Lietuvoje paukštininkystė nėra tokia aktuali kaip kitos gyvulininkystės šakos, Pagrindinė paukštininkystės produktų gamyba sutelkta keliuose paukštynuose, o veislių pasirinkimas yra ribotas. Tačiau kiekvienoje sodyboje galima rasti didesnį ar mažesnį paukščių pulkelį. Vieni augintojai paukščius kasmet perka, kiti metai iš metų juos perina namuose.

Paukščių auginimo tikslas taip pat yra įvairus, vieniems reikia mėsos, kitiems – kiaušinių, kai kurie augina dekoratyvinius paukščius, kuriais tiesiog puošia sodybas. Gražūs įvairių rūšių paukščiai plinta ir kaimo turizmo sodybose.

Paukštininkystė, kaip ir kitos Lietuvos gyvulininkystės šakos, turi gilias tradicijas. Istoriniai dokumentai liudija, kad Didžiojo Kunigaikščio nuostatose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais, „kurie paliekami mūsų virtuvėms“. 1557 metų Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto nurodymu, valstiečiai be lažo ir kitų žemės ūkio produktų nuo kiekvieno valako visokios žemės privalėjo duoti žąsį arba 1,5 grašio, du gaidžius arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėlius.

Senovės Lietuvoje paukščiai ir jų produktai buvo eksportuojami. Daugiausia gyvų žąsų buvo išvežama į Vokietiją. Tačiau eksportas buvo privačių pirklių rankose, kurie visiškai nesirūpino, kad produkcija atitiktų pasaulinės rinkos reikalavimus, ir eksportuodavo paukštienos produktus tik tada, kai būdavo gera paklausa ir geros kainos.

Lietuvoje buvo kreipiamas dėmesys ir į veislininkystę: Žemės ūkio rūmai 1927 metais pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir skelbti juos spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių. 1927 ir 1928 metais buvo registruojami ūkiai, kurie turėjo bent 2 veislinius paukščius, o 1929 metais – ne mažiau kaip 10. Tuo metu buvo registruojami tik tie ūkiai, kuriuose buvo laikoma ne daugiau kaip dviejų veislių ir ne mažiau kaip 10 kiekvienos veislės paukščių. 1927 ir 1928 metais registruotuose paukštynuose buvo laikoma net 17 veislių vištos, tačiau jau 1930 metais vištų veislių skaičius sumažėjo iki 8, iš jų daugiausia buvo laikoma leghornų (51,1 proc.) ir rodailendų (23,7 proc.) .

Panaši padėtis buvo ir su kitais paukščiais. Iš pradžių buvo laikoma 4 veislių žąsys: Emdeno, Pomeranijos, kuoduotosios ir vietinės pagerintos, o 1930 metais daugiausia buvo auginamos Emdeno ir Pomeranijos veislių žąsys.

1928 metais buvo laikomos 6 veislių antys: Pekino, silesbury, juodosios, chaki kembel, orpingtonai, Indijos bėgikės, o 1930 metais liko keturios, iš kurių populiariausios buvo chaki kembel. Kalakutai buvo laikomi tik dviejų veislių – juodieji mamutai ir bronziniai.

Nuo 1927 metų, skatindami paukštininkystę, Žemės ūkio rūmai per Lietuvos naminių paukščių ir smulkiųjų gyvulių augintojų draugiją registruotų ūkių savininkams teikė paramą veislinei medžiagai įsigyti, paukštidėms statyti ir tinklo vielai pirkti. 15 litų pašalpos buvo duodamos perkant vieną veislinių vištų lizdą (1 gaidys ir 2 vištos) ir po 50 centų už vieną kiaušinį perinimui.

Nuo 1934 metų Žemės ūkio rūmai pradėjo organizuoti kontrolinius vištų ūkius, kuriuose nuosekliai pradėtas tirti vištų dėslumas ir pagal tai daroma jų atranka. Svarbiausias kontrolinių vištų ūkių tikslas buvo platinti veislines vištas ir kiaušinius. Ūkiuose buvo kontroliuojamas vištų dėslumas.

