03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/06
Fermų plėtros tendencijos
  • Prof. Bronius KAVOLĖLIS LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos institutas
  • Mano ūkis

Kiekvienais metais Vokietijos mokslininkai kartu su kolegomis iš kitų valstybių išanalizuoja ir apibendrina žemės ūkio gamybos, statybos, mechanizacijos, automatizacijos pokyčius, naujausius tyrimus, aptaria ateitį ir išleidžia Žemės ūkio inžinerijos metų knygą. Šiame straipsnyje ne tik supažindiname su gyvulininkystės fermų plėtros tendencijomis, bet ir aptariame galimus sunkumus.

Pieno gamybos savikaina ir supirkimo kaina

Tai yra svarbiausi veiksniai, kurie lemia žemės ūkio pelningumą daugelyje ES valstybių. Kol kas tik diskutuojama, kaip pasikeis pieno supirkimo kaina per artimiausius 10 metų, tačiau nesitikima, kad ji didės.

Pieno gamybos savikaina labai skirtinga net vienoje valstybėje. Ji priklauso nuo pašarų kainos, bandos dydžio ir karvių produktyvumo, darbo sąnaudų ir užmokesčio, pastatų ir technikos kainos, paskolų. Skaičiuojant savikainą, reikia įvertinti viską. Pavyzdžiui, pajamos už veršelius ir išbrokuotų karvių mėsą mažina pieno savikainą 0,17–0,35 Lt/kg. Samdomiems darbuotojams Vokietijoje už valandą mokama 35 Lt. Kai dirba šeimos nariai, jų darbą siūloma įvertinti – 17 Lt/val., o skaičiuojamąją pieno savikainą sumažinti 0,35–0,5 lito.

Vokietijoje pieno savikaina, kai bandoje 50 karvių, skirtinguose ūkiuose kinta nuo 0,76 Lt/kg iki 1,5 Lt/kg. Pirmuoju atveju: metinis primilžis iš karvės – 8 500 kg, darbo sąnaudos skaičiuojant karvei per metus – 60 val., valandos užmokestis – 17 Lt. Antruoju: primilžis – 5 500 kg, darbo sąnaudos – 115 val., užmokestis – 35 Lt/val., žemės nuoma – 690 Lt/ha. Bandai nuo 15 karvių padidėjus iki 75, pieno savikaina sumažėja 17 procentų.

Pieno supirkimo kaina, sumažinus, o vėliau ir visiškai panaikinus, intervencinį sviesto ir pieno miltelių supirkimą, sumažės 0,17–0,24 Lt/kg. Ekonominė padėtis blogėja dar ir dėl to, kad laipsniškai mažinamos eksporto subsidijos, kurios 2013 m. bus visai panaikintos. Kaip bus saugoma ES valstybių pieno rinka, dar neapsispręsta, tačiau aišku, kad bus ypač aktualu mažinti gamybos savikainą.

Pašarų ruošimas

Šieno kokybė dažniausiai blogesnė už siloso, nes gaminant pastarąjį nupjauta žolė trumpiau būna lauke. Savo ruožtu, siloso kokybę lemia pjovimo laikas, augalų maistingumas, sausųjų medžiagų kiekis, suslėgimas ir nelaidi danga.

Rekomenduojamas siloso sausųjų medžiagų (SM) kiekis – 30–40 proc. Žolių silosą reikėtų taip suslėgti, kad jo tankis būtų – 200–230 kg SM/m3, arba rietuvės paviršiaus tankis būtų ne mažesnis kaip 450 kg N/m3 (N – natūralus silosas). Kukurūzų siloso tankis – 230–270 kg SM/m3. Kai tankis mažesnis, susidaro palankios sąlygos pelėsiams daugintis ir toksinams plisti, dėl to blogėja siloso kokybė. Remiantis Vokietijoje atliktos patikros rezultatais, apie pusėje tikrintų ūkių siloso tankis buvo per mažas. Riziką pagaminti blogos kokybės silosą sumažina konservantai.

Vakarų šalyse augalai silosuojami horizontaliose silosinėse, bokštuose, žarnose ir ritiniuose. Vertinant visą pašarų ruošimo ir skirstymo gyvuliams grandinę, taip pat ir investicijas bei pašarų nuostolius, žarnose ir horizontaliose silosinėse siloso kaina panaši ir 30 proc. mažesnė negu silosuojant į ritinius. Konservuoti pašarus bokštuose yra 10–20 proc. brangiau negu horizontaliose silosinėse.

