Daugelyje ES šalių žemės ūkio veiklos subjektai naudojasi mokesčių lengvatomis. Valstybės, taikydamos lengvatas žemės ūkio ir socialinės apsaugos srityse, siekia išvengti tiesioginių išlaidų. Tačiau atliekant žemės ūkio tyrimus, mokesčių lengvatos vertinamos ne visada ar ne itin išsamiai. Tais atvejais, kai lengvatos taikomos specifinėms mokesčių mokėtojų kategorijoms, pavyzdžiui, ūkininkams, jos laikomos viena iš subsidijų formų.

Visuomenė menkai išmano mokesčių sistemą, tačiau ir ekonomistai nelabai domisi mokestinėmis leng­vatomis žemės ūkyje, jų mastu, nesiima tirti, kodėl pradėta taikyti vienas ar kitas lengvatas ir ar jos yra efektyvios. Politikos analitikai mokestines lengvatas dažniausiai irgi paleidžia iš akiračio, nors jos yra svarbus nacionalinės žemės ūkio politikos komponentas. Europos Komisija net nefiksuoja, kaip žemės ūkio veikla yra apmokestinama nacionaliniame lygmenyje. Ūkininkams ir žemės valdytojams suteikto ypatingo statuso ignoravimas menkina realų valdžios dalyvavimą sprendžiant svarbius žemės ūkio klausimus.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėt­ros organizacija (OECD) pastaraisiais metais ėmė rinkti duomenis apie tai, kaip išsivysčiusios šalys (25 ES valstybėse, Norvegijoje ir Šveicarijoje) vertina žemės ūkį apmokestinimo ir socialinės apsaugos aspektu. Duomenys nėra išsamūs, tačiau bendrais bruožais atskleidžia ypatingą požiūrį į žemės ūkį Europoje, kuris pasireiškia mokesčių lengvatomis ūkininkams ir žemvaldžiams.

Bendrieji apmokestinimo bruožai

Septyniose iš 16 ES šalių ūkininkų pajamos (pelnas, gautas iš neinkorporuoto verslo, ir kitos atitinkamos pajamos) apmokestinamos pagal specialią vertinimo sistemą. Paprastai remiamasi standartais, o ne faktiniais atsiskaitymais, kurie susiję su sumokėtais mokesčiais. Netgi tose šalyse, kuriose ūkininkai vertinami pagal normines sistemas, mokesčių įstatymai numato tam tikras lengvatas, iš kurių dažniausia – nedidelio (kelerių metų) laikotarpio pajamų vidurkio skaičiavimas. Nors lengvata taikoma ne vien ūkininkams (paprastai mokesčių įstatymai draudžia taikyti lengvatas vienai profesijai), tačiau tikėtina, kad ūkininkai dominuoja tarp tų, kurie pasinaudoja šiuo skaičiavimo principu.

Kartais pirmenybė pasinaudoti lengvata teikiama nuosavybės teise žemę valdantiems ūkininkams, o ūkininkaujantys part­nerystės pagrindais (įmonės) lengvatomis pasinaudoti negali.

Kai kuriose šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Norvegijoje, Lenkijoje) veikia socialinės apsaugos sistemos, numatančios ūkininkams mažesnes negu kitiems mokesčių mokėtojams socialinio draudimo įmokas.

Žemės ūkio subjektams paprastai taikomos išskirtinės sąlygos, perduodant turtą kitiems valdytojams (pavyzdžiui, paveldėjimo, dovanojimo ar sandorio žyminio mokesčio nuolaidos), ypač plačiai tai praktikuojama, perleidžiant žemės ūkio turtą šeimos nariams. Šią lengvatą taiko Suomija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Norvegija, Lenkija, Jungtinė Karalystė. Ūkininkų turtas yra palyginti brangus, didesnę jo dalį sudaro žemės ūkio paskirties žemė ir pastatai, todėl taikomos lengvatos labai reikšmingos. Iš 16 ES šalių net 12 (arba 14 iš 18 lentelėje pateiktų šalių) taiko lengvatas, apmokestindamos žemės nuosavybę (nekilnojamojo turto mokestis). Lengvatos taip pat taikomos, įkainojant žemės ūkio paskirties žemę ir pastatus (tačiau ne namų valdą) mažesne negu rinkos kaina (arba mažesniu procentu, arba taikant žemesnį startinį slenkstį).

Tarp mokesčių sąnaudoms ir produkcijai labiausiai paplitusios lengvatos įsigyjamiems degalams, kurie naudojami ūkininkavimo reikmėms. Šią lengvatą taiko 9 iš 15 ES šalių senbuvių (ir 11 iš 25 ES narių). OECD tyrimai atskleidė, kad pridėtinės vertės mokesčio lengvatos suteikia ūkininkams teisę į mokestinių įsipareigojimų mažinimą. Pavyzdžiui, suteikiamas ilgesnis terminas sumokėti PVM arba sumokėtas mokestis kompensuojamas per tiesiogines išmokas pagal supaprastintą PVM sistemą.

