Jonavos rajono Bukonių kaimo ūkininkas Vladas Tuzovas šiandien sako galįs lengviau atsikvėpti – ūkyje visi darbai sustyguoti taip, kad šeštadieniais ir sekmadieniais jau galima pailsėti. Po penkiolikos metų sunkaus darbo, kai visi uždirbti pinigai buvo skiriami žemei ir technikai pirkti, gamybiniams pastatams statyti, pernai Vladas pirmą kartą investavo į savo buitį – suremontavo namą. „Vis dėlto technikos garažo stogas gražesnis negu namo“, – šypsosi ūkininkas.

Vlado dirbamos žemės plotai artėja prie 400 ha, iš jų didžioji dalis – 260 ha – nuosava. Žemė labai koncent­ruota, beveik 300 ha yra vienoje vietoje – sklypus (po 125, 100 ir 60 ha) teskiria kelias ir upelis. „Daugiau ūkio plėsti neplanuoju – tai optimalus variantas. Rajone yra daug mano lygio ūkininkų, kurie irgi sustoję maždaug ties 400 ha riba ir daugiau ūkių nebeplečia: Algimantas Pučėta, Liudvikas Mockus, Vidas Tiškevičius“, – kolegas vardija Vladas.

Pasak ūkininko, tokiame plote įmanoma susitvarkyti dviese, aišku, turint gerą techniką. Dabar visus darbus Vladas nudirba su mechanizatoriumi Vladimiru Sadovskiu, kuris jam ūkyje padeda nuo 1997 metų. „Volodia yra iš tų žmonių, kurie kitam dirba kaip sau ir net geriau negu sau – yra tokia žmonių kategorija“, – didžiuodamasis savo pagalbininku sako Vladas.

Pavasarinė sėja – iki Velykų

Pavasarinę sėją Vladas šiemet baigė iki Velykų ir nenusivylė anksti suskubęs – vasarojus jau gerokai ūgtelėjęs. Didžiausia problema, vertusi jį ir aplinkinius ūkininkus skubinti sėją – drėgmės trūkumas. Pasak Vlado, jau balandžio pabaigoje iš drenažo sistemų rinktuvų nebebėgo vanduo – tai rodo, kad dirvoje perteklinės drėgmės nebuvo. „Gamtos sąlygos kasmet keičiasi, vienodų metų juk nebūna. Atrodo, jau turi patirties, jau nebekartosi tų pačių klaidų, bet kiekvieni metai išmeta kitą kortą – nesikartoja“, – aiškina ūkininkas.

Vlado dirbamos žemės derlingos – nuo 46 iki 57 našumo balų. Ketvirtadalis visų plotų skirtas rapsams – 50 ha žieminių ir tiek pat vasarinių. Žieminiai rapsai peržiemojo puikiai, mat buvo pakankamai sniego. Vladas tik sunerimęs, ar nepakenkė būsimam derliui gegužės pradžios šalnos. Po vienos nakties rapsų žiedynai buvo nulinkę, o visas laukas pašviesėjęs – matyt, buvo sustojusi fotosintezė. Ūkininkas ketino iš karto purkšti skystųjų trąšų tirpalu (amonio sulfatu, magnio sulfatu, boru ir mikroelementinėmis trąšomis), bet specialistai patarė dar palaukti, kol augalai atsigaus nuo patirto streso.

Sėklą pasidaugina savo ūkyje

Vlado ūkyje auginamos trys kultūros – be jau minėtų rapsų, dar žaliuoja 140 ha žieminių kviečių ir 135 ha vasarinių miežių. Planuose – kvietrugių auginimas, nes, plečiantis bioetanolio gamybai, jie turės paklausą. „Galvoju auginti kvietrugius, nors dviejų skirtingų žieminių kultūrų auginimas sukelia savų problemų. Pirmiausia, neįmanoma išsaugoti švarios sėklos. Valyk kombainą ir priekabas kaip tu nori, vis tiek sumaišysi kvietrugius su kviečiais“, – svarsto ūkininkas.

Sertifikuotos kviečių ir miežių sėklos Vladas perka nedidelį kiekį ir pasėja ją sėk­liniuose sklypuose, kurie paprastai užima 3–4 ha. Iš vieno hektaro prikulia 5–6 tonas sėklinės medžiagos – tiek užtenka sėklai atnaujinti.

„Bendrą žieminių kviečių derlių vienais metais esu gavęs net 8,24 t/ha. Norite tikėkite, norite ne – buhalteriškai suskaičiuota, kad tiek buvo realizuoto svorio“, – neiškenčia nepasigyręs Vladas ir priduria, kad šiemet kviečiai (veislių Ada, Zentos, Bussard) labai gražūs, galima tikėtis gero derliaus. Ne pirmi metai augina vasarinius rapsus Sponsor ir žieminius Aliaska. Žieminių rapsų kulia po 4 t/ha, vasarinių – nuo 2 iki 3 t/ha. Ūkininkas džiaugiasi, kad atsiradus rinkoje daugiau dalyvių, pastaraisiais metais gerokai atpigo augalų apsaugos produktai. Pavyzdžiui, herbicidas Raundapas prieš dešimtmetį kainavo 45 Lt/, o dabar vienas jo litras kainuoja apie 10 litų.

