Šiuo metu javų augintojai jau atidavę pagrindinę azoto trąšų normą žiemkenčiams bei vasarojui. Tačiau vegetacijos pradžioje išbertos azoto trąšos, ypač nedidelės jų normos, augalų nemaitinant papildomai, daro įtaką tik derliaus dydžiui, bet ne jo kokybei.

Dažnai patręšus tik kartą, vegetacijos pradžioje, gaunamas netgi priešingas efektas – subręsta smulkūs, mažo baltymingumo grūdai. Vegetacijos pradžioje atiduotas azotas skatina didesnį krūmijimąsi, suformuojamas tankesnis pasėlis, daugiau produktyvių stiebų ploto vienete. Augalų netręšiant papildomai, neišvengiamai mažėja šalutinių stiebų ir grūdų varpose.

Javų derlingumui didinti ir kokybei gerinti greta kitų agrotechnikos priemonių vieną iš svarbiausių vietų užima tręšimas, kadangi javų derlių trąšos lemia 22–30 procentų. Sėjomaina lemia 5–12 proc. derliaus, žemės paruošimas – lygiai tokią pačią dalį, sėkla 5–15 proc. ir cheminė augalų apsauga – 12–24 procentų. Norint išauginti gausų ir geros kokybės derlių, būtina žinoti optimalius trąšų naudojimo terminus, tręšimo būdus, tinkamiausią maisto medžiagų santykį ir normas.

Kodėl tręšimas azotu javų bamblėjimo tarpsniu yra svarbus? Šio tarpsnio pradžioje susidariusios palankios ar nepalankios sąlygos lemia varpos stambumą. Nuo pirmojo bamblio apčiuopimo iki akuotų pasirodymo formuojasi žiedų ir žiedynų dalys, stiebo viduje intensyviai auga varpa. Augalai šiuo periodu ypač jautrūs drėgmės ir maisto medžiagų stygiui. Dėl azoto trūkumo kviečiai dažniausiai neužmezga grūdo apatinėje varpos dalyje, todėl nukenčia varpos produktyvumas.

Silpnesnius pasėlius antrąjį kartą reikėtų tręšti kylant pseudostiebui arba bamb­lėjimo pradžioje, jei vegetacijai atsinaujinant buvo išberta nedidelė, pvz., 60 kg ha-1, azoto norma. Stipresnius pasėlius antrąjį kartą tręšti galima jau bamblėjimo pradžioje. Tuo atveju, jei vegetacijai atsinaujinant žieminiams kviečiams buvo atiduota apie 90 kg ha-1 azoto, papildomai tręšti galima nuo bamblėjimo vidurio, t. y. kviečiams formuojant antrąjį bamblį, iki pasirodant ar skleidžiantis paskutiniam lapui. Šiuo laikotarpiu pakanka atiduoti 30–45 kg ha-1 azoto.

Be makroelementų, ne mažiau svarbūs augalų mityboje yra mikroelementai. Įvertinus, kiek atskiriems augalams reikia vieno ar kito mikroelemento, ir nustačius dirvožemyje esantį jų kiekį nusprendžiama, ar būtina tręšti mikroelementais. Jei taip, papildomą tręšimą reikėtų derinti su tręšimu mikroelementinėmis trąšomis.

Siekiant ne tik gausaus, bet ir gerus kokybinius rodiklius turinčio grūdų derliaus, reikėtų planuoti ir antrąjį papildomą tręšimą vėlesniais vystymosi tarpsniais. Šiuo metu yra didelis pasirinkimas trąšų, iš kurių vienos tinka tręšimui ankstesniais javų vystymosi tarpsniais, kitos skirtos paskutiniams tręšimams, ypač esant stresinėms sąlygoms. Belieka tik teisingai pasirinkti, įvertinus jas ir agronomiškai, ir ekonomiškai.

Ne visada augalams augti ir laukiamam derliui gauti reikalingas sąlygas – šviesą, šilumą, orą, maisto medžiagas – žmogus visiškai valdo. Vanduo ir šiluma, o su jais susietas ir oro kiekis dirvoje, dažnai priklauso nuo meteorologinių vietos sąlygų. Drėgmės ir šilumos sąlygas galime reguliuoti tik šiltnamiuose ar laistomuose laukuose auginamiems augalams.

Meteorologines sąlygas, t. y. šilumos ir kritulių santykį nusako hidroterminis koeