finansuojami iš skirtingų šaltinių: turintiems iki 200 sąlyginių gyvulių parama teikiama pagal KPP, o virš 200 – pagal BPD priemones“, – aiškina E. Viltrakienė.

Lygindami perleisto ūkio, perleistos pieno gamybos kvotos ar mišku apželdinto sklypo, kuriame  nenorima ūkininkauti, dydžius, įsitikinsime, kad jie artimi 10 ha (Statistikos departamento duomenimis, vidutinis ūkis 2003 m. sudarė 10,6 ha). Perleisto pagal ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos priemonę ūkio vidutinis dydis yra 8 ha, mišku apželdinamo ploto – 5 ha. Akivaizdu, kad, nustatant ūkio dydį, žemės plotas yra svarbus kriterijus, atspindintis ūkio galimybes ir pajėgumus. „Neturėdamas žemės, ūkininkas negalėtų didinti bandos, plėsti pasėlių – gamybos plėtra būtų suvaržyta“, – sako E. Viltrakienė.

Skirstymas reikštų lengvatų peržiūrėjimą

Nors programos orientuotos į skirtingo dydžio ūkius, parama žemės ūkio subjektams faktiškai skirstoma pagal jų veiklos sritį, poreikio pagrįstumą, o ne pagal ūkio dydį. Todėl abejojama, ar prasminga skirstyti ūkius į kategorijas bei įstatymiškai jas apibrėžti. Tuo labiau, kad ūkio konkurencingumą lemia ne žemės ūkio naudmenų dydis, o pagaminamos produkcijos kiekis ir gaunamos pajamos. Taip mano žemės ūkio viceministrė Virginija Žoštautienė.

„Statistiškai vidutinis ūkis užima apie 12 ha. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatytas maksimalus 1 asmens įsigyjamo nuosavybės teise žemės plotas: iš valstybės – ne daugiau kaip 300 ha, o iš viso – ne daugiau kaip 500 ha. Todėl ūkininkai turėtų orientuotis į ūkininkavimą būtent tokiame plote“, – nurodo viceministrė.

Ūkių skirstymas į kategorijas nėra savaiminis tikslas. Jis susijęs su ekonominės ar finansinės naudos siekimu, pavyzdžiui, mažesnės verslo įmonės naudojasi mokestinėmis lengvatomis. Žemės ūkio subjektams (subjektai, kurie daugiau negu pusę pajamų gauna iš žemės ūkio veiklos) mokesčių lengvatos taikomos besąlygiškai, t. y. visiems vienodai, neskirstant į kategorijas. Todėl, anot Finansų ministerijos sekretorės Ingridos Šimonytės, dabartinė mokesčių lengvatų sistema visiškai nesureaguotų į ūkių klasifikavimą.

„Jei kas galvoja, kad mokestines leng­vatas reikėtų peržiūrėti, tuomet galima būtų kalbėti ir apie klasifikavimą, pavyzdžiui, remti mažesnius ūkius, kaip yra remiamos mažesnės įmonės“, – teigia I. Šimonytė.

Tačiau ji abejoja tokio žingsnio sėkme, kadangi sumažėtų lengvatomis besinaudojančių žemės ūkio subjektų. Pasak Finansų ministerijos sekretorės I. Šimonytės, rastųsi daugybė nepatenkintų didelių ūkių, kurie šiuo metu nemoka pelno ir kitų mokesčių.

Žemės ūkio viceministrė V. Žoš­tautienė priduria, kad stam­besnis ūkis gauna daugiau pajamų, todėl jis daugiau moka į biudžetą. Kuo daugiau gaminama ir realizuojama produkcijos, tuo daugiau papildomos biudžeto įplaukos.

Įžvelgia daugiau blogybių

Ūkių skirstymas pagal dydį, jų klasifikavimas ir apibrėžimas nėra paprastas dalykas, tai gali sukelti ūkininkų grupių konfliktus. Laisvosios rinkos šalininkai įžvelgia ir daugiau neigiamų tokio žingsnio pasekmių. Jie laikosi pozicijos, kad įmonės ar ūkio dydis savaime nėra gerai ar blogai, nes tai sprendimas organizuoti ekonominę veiklą ir specializuotis toje srityje, kur reikia didelių ūkių ir didelių žemės plotų, ar nereikalaujančioje didelių apimčių ir investicijų. Tai neturėtų būti pagrindas mokesčių lengvatoms diferencijuoti. Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas mano, kad smulki įmonė nėra labiau pažeidžiama ir neturėtų naudotis išskirtine padėtimi, todėl daro išvadą, kad, sudarant palankesnes sąlygas smulkioms ir vidutinėms įmonėms, diskriminuojamos stambiosios.

„Kai absoliuti dauguma įmonių yra smulkios ir vidutinės, sprendimas sudaryti joms palankesnes sąlygas ir atitinkamų paramos priemonių taikymas praranda aktualumą, nes dauguma įmonių patenka į remiamą segmentą“, – pastebi G. Kadziauskas. Tai tinka ir žemės ūkiui, nes ūkininkai imtų reaguoti ne į rinkos pokyčius ar vartotojų poreikius, konkurentus, o į įstatymo nustatytus dydžius, kaip kad reaguojama į varžymą įsigyti žemės: siekdamas įsigyti jos daugiau, savininkas kuria dešimtis firmų. Energija naudojama ne pozityviai kūrybinei veiklai.

Abejotina, ar ūkininkų klasifikavimas duotų jiems siekiamos naudos, o ne priešingai.

Vidutinio ūkio sąvoką, kuri pagrįsta žemės ūkio naudmenų ploto dydžiu, labai patogu vartoti, nors tai tik vienas žemės ūkio iliustracijos štrichų. Iškalbingiau būtų apibūdinti įvairios specializacijos, pavyzdžiui, pieno, grūdų, ekologinius vidutinius ūkius ar racionalius ūkius, kurių dydį lemia pagrindinių gamybos veiksnių – žemės, darbo ir kapitalo racionalus naudojimas.