Rapsai – pagrindiniai aliejiniai augalai Lietuvoje. Jų plotai kasmet didėja – 2006 metais buvo auginama apie 150 tūkst. ha. Tai lemia kylančios rapsų sėklų, degalų ir energetikos kainos bei atsirandančios naujos rapsų sėklų perdirbimo įmonės. Šios potencialios galimybės leidžia didinti rapsų pasėlių plotus, patenkinti ne tik šalies aliejaus pramonės ir biodegalų gamybos poreikius, bet ir plėtoti eksportą.

Vis populiaresni darosi žieminiai rapsai, jų auginama apie 30 proc. visų rapsų plotų. Prognozuojama, kad žieminiai rapsai artimiausiais metais sudarys apie 50 proc. visų auginamų rapsų. Auginant rapsus pagal intensyvią auginimo technologiją, viena iš svarbiausių prob­lemų – nestabilus žieminių rapsų žiemojimas, kuris didele dalimi priklauso nuo augalų išsivystymo rudenį, nuo veislės savybių, agrotechninių, meteorologinių ir kitų veiksnių. Žieminiai rapsai derlingesni negu vasariniai, tačiau jie yra vieni jautriausių augalų žiemos-pavasario sąlygoms.

Rapsų žiemojimo analizė

Lietuvos žemdirbystės institute 2006/2007 metais buvo atlikti ekspediciniai tyrimai, siekiant nustatyti žieminių rapsų žiemojimo negatyvius veiksnius ir įvertinti grybinės ligos – fomozės – išplitimo riziką. Šiuos tyrimus parėmė Žemės ūkio ministerija.

Žieminių rapsų pasėliai buvo stebėti tris kartus: 2006 m. rudenį, lapų vystymosi tarpsnio metu (BBCH 14–18), šių metų ankstyvą pavasarį, vos tik nutirpus sniegui (BBCH 29) ir balandžio viduryje – stiebo augimo tarpsnio metu (BBCH 39). Išanalizuota 52 žieminių rapsų pasėlių būklė dvidešimtyje rajonų, iš viso įvertinta 4 569 ha žieminių rapsų pasėlių. Nustatyta, kad laukai žieminiams rapsams parinkti tinkamai, daugumos reljefas lygus arba nežymiai banguotas, vyraujantis dirvožemis – vidutinio sunkumo priemolis.

Pasėlių tankumas rudenį daugelyje stebėtų pasėlių buvo iki 60 augalų m2 (3 242 ha, apie 71 proc. stebėtų pasėlių). 1 282 ha pasėlių nustatytas šiek tiek didesnis augalų tankumas – 60–90 augalų 1 m2 (apie 28 proc. pasėlių). Didžioji dalis žieminių rapsų pasėlių rudenį buvo optimalaus tankumo (tai yra vienas svarbiausių faktorių, limituojančių žieminių rapsų augalų išsivystymą rudenį ir sudarančių pagrindą augalams sėkmingai žiemoti). Tyrimų rezultatai tai ir patvirtino – augalų augimo pumpuras daugumoje pasėlių nuo dirvos paviršiaus buvo pakilęs apie 3 cm, o šaknies kaklelis buvo 10–15 mm skersmens. Tik kai kuriose laukų vietose, kur tankesnis pasėlis, pavienėse augalų grupelėse matėsi ir aukštesnių augalų, kurių augimo pumpuras buvo pakilęs nuo dirvos paviršiaus net 10 cm.

Pasėlių piktžolėtumas rudenį buvo mažas, todėl rapsų augalai nebuvo priversti konkuruoti su piktžolėmis dėl šviesos, neišstypo, skrotelės buvo žemos. Išsiskyrė vienas rapsų pasėlis Kelmės rajone, kur dėl didelio pasėlio piktžolėtumo rapsų augalai išstypo, todėl žiemą nušalo ir pasėlis žuvo.

Apklausos būdu buvo nustatyta, kad 1 546 ha stebėtų pasėlių (33,8 proc.) rudenį buvo nupurkšti fungicidais, turinčiais augalų augimą reguliuojančių savybių. Tai rodo, kad rapsų augintojai labai dėmesingi naujausioms rekomendacijoms ir jas taiko praktiškai.

Rapsų augalų vegetacija vyko ir neįprastai šiltais gruodžio ir sausio mėnesiais, tačiau dėl trumpos dienos ir šviesos trūkumo ji buvo minimali. Rapsai, kaip žinoma, yra ilgos dienos augalai.