Lengvatų politika

OECD tyrimo rezultatai atskleidė, jog valstybės, pasinaudodamos mokesčių sistemomis, taiko žemės ūkiui palyginti daug lengvatų. Įvairiose šalyse jos skiriasi, kadangi atsirado reaguojant į konkrečias istorines situacijas ir problemas. Pavyzdžiui, daugelyje šalių buhalterinės apskaitos tradicijos yra labai menkos. Tai reiškia, kad mokesčiai buvo nustatyti ir ūkių pajamas pradėta apmokestinti nesiremiant sąskaitybos įrašais. Iš dalies tokia situacija tebesitęsia, nes valdininkai jaučia, kad papildomų administracinių išlaidų pakeitimas labiau įprastu vertinimu būtų nepalankiai sutiktas ir vertinamas kaip papildomų mokesčių įvedimas. Ūkininkų priešinimasis privalomai buhalterinei apskaitai sukeltų naujų problemų. Mokesčių lengvatų taikymas, perduodant turtą tos pačios šeimos nariams (kai vyresnioji karta perduoda jaunesniajai), atspindi valdžios norą išvengti žemės valdų smulkinimo ir sumažinti finansinės naštos kartelę verslą perimantiems jauniems ūkininkams.

Galimybė lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ūkio darbams reikalingų degalų buvo labai reikšminga žemės ūkio sektoriui, nes paskatino maisto produkcijos gamybos plėtrą, užtikrino ūkininkų pajamas, sumažino išlaidas. Lengvatos, kurios padeda didinti pajamas, gali būti vertinamos palankiai arba neigiamai. Suprantama, kad tie, kurie naudodamiesi lengvatomis pelnosi, stengsis daryti įtaką politikams ir apginti savo poziciją. Patirtis rodo, kad kartą politikams nustačius lengvatas įteisinančią tvarką, vėliau ją atšaukti yra sunku.

Kompleksiškai taikomos mokesčių leng­vatos leidžia efektyviai paveikti žemės ūkio produkcijos modelį ir žemės ūkio struktūrą. Poveikį nulemia mokesčių leng­vatų tipai. Kai kurių jų taikymo pasekmės išryškėja tik tolimoje perspektyvoje. Pavyzdžiui, leidžiant pirkti degalus lengvatinėmis sąlygomis, galima tikėtis, kad padidės degalų sunaudojimas, išaugs žemės ūkio produktų gamyba, plėsis paslaugos. Kita vertus, naudojant daugiau degalų, į aplinką išsiskiria daugiau anglies dvideginio, o tai gali turėti įtakos visuotiniam atšilimui.

Lengvatos, kurios taikomos tiesioginiams mokesčiams, pagrįstiems gyventojų apmokestinimu, priklausomai nuo atlygio, gauto iš gamybos (pvz., pajamų mokestis), arba fiksuotais faktoriais (žemės ir jos perleidimo mokestis), mažiau veikia produkcijos gamybą trumpuoju laikotarpiu. Todėl šiuo atveju paskaičiuotasis pajamų vidurkis galėtų paskatinti ūkininkus imtis labiau rizikingų verslų. Bendrąsias pajamas didinančios lengvatos ilgesniuoju laikotarpiu leidžia išsaugoti žemės ūkyje naudojamus išteklius ir padidinti išeigą. Dėl ūkyje gaminamų maisto produktų ar degalų įsigijimo lengvatų sumažėjusios pragyvenimo sąnaudos gali paskatinti ūkininkus pasilikti versle. Žemės ūkio paskirties žemei ir pastatams taikomos mokesčių lengvatos gali sulėtinti ūkininkų pasitraukimo iš gamybos procesą, padidinti kliūtis naujiems ūkininkams imtis žemės ūkio verslo, varžyti proceso reguliavimą. Taigi žemės ūkio sektoriui taikomos lengvatos reikšmingai veikia produkcijos gamybos modelį trumpuoju laikotarpiu ir sektoriaus struktūrą bei jos gamybos apimtį ilgesniuoju laikotarpiu.

Stinga darnos ir nuoseklumo

Mokesčių lengvatos yra labai svarbus nacionalinės politikos instrumentas. Pavyzdžiui, lengvatos įsigyti degalų ūkio poreikiams, kuriomis siekiama paremti ūkininkų pajamas, gali teikti naudą degalų tiekėjui ir paveikti ūkio produkcijos rinką ar net iškreipti tarptautinę rinką. Personalinių mokesčių lengvatos (pvz., pajamų vidurkio skaičiavimas) sustiprina ne visų ūkių disponuojamas pajamas ir vargu ar padidina skurstančių ūkių gerovę. Preferencinės procedūros turto perleidimo mokesčių taikymo atveju daugiau leidžia išlošti žemės savininkams negu gamintojams ir gali neatnešti jokios naudos žemės nuomininkams. Ir priešingai, mokesčių lengvatomis galima sėkmingai reaguoti į rinką ištinkančias nesėkmes, keičiant ūkininkų gamybinę elgseną, siekiant aplinkos, gyvūnų gerovės, maisto produktų saugumo tikslų.

Akivaizdu, kad žemės ūkiui taikomų lengvatų ir specialiai nustatytų tvarkų visumai stinga nuoseklumo, darnumo. Kai kurias mokesčių lengvatas nulėmė seniai išnykusios istorinės aplinkybės, o lengvatos ir toliau taikomos laikantis tradicijos. Vienos jų yra neveiksmingos – nesiderina su sektoriui keliamais tikslais, kitos susaisto ūkininkus su dar didesnėmis mokestinėmis prievolėmis. Kai kurios lengvatos visiškai prieštarauja su žemės ūkiu susijusios viešosios politikos tikslams. OECD inicijuoto mokestinių lengvatų tyrimo rezultatai rodo, jog mokestinių lengvatų taikymo žemės ūkyje sritis dar laukia naujų tyrimų, vertinimų ir analizės.

Pagal užsienio spaudą parengė
Daiva KŠIVICKIENĖ