Inžinerinės žinios ūkyje nepamainomos

Inžinieriaus-mechaniko specialybę turintis Vladas yra įsitikinęs, kad agronomines žinias yra lengviau suvokti ir įsidėmėti, negu inžinerines. Ūkininkavimo pagrindas – technika, kuri labai brangi, o vienas neapgalvotas veiksmas gali ją sugadinti.

Technikos garažas (ir tai, kas stovi jame) – Vlado pasididžiavimas. Techniką pavyko gerokai atnaujinti iš SAPARD programos lėšų. Pagal projektą, parengtą LŽŪKT specialistų, tuomet įsigijo traktorių Johne Deere, purkštuvą Hardi, sėjamąją Vaderstäd, plūgus. Vėliau dalyvavo 2004–2006 m. Kaimo plėtros priemonės Investicijos į žemės ūkio valdas antrajame etape. Grūdų ūkiui modernizuoti parengtas projektas buvo tinkamas, bet paaiškėjo, kad neliko pinigų finansavimui. „Kaip išsiaiškinau, dabar mano projektas jau patvirtintas, artimiausiu metu turėčiau būti kviečiamas pasirašyti sutartį, – sako Vladas. – Svarbiausia, kad techniką jau nusipirkau ir kiekvieną mėnesį bankui kloju po 4 000 Lt palūkanų. Planavau, kad paramą gausiu iš karto, o dabar viskas nusitęsė pusantrų metų“.

Tikėdamasis paramos, ūkininkas įsigijo dar vieną Johne Deere traktorių, Claas Lexion 540 C kombainą, Kverneland Ecomat plūgą. Dar liko nusipirkti frontalinį krautuvą prie traktoriaus ir skutiklį sekliam žemės dirbimui, taikant neariamąją technologiją.

„Atvirai šnekant, nelabai žaviuosi neariamąja žemdirbyste, bet bandysiu. Su kaimynais ūkininkais esame už arimą-skutimą iki 15 cm gylio. Kai žemė apverčiama, pasėliai sveikesni būna“, – įsitikinęs Vladas.

Jei neliktų išmokų, žemdirbiai uždirbtų daugiau

Pasak ūkininko, blogai, kad nevienodomis sąlygomis žemdirbiai konkuruoja Europos Sąjungoje. „Kodėl danas už mane gauna tris keturis kartus didesnes išmokas, lenkas – vos ne dvigubai daugiau. Mano protu, nereikia visai išmokų – rinka pati nustatys produkcijos kainą ir išliks stipriausieji. Neabejoju, kad mes geriau uždirbtume, jei išmokų neliktų. Gal ir gerai, kad Pasaulinė prekybos organizacija šturmuoja ES, kad ši mažintų žemės ūkio rėmimą. Buvau aš ir Danijoje, ir Vokietijoje – ten pasėliai nė kuo ne geresni už mūsų“, – drąsiai atlaikyti konkurenciją nusiteikęs Vladas.

Savarankiškai ūkininkauti 1992 m. pradėjęs Vladas, išeidamas iš Bukonių tarybinio ūkio, gavo sėklos, trąšų, kuro, pesticidų, technikos ir 3 ha žemės. Tai buvo geras startas, po kurio sekė 15 metų sunkaus darbo. „Aš dirbu tą patį, ką ir mano mechanizatorius. Būna, kad per javapjūtę taip nusivarome, kad einant koja už kojos kliūva. Dabar nebedirbame šeštadieniais ir sekmadieniais, nes turime gerą techniką. Bet nesakau, kad dirbame tik aštuonias valandas per dieną, nes tada meluočiau. Verkšlenti nereikia – ūkininkaujant galima ir pragyventi, ir užsidirbti“, – Vladas nesigaili pasirinkęs žemdirbio kelią ir savo sąžiningai uždirbtą turtą šiandien vertina ne vienu milijonu litų. Elenos ir Vlado Tuzovų ūkis tapo „Metų ūkio 2006“ konkurso laureatu – Jonavos rajone jiems skirta pirmoji vieta.

Visos trys Tuzovų dukros gyvena Vilniuje. Vyriausioji Agnė – teisininkė, vidurinioji Toma – vadybininkė, jauniausioji Simona – būsimoji bankininkė, šiemet bebaigianti ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Vladas su žmona Elena, Bukonių pagrindinės mokyklos direktore, augina aštuonerių metų vaikaitį Domantą – viduriniosios dukters sūnų. „Tikiu, kad mes išauklėsime jį doru piliečiu – kaime tai lengviau padaryti, negu mieste. Jei Dievas duos sveikatos ir ateis toks laikas, kai aš dar ūkininkausiu, o Domantas jau bus vyras, jam perleisiu ūkį“, – svajonėmis dalijasi Vladas.