Pavasarį, vos nutirpus sniegui, buvo įvertinta pasėlių būklė ir žiemos padariniai. Kai kurie rapsų laukai buvo nubalę, augalų lapai apšalę, tačiau augimo pumpurai išlikę sveiki ir nepažeisti. Paprastai žieminiai rapsai žiemą visada numeta senus lapus, tad apšalę lapai augalų gyvybingumui nepakenkė, svarbiausia, kad sveiki išliko augimo pumpurai. Daugelyje stebėtų pasėlių žemesnėse lauko vietose telkšojo vanduo, o po vandeniu matėsi gražių rapsų augalų, kurie buvo pasmerkti žūti. Dėl drėgmės pertekliaus rapsų augalų šaknys žūsta labai greitai.

Pavieniai augalai ar augalų grupės, lopinėliai (tai sudarė iki 10 proc. pasėlių plotų) visuose laukuose buvo su nušalusiu augimo pumpuru. Augalai, kurių augimo pumpuras buvo pakilęs nuo dirvos paviršiaus daugiau negu 3 cm, dėl per plonos sniego dangos buvo iškilę virš jos ir, spustelėjus šalčiui, nušalo. Tai ypač būdinga pasėliams Klaipėdos rajone, kur pajūrio zonoje išvis nebuvo sniego. Ten nukentėjo ir normaliai rudenį išsivystę, neperaugę rapsų augalai. Kai kurie pasėliai net žuvo.

Fomozės išplitimo rizika

Kita problema – didėjanti kai kurių grybinių ligų, ypač fomozės, išplitimo rizika. Nėra sukaupta pakankamai patirties, kaip žieminiai rapsai reaguoja į klimato šiltėjimą ir kaip gali didėti fomozės išplitimo rizika ir žalingumas Lietuvoje. Žemdirbiams, kurie augina žieminius rapsus, ši informacija yra labai svarbi, didinant augalų sveikatingumą ir produktyvumą.

Tyrimų duomenimis, įvairiuose pasėliuose Lietuvoje prieš derliaus nuėmimą per 1990–2003 metų laikotarpį fomozė buvo pažeidusi iki 40 proc. žieminių rapsų stiebų, o ligos intensyvumas nebuvo didelis – fomozės dėmės ant stiebų negilios. Tai lėmė užsitęsę ilgi šalti ir su sniego danga žiemos periodai, kai oras atvėsdavo jau spalio antroje pusėje ir fomozės plitimas ir vystymasis sustodavo. Pastaraisiais metais, šiltėjant orams, ilgėjant rudens ir trumpėjant žiemos periodui, pastebime, kad fomozė vis dažnesnė rapsų, ypač žieminių, pasėliuose, didėja taip pat ir ligos intensyvumas. Tikėtina, kad Lietuvoje keičiasi ir grybo, fomozės sukėlėjo, populiacijos struktūra grybo agresyvėjimo linkme, tačiau šiuo metu tai patvirtinančių ar paneigiančių duomenų dar neturima, tyrimai pradėti.

Nuo 2004 metų, pradėjus išsamius fomozės sukėlėjo, grybo Phoma lingam (telemorfa Leptosphaeria maculans) biologijos ir ligos epidemiologijos tyrimus, nustatyta, kad grybo lytinės sporos (askosporos), kaip pirminis ir pagrindinis infekcijos šaltinis, plinta ore per visą rapsų vegetaciją. Pastaraisiais metais grybo askosporos ore aptinkamos iki pat sausio vidurio (ankstesniaisiais metais – tik iki lapkričio pradžios). Esant tokiam ilgam grybo askosporų plitimo periodui, didėja žieminių rapsų užsikrėtimo fomoze rudenį rizika. Tai patvirtina ir ekspedicinių tyrimų duomenys – 2006 metų rudenį visuose pasėliuose nustatyta augalų su fomozės požymiais ant rapsų lapų, kai kur ligos išplitimas buvo ypač didelis – 65 procentai. Pažeisti augalai ne su viena, o su keliomis fomozės dėmelėmis ant lapų, kai kurie rapsų lapai buvo tiesiog išmarginti fomozės dėmelių.

