Prieš porą mėnesių patvirtintame naujos redakcijos Profesinio mokymo įstatyme įteisinta nauja mokymo organizavimo forma – pameistrystė, teikianti pirmenybę praktiniam profesiniam mokymui. Tai turėtų padėti spręsti kvalifikuotos darbo jėgos stokos problemą pramonėje ir žemės ūkyje. Darbdaviai sutartinai teigia, kad profesinės mokyklos nesugeba parengti moksleivių darbui. Tai pripažįsta ir mokyklų vadovai.

Lietuvos gyventojams emigruojant, šalyje vis labiau juntama darbo jėgos stoka, ji brangsta. Šios aplinkybės nepalankios eksporto plėtrai ir konkurencingumo didinimui. Be to, darbo rinką veikia ir demografinė situacija, kuri kaime yra prastesnė negu mieste. Lietuvoje pernai gimė 31,3 tūkst. kūdikių, tai yra 724 daugiau nei 2005 m., tačiau gimstamumo lygis vis dar išlieka žemas. Pernai nedarbo lygis šalyje buvo pats mažiausias nuo nepriklausomybės atkūrimo metų ir siekė tik 6,4 proc. Daugiausia yra jauno amžiaus bedarbių.

Pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Virginijaus Domarko, pagrindinė Lietuvos ūkio prielaida yra švietimo ir mokymo kokybė. Palyginti didelė šalies jaunimo dalis įgyja aukštąjį išsilavinimą, tačiau jo kokybė ir įgyjamos kompetencijos netenkina verslo ir visuomenės poreikių.

Analizuodamas šią problemą, V. Domarkas pirmiausia atkreipė dėmesį į pasenusią profesinio mokymo įstaigų materialinę bazę ir nepakankamą mokyklų bendradarbiavimą su darbdaviais, taip pat į susiformavusį požiūrį, kad tinkamą išsilavinimą gali užtikrinti tik universitetinės studijos.

Lietuva atsilieka nuo kitų ES šalių pagal profesines mokyklas pasirenkančių moksleivių dalį. Pavyzdžiui, Suomijoje profesines mokyklas renkasi 53 proc. moksleivių, kolegijas – 26, studijas universitetuose – 20 proc. abiturientų. Lietuvoje į universitetus stoja 40 proc., kolegijas – 22, profesines mokyklas – 27 proc. moksleivių. Vakarų šalyse laikomasi nuostatos, kad profesinėse mokyklose turi mokytis ne mažiau kaip 50 proc. pagrindinį išsilavinimą įgijusių moksleivių. Jų pasirinkimui įtakos turi didesnis darbininkiškų profesijų prestižas ir geresnės mokymosi sąlygos.

V. Domarkas sutinka, kad, reformuojant aukštojo mokslo sistemą, būtina sudaryti geresnes sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo gamyboje dirbantiems asmenims, kurių studijas, valstybei skatinant, paremtų darbdaviai.

Naujos redakcijos Profesinio mokymo įstatyme įteisinta nacionalinė kvalifikacijų sistema, nauja profesinio mokymo sandara ir testinis profesinis mokymas, profesinis orientavimas, nauji profesinio mokymo sistemos valdymo principai, modulinis mokymas, kuris sudaro sąlygas mokytis patogioje vietoje patogiu laiku.

Nacionalinė kvalifikacijų sistema pakeis dabar veikiančią mokymo programų sistemą, pagal kurią tą pačią kvalifikaciją teikia kelios ar keliolika mokymo programų. Nacionalinėje kvalifikacijų sistemoje numatyti aštuoni kvalifikacijų lygiai, kurie vienas nuo kito skirsis asmens gebėjimu atlikti darbo užduotis. Kiekvieną kvalifikaciją sudarys pastovus kompetencijų branduolys, o kitas kompetencijas asmuo galės pasirinkti pagal savo ir darbo rinkos poreikius.

Įstatyme įteisinta pameistrystė tinka įmonėms, norinčioms parengti sau reikalingos kvalifikacijos darbuotojus. Paprasčiausias pameistrystės atvejis, kai įmonė ar ūkininkas priima į darbą nekvalifikuotą asmenį ir jį paskiria mokytis pas kvalifikuotą darbuotoją (meistrą). Dirbdamas prižiūrint meistrui, pameistrys tampa savarankišku darbuotoju. Pagal Profesinio mokymo įstatymą įmonė su pameistriu sudarys darbo ir mokymo sutartį ir mokymui gaus lėšų iš valstybės biudžeto.

