Žirniai yra baltymingas produktas ir puikus priešsėlis kitiems lauko augalams, bet jų plotai kasmet mažėja ir užima tik nedidelę dalį pasėlių. Kodėl? Viena iš priežasčių – žirniai linkę išgulti, o tokius pasėlius sudėtinga nukulti, be to, ir derlius būna menkas. Nemažą derliaus dalį pasiglemžia ligos.

Kanadoje, kur žirnių plotai užima apie 1,3 mln. hektarų, vidutiniai derliaus nuostoliai nuo grybinių ligų siekia 10 proc., o kai kuriais metais, stipriai išplitus antžeminės dalies ligoms ir šaknų puviniams, – net iki 70 proc. Žirnių šaknų puviniai išplitę ir padaro nemenkų nuostolių ir Europos šalyse – Švedijoje, Danijoje, Olandijoje. Praėjusių metų Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų daryti tyrimai parodė, kad ir Lietuvoje žirnių ligos, o ypač šaknų puviniai, yra smarkai išplitę.

Askochitozę galima įvardinti kaip pagrindinę žirnių ligą, išplitusią kone visuose žirnių auginimo regionuose visame pasaulyje. Žirnių askochitozę sukelia trys sukėlėjai: Ascochyta pisi, A. pinodes (Mycosphaerella pinodes) ir A. pinodella (Phoma medicaginis). Jų simptomai ant augalų šiek tiek skiriasi. A. pinodella labiau pažeidžia žirnių pašaknius negu lapus. Askochitozė pradeda plisti daigų tarpsniu (sėklos infekcija) ir plinta iki brendimo.

Žirnių šaknų puviniai taip pat yra išplitę visur, kur auginami žirniai. Ligą sukelia daugybė patogenų, gyvenančių dirvoje ir pažeidžiančių tik augalų pašaknius ir šak­nis arba galinčių parazituoti ir ant stiebų, lapų, ankščių bei plisti per užkrėstą sėklą. Klimato atžvilgiu mums artimose šalyse – Pietų Švedijoje ir Danijoje – žirnių šak­nų puviniai yra viena žalingiausių žirnių ligų. Tose šalyse pagrindiniai žirnių šak­nų puvinių sukėlėjai, gyvenantys dirvoje, yra Aphanomyces auteiches, Thielaviopsis basicola, Phytium spp. Sukėlėjai A. pinodes ir A. pinodella, Fusarium spp. pažeidžia ne tik augalų šaknis, bet ir antžeminę jų dalį.

Tikėtina, kad ir mūsų dirvose yra panašus žirnių šaknų puvinių sukėlėjų rinkinys. Patogenų, pažeidžiančių žirnių šaknis, ištyrimas Lietuvos sąlygomis yra mūsų ateities tyrimų objektas.

Įvertinti žirnių laukai

Pernai skirtinguose šalies regionuose per 40 žirnių pasėlių apžiūrėta ir įvertinta du kartus: daigų-stiebo augimo ir brendimo tarpsniu. Išanalizavus surinktus augalų ėminius, paaiškėjo, kad jau daigų-stiebo augimo tarpsniu beveik visi augalai buvo vidutiniškai pažeisti šaknų puvinių (pažeidimo indeksas 40–53 proc.).

Brendimo metu tų pačių pasėlių jau visi augalai buvo ypač smarkai pažeisti – daugumos augalų vietoje šaknų buvo likęs tik juodas stagarėlis. Pernai visa šalis, ypač šiauriniai ir Vidurio Lietuvos rajonai, kentė sausrą, šiek tiek daugiau palijo tik Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Nepaisant to, šaknų puviniai smarkiai išplito visoje šalyje, tačiau žirnių askochitozė šiaurinių ir centrinių rajonų žirnių pasėliuose pažeidė tik pavienių augalų lapus ir stiebus. Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kur daugiau palijo, askochitozė jau buvo išplitusi ant daugiau negu pusės augalų ir pažeidė ne tik lapus ir stiebus, bet ir ankštis. O ant sėklų ligos užkratas patenka tiesiogiai per ankščių sieneles.

Žirnių veislių atsparumo tyrimai

Ekspedicinių tyrimų metu buvo apžiūrėti įvairių veislių žirnių pasėliai, tačiau palyginti jų atsparumą šaknų puviniams skirtinguose regionuose sėtuose pasėliuose neįmanoma, nes ligos išplitimo intensyvumą dažniausiai nulemia aplinkos sąlygos ir dirva.