Nuo rudenį užsikrėtusių rapsų lapų fomozės sukėlėjas – grybas Leptosphaeria maculans – vystosi augalo viduje ir tarpuląsčiais pasiekia augalo šaknies kaklelį, liga yra be išorinių simptomų. Ligos požymiai išryškėja tik brendimo tarpsniu, kai išsivysto fomozės sausasis puvinys stiebo apatinėje dalyje, šaknies kaklelio srityje. Nuo pavasarį išplitusių askosporų ir pik­nosporų (nelytinių grybo sporų) užsikrečia aukštesnių augalo ardų lapai ir iš fomozės dėmelių ant lapų išsivysto dėmės įvairiame aukštyje ant rapsų stiebų. Jos nėra tokios gilios ir šis pažeidimas nėra toks žalingas, palyginti su pažeidimu šak­nies kaklelio srityje.

Ligos prevencijai būtina laikytis sėjomainos (rapsai į tą patį lauką turėtų grįžti ne anksčiau kaip po 3–4 metų), giliai užarti ligotų augalų liekanas (jos yra pagrindinis infekcijos šaltinis), pasirinkti tolerantiškas fomozei veisles, nesutankinti rapsų pasėlių, sudaryti optimalias sąlygas rapsų augalams augti.

Cheminė apsauga nuo fomozės sausojo puvinio šaknies kaklelio srityje veiksminga tik ligos požymiams pasirodžius ant lapų rudenį, kol grybas nėra perėjęs į lapastiebį ir stiebą (apie dvi savaites nuo ligos požymių pasirodymo ant lapų). Grybo vystymosi ciklas gana ilgas, sudėtingas ir įvairiose šalyse skirtingas. Todėl daugelio šalių fitopatologų tyrimai nukreipti šio grybo plitimo ypatumams atskiruose regionuose išsiaiškinti, susiejant tai su rapsų auginimo tradicijomis, technologijomis, meteorologinėmis sąlygomis ir grybo populiacijos struktūra. Fomozės epidemiologijos ir fomozės sukėlėjo grybo L. maculans biologijos tyrimai intensyviai tęsiami LŽI Augalų patologijos ir apsaugos skyriuje.

Pilkojo puvinio pažeidimai

Šių metų pavasarį, atsinaujinus žieminių rapsų augalų vegetacijai, pasėliuose buvo aptinkama ir pilkojo puvinio pažeistų augalų. Ligos simptomai – rapsų šak­nies kaklelio srityje susidariusios didelės, rudos, vandeningos dėmės. Drėgnu ir vėsiu oru jos pasidengia pilku apnašu, kuriame vėliau susiformuoja 2–6 mm dydžio, juodi grybo skleročiai. Pažeisti augalai vysta ir žūva. Jei liga išplinta vėlesniais tarpsniais, žūva atskiros augalo dalys arba visi augalai.

Ligą sukelia grybas Botrytis cinerea, kuris pažeidžia daugelį augalų. Grybas žiemoja skleročiais, kuriems sudygus išauga grybiena ir formuojasi konidijos. Vegetacijos metu grybas plinta konidijomis, jas platina vėjas ir lietus. Konidijoms sudygti ant augalo reikia drėgmės ir maisto medžiagų. Pilkasis puvinys išplinta drėgnais metais, ypač jei augalai pasėti ar pasodinti šalia kitų jautrių šiai ligai augalų (kukurūzų, ankštinių ir kt.), jei rapsai nukentėję nuo šalnų ar pažeisti kenkėjų. Optimali temperatūra grybui vystytis yra 20o C, nors puvinys išplinta ir daug žemesnėje temperatūroje. Ligai plisti labai palankus vėsus ir drėgnas oras, todėl apie 10o C oro temperatūra lapkričio-sausio mėnesiais ir didelė oro bei dirvos drėgmė sudarė palankias sąlygas grybui vystytis 2006 m. rudens-žiemos laikotarpiu. Buvo nuogąstavimų, kad pavasarį pilkasis puvinys gali dar labiau išplisti.

Į augalą grybas patenka per žioteles ar epidermį, dažniausiai per šalčio ar vėlyvų šalnų pažeidimų vietas, vėliau vegetacijos metu ant lapų vystosi tose vietose, kur prilimpa nukritę žiedlapiai, lapų prisegimo vietose, ant ankštarų – kenkėjų pažeidimo vietose. Grybas gali pereiti ir ant nepažeistų augalo dalių, jei jos liečiasi su jau grybo apniktomis. Užkrėsti augalo audiniai greitai žūva. Daugiamečių LŽI tyrimų duomenimis, pilkasis puvinys rapsų pasėliuose paprastai masiškai neišplinta, būna pažeisti tik pavieniai augalai, kitais atvejais – nedideliais židiniais, tačiau šių metų pavasarį kai kuriuose rapsų laukuose pilkasis puvinys išplito labiau, negu buvo iki šiol įprasta. Priežastys, lėmusios pilkojo puvinio protrūkį, tikriausia buvo neįprastai šiltas ir drėgnas oras rudens-žiemos laikotarpiu, kuris buvo palankus ir pilkojo puvinio infekcijai.

