Kaišiadorių rajonas nepasižymi derlingomis žemėmis ar žemės ūkio produkcijos gamybos intensyvumu, kaip gretimi Kėdainių ir Kauno rajonai. Keturios Kaišiadorių savivaldybės seniūnijos nepalankios ūkininkauti. Tačiau tai nekliudo ūkininkams varžytis darbštumu. Kaišiadoriečiai sako, kad bepigu ūkininkauti gerose žemėse, ir pasiūlo susikeisti ūkiais, o tada bus matyti, kas ko vertas

Paparčių seniūnijos Dainavėlės kaime keliolika metų ūkį kuria ir plečia Alvydas Biliukas. Baigęs mokslus, dirbo agronomu viename Trakų rajono kolūkyje, o kai šis pradėjo irti, nuėjo ūkininkauti. Alvydo Biliuko mama tuo metu laikė kelias pienines karves, nuo jų ir prasidėjo naujas ūkis.

Dainavėlės kaimą nėra lengva rasti, jei anksčiau seniūnijos keliais nesi važiavęs. Maža žinoti, kad jis prisiglaudęs prie Dainavos. Išvažiavę iš autostrados ir vingiuotu plentu pasiekę Žaslius, nusukome siauru keliu: lenkdami žvyrą vežančias savivartes ir kelio remontininkus, traukėme Paparčių link, vis abejodami, ar teisingai važiuojame. Pirma sutikta pakeleivė išsklaidė abejones. Rodydama dešinėje nutolusį mišką, moteris patikino, kad, išsukus iš kelio, „vieškelys“ nuves pas Biliuką. Tačiau pasiekę paskutinę Dainavėlės kaimo sodybą pačioje pamiškėje, nepamatėme ūkio, apie kurį kalbama kaip apie geriausią seniūnijoje ir vieną iš didesnių rajone. Vėl klausėme kelio. Dar keli šimtai metrų mišku, ir atsiveriantis vaizdas priverčia nustebti atvykėlį: miško apsupty nemenki plynų pievų plotai, balti fermų statiniai, galvijų banda, ant kalvos –  namas. Kelias veda tik į ūkį ir iš jo, o visur, kur beeitum, atsimuštum į pamiškę, todėl įvažiuodamas mašina jautiesi it pažeidėjas, drumsčiantis ramią šito ūkio laiko tėkmę.

Privažiavus arčiau sodybos,  nejaukumas išnyksta: girdime mūkiančius gyvulius, matome techniką remontuojančius jaunus vyrus, tarp kurių numanome esant ir šeimininką.

Alvydą Biliuką Kaišiadorių rajono ūkininkai, žemės ūkio specialistai, konsultantai dažniausiai apibūdina trimis žodžiais: santūrus, mažakalbis, kantrus. Jį daugelis norėtų matyti seminaruose, pasitarimuose, gal ir į kokią organizaciją kviestų stoti – juk stambus ūkininkas, tačiau darbas ir gyvenimas savo vienkiemyje jam artimesnis.

Nenašiose Paparčių seniūnijos žemėse A. Biliukas deklaruoja 130 ha, pasėlių neturi, vien pievos ir ganyklos. Ūkyje apie du šimtai galvijų, iš jų apie 80 melžiamų karvių, apie 40 bulių. Iš karvės vidutiniškai primelžia pusšeštos tonos. Smulkesni ūkininkai laiko ne vien pieninius, bet ir mėsinius galvijus, tarp jų šarolė veislės.

Dainavėlės ūkininkas labiau pasitiki tradiciniu ūkininkavimu, ne itin pasikliauja naujovėmis. Tik pernai pašarui pasigamino šienainio, o ankstesniais metais galvijus daugiausia šėrė šienu, cukrinių runkelių išspaudomis. Toks šėrimas nesutrukdė užauginti mėsinius buliukus ir telyčaites iki 600–700 kg. Konsultavimo tarnybos specialistai buvo nustebinti.

