03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/06
Tarpiniuose pasėliuose sukaupto azoto vertė
  • Dr. Aušra ARLAUSKIENĖ, dr. Aleksandras VELYKIS LŽI Joniškėlio bandymų stotis
  • Mano ūkis

Pernai vasarą užsitęsusi sausra lėmė mažesnį lauko augalų derlių. Buvo galima numanyti, kad dirvožemyje liko daug neišnaudotų maisto medžiagų. Ruduo, kaip reta, buvo šiltas ir ilgas – tokios sąlygos labai palankios auginti tarpinius pasėlius. Kaip išsaugoti augalų sukauptą azotą? Kada geriausias laikas įterpti augalus žaliajai trąšai? Smulkinti ar nesmulkinti augalų liekanas prieš užariant? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje.

Esant šiltiems ir drėgniems orams rudenį, dirvožemyje atsipalaiduoja daug mineralinio azoto. Jei azoto nepaima augalai, jis išsiplauna į poarmenį, užteršiami drenažo ir gruntiniai vandenys, prarandamas brangus augalų mitybos elementas.

LŽI Joniškėlio bandymų stotyje tirta, kaip ankštiniai augalai (siauralapiai lubinai Boruta), ankštinių-varpinių mišinys (siauralapių lubinų Boruta ir avižų Migla mišinys) ir bastutiniai augalai (baltosios garstyčios Braco) išnaudoja mineralinį azotą ir sumažina jo išsiplovimą rudenį. Apie susikaupusio mineralinio azoto atsargas dirvožemyje ir augalo tinkamumą tarpiniams pasėliams bei gebą greitai ir efektyviai surinkti iš dirvožemio laisvą azotą rodo jų antžeminės masės derlius. Iš tirtų augalų didžiausią derlių išaugino baltosios garstyčios.

Tam įtakos turėjo ir auginimo laikotarpio aplinkos sąlygos: apšvietimas ir jo truk­mė, temperatūra, drėgmės kiekis. Garstyčios, pasėtos 10 dienų anksčiau (prieš javų derliaus dorojimą), užaugino beveik du kartus didesnį derlių, palyginti su sėtomis po javų nuėmimo. Todėl reikia stengtis kuo anksčiau pasėti tarpinių pasėlių augalus. Mažiausias buvo siauralapių lubinų bei jų mišinio su avižomis derlius.

Ankštiniai augalai sėjomainoje vertinami dėl azoto sukaupimo iš atmosferos, nes didžiąją dalį azoto jie ima iš oro, mažesnę iš dirvožemio. Norint, kad būtų surinktas laisvas dirvožemio azotas, lubinus reikėtų auginti mišiniuose su kitų rūšių neankštiniais augalais ir parinkti tokius augalus ir jų santykius, kurie nestelbtų lubinų. Be to, pastebėta, kad siauralapiai lubinai silpniau konkuruoja su piktžolėmis, sudygusiomis pabiromis. Spalio mėnesį atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad visi tarpinių pasėlių augalai mineralinio azoto kiekį dirvožemyje sumažino 32,0–36,9 kg ha-1, arba 45,1–52,0 proc., palyginti su laukeliu be tarpinių pasėlių.

Drėgną rudenį, palikus dirvas be tarpinių pasėlių, gilesniuose dirvožemio sluoksniuose (40–80 cm) susikaupia apie 40 kg ha-1 mineralinio azoto. Šis azotas turi galimybę išsiplauti. Skirtingų rūšių tarpinių pasėlių augalai iš dirvožemio surenka skirtingą kiekį azoto. Posėlinės baltosios garstyčios dirvožemyje azoto sumažino perpus ir daugiau (46,8–68,9 proc.). Po siauralapių lubinų (kurie yra vertingesni dėl simbiotinio azoto) auginimo mineralinio azoto kiekis dirvožemyje sumažėjo tik 26,8 proc. Tuo tarpu auginant juos mišiniuose su avižomis, kurios turi stiprią šaknų sistemą ir puikiai pasisavina dirvožemyje esantį laisvą azotą, jo sumažėjo labiau (50,9 proc.).

