03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/06
Alytiškių pieno ūkiuose – naujos technologijos
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Nors Alytaus rajonas nėra priskiriamas prie šalies pienininkystės regionų – čia vyrauja vidutiniai mišrūs ūkiai, – tačiau kai kurie alytiškiai savo valdose taiko pažangias gyvulių priežiūros ir šėrimo technologijas, todėl karvių primilžiai gerokai lenkia Lietuvos vidurkį. Pasak Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Alytaus r. biuro vadovės Virginijos Kvedarienės, pieno gamintojams prisitaikyti prie šiandienos reikalavimų ir išgyventi konkurencijos sąlygomis padeda ne tik užsispyrimas, domėjimasis naujovėmis, bet ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama.

Atrado naują pašarą

Kriokialaukio seniūnijos ūkininkas Vid­mantas Navickas augina 109 melžiamas karves (iš viso 190 galvijų) ir dirba 250 ha žemės. LŽŪKT Alytaus r. biuro vadovės V. Kvedarienės teigimu, Navickai – pirmieji LŽŪKT organizuotų „Ūkio šakų tvarkymo kursų“ dalyviai. „Jie ir dabar randa laiko pasitobulinti – atvyksta į mūsų organizuojamus seminarus, mokymus. Navickai yra pelnę ne vieną apdovanojimą, dalyvauja įvairiuose respublikiniuose konkursuose“, – giria ūkio šeimininkus V. Kvedarienė. V. Navickas pradėjo ūkininkauti vos vieneriais metais anksčiau negu įsikūrė LŽŪKT – 1993 m. „Augome ir mokėmės kartu su ūkininkais“, – prisimena konsultantė.

Kaip ir dauguma savarankišką žemės ūkio verslą pradėjusių lietuvių, alytiškiai iš pradžių augino ir karves, ir kiaules, ir vištas. Šiandien tai specializuotas pieno „fabrikas“, kuriame įdiegtos pažangios technologijos.

Navickai vieni iš pirmųjų pasinaudojo SAPARD fondo parama ir įsigijo naują pašarų gamybos, gyvulių šėrimo techniką, įrengė melžimo aikštelę, Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) pateikė LŽŪKT rajono biuro vadovės rengtą projektą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Projektą patvirtino, už gautą paramą ūkininkai jau įrengė skystojo mėšlo ir nuotekų surinkimo rezervuarą. Be to, patys suprojektavo ir prieš ketverius metus pastatė tvartą, kuriame karvės laikomos ant gilaus kraiko. „Nors tai viena iš pigiausių pastatyti karvidžių, tačiau dabar ji kainuoja: kasdien visam plotui pakreikti reikia 4 ritinių šiaudų. Mėšlą nuo tako išstumiame traktoriumi taip pat kasdien, o iš gyvulių gulėjimo vietų išvežame vieną kartą per metus – rudenį“, – apie gyvulių laikymo ir mėšlo tvarkymo technologiją pasakoja Vidmantas.

Karvių melžimas – Vidmanto žmonos Vilės pareiga. Dešimties vietų Westfalia aikštelė, pasak ūkininkės, labai palengvina darbą, tačiau ją statydami Navickai neįvertino, kad ateityje melžimo vietų gali pritrūkti. „Jei kas nors būtų pataręs statyti didesnę melžyklą, karves pamelžtume gerokai greičiau. Optimaliausia 120 karvių bandai būtų 14 vietų melžimo aikštelė“, – skaičiuoja Vilė. Pasak jos, jei statytų dabar, melžimo patalpą kitokios spalvos plytelėmis klijuotų. Moteris sakosi vargstanti, kol nušveičia šviesias plyteles, be to, glazūra nusitrynė, todėl švarai palaikyti reikia daugiau pastangų. Vilė įsitikinusi, kad dabar pasirinktų kitokią ir sienų dangą.

Vidutiniškai iš vienos karvės per metus primelžiama po 6,2 tūkst. kg pieno. Produktyvumas padidėjo, karves ­pradėjus šerti viso raciono pašarų mišiniu.

Tvartiniu laikotarpiu mišinys gaminamas iš kukurūzų siloso, šienainio, baltymų priedais praturtintų koncentratų, melasos ir grūdainio. Pastarąjį pašarą ūkininkai gamina jau antrus metus. „Gaminsime ir šiemet, nes grūdainis tikrai pasiteisino. Dar vasarį užsisakėme šią paslaugą bendrovėje „Kemira GrowHow“. Gaminti grūdainį verta, nes taip saugoti grūdus pigiau, nereikia jų džiovinti. Žiemą polietileno žarnoje laikomas pašaras nesušąla“, – patirtimi dalijasi Vidmantas.

Navickų ūkis – šeimos ūkis. Beveik visus darbus ūkininkai atlieka patys. „Laukuose darbuotis padeda tėvukas, o žmonai prie karvių gelbsti vyresnioji dukra Gintarė, kuri kartais sėda ir už traktoriaus vairo. Kitos dvi dukrytės dar per mažos ūkio darbams“, – šypsosi Vidmantas ir sako kartais pasvajojąs, kad ir taip nemažoje šeimynoje atsirastų sūnus. Navickai nežada plėsti ūkio ne tik dėl to, kad tam nėra ir sąlygų (per mažas tvartas), ir lėšų. „Vaikams dar reikia mūsų dėmesio, nesinori laiką leisti tik su gyvuliais“, – sako Vilė, už rankų laikydama mažametes atžalas.