Per daug teorijos, per mažai įgūdžių

Lietuvoje 2001 m. buvo paruošta 4 tūkst. kvalifikuotų žemės ūkio srities specialistų, šiais metais jų numatoma išleisti apie 400. Tačiau tai nereiškia, kad ir tie keli šimtai profesinių mokyklų absolventų ateis dirbti į kaimą ar žemės ūkį. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas prognozuoja, kad kvalifikuotų specialistų (ne vien mechanizatorių, zootechnikų) problema kaime per keletą ateinančių metų dar labiau paaštrės, nes šiuo metu dar tik artėjame prie bedugnės. „Galbūt ateityje mūsų žemdirbiams teks dairytis darbo jėgos Armėnijoje ar Uzbekistane, bet ir iš ten atvykusieji Lietuvoje neužsibus: išmokę dirbti, trauks toliau į Vakarus“, – svarsto B. Markauskas.

Žemės ūkio rūmų pirmininko manymu, Lietuvos žemės ūkyje reikalingi dviejų lygių specialistai: ūkio darbininkai ir ūkininkai. Pirmieji turi mokėti dirbti visus ūkio darbus, o antriesiems dar reikia vadybos ir ekonomikos žinių. Kalbėdamas apie profesinio mokymo sistemos reformavimą, B. Markauskas pirmiausia akcentavo būtinybę keisti praktinio ir teorinio mokymo santykį (didžiąją užsiėmimų dalį skirti praktikai). Profesinių mokyklų moksleivių parengimo lygis netenkina nei bendrovių, nei ūkininkų: nė vienas darbdavys nesikreipia į šias mokymo įstaigas ieškodamas vasarai talkininkų.

Pasak Simno žemės ūkio mokyklos direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Danielevičiaus, žemdirbiškos specialybės yra nepopuliarios, kadangi atlyginimai kaime mažesni negu mieste, nuolat kalbama, kad kaime turi mažėti dirbančiųjų žemės ūkyje, o naujų technologijų diegimas per mažai akcentuojamas. Kita problemų grupė – socialinė. Profesinėse mokyklose moksleiviams mokamos stipendijos yra labai mažos, jų nepakanka net kelionės išlaidoms padengti, susimokėti už bendrabutį. Nors daug moksleivių yra iš socialiai remtinų šeimų, jie negauna nemokamo maitinimo.

AB „Vilkijos ūkis“ direktoriaus Česlovo Tallat-Kelpšos žodžiais, Lietuvoje susiformavęs ydingas požiūris į gamybinę praktiką, kaip į formalų ir neitin reikšmingą dalyką. Štai netoli „Vilkijos ūkio“ yra žemės ūkio mokykla, tačiau tik vienas kitas moksleivis ateina atlikti praktikos, o labai daug ateina prašyti fiktyvių pažymų apie neva atliktą praktiką. Kitaip tariant, moksleivis praktikai neteikia reikšmės. Įsivaizduokime medicinos studentą, kuris nori baigti mokslus neatlikęs praktikos. Jis negaus diplomo. O profesinėse mokyklose užtenka fiktyvios pažymos.

Profesinėse mokyklose organizuojamas praktikas Č. Tallat-Kelpša pavadino ekskursijomis, nes per jas praktinių įgūdžių beveik neįgyjama. Kita vertus, praktikų užduotys sudaromos iš daugybės įvairių sričių, tad net ir norėdamas moksleivis negali sąžiningai jų visų atlikti. Todėl didesnė ar mažesnė dalis ataskaitos būna fiktyvi. Taip atsiranda mažas melas, kuris gimdo didelį melą.

Pertvarkydama profesinį mokymą Lietuva galėtų pasisemti užsienio šalių patirties. Pavyzdžiui, Danijoje pagrindinį išsilavinimą įgijęs moksleivis, nusprendęs mokytis profesijos, išklauso 4–16 savaičių įvadinį kursą ir atlieka 12–20 mėnesių praktiką. Jis gauna atitinkamą dokumentą ir gali eiti dirbti arba toliau tobulinti kvalifikaciją. Nusprendęs testi mokslus, moksleivis grįžta į mokyklą 20 savaičių, o po to jo laukia 9–19 mėnesių praktika. Jei nusprendžia dar tobulintis, jis grįžta į mokyklą 24 savaitėms. Baigęs mokslus, tampa kvalifikuotu ūkininku, o norėdamas tapti agroekonomistu, turi dar 2 metus mokytis. Taigi moksleiviui suteikiama daug praktikos ir būtiniausių teorinių žinių, jis paruošiamas realiam darbui. Tuo pačiu sudaromos sąlygos nuolat tęsti mokslą, kelti savo kvalifikaciją

Anot Č. Tallat-Kelpšos, Danijos moksleivis turi galimybę tobulinti įgūdžius, gilinti žinias, t. y. kilti vertikale. Lietuvoje viskas atvirkščiai: iš pradžių įgyjamas universitetinis išsilavinimas, o po to einama dirbti valytojomis ar degalinių operatoriais. Tokiam darbui universiteto baigti tikrai nebūtina.