Įterpimo laikas ir būdas

Kitas labai svarbus etapas tarpinių pasėlių auginimo technologijoje – jų biomasės įterpimo į dirvožemį laiko ir būdo parinkimas. Įterpus tarpinių pasėlių augalų masę, ji pradeda skaidytis, skaidymosi greitis priklauso nuo augalų rūšies, išsivystymo tarpsnio, įterpimo laiko ir būdo. Kuo intensyviau irsta įterpta organinė medžiaga, tuo daugiau dirvožemyje ir jo tirpale atsiranda laisvo mineralinio azoto vėlyvą rudenį, šiltą žiemą ar ankstyvą pavasarį. Ir tada iškyla pavojus vėl prarasti dalį tarpinių pasėlių augalų biomasėje sukaupto azoto.

Todėl reikia pasirinkti tokį įterpimo laiką ir būdą, kad kuo mažiau iš besimineralizuojančios augalų masės išsiplautų azoto ir kitų maisto medžiagų. Įterpta augalų biomasė skaidosi tokia tvarka: greičiau skaidosi augalų antžeminė žalioji masė, lėčiau šaknys; greičiau suyra ankštiniai, lėčiau varpiniai ar bastutiniai augalai; greičiau smulkinti negu nesmulkinti. Prieš biomasės įterpimą augalai turi pasiekti tokį išsivystymo tarpsnį, kad jų skaidymasis nebūtų labai intensyvus: bastutiniai turi spėti pražysti, ankštiniai – užmegzti apatines ankšteles. Tuo metu augalų stiebai pradeda medėti ir augalų biomasė skaidosi lėčiau.

Kai įterpiami labiau sumedėję augalai, jie skaidosi lėčiau, ir galimybės išsaugoti dirvožemyje azotą padidėja. Todėl reikėtų stengtis augalus tarpiniams pasėliams sėti kuo anksčiau. Mūsų šalyje laikotarpis tarpiniams pasėliams auginti – po pagrindinių augalų nuėmimo iki rudeninio arimo darbų – nėra ilgas. Dažnai javapjūtę užtęsia lietingi orai. Todėl augimo laikotarpio prailginimo požiūriu šiek tiek pranašesni yra įsėliniai tarpinių pasėlių augalai. Sėjant posėlinius augalus, jeigu javapjūtė vėluoja, reikia išnaudoti visas jų sėjos paankstinimo galimybes.

Kai lietingi orai neleidžia kulti javų ar rapsų, kai kuriuos augalus žaliajai trąšai verta pakrikai įsėti trąšų barstytuvais į nekultą pasėlį. Esant drėgnai dirvai, kurios paviršius uždengtas, gana gerai sudygsta baltosios garstyčios ir kiti smulkiasėkliai augalai. Jei tinka pagal sėjomainą, taip pat verta rinktis greičiau bręstančius augalus.

Šiltą rudenį nereikėtų skubėti įterpti tarpiniuose pasėliuose augintų augalų antžeminę masę. Taip elgiantis būtų išvengta spartaus jų žaliosios masės skaidymosi ir galimo nemažos dalies azoto išplovimo iš dirvožemio. Kuo lengvesnis dirvožemis, tuo greičiau skaidosi organinės medžiagos. Tokiame dirvožemyje vertėtų vėliau įterpti žaliosioms trąšoms auginamus augalus. Sunkesnėse žemėse, kur minėti procesai vyksta lėčiau, žaliąsias trąšas įterpti galima šiek tiek anksčiau. Tačiau visais atvejais, vėlinant rudeninį dirvų arimą, ypač kai orai lietingi, neturėtų nukentėti arimo kokybė.