Ūkį modernizavo savo ir europinėmis lėšomis

Norėdama parodyti pavyzdinę karvidę, LŽŪKT Alytaus r. biuro vadovė V. Kvedarienė pakviečia į Alberto Juso ūkį Punios seniūnijoje. Modernų tvartą ūkininkas pastatė, pasinaudojęs ES struktūrinių fondų priemonės Investicijos į žemės ūkio valdas parama. Ūkio svečiai, žvalgydamiesi po šiuolaikiškai sutvarkytą valdą, pripažysta, kad tokiame ūkyje jau galima gerai gyventi. „Pradėti gyventi, o ne gyventi“, – paprieštarauja Albertas, sakydamas, kad jei bankų paskolos „nesmaugtų“, ūkininkauti būtų ramiau. Verslo projekto vertė siekė 700 tūkst. litų, tačiau, kol NMA jį patvirtino, statybinių medžiagų kainos pakilo, todėl investicijų suma išaugo iki 900 tūkst. litų. „Trūkstamą sumą teko dengti iš savų lėšų. Valdininkams nepavyko įrodyti, kad projekto vertę reikia padidinti dėl objektyvių priežasčių“, – kritikuoja NMA darbą A. Jusas.

Bene daugiausia investuota į naujo tvarto statybą. Mėšlo tvarkymo ir melžimo įrangai įsigyti Albertas pasinaudojo ES Standartų laikymosi priemonės parama. Projektą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti parengė V. Kvedarienė. Tiesa, Pieno direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirtos paramos teko atsisakyti, nes projekte numatytos investicijos sutapo su verslo planu, rengtu kitos priemonės paramai gauti.

Šalto tipo erdviame ir šviesiame tvarte įrengta 170 vietų, tačiau kol kas čia laikomos tik 52 karvės. „Bandą plėsti sudėtinga ne dėl to, kad nėra pas ką gyvulių įsigyti. Kaimo gyventojų karvės su maniškėmis nesugyvena. Laikomos pririštos prie grandinės sodiečių karvės nežino bandos įstatymų, nežino, kaip reikia elgtis laisvai po tvartą vaikščiojančių gyvulių grupėje“, – tikina ūkininkas. A. Juso karvės su „svetimais“ gyvuliais elgiasi agresyviai ir kitą dieną neprašytą svečią tenka į skerdyklą vežti. Todėl ūkininkas nusprendė bandą didinti tik iš savo ūkyje užaugintų telyčių.

Kaip ir Vidmantas, Albertas karves šeria viso raciono pašarų mišiniu. Ūkininkas sako, kad tokio šėrimo įtaka produktyvumui akivaizdi: primilžiai iš karvės padidėjo beveik 5 kg. Vidutinis A. Juso karvių produktyvumas – 6–6,8 tūkst. kg pieno per metus. Beje, pašarai išdalijami tik vieną kartą per dieną: ryte, o vakare nesuėstas mišinys tiesiog pristumiamas arčiau gyvulių. Pašarų mišinį Albertas gamina pats, nes, pasak jo, šiuolaikiškos pašarų maišymo-dalijimo įrangos valdymas nekvalifikuotam darbuotojui neįkandamas. Ūkyje dar dirba trys samdomi darbininkai.

Paprastai mišinys gaminamas ryte. Vienu kartu į Keenan mašinos bunkerį kraunama 1,2 t kukurūzų siloso, 1,2–1,5 t šienainio, 120 kg šiaudų, 200–300 kg cukrinių runkelių išspaudų, 200 kg koncentratų, pagal normatyvus pridedama mineralų ir baltymų priedų, melasos, rapsų išspaudų (maždaug po 200 g vienai karvei). Koncent­ratai gaminami iš ūkyje užaugintų grūdų – kviečių, miežių, kvietrugių. Grūdiniai augalai ir ganyklos užima 180 ha.

Kol dar tvartas nevisiškai užpildytas, ūkininkas melžykloje įrengė tik 6 melžimo vietas, tačiau paliko erd­vės dar 8 vietoms įrengti. Mėšlas iš vaikščiojimo takų šalinamas skreperiu automatiškai kas 3 valandas.

Nors, pasak Alber­to, gyvulininkystės ūky­je reikia dirbti pasiraitojus rankoves kiekvieną dieną, tačiau pienininkystė, palyginti su kitomis žemės ūkio šakomis, turi ir privalumų. Pirmiausia, greitesnė pinigų apyvarta. „Juk pieno reikia kiekvieną dieną“, – sako Albertas, tačiau pripažįsta, kad verstis pieno gamyba dėl perdirbimo įmonių nesiskaitymo su tiekėjais yra beveik tas pats, kas sėdėti ant parako statinės. Ūkininko teigimu, perdirbėjai net nederinę su juo atvežė pieno pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje jau nurodyta supirkimo kaina. „Aš jos nepasirašiau. Sakau, atvežk dokumentą be kainos, tuomet skaitysiu, žiūrėsiu, kas ten parašyta“, – kategoriškai nusiteikęs Albertas.

***

Alytaus r. registruota 2 645 ūkininkai. Vidutinis valdos dydis apie 9 ha. Rajone išlikusi tik viena žemės ūkio bend­rovė „Atžalynas“. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. Alytaus r. buvo laikoma 19 785 galvijai, iš jų 10 767 karvės, šiais metais – 20 305 galvijai, iš jų 10 010 karvių. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2005/2006 m. Alytaus r. buvo kontroliuojamas 36 proc. visų laikomų melžiamų karvių produktyvumas, kuris siekė 5 420 kg.