03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/06
Konkurencinės kovos ginklas – ryškus dvispalvis ženkliukas
  • Ina JASUTIENĖ, KTU Maisto institutas
  • Mano ūkis

Šiandien parduotuvėse gausu įvairių pavadinimų maisto produktų. Vartotojai renkasi juos pagal kokybę, kainą, pakuotę ir kitas savybes. Dažnai pirkėjai maisto produktų kokybę sieja su jų kilmės vieta. Visi žinome, kad Prancūzijoje gaminami didžiausių gurmanų skonį tenkinantys sūriai, o Graikijos alyvuogių aliejus garsėja ilgametėmis gamybos ir vartojimo tradicijomis. Žinoti maisto produktų kilmę svarbu ir maisto saugos požiūriu – po pasaulį sukrėtusios karvių kempinligės, dioksino skandalo, vartotojams tapo ypač aktualu, kur pagamintas maisto produktas.

Senas žemės ūkio ir kulinarijos tradicijas turinčiose šalyse yra specialios klasifikavimo ir ženklinimo sistemos, padedančios atskirti tuose regionuose pagamintus ir išskirtinėmis savybėmis pasižyminčius produktus. Prancūzijoje pirmasis įstatymas dėl kilmės vietos nuorodos priimtas 1905 m., o vynams ir spiritiniams gėrimams 1935 m. patvirtinta sąvoka appellation d ’origine contrôlée (A.O.C.). Nuo 1990 m. ši sąvoka taikoma visiems žemės ūkio ir maisto produktams. Jei produkto etiketėje yra santrumpa A.O.C., tai reiškia, kad jis papildomai kontroliuojamas, o valstybė garantuoja, kad produktas pagamintas būtent ten, kaip nurodyta etiketėje. Italijoje sūrių pavadinimai saugomi nuo 1954 m. Portugalija, Didžioji Britanija taip pat turi nacionalines maisto produktų pavadinimų apsaugos sistemas. Maistas yra ir kultūros dalis. Ne veltui daugelyje šalių saugomi tradicinių maisto produktų receptai, augalų ir gyvūnų veislės. Sukurta atskira ženklinimo sistema nurodant, iš kur kilęs produktas.

Europos Komisija (EK), siekdama suvienodinti pavadinimų apsaugos sąlygas visoje Bendrijoje, 1992 m. sukūrė vieningą žemės ūkio ir maisto produktų pavadinimų apsaugos sistemą. Buvo patvirtintos trys saugomos nuorodos ir specialūs jas žymintys ženklai. Dvi nuorodos – Saugoma kilmės vietos nuoroda ir Saugoma geografinė nuoroda – parodo, kad produktas kilęs iš tam tikro regiono ir kilmės vieta turi reikšmingos įtakos jo savybėms. Trečioji nuoroda Garantuotas tradicinis gaminys suteikiama produktams, gaminamiems tradiciniu, per ilgą laiką nepakitusiu gamybos būdu. Įteisindama žemės ūkio ir maisto produktų saugomas nuorodas, EK norėjo išvengti maisto produktų suvienodėjimo ES erdvėje ir išlaikyti atskiruose Europos regionuose gaminamus savitus ir unikalius produktus. Saugomomis nuorodomis siekiama nepamiršti senelių ir prosenelių mėgtų ir gamintų produktų, taip pat padėti išlikti smulkioms šeimyninėms įmonėms, išsaugoti atskirų šalių ir jų regionų savitumą.

Kilmės ir tradicijos svarba

Europos Tarybos Reglamentas Nr. 2081/92 Dėl saugomų kilmės vietos ir geografinių nuorodų buvo priimtas 1992 m. Nuo to laiko į Saugomų nuorodų registrą įtraukta tikrai daug pavadinimų. Viduržemio jūros regiono šalys ypatingai aktyviai naudojasi šia pavadinimų apsaugos sistema. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad jose ir anksčiau galiojo nacionaliniai kilmės vietos ženklai. Prie ES prisijungus dešimčiai naujų narių, o ir senosioms aktyviai teikiant paraiškas, EK susikaupė daug neišnagrinėtų paraiškų, dėl kitų vyksta susirašinėjimas, prašoma papildomų dokumentų ar pagrindimo. Dažnai buvo priekaištaujama, kad registravimo procedūra labai ilga ir sudėtinga. Atsižvelgdama į tai ir siekdama toliau populiarinti specifinėmis savybėmis pasižyminčius regioninius produktus, Europos Taryba 2006 m. priėmė naują reglamentą Nr. 510/2006 Dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos. Šiame dokumente daugiau atsakomybės tenka šalims narėms, o ne EK. Anksčiau kai kuriose šalyse atsakinga institucija tik priimdavo paraiškas ir, formaliai įvertinusi, perduodavo EK. Lietuvoje galiojusios Žemės ūkio ir maisto produktų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos taisyklės nebeatitiko Bendrijos dokumento reikalavimų, todėl buvo parengtos naujos saugomų nuorodų suteikimo taisyklės, kurios patvirtintos 2007 m. vasario 26 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-88 (Žin., 2007, Nr. 27-998).