Tarpinių pasėlių ir šiaudų derinimas

Sumažinti mineralinio azoto praradimą skaidantis žaliesiems augalams padeda dideliu santykiu įterptos priešsėlio šiaudų ar kitų augalų liekanos. Šias liekanas skaidantys mik­roorganiz­mai ­gali ­įmobilizuoti atsiradusį laisvą azotą ir sulaikyti jį nuo galimo išplovimo. Šiaudų, kaip sunkiai besiskaidančios organinės medžiagos, irimui paskatinti pravartu patręšti mineralinėmis azoto trąšomis, skiriant iki 10 kg N vienai tonai šiaudų. Įterpus šiaudus ir iš karto pasėjus neankštinius tarpinių pasėlių augalus, mineralinių trąšų azotu gali pasinaudoti ne tik šiaudus skaidantys mik­roorganizmai, bet ir dygstantys jauni augalai, kurių dar silpnos šaknys iš gilesnių armens sluoksnių azoto paimti nesugeba.

Kai užeina lietūs, o augančių ir azotą naudojančių augalų nėra, dalis šiaudams skirto azoto gali išsiplauti. Derinant tręšimą šiaudais ir tarpinių pasėlių augalų auginimą, azotas racionaliau panaudojamas ne tik iš pradžių, bet ir vėliau, kai žaliajai trąšai įterpti augalai irdami jį atpalaiduoja, o, tebesitęsiant šiaudų skaidymuisi, mikroorganizmai vėl įmobilizuoja. Šis derinys prasmingesnis molinguose dirvožemiuose, kur šiaudų irimas užsitęsia ilgiau. Lengvesniuose dirvožemiuose šiuo požiūriu matyt efektyviau būtų paskleistų šiaudų iš karto neįterpti, o palikti mulčiui ir po juo įsėti augalus žaliajai trąšai. Taip darant, mažiau suirę šiaudai būtų įterpiami į dirvą kartu su žaliaisiais augalais ir padėtų išsaugoti daugiau azoto, sulaikydami jį nuo išplovimo.

Gelbsti augalų smulkinimas

Dažnai, neturėdami patirties, žemdirbiai baiminasi nesugebėsiantys tinkamai užarti ar kitaip įterpti gausesnės užaugusios tarpinių pasėlių augalų masės. Išties tai nėra labai sudėtinga.

Neaukšti žalieji augalai palyginti gerai užsiaria be jokių papildomų priemonių. Aukštus augalus prieš užariant verta paguldyti ant dirvos, privoluojant bet kokio tipo volais ta pačia kryptimi kaip ir arimas. Taip suguldyti augalai ariant gerai užverčiami žemėmis, o arimas būna pakankamai kokybiškas. Geriau užarti šiuos augalus padeda net ir visai paprastos priemonės. Pavyzdžiui, prie plūgo rėmo specialiai pritaisius siją, augalus galima palenkti arimo kryptimi ir kitu važiavimu geriau užarti.

Tačiau kai augalai užauga aukšti, jų masė didelė, užariami jie su dirva gerai nesusimaišo. Tokiais atvejais prieš užariant augalus reikia susmulkinti. Kai užariami susmulkinti augalai, jie geriau susimaišo su žeme, dėl to laisvą azotą geriau absorbuoja dirvožemis ir sumažėja jo išplovimas. Augalai susmulkinami įvairaus tipo smulkintuvais, dirvų skutikliais ar lėkštinėmis akėčiomis. Geriau tam tinka tokie skutikliai, kurie turi bent dvi eiles diskų. Skutant ar lėkščiuojant augalai ne tik susmulkinami, bet ir iš karto sumaišomi su dirva.

Užariant visai nesmulkintus, o ypač didelės antžeminės masės augalus, jie neišsklaidyti užverčiami armens riekėmis, sąlytis su dirva būna menkas ir laisvo azoto absorbavimo armenyje galimybės mažėja, o išplovimo pavojus į gilesnius sluoksnius didėja. Susmulkintus augalus išmaišyti armenyje naudingiau sunkesniuose ar didesnio humusingumo dirvožemiuose, kurių didelė absorbcinė galia.