Žirnių veislių atsparumui šaknų puviniams palyginti tiksliajame lauko bandyme pasėta 10 plačiausiai šalyje auginamų arba pradėtų naujai platinti pusiau belapių žirnių veislių. Didžiosios dalies veislių sėk­la buvo C2 kategorijos, išskyrus ekologiškas Pinochio ir ūkiškas Profi ir Santana.

Deja, nė viena iš pasirinktų veislių neišsiskyrė atsparumu šaknų puviniams. Daigų tarpsniu pažeidimo šaknų puviniais intensyvumas tarp veislių dar šiek tiek skyrėsi, o brendimo metu visų veislių augalai buvo smarkiai pažeisti šaknų puvinių. Dėl sausros augalų su askochitozės simptomais ant stiebų, lapų ir ankščių buvo nedaug. Labiau askochitozė išplito Santana, Tinker ir Odallet veislių žirnių laukeliuose, o atspariausia ligai buvo Canis veislė.

Beicavimo įtaka puviniams

Žirnių sėklos beicavimas cheminiais beicais daugelyje šalių yra plačiai naudojamas. Ir Lietuvoje kai kurios sėklininkystės kompanijos įveža jau išbeicuotą, dažniausiai veikliosios medžiagos tiramo turinčiais beicais, sėklą. Ar tikrai reikia beicuoti žirnių sėklą? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pernai LŽI įrengtas tikslusis lauko bandymas. Deja, žirniams beicuoti registruotų beicų mūsų šalyje nėra. Buvo parinkti 7 cheminiai beicai, registruoti javų sėklai beicuoti, kurių veikliosios medžiagos galėtų turėti poveikį nuo pagrindinių per sėklą plintančių žirnių šaknų puvinių sukėlėjų.

Paaiškėjo, kad penki iš septynių tirtųjų beicų labai gerai apvalė sėklą nuo su ja plintančių puvinių sukėlėjų. Nebeicuotos sėklos, daigintos drėgno filtrinio popieriaus rulonuose be sąlyčio su dirva, 50 proc. žirnių daigų buvo pažeisti šaknų puvinių, o beicuotos – pažeisti buvo tik pavieniai daigai. Dirvoje nebeicuota sėkla pasėti žirnių daigai beveik visi buvo pažeisti puvinių. Beicai ir lauke sumažino užsikrėtusių augalų skaičių, bet jau nebe taip veiksmingai, kaip laboratorinėmis sąlygomis. Tai, ko gero, nulėmė tie puvinių sukėlėjai, kurie tyko dygstančio augalo dirvoje.

Žirnių butonizacijos-žydėjimo metu šak­nų puviniai jau buvo išplitę ant visų augalų, nepriklausomai nuo to, ar sėkla buvo beicuota, ar ne. Tačiau kontroliniuose laukeliuose, kur buvo sėta nebeicuota sėkla, pažeidimo intensyvumas buvo labai stip­rus, o kur sėta beicuota sėkla – tik vidutinis. Vėliau, augalams subrendus, žirnių pažeidimo šaknų puviniais intensyvumas jau nebesiskyrė arba menkai tesiskyrė.

Nežiūrint į tai, kad javų sėklai beicuoti skirti beicai gerai apvalė sėklą nuo šaknų puvinių sukėlėjų, kai kurie jų buvo fitotoksiški žirniams, augalai dygo nenormaliai, beicai sumažino jų daigumą (jų pavadinimai neminimi, nes tai tik vienerių metų preliminarūs duomenys, ir kol nebus žirniams registruotų produktų, negalima jų rekomenduoti naudoti).

LŽI atlikti tyrimai parodė, kad:

• žirnių šaknų puviniai yra išplitę visuose žirnių pasėliuose Lietuvoje;
• šalyje auginamos pusiau belapių žirnių veislės yra neatsparios pašaknio ir šaknų puviniams;
• cheminiai beicai gerai apsaugo dygstančius žirnių augalus nuo šaknų puvinių, tačiau menkai apsaugo nuo puvinių vėlesniais augalų vystymosi tarpsniais.

Deja šiuo metu rekomenduoti, kaip sumažinti žirnių puvinių daromą žalą, dar negalima. Tyrimai tęsiami ir tikimasi rasti būdų, kaip įveikti pavojingų ligų sukėlėjus.

Darbą rėmė Lietuvos žemės ūkio mokslų vystymo fondas ir Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas