Pastaruoju metu pienininkystė Lietuvoje yra viena iš rentabiliausių ir perspektyviausių žemės ūkio šakų. Naujos gyvulių veislės, modernesnės pašarų ruošimo technologijos lemia vis didėjančius primilžius iš karvės. Dar ne taip seniai rekordininkėmis vadintos 5 000 kg pieno per metus duodančios karvės dabar jau tapo vidutiniokėmis. O daugelyje bandų siekiama, kad gaunamos produkcijos vidurkis siektų 8 000 kg per metus.

Tačiau su kiekvienu papildomu litru pieno daugėja karvių sveikatos problemų. Dar mūsų senoliai sakydavo: „pienas iš karvės perkamas“. Ši nuostata galioja ir dabartiniais laikais. Norint gauti daug pieno, nepakanka vien sočiai pašerti gyvulį. Reikia gerai išmanyti ir karvių fiziologinius poreikius. Iš gyvulių augintojų vis dar galima išgirsti teiginių, kuriais vadovaudamiesi jie stabdo savo ūkio pažangą, tuo pačiu prarasdami ir didelę dalį brangios produkcijos.  

Straipsnyje aptariamos dažniausiai pasitaikančios klaidingos nuostatos

„Didelio produktyvumo karvės turi būti prakaulios“.

Kiekvienoje bandoje visada atsiras karvių, kurios bus arba labai gerai įmitusios arba prakaulios, tačiau gamins daug pieno. Tačiau likusiai bandos daliai bendroji kūno būklė yra labai svarbi, kad primilžiai būtų stabilūs.

Didelio produktyvumo karvių kūno būklės koeficientas, kuris matuojamas balais, turi būti nuo 2,4 iki 3,1 balo. Tokio gyvulio raumenys bus tinkamai išsivystę, organizme pakankamai sukaupta riebalų, todėl ir pieno primilžis bus optimalus.

Pirmosios 120 laktacijos dienų yra tas laikotarpis, kai karvės kūno būklė gali sumažėti iki 2,4–2,5 balo. Šiuo periodu būtina stebėti, kad gyvulio kūno svoris nenukristų per daug ir per staigiai. Karvės, kurios per pirmąsias laktacijos savaites netenka po 1,5 kg savo kūno svorio, tampa daug jautresnės infekcinėms ligoms, sutrinka jų hormonų apykaita, pailgėja servis periodas, todėl tokią karvę labai sunku apsėklinti. Kad taip neatsitiktų, likus 3 savaitėms iki apsiveršiavimo, užtrūkusias karves reikėtų šerti išskirtiniu racionu. Gyvuliai palaipsniui pripranta prie didesnio koncentratų kiekio pašaruose, atsistato jų bendroji kūno būklė, organizme susikaupia pakankamai energijos, kurios reikia vaisiui atvesti ir pieno gamybos pradžiai. Po apsiveršiavimo taip pat nereikėtų laukti, kol karvės būklė akivaizdžiai ims blogėti. Esant tinkamam baltymų ir energijos balansui pašaruose, gyvuliai, nealindami savo organizmo, bus produktyvūs.

„Kuo daugiau baltymų koncentrate, tuo geriau“.

Atrajotojai baltymus pasisavina kitaip negu vienkamerį skrandį turintys gyvuliai. Skirtingos cheminės sudėties baltymai galvijų organizme skaidomi skirtingai. Trumpesnės grandinės baltymai lengvai skyla didžiajame prieskrandyje, kiti, „tvirčiau surišti“, nesuskilę praeina pro prieskrandžius ir suyra tik veikiami plonosiose žarnose esančių fermentų.

Didžiajame prieskrandyje skylančių baltymų gausu žoliniuose pašaruose, rapsų išspaudose, miežių, kviečių miltuose, neskylančių – sojų rupiniuose, džiovintame saladine, specialiai apdorotuose baltymų papilduose (pvz., RumiRap). Skylančius baltymus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Susidarę mikrobų baltymai kartu su nesuskilusiais baltymais „nukeliauja“ į plonąsias žarnas, kur visi jie skaidomi iki amino rūgščių. Gautos amino rūgštys naudojamos visoms organizmo reikmėms patenkinti, taip pat ir pienui gaminti.

Lengvai skaidomų baltymų kiekį racione būtina reguliuoti, nes mikroorganizmai nepajėgia pasisavinti per didelio kiekio amoniako, jis patenka į kepenis, kuriose paverčiamas urėja ir įvairiais keliais pašalinamas iš organizmo. Taigi padidėjęs urėjos kiekis piene byloja, kad pašaruose pernelyg daug didžiajame prieskrandyje skylančių baltymų. Ir atvirkščiai – mažas urėjos lygis rodo šių baltymų trūkumą. Kad pašaruose trūksta prieskrandyje neskylančių baltymų, galima spręsti ir iš prastos karvės raumenų būklės, sumažėjusių pieno primilžių.