Analogiškai keitėsi ir tradicinių gaminių ženklinimo reglamentavimas. Tarybos reglamentas Nr. 2082/92 Dėl žemės ūkio ir maisto produktų specifinių savybių sertifikatų buvo priimtas 1992 m. Iš pradžių sertifikatai buvo suteikti tik keletui produktų, daug populiaresnės buvo saugomos kilmės vietos ir saugomos geografinės nuorodos. Tačiau Europos Bendrijai pasipildžius dešimčia naujų narių, o ir senosioms narėms aktyviau teikiant pavadinimus registravimui, paraiškų kiekis padidėjo, o ilga nagrinėjimo procedūra dar pailgėjo. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija 2005 m. gegužės mėnesį pateikė paraišką įregistruoti tradicinį gaminį Skilandis, 2006 m. paraišką papildė prašoma informacija, tačiau EK sprendimo dar nepaskelbė. 2006 metais Tarybos reglamentas Nr. 2082/92 Dėl žemės ūkio ir maisto produktų specifinių savybių sertifikatų pakeistas Tarybos reglamentu Nr. 509/2006 Dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių.

Saugomas nuorodas turinčių produktų etiketėje dedamas specialus ženklas ar įrašoma nuoroda. Toks ženklas etiketėje reiškia, kad tai ypatingas produktas, kurio savybes lemia specifinės gamtos sąlygos ir tradicinės gamybos technologijos.

Saugoma kilmės vietos nuoroda

Saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) gali būti suteikta produktui, kurio kokybė arba savybės priklauso nuo jo kilmės vietos, geografinės aplinkos ir pavadinime yra kilmę atspindintis vietovardis. Visi gamybos ir perdirbimo procesai (įskaitant žaliavų gamybą) atliekami toje konkrečioje geografinėje vietovėje, kuriai išskirtinumą suteikia specifinis klimatas, dirvos sudėtis, jame augančių augalų rūšys ir pritaikytų gyventi gyvūnų veislės. Šią nuorodą turi Prancūzijoje gaminamas rokforo (Roquefort) sūris, Italijoje – Parmos kumpis (Prosciutto di Parma) ir kt.

Saugoma geografinė nuoroda

Saugoma geografinė nuoroda (SGN) gali būti suteikta produktui, kurio pavadinime yra konkrečios geografinės vietovės, iš kurios jis kilęs, pavadinimas ir bent vienas gamybos ar perdirbimo procesas atliekamas toje konkrečioje geografinėje vietovėje. Šiuo atveju produktas įgyja išskirtinumą dėl savo kilmės ar reputacijos. Saugomą geografinę nuorodą turi daniškas mėlynasis (Danablu) sūris, Toskanos (Toscano) alyvuogių aliejus.

Garantuotas tradicinis gaminys

Garantuoto tradicinio gaminio nuoroda (GTG) gali būti suteikta produktui, kurio viena ar keletas savybių išskiria jį iš panašių produktų grupės, o jo pavadinimas yra specifinis arba išreiškia specifines produkto savybes. Šiuo atveju produkto išskirtinumas įgyjamas dėl žmonių gebėjimo gaminti produktą tradiciniu per ilgą laiką nepakitusiu būdu iš tradicinių žaliavų, tradicinės sudėties. Šią nuorodą turi itališkas mocarelos sūris (Mozzarella), ispaniškas Jamo Serano kumpis (Jamon Serrano) bei kt.

Norėdami paragauti tikro, visame pasaulyje žinomo kietojo parmezano sūrio, turime ieškoti sūrio, kurio pavadinimas – Parmigiano Reggiano, ir jo etiketėje yra saugomos kilmės vietos nuorodos ženk­las. Itališkai ši nuoroda yra Denominazione d’origine protetta. Iš kitų panašių sūrių Parmigiano Reggiano išsiskiria savo skoniu, aromatu, konsistencija. Jis gali būti gaminamas tik Parmos regione iš gegužės-lapkričio mėnesiais pamelžto karvių pieno.

Kilmės vietos nuorodą turi ir kitas seniai žinomas Parmos regione gaminamas produktas – Parmos kumpis. Jis ir šiandien gaminamas tokiu pat būdu, kaip ir prieš šimtą metų, griežtai laikantis nustatytų reikalavimų. Kumpio gamybai naudojami tik užpakalinių kojų kumpiai, kiaulės turi būti ne jaunesnės kaip 9 mėnesių ir sverti ne mažiau kaip 160 kg. Tik tam tikros veislės kiaulės tinka Parmos kumpio gamybai, be to, jos turi mažiausiai 4 mėnesius būti auginamos Centrinės Italijos šiaurinėje dalyje ir šeriamos Parmigiano Reggiano sūrio išrūgomis. Būtent ši raciono dalis suteikia kumpiui ypatingą skonį. Kumpio gamyba užtrunka ilgai: 7–9 kg kumpiai džiovinami 10 mėnesių, didesniems prireikia 12 mėnesių. Kumpio svoris, palyginti su pradiniu, sumažėja 28 proc.