Žemės ūkio mokyklos reikalingos tik teorinėms žinioms suteikti. Praktika turi būti atliekama ūkiuose, nes mokyklos niekada nepajėgs įsigyti pakankamai modernios technikos.

Praktikos vieta – ūkis

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktoriaus Jonas Sviderskis įsitikinęs, kad tiek ūkininkams, tiek žemės ūkio įmonėms sunku prišnekinti darbininkų, tačiau kad ir kaip būtų keista, kur kas didesnė problema yra ne atlyginimo dydis, o darbo motyvacija. Dalis žmonių iš viso nenori dirbti, kitų nesuviliosi pinigais.

Pasak J. Sviderskio, ir ankstesniais laikais į kolūkius žmonės ėjo dirbti ne tiek dėl atlyginimų, o dėl įvairių lengvatų ir socialinių paslaugų, kurių čia gaudavo. Jaunimas ir toliau bėgs iš kaimo, jeigu negerės kaimo infrastruktūra, nedaugės jame socialinių paslaugų.

Šiuo metu Lietuvoje 100 ha žemės ūkio naudmenų tenka 1 mechanizatorius, o 1 melžėja melžia vidutiniškai 40 karvių. Turint omeny, kad darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje yra apie 4 kartus mažesnis negu ES šalyse, ateityje, kylant našumui, kvalifikuotų gamybos darbuotojų poreikis mažės. Todėl reikia labai gerai pasverti, kiek ir kokių specialistų kaimui reikės.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė Genutė Staliūnienė nuogąstavo, kad ne tik darbininkų į ūkius sunku prisikviesti, bet ir pačių ūkininkų vaikai nelinkę testi tėvų darbo. Iš dalies tai yra dėl ūkininko profesijos nuvertinimo, nuolatinio menkinimo.

Kaimo įvaizdis per keliolika metų ne itin pasikeitė, nors realių pokyčių daug. Deja, sudėtinga moderni technika jaunimo nevilioja. Daugiau reikia bendradarbiauti mokykloms ir ūkiams, bendrovėms, kad vaikai nuo mažens įsivaizduotų, kas yra žemės ūkis. „Apie stiprų ūkininką vis dar kalbama, kad tai latifundininkas, žemgrobys. Politikai kaimą vadina biudžeto rijiku, priekaištauja, kad kaime sukuriama mažai pridėtinės vertės. Toks požiūris labai nepalankus“, – įsitikinusi G. Staliūnienė.

Pritardama būtinybei skirti daugiau dėmesio praktiniams įgūdžiams įgyti, G. Staliūnienė teigia, kad ūkininkai neturi sąlygų priimti studentų praktikai, nes juos reikia apgyvendinti, mokėti jiems stipendiją. Kita vertus, ūkininkai nenori priimti praktikantų, kuriuos reikia mokyti nuo nulio, ne kiekvienas ryžtasi patikėti jiems brangią techniką.

Ūkininkų sąjungos vadovė pritaria nuomonei, kad ir ūkininkams reikia mokytis, o profesinių mokyklų moksleiviams ir studentams reikia praktikos. „Šiandien vyrauja nuomonė, kad žemės ūkyje gali dirbti, kas tik panorėjęs. Todėl, prabilus apie tai, kad ūkininkui būtina įgyti specialų išsilavinimą, kilo pasipriešinimas. Kita vertus, mūsų jaunimas mielai važiuoja į užsienio ūkius neva atlikti praktikos, o iš tikrųjų tik uždirbti. Skindami braškes ar mėždami mėšlą užsienio tvartuose, praktinių įgūdžių jie nepagilina“, – sakė G. Staliūnienė.

Naujasis Profesinio mokymo įstatymas pradės veikti tada, kai bus parengti ir patvirtinti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingi teisės aktai (iki 2008 m. sausio 1 d.). Situacija, pakeitus finansavimo principus, gali pasikeisti iš esmės. Ūkininkui, ruošiančiam specialistus, turi būti atlyginta. Net jei jo paruoštas specialistas išeis dirbti į kitą ūkį, ūkininkas nesijaus patyręs nuostolių, nes už jo įdėtą triūsą jam bus atlyginta.