Nuo 1934 metų Žemės ūkio rūmai už vištų dėslumo kontrolę skirdavo pašalpas: 3 litus už kiekvieną vištą, bet ne daugiau kaip 200 litų kiekvienam ūkiui. Paramą gaudavo tik tie ūkininkai, kurie laikė ne mažiau kaip 50 vištų ir kontroliavo vištų dėslumą. 1935 metais pašalpos buvo padidintos iki 5 litų vienos vištos dėslumo kontrolei, bet ne daugiau kaip 400 litų per metus vienam ūkiui. Kontroliniuose ūkiuose turėjo būti gera tvarka, švara, vištos ir prieauglis lesinami pagal nustatytus racionus. Buvo reikalaujama, kad rodailendų veislės viščiukai būtų išperinti iki gegužės 1 dienos, o leghornų – iki gegužės 15 dienos.

Lietuvoje auginamos vietinės vištos buvo smulkios, įvairiausių spalvų plunksnų, vėlai bręsdavo, mažai dėdavo kiaušinių. Gal tai priklausė ir nuo to, kad, perinant kiaušinius po perekšle, kiaušiniai būdavo parenkami mažesni, kad jų daugiau tilptų po višta. Bet vietinės vištos buvo nelepios.

1934–1936 metais vietinių vištų produkcija didėjo, to priežastis buvo pagerėjusios vištų laikymo sąlygos ir įlietas sukultūrintų veislių kraujas.

Dar 1962–1965 metais nustatyta, kad geriausios vietinės vištos sudeda 162 kiaušinius, kurių vidutinis svoris buvo 56,6–58,3 gramo, kai tuo tarpu geriausios leghornų veislės vištos sudėjo 164–165 kiaušinius, kurių vidutinis svoris siekė 56,2–57,3 gramo, o rodailandų – 161–163 kiaušinius, kurių svoris buvo 54,4–58,4 gramo. Perėjimo instinktas pasireikšdavo pusei vietinių vištų. Jos perėdavo nuo gegužės iki spalio mėnesio.

Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia buvo auginamos vietinės žąsys. Kaime žmonės jas skirstė į gulbines, vištines ir žiemines arba pulkines.

Nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1965 metų paukštininkystė Lietuvoje neturėjo aiškios krypties. 1965 metais įkurtam paukštininkystės trestui buvo pavesta vadovauti 25 paukštininkystės ūkiams. Svarbiausias tresto uždavinys buvo sukurti intensyvią pramoninę paukštininkystę. Paukštininkystės fermos buvo pradėtos specializuotis atskiriems paukštininkystės produktams gaminti. Vėliau, pradėjus veisti hibridinius paukščius, sudaryta veislinių paukštininkystės fermų vertikalioji integracija, t. y. veislininkystės ferma – kuriantis, veisiantis ir tobulinantis grynas linijas ūkis. Tokie ūkiai veislinę medžiagą perduodavo pirmos eilės reprodukcinei fermai, kuri atlikdavo pirmos pakopos kryžminimą, o ši gautus hibridus perduodavo antros eilės reprodukcinėms fermoms antros pakopos kryžminimams atlikti. Galiausiai šios fermos aprūpindavo visus Lietuvos paukštynus ir ūkius, taip pat ir gyventojus pramoninėmis hibridinėmis dedeklėmis kiaušiniams gaminti arba broileriais paukštienai gaminti.

Per pastaruosius penkiolika metų veis­linėse fermose buvo sunaikinti veislinių paukščių pulkai. Pagrindiniai paukštininkystės produkcijos tiekėjai-paukštynai ir kiti stambesni augintojai broilerienos ir kiaušinių gamybai įsigyja aukšto produktyvumo užsieninių hibridinių paukščių. Todėl, pagal 2003 metų žemės ūkio surašymo duomenis, Lietuvoje buvo 3 milijonai 59 tūkstančiai paukščių. Hibridiniai paukščiai sudarė apie 2,3 milijono, arba 76 proc. visų paukščių. Apie 24 proc. sudarė vietiniai paukščiai.

Tačiau visame pasaulyje yra saugomas ir naujoms veislėms išvesti naudojamas vietinių paukščių genofondas. Ypač tai aktualu, kai norima pagaminti sveikesnį ir geresnės kokybės produktą, kai siekiama nenusižengti ir paukščių gerovei. Pavyzdžiui, prancūzai, norėdami gauti savo išskirtinį mėsinį viščiuką, sukūrė net 46 krosus panaudodami savo vietines veisles. Tą patį galime pasakyti ir apie kalakutus Anglijoje, kurie auginami laisvai ganyklose.

Norėdami įvertinti turimą savo vietinių paukščių genofondą, aplankėme nemažai kaimelių. Kituose „Mano ūkio“ straipsniuose skaitykite apie Lietuvoje auginamų vietinių paukščių rūšis ir veisles.