Organinių medžiagų skaidymasis

Renkantis tarpiniuose pasėliuose išaugintų augalų įterpimo būdą (kad kuo mažiau būtų prarandama sukaupto azoto), visada reikia įvertinti ir kitą organinių medžiagų skaidymosi proceso pusę. Kuo daugiau šie augalai susmulkinami, tuo intensyviau jie skaidosi ir azotas greičiau atsipalaiduoja. Todėl per didelio susmulkinimo reikėtų vengti ir ypač tada, kai augalai dar labai žali, visai nepradėję medėti.

Saugant sukauptą azotą, daug atsargiau reikia elgtis lengvuose, ypač smėlio, dirvožemiuose. Čia gera aeracija, todėl augalai skaidosi greitai, o dirvožemiai teturi visai menką absorbavimo galią. Dėl to čia augalų susmulkinti prieš užarimą nereikėtų, jei be to galima apsieiti. Smulkinant augalus, labai svarbu jų masę tolygiai paskleisti dirvos paviršiuje. Priešingu atveju pagal mineralinio azoto kiekį dirvožemis bus „margas“, o iš didesnių sankaupų daugiau jo prarasime.

Sulėtinti žaliosioms trąšoms išaugintų augalų skaidymąsi taip pat galima juos nupjaunant bei susmulkinant arba supjaustant sekliai dirbančiais diskiniais padargais ir paliekant kelioms dienoms iki užarimo apvysti. Šiek tiek apvysta ir iš anksto voluojant sutraiškyti augalai.

Mažiau sukaupto azoto prarandama sėjant žiemojančių augalų tarpinius pasėlius. Tam pasirenkamos žieminių augalų rūšys (žieminiai rugiai, žieminiai vikiai, įvairios daugiametės žolės ir kt.), o išaugintų augalų masė įterpiama pavasarį prieš vasarinių augalų sėją. Tinkamiausias tokių augalų įterpimo būdas – užarti plūgu taip, kad jie netrukdytų sėjai. Tačiau čia, kaip ir įterpiant rudenį, svarbu, kad augalai būtų gerai sumaišyti su dirva, jeigu jie dideli – ir susmulkinti, kad užarus nesusidarytų izoliacinis sluoksnis tarp armens ir poarmenio. Žiemojančius tarpinius pasėlius labiau tinka auginti lengvesnėse žemėse, nes sunkias dirvas pavasarį arti ankstyvajai sėjai dažniausiai būna sudėtinga.

Vakarų Europos šalyse tarpiniuose pasėliuose auginti vasariniai augalai dažnai rudenį ne įterpiami, o paliekami iki pavasario. Per žiemą augalai nušąla ir jų liekanos padengia dirvos paviršių kaip mulčias. Šiuo atveju žemė įdirbama pavasarį arba sėjama tiesiogiai ražieninėmis sėjamosiomis be priešsėjinio žemės dirbimo. Toks naudojimo būdas taip pat pastebimai sumažina sukaupto azoto nuostolius.

Vis labiau plintant žemės dirbimui be plūgo, tarpiniuose pasėliuose išaugintų augalų įterpimas didelių problemų nesukelia. Čia svarbu pasirinkti tinkamus padargus ir darbą atlikti taip, kad įterpti augalai netrukdytų prieš sėją įdirbti žemę ir tinkamai pasėti. Todėl įterpiamus augalus reikia pakankamai gerai susmulkinti ir sumaišyti su viršutinio armens sluoksnio žeme. Tam geriau tinka padargai, turintys daugiau diskinio tipo darbinių dalių. Šiuo atveju ir sėti geriau sėjamosiomis su diskiniais noragėliais, kurie augalų liekanomis mažiau kemšasi. Toks seklus žaliosios trąšos įterpimas taip pat yra vienas iš būdų sumažinti azoto išplovimą. Tarpinių pasėlių augalų auginimo derinimo su neariamąja žemdirbyste ir jų panaudojimo mulčiui tyrimai yra pradėti ir LŽI Joniškėlio bandymų stoties sunkiuosiuose priemoliuose. Ateityje jų rezultatai bus pateikti žurnalo skaitytojams.