Kriaušės paplitusios ir komerciškai auginamos visuose kontinentuose. Praėjusiais metais kriaušių derlius buvo 19,5 mln. tonų. Savaime suprantama, kad skiriasi veislių ir poskiepių asortimentas, auginimo technologijos ir kriaušynų intensyvumas.

Pasaulinės kriaušių rinkos, kaip ir daugelio kitų vaisių, lyderė yra Kinija, išauginanti apie 60 proc. visų kriaušių pasaulyje. Čia kasmet sunkiai įsivaizduojamais kiekiais didėja ir sodų plotai, ir derliai. Šių metų prognozėmis, Kinijoje bus skinama 13 mln. tonų kriaušių. Tiesa, didžiausią dalį čia auginamų kriaušių sudaro azijietiškos kriaušės (Pyrus pyrifolia), kurios dar nėra labai populiarios pasaulinėje rinkoje. Dėl šios priežasties Kinija eksportuoja tik 13 proc. išaugintos produkcijos, daugiausia į kitas Azijos šalis.

Plėtrą stabdo bakterinė degligė

Pagrindinės šalys, auginančios mums įprastas europines kriaušes (Pyrus communis), yra Italija, JAV ir Ispanija. Kriaušių auginimas daugiausia sukoncentruotas pietinėse šalyse, kur yra palankesnės klimato sąlygos lepesnėms veislėms auginti. Tačiau pastaruoju metu kriaušių sodai sparčiai plečiami ir Vakarų Europoje – ypač Olandijoje ir Belgijoje. Kriaušių kaina pasaulinėje rinkoje visą laiką lenkia obuolių vaisių kainą 30–50 proc., ir nors jų suvartojama keliolika kartų mažiau, pasiūla vis dar yra mažesnė už paklausą.

Dar spartesnę kriaušynų plėtrą stabdo jų jautrumas bakterinei degligei (Erwinia amylovora). Vien dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Bulgarijoje per pastaruosius kelerius metus kriaušių sodų plotai sumažėjo apie 10 kartų. Tai labai rimtas priminimas ir mūsų šalies sodininkams. Aišku, tose šalyse, kur bakterinė degligė paplitusi, sodininkai nenustojo auginti kriaušių. Mokslininkai kuria naujas apsaugos sistemas, nustato rizikingiausius periodus, diegia technologinius elementus ir priemones, galinčias sušvelninti galimus padarinius.

Kriaušės jautrios ne tik degligei, bet ir virusams bei mikoplazmoms. Todėl ypač svarbu pasirinkti kokybišką ir patikrintą sodinamąją medžiagą, nesusigundyti pigesniais įvežtais sodinukais.

JAV kriaušių auginimo apimtys taip pat kasmet mažėja po 3–5 procentus. Tačiau priežastys ten kitos. Pasak JAV ekspertų, kriaušės patenka į desertinių vaisių grupę ir neatlaiko konkurencijos su vynuogėmis, trešnėmis bei slyvomis, importuojamomis iš Pietų pusrutulio.

Kriaušių veislės Europoje

ES pagrindinė veislė – Konferencinė. Šiuo metu Europoje kasmet jų išauginama apie 800 tūkst. tonų, o artimiausiu metu apimtys turėtų pasiekti 1 mln. tonų. Šiais metais pirmą kartą pastebėta, kad rinka veislės Konferencinė kriaušėmis jau beveik prisotinta, todėl būtina ieškoti kitų veislių. Kaip ir obelų, taip ir kriaušių sąraše atsiranda klubinių veislių, tai yra tokių, kurias leidžiama auginti tik tam tikriems augintojams ir kurioms planuojama bendra produkcijos rinkodaros strategija. Vienos iš populiariausių kriaušių šiuo metu ES – ankstyvasis Koferencinės klonas Corina, veislės Sweet Seansation, Angelys ir moldaviškos kilmės veislė Xenia. Tačiau ar šios klubinės veislės plis, priklausys nuo jas perkančių vartotojų. Gali atsitikti ir taip, kaip su kai kuriomis obuolių klubinėmis veislėmis. Joms pristatyti rinkoje mesti dideli pinigai, tačiau pirkėjai nepamėgo jų, todėl palaipsniui tokios nesėkmingos veislės pasitraukė iš rinkos. Nors per pastaruosius metus įvairių šalių selekcininkai sukūrė nemažai naujų įdomių kriaušių veislių, tačiau kaip pastebėta simpoziumo metu, nė viena iš jų taip neišsiskiria, kad galėtų pakeisti šiuo metu populiariausias kriaušių veisles.