Baltojo puvinio pažeidimai

Rapsai baltuoju (sklerotiniu) puviniu (ligos sukėlėjas Sclerotinia sclerotiorum) užsikrečia žydėjimo metu, tačiau ryškius ligos požymius galima pamatyti tik brendimo tarpsniu. Ligos simptomai – ant pažeistų augalo dalių, ypač stiebų, susidariusios baltos dėmės, kurios drėgnu oru pasidengia balta vatos pavidalo grybiena. Pažeisti stiebai būna tuščiaviduriai, jų viduje susiformuoja įvairaus dydžio juodi skleročiai – grybo vaisiakūniai, kurių dėka grybas išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Pažeisti augalai anksčiau subręsta.

Infekcijos šaltinis – grybo skleročiai, kurie patenka į dirvą derliaus nuėmimo metu. Jiems sudygti būtina didelė dirvos ir oro drėgmė. Esant palankioms sąlygoms, skleročiai dygsta ir suformuoja apotecius, o iš jų grybo askosporos pasklinda ore. Askosporos rapsams žydint patenka ant nukritusių žiedlapių rapsų lapų prisegimo vietose, kur joms sudygti sąlygos yra ypač palankios, ir užkrečia augalus. Tyrimų duomenimis, per 1990–2006 metų laikotarpį, itin palankios meteorologinės sąlygos baltajam (sklerotiniam) puviniui plisti susidarė 1997 metais, kuomet pažeistų augalų buvo iki 50 procentų.

Pagrindinės apsaugos priemonės nuo grybinių ligų

Dėl grybinių ligų daromos žalos labai svarbu profilaktiškai taikyti kompleksines augalų apsaugos priemones (agrotechnines, biologines), tačiau naudojant intensyvią rapsų auginimo technologiją, neišvengiamai tenka panaudoti ir chemines priemones. Cheminius apsaugos produktus (šiuo atveju fungicidus) rapsų apsaugai rekomenduojama naudoti tik ten, kur tai būtina, ir tik tada, kai būtina.

Apsaugant augalus nuo juodosios dėmėtligės, pirmiausia svarbu taikyti įvairias profilaktines apsaugos priemones – laikytis sėjomainos, giliai užarti augalų liekanas, nesėti vasarinių rapsų šalia žieminių. Svarbiausia yra apsaugoti nuo juodosios dėmėtligės rapsų ankštaras, tad fungicidais rapsų pasėlius rekomenduojama purkšti ne anksčiau kaip žydėjimo pabaigoje. Fungicidais purkšti ekonomiškai apsimoka tik intensyviai auginamus, vešlius rapsų pasėlius. Nuo juodosios dėmėtligės efektyvūs visi šiuo metu Lietuvoje rapsams registruoti fungicidai.

Nuo fomozės fungicidai efektyvūs tik ligos pradžioje – pasirodžius pirmosioms fomozės dėmelėms ant žieminių rapsų lapų rudenį. Vėliau, grybui patekus į lapastiebį, fungicidai nuo fomozės mažai veiksmingi.

Nuo pilkojo puvinio rekomenduojamos šios profilaktinės priemonės: giliai užarti augalų liekanas, apsaugoti rapsų augalus nuo kenkėjų pažeidimų, sudaryti optimalias sąlygas rapsams augti ir vystytis. Fungicidus dėl nedidelio pilkojo puvinio išplitimo ir žalingumo iki šiol nebuvo tikslinga naudoti. Ligos protrūkis kai kuriuose rapsų laukuose šių metų pavasarį galbūt pakoreguos ir rekomendacijas.

Rapsų apsaugai nuo sklerotinio puvinio rekomenduojama rapsus sėti tame pačiame lauke ne dažniau kaip kas ketveri metai, juos auginti kaitaliojant su varpiniais augalais, naikinti piktžoles, kurios yra ligos infekcijos šaltinis. Fungicidai nuo sklerotinio puvinio efektyvūs tik užsikrėtimo metu, žydint rapsams.