Alvydas Biliukas – Konsultavimo tarnybos klientas, pernai pradėjo tvarkyti dvejybinę buhalterinę apskaitą, o iki tol pats pildė žaliąją knygą. Konsultantai padėjo paruošti dokumentus teikiant paraišką paramai pagal priemonę Standartų laikymasis gauti. Dėl šios paramos ūkininkas kreipėsi 2005 metais, o iki tol, jei neskaičiuoti už paramos lėšas įrengto vandens gręžinio, ūkį statė savo jėgomis.

Kiti ūkininkai jau spėjo pasinaudoti SAPARD ir BPD parama, o A. Biliukas neskubėjo. Galiausiai ryžosi, bet dabar gailisi. Įsigijo krautuvą, pieno melžimo ir šaldymo įrangą, sumokėjo daugiau kaip 70 tūkst. litų, tačiau pinigų dveji metai nesulaukia. Paskambina į Nacionalinę mokėjimo agentūrą – išgirsta, kad ten vis dar skaičiuoja. „Anokia čia parama, kai pinigus, kurie nežinia kada ateis, teks atiduoti bankui, skaičiuojančiam 8 proc. palūkanų. Ta parama bankams ir tiekėjams iškeliauja, o ne ūkininkams“, – tarsteli pašnekovas, santūriai šypteli, išpučia dūmą ir priduria, kad pernai dar turėjo vilties stiprinti ūkį, planavo pavasarį aplinką tvarkyti, o dabar vis dažniau rankas nuleidžia.

Ir štai Alvydas pranešė mums netikėčiausią žinią: jis ūkininkaus dar dvejus metus (tiek yra įsipareigojęs, pasirašydamas sutartį dėl paramos), o tada – su žemės ūkiu baigta.

Žemdirbiai neretai padejuoja sunkiomis ūkininkavimo sąlygomis, tačiau vis vien investuoja ir toliau dirba, įveikdami tuos sunkumus, todėl rajone sunkiai patiki, kad perspektyvaus ir stipraus ūkio savininkas galėtų atsisakyti savo verslo. A. Biliukas sako, kad apsisprendė. „Jie (Nacionalinė mokėjimo agentūra – red. past.) su mumis nesiskaito, ūkyje nėra kam dirbti, o vienas visko nespėju, todėl tvirtai nusprendžiau: dvejus metus dar tempsiu, ir gana“, – ramiai dėstė sprendimo motyvus ūkininkas. Rodydamas nebaigtą įrengti tvartą, kuriame žiemą buvo laikomos telyčios, paaiškina, kad baigti įrenginėti jį nėra prasmės.

Alvydas Biliukas nežada keisti specializacijos, neketina imtis kaimo turizmo, o tuo labiau negalvoja parduoti ūkio – iš miško apsuptos Dainavėlės kaimo sodybos niekur nesikels. Be vargo galėtų auginti kokias dvi dešimtis karvių, todėl tiek jų ir pasiliks.

Ūkininko mama gyvena toje pat sodyboje, tik senajame name, kurį kadaise supo vaismedžių sodas. Jai patinka, kad ūkis didelis, daug gyvulių, todėl pritarimo savo sprendimui Alvydas nesitiki.

Išvykdami iš Alvydo Biliuko, vieno iš rajono konkurso „Metų ūkis 2006“ nugalėtojų ūkio, drąsinome jį: ne kiekvienas galutinis sprendimas yra geriausias, gyvenimas nestovi vietoje netgi Dainavėlėje. Pasisiūlėme aplankyti ūkininką po dvejų metų. Jis patylėjo. Išsukant į vieškelį, prisiminė Juozo Baltušio personažas, nedaug kalbėjęs, bet giliai jautęs.

***
Kaišiadorių rajono plotas – 1 087 km2, iš jų 50,5 proc. (beveik 55 tūkst. ha) užima žemės ūkio naudmenos, 31,5 proc. – miškai. Rajone yra registruotas 2 221 ūkininko ūkis. Ūkininkai valdo 14,9 tūkst. žemės ūkio naudmenų. Keturios seniūnijos (Paparčių, Palomenės, Nemaitinių, Kruonio) priskirtos mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms.

Rajone yra keletas stambių augalininkystės ūkių, o didžioji dauguma – mišrūs vidutiniai ir smulkūs ūkiai.