Horizontaliose tranšėjose gaminti silosą ar šienainį labiausiai tinka dideliems ūkiams. Jų plotis ir aukštis turėtų būti toks, kad kasdien būtų paimamas pakankamas siloso sluoksnis, nes kai silosas praardomas, prasideda jo antrinė fermentacija ir kaitimas. Šaltuoju metu per savaitę apgenda apie 1 m, o šiltuoju – apie 2 m storio siloso sluoksnis. Siloso tonai suslėgti traktoriumi sugaištama 3,5 minutės.

Silosavimas į žarnas pastaraisiais metais gerai įvertintas dėl nedidelės kainos ir gamybos lankstumo (neribojamas per dieną pagaminamo siloso kiekis). Žarnos skersmuo iki 3 m. Našumas 40–60 t/val. žolės ir 80–100 t/val. kukurūzų siloso. Taikant tokią pašarų konservavimo technologiją, labai sumažėja siloso nuostoliai. Tačiau, jei pagaminama daug siloso, reikia nemažo ploto žarnoms saugoti ir daug plėvelės, kuri po to dar ir teršia aplinką. Be to, nėra tinkamos taip konservuoto siloso pakrovimo technikos.

Ritiniai tinkamiausi mažoms bandoms. Tokios technologijos privalumas – didelis gamybos lankstumas (žinoma, jeigu pakanka technikos), ritinius nesudėtinga tvarkyti, tačiau, norint konservuoti pašarus ritiniuose, reikia daug plėvelės, kuri lengvai pažeidžiama. Maži pažeidimai pablogina siloso kokybę. Todėl ritinys apvyniojamas 6 plėvelės sluoksniais. Silosavimo ritiniuose našumas – 20–30 t/val.

Bokštai būna metaliniai ir plastikiniai. Silosuojamą masę galima krauti per kelis kartus. Tokios technologijos trūkumas – didelės investicijos.

Šieno kokybė paprastai būna blogesnė negu siloso. Jeigu šienas ruošiamas ritiniuose, jo drėgnis turi būti mažesnis kaip 15 proc. Apsukus ritinius tinklu, sumažėja lapelių nuostoliai.

Pienininkystės fermos

Pieninė galvijininkystė yra svarbus žemės ūkio pajamų šaltinis. Pajamos už pieną Vokietijoje sudaro 30 proc. visų žemės ūkio pajamų. Vidutinis melžiamų karvių bandos dydis Vakarų Vokietijoje – 30, o Rytų – 160 karvių. Fermos stambėja, bet jų skaičius kasmet sumažėja 5 proc. Prognozuojama, kad ateityje liks 65 tūkst. pieno gamintojų (2004 m. jų buvo 115 tūkst.). Vien tik didelis primilžis negarantuoja pelningos gamybos. Būtina mažinti pieno savikainą. Tam reikia didinti bandą, statyti pigius patikimus pastatus, atitinkančius gyvulių gerovės ir aplinkosaugos reikalavimus. Sumažinti darbo sąnaudas melžimui ir šėrimui, nes jos sudaro 70 proc. viso darbo laiko. Todėl šiuos procesus būtina optimaliai mechanizuoti ir automatizuoti. Taip pat būtina pagerinti gyvulių monitoringą (stebėjimą).

Pernai dėl ant stogo susikaupusio sniego Europoje griuvo keletas statinių. Todėl siūloma labiau rūpintis stogo konstrukcijos tvirtumu. Abejojama klijuotų medžio konstrukcijų ilgaamžiškumu.

Naujai statomi tik neapšiltinti (lauko klimato) galvijų tvartai. Tačiau dar daug yra senos statybos apšiltintų tvartų, kuriuose galvijai rišami. Gerinant taip auginamų gyvulių laikymo sąlygas, siūloma pailginti pririšimo saitą, padidinti guoliavietę ir pagerinti mikroklimatą, išardant šoninių sienų langus.

Laikant karves palaidai, padaugėjo nagų ir galūnių susirgimų. Prieš 10 metų karvių vaikščiojimo takus pradėjus dengti asfalto betonu, ligų sumažėjo, tačiau visiškai problemos nepavyko išspręsti. Neseniai pradėta naudoti vadinamąjį elastingą asfaltą, kuris dar labiau sumažina nagų ir galūnių susirgimus.

Pagal naują Švaraus oro direktyvą, skystąjį mėšlą tvarte galima laikyti kuo trumpiau.

Mėšlui iš karvidės šalinti rekomenduojama taikyti du būdus:

  • iš takų mėšlą skreperiais nustumti į skersinį kanalą, o iš jo nukreipti į lauko kauptuvą;
  • plauti takus.

Norint sumažinti metano sklaidą į aplinką, rekomenduojama iš skystojo mėšlo gaminti biodujas.