Taigi svarbu ne tik bendras pašaro baltymingumas, bet ir skirtingų baltymų balansas pašare. Didesnio produktyvumo karvės turi gauti daugiau prieskrandyje neskaidomų baltymų. Pastarieji turėtų sudaryti apie 30 proc. visų baltymų normos. Būtent dėl to į gaminamus koncentruotus pašarus reikia dėti ne tik miežių, kviečių miltų, rapsų išspaudų, bet ir sojos rupinių, arba stabilizuotų, t. y. nuo skilimo prieskrandyje apsaugotų, baltyminių papildų.

„Vasarą karvėms pakanka žolės ir miežių miltų“.

Išginus karves į ganyklas, dažnai padidėja urėjos kiekis piene. Kaip jau buvo minėta, tai lemia didelis prieskrandyje skylančių baltymų kiekis, esantis žolėje. Vasaros racione skylančių ir neskylančių baltymų balansas smarkiai kinta: šviežioje žolėje yra 93 proc. skylančių ir tik 8 proc. neskylančių baltymų, kai tuo tarpu žolės silose atitinkamai – 81 ir 19 proc. Kai karvei trūksta neskylančių prieskrandyje baltymų, ji pradeda naudoti savo kūno raumenų masę. Taigi kai racione trūks prieskrandyje neskylančių baltymų, mažės raumenų masė, silps karvės organizmas, o dalis energijos bus paverčiama kūno riebalais.

Šeriant karves tik žole ir miežių miltais, dėl per didelio juose esančio krakmolo ir cukraus kiekio padidėja subklinikinės acidozės rizika. Karvės viduriuoja, sumažėja pieningumas. Todėl vasarą karvėms patartina duoti sausų cukrinių runkelių griežinių, kurie subalansuoja fermentuojančio krakmolo, cukraus ir ląstelienos santykį.

„Melasa yra reikalinga tik „pašarui paskaninti“ ir ėdamumui pagerinti“.

Melasa yra labai naudingas energijos šaltinis, kuris padeda vystytis didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams. Melasa greitai veikia, todėl prieskrandžio bakterijos panaudoja iki 100 proc. leng­vai skylančių baltymų, susintetindamos taip reikalingus mikrobų baltymus. Jei karvės, tinkamai subalansavus racioną, per dieną gautų 0,5 kg melasos, primilžiai per metus padidėtų 200–300 kg.

„Vienas iš svarbiausių elementų didelio produktyvumo karvėms yra kalcis“.

Kalcis yra tik vienas iš daugelio makro- ir mikroelementų, reikalingų optimaliai pieno gamybai ir pieno kokybei. Kalbant apie mineralinių medžiagų svarbą, fosforas yra svarbesnis elementas, reikalingas ne tik pieno primilžiams, bet ir bendrai medžiagų apykaitai palaikyti.

Labai svarbu ištirti mineralinių medžiagų kiekį visuose pašaruose, perkamuose papilduose ir kitose žaliavose. Jei kokių nors medžiagų trūksta, racionus būtina papildyti jų priedais. Nepakankamas fosforo ir kitų mineralų kiekis visada sumažins primilžius, sukels vaisingumo problemų, silpnins gyvulio imunitetą. Be to, gali ištinti kojų sąnariai arba karvės gali susirgti kitomis ligomis.

„Energijos trūkumą pašaruose galima kompensuoti, racioną papildžius propilenglikoliu arba gliceroliu“.

Gaminant pašarus ir sudarant racionus, didelio produktyvumo karvėms svarbiausia, kad netrūktų energijos. Pašaruose turi pakakti cukraus ir krakmolo. Krakmolas yra dvejopas. Miežių, kviečių, avižų grūduose, žoliniuose pašaruose esantis krakmolas didžiajame prieskrandyje skyla iki lakiųjų riebiųjų rūgščių, kurias mikroorganizmai panaudoja kaip energijos šaltinį mikrobų baltymams gaminti. Kukurūzuose esančios krakmolo dalelės yra kitokios formos ir dydžio. Apie 30 proc. tokio krakmolo prieskrandžio bakterijos neskaldo. Jis patenka į plonąsias žarnas, kur skyla į gliukozę. Ji būtina pieno gamybai. Taigi nesunku suprasti, kodėl pieningų karvių racionuose geros kokybės kukurūzų silosas yra nepamainomas pašaras.

Tik tinkamai subalansavus baltymų, riebalų, krakmolo, cuk­raus ir ląstelienos santykį racione, karvės bus sveikos ir gamins daug pieno. Tačiau net šeriant visaverčiais, kokybiškais pašarais, pasitaiko pavienių subklinikinės ketozės atvejų, medžiagų apykaitos sutrikimų, kuomet sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Susirgusių gyvulių gydymui ir profilaktikai reikia duoti propilenglikolio arba glicerolio. Be to, minėtų preparatų patartina duoti sveikoms karvėms, kad jos geriau apsivaisintų. Visoms karvėms skirti šių priedų ekonomiškai neefektyvu.