Kanadoje taip pat gaminamas ir parduodamas kumpis, vadinamas Parmos vardu. Jis yra mažesnis, sūresnis, džiovinamas 8–9 mėnesius, jo skonis skiriasi. Jei vartotojas nori nusipirkti tikrojo Parmos kumpio, etiketėje turi ieškoti saugomos kilmės vietos nuorodos.

Lietuviai turi išskirtinių produktų

Lietuvos prekybos tinkluose jau galima rasti saugomas nuorodas turinčių produktų. Tačiau mūsų pirkėjai dar nepažįsta šio ženklo, nesupranta jo prasmės. Panaši situacija prieš dešimtį metų buvo ir kitose Europos šalyse. ES pradėjus taikyti pavadinimų apsaugos sistemą, ji nebuvo populiari. Pirmasis pavadinimas įregistruotas tik po 7 metų. Vartotojai nematė tokių produktų parduotuvėse, mažai žinojo ir apie saugomas nuorodas. 1995 m. atlikus vartotojų tyrimus buvo nustatyta, kad terminą Saugoma geografinė nuoroda žinojo 7 proc. vartotojų, santrumpą SGN – 5 proc.; terminą Saugoma kilmės vietos nuoroda žinojo 14 proc. vartotojų, santrumpą SKVN – 6 proc. Tačiau didelis skirtumas buvo pastebėtas tarp vartotojų skirtingose Europos šalyse. Portugalijoje, Liuksemburge šiuos terminus žinojo 20 proc., o Švedijoje ir Danijoje – vos 1 proc. gyventojų. Šiaurės Europos šalyse net gamintojai nežinojo apie saugomų nuorodų sistemą, tuo tarpu kai Pietų Europos šalyse ji jau buvo taikoma.

Įvairių Europos šalių vartotojai skirtingai supranta maisto produktų kokybę. Maždaug 37 proc. europiečių SKVN asocijuojasi su kilme, o 35 proc. – su aukštesne produkto kokybe. Prancūzijoje ir Italijoje manoma, kad nuoroda pirmiausia garantuoja kokybę, Portugalijoje, Graikijoje, Suomijoje – vienodai kokybę ir kilmę, o Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Europos šalyse – tik kilmę. Nusakant maisto produktų kokybę, į pirmąsias vietas vartotojai iškelia skonio (43,5 proc.) ir išvaizdos (37 proc.) aspektus; produkto natūralumas vidutiniškai yra trečioje vietoje. Vartotojų nuomonė Europos šalyse išsiskiria. Ispanijoje vartotojams natūralumas yra pirmoje, Prancūzijoje ir Graikijoje – antroje vietoje, o kitų šalių vartotojai, ypač Šiaurės Europoje, šį kokybės aspektą nukelia į tolesnes vietas.

Galima teigti, kad Pietų Europos šalyse maisto produktų kokybė asocijuojasi su kiek galima mažiau supramonintu gamybos būdu. Maisto produktų higiena ir kontrolė nėra svarbūs aspektai apibūdinant kokybę, nes manoma, kad tai yra savaime suprantami reglamentuojami reikalavimai, kuriuos turi atitikti visi maisto produktai. Pastarųjų metų vartotojų apklausų duomenimis, net trečdaliui pirkėjų svarbu, kur maisto produktas pagamintas. Du trečdaliai vartotojų vertina tradiciškai pagamintus produktus ir pasiruošę už juos mokėti 18 proc. brangiau.

Saugomas nuorodas turinčių lietuviškų produktų dar nėra. Mūsų gamintojai ES saugomų nuorodų sistemos privalumais gali naudotis nuo Lietuvos įstojimo į ES. Reikia tikėtis, kad jie pasinaudos šia galimybe ir aktyviai sieks saugomų nuorodų lietuviškiems produktams. Tuo labiau, kad Lietuvoje pagaminti maisto produktai išsiskiria natūralumu, tradiciniais gamybos būdais, geru skoniu.

Lietuviai dar neužmiršo kepti tradicinės lietuviškos duonos su natūraliu raugu, gaminti skanų varškės sūrį ir tikru dūmu kvepiančius mėsos gaminius. Norint įrašyti produkto pavadinimą į Saugomų nuorodų registrą, reikia parengti produkto specifikaciją, pagrįsti jo specifines savybes, įrodyti tradiciškumą, o norint gauti SGN – įrodyti ir objektyvų ryšį tarp produkto savybių ir kilmės vietos. Svarbi sąlyga, kad paraiškas teikti gali tik susivienijusi grupė. Skilandžio gamintojai susitarė ir Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vardu pateikė paraišką. Tai galėtų padaryti ir kiti tradicinių produktų gamintojai. Juk saugomos nuorodos, ryškus dvispalvis ženkliukas etiketėje, yra dar vienas ginklas aršioje konkurencinėje kovoje.