Pašarų maišytuvas-dalytuvas yra svarbiausia priemonė galvijams šerti. Jame į silosą įmaišomi ir koncentruoti pašarai. Net mažose fermose maišytuvas-dalytuvas keičia automatinius koncentratų dalytuvus. Jei šeriama visų raciono pašarų mišiniu, o primilžis iš karvės mažesnis kaip 7 000–8 000 kg, išlaidos koncentratams, kai jie įmaišomi į silosą ar šienainį, padidėja labai nedaug. Kai bandoje karvės suskirstytos į produktyvumo grupes, tenka ruošti skirtingo maistingumo mišinius. Taigi, taupant laiką, praverstų įrengti koncentruotų pašarų šėryklas. Automatines koncentruotų pašarų šėryk­las verta įrengti prieauglio tvartuose. Tai 2/3 sumažina gyvulių agresyvumą.

Prieš dešimt metų pradėtos naudoti automatinės melžimo sistemos (robotai) Vakarų Europoje vis labiau įsigali. Iš visų perkamų melžimo sistemų, automatinės sudaro: Vokietijoje 10–15 proc., Nyderlanduose ir Skandinavijos valstybėse 20–80 proc. (Suomijoje net 80 proc.).

Vis plačiau taikomos sensorinės gyvulių monitoringo sistemos ligų prevencijai ir ankstyvai diagnozei, gyvulių aktyvumo, rujos kontrolei. Sukurti eksperimentiniai robotai gyvulių vaikščiojimo takams valyti, boksams kreikti ir valyti. Tai priemonės žmogaus darbo laikui trumpinti.

Kiaulių fermos

Prieš kelerius metus, visuomenei pradėjus protestuoti prieš kiaulių laikymą ant grotelinių grindų ir per didelį jų judėjimo suvaržymą, Vokietijos parlamentas po ilgų diskusijų 2006 m. priėmė kiaulių laikymo įstatymą, kurio reikalavimai šiek tiek griežtesni už ES direktyvų minimalius reikalavimus. Pvz., padidintos gardo ploto normos. Pagal Vokietijos įstatymą minimalus gardo plotas penimai kiaulei iki 50 kg – 0,5 m2 (pagal direktyvą 0,4 m2), kai svoris 50–110 kg – 0,75 m2 (pagal direktyvą – 0,65 m2). Visų kiaulių grupių guoliaviečių grindys turi būti vientisos ir ne daugiau kaip 15 proc. skiriama drenažo angoms. Naujose kiaulidėse langų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3 proc. grindų ploto. Kiaulių zonos dirbtinis apšviestumas ne mažesnis kaip 80 Lx (pagal direktyvą – 40 Lx).

Kiaulių laikymo technologijos plėtros kryptys

Dauguma Vokietijos ūkininkų paršelius ir penimas kiaules augina intensyviai, taikydami dešimtmetį patikrintą technologiją, kurios būdingiausi bruožai – grotelinės grindys, kompiuteriu valdomas mechaninis vėdinimas. Gyvulių aplinka vienoda ištisus metus. Dėl to gyvulio vieta palyginti brangi. Per metus sunaudojamos elektros energijos kiekis penimų kiaulių kiaulidėje, skaičiuojant gyvulio vietai: vėdinimui – 10,1 kWh, šėrimui – 1,3 kWh, apšvietimui – 2,2 kWh, valymui – 0,2 kWh, iš viso – 13,8 kWh. Daug energijos sunaudojama kiaulidėms šildyti. Kadangi brangsta pašarai, mineralinės medžiagos, energija, o mažėja kiaulių supirkimo kaina, didėja konkurencija.

Ryškėja ir kita kiaulių auginimo tendencija. Daugėja ūkininkų, kurie kiaules augina natūralesnėmis, gyvuliams palankesnėmis sąlygomis. Tokiuose ūkiuose kiaulės vieta 30 proc. pigesnė, o elektros ir šiluminės energijos sąnaudos 85 proc. mažesnės, nes kiaulidės nešildomos, vėdinamos natūraliai. Tokiose kiaulidėse pagamintą kiaulieną pirkėjai noriau perka, todėl gamyba pelninga.

Pagal ES direktyvos reikalavimus, paršingai paršavedei bendrame garde turi tekti ne mažiau 2,25 m2 ploto, tačiau Vakarų mokslininkų duomenimis, kad vasarą gyvuliai neperkaistų, šis plotas turėtų būti didesnis kaip 4 m2. Šveicarijoje paršavedę laikyti individualiame garde, kuriame ji negali apsisukti, leidžiama tik išimtiniais atvejais ir ne ilgiau kaip parą po apsiparšiavimo. Skirtingų tyrėjų duomenimis, laisvai laikomos paršavedės su paršeliais gardas turi būti ne mažesnis kaip 5,3–7 m2.