Kriaušių veislės Lietuvoje

Po šios žiemos šalčių kai kuriuose Lietuvos rajonuose dalis kriaušynų, ypač jaunesnio amžiaus ir jautresnių veislių, iššalo. Suprantama, nukentėjusiems sodininkams bus sunku prisiversti vėl iš naujo sodinti kriaušes. Tačiau tokia žiema nedažna – juk pašalo ir atspariausių veislių obelys. Be to, turime ir savų veislių – atsparesnių šalčiui, derlingų ir vedančių geros kokybės vaisius. Tinkamiausių Lietuvoje auginti kriaušių veislių sąraše yra šios veislės: Aluona (Lietuva), Alsa (Lietuva), Alka (Lietuva), Alnora (Lietuva), Jūratė (Lietuva), Konferencinė (Anglija), Mlejevskaja ranniaja (Ukraina), Mramornaja (Rusija), Lukna (Lietuva), Patten (JAV).

Intensyviuose kriaušynuose Lietuvoje rekomenduojama auginti vėlyvąją vasarinę veislę Alka bei vėlyvąsias rudenines: Konferencinė, Mramornaja ir Patten. Papildomos veislės: vasarinės – Žiul Giujo, Kliapo mėgstamoji, rudeninės – Aluona, Alsa, Lukna, Alna.

Aišku, ir šios kriaušių veislės gali nukentėti žiemą – pašalti žiediniai pumpurai, vienamečiai ūgliai ar net nušalti visas lepesnės veislės medis. Mažiau ištvermingoms kriaušių veislėms kritiniai yra pirmieji treji augimo sode metai. Kadangi intensyviems kriaušynams rekomenduojami Paprastojo svarainio (Cydonia oblonga) kilmės poskiepiai taip pat nėra ištvermingi žiemą, lepesnių veislių auginimas būtų toks pats rizikingas.

Auginimo technologijos ir poskiepiai

Kriaušės – vienas iš ilgiausiai galinčių augti verslinių sodų augalų. Net 40–60 metų amžiaus kriaušynai gali būti produktyvūs, jei bus tinkamai prižiūrimi. Daugelyje pasaulio šalių dabar ir vyrauja būtent tokio amžiaus sodai, pagal to meto tradicijas įveisti dideliais atstumais su sėkliniais aukštaūgiais poskiepiais. Palyginti retos sodinimo schemos – 8 x 6 m, 6 x 6 m ar net 10 x 8 m – nieko per daug nestebina Amerikos žemyne, Australijoje, didžiojoje dalyje Azijos. Nemažai ekstensyvių kriaušių sodų tebėra Pietų Europoje. Tokiems sodams prižiūrėti, genėti ir derliui skinti net sukurta speciali sodo technika. Simpoziumo metu rodytas 50 metų amžiaus sodas, kuris buvo drastiškai atjaunintas. Per kelerius metus jo derlingumas išaugo nuo 9 iki 40 t/ha.

Intensyviausi kriaušynai auginami Europoje, kurioje lyderės yra Belgija ir Nyderlandai. Vidutinis kriaušių derlius šiose šalyse siekia 45–50 t/ha. Beveik visi kriaušių sodai šiose šalyse įveisti su Paprastojo svarainio poskiepiu Sv. C, sodinant nuo 2 000 iki 4 000 medžių hektare. Dar didesnis sodo tankumas gali padidinti kriaušių derlių, tačiau ekonominiai apskaičiavimai rodo, kad išlaidos priežiūrai ir sudėtingoms atramų sistemoms įrengti išauga net keturis kartus. Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje nauji kriaušynai veisiami taip pat su svarainio poskiepiais Sydo, Adams bei BA-29.

Svarainio poskiepių pranašumas įro­­dytas ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktuose tyri­muose. Deja, didžiausia problema Lietuvoje, kad Cydonia genties poskiepiai yra nepakankamai ištvermingi žiemą. Jie gali pašalti ne tik sode, bet ir medelynuose. Svarainio poskiepiai taip pat yra jautresni šarminėms dirvoms, dėl tos priežasties kriaušių sodas, įveistas neatsižvelgus į dirvos sąlygas, gali būti ne tik mažiau produktyvus bei silpniau augantis, bet ir, stipriai pasireiškus chlorozei, pradėti nykti. Tyrimų duomenimis, atspariausi šalčiui ir pakankamai produktyvūs, nors ir nusileidžia anksčiau minėtiems, yra svarainio poskiepiai S1 (Lenkija) ir K16 (Lietuva).  

***

Gegužės pabaigoje viso pasaulio sodininkystės srities mokslininkai susirinko į Portugalijos miestelį Peniche. Ant Atlanto vandenyno kranto vyko 10-asis kriaušių augintojų simpoziumas, organizuotas Tarptautinės sodininkystės mokslų organizacijos (ISHS). Simpoziume 230 dalyvių pristatė mokslo ir verslo aktualijas, aptarė naujausias tendencijas pasaulinėje kriaušių rinkoje.

Pristatyti naujausi tyrimai, kaip reguliuoti kriaušių derėjimą, daug dėmesio skirta kriaušių fiziologijos ir ekofiziologijos, mitybos, dauginimo, sodų konstrukcijų ir formavimo, augalų apsaugos, vaisių laikymo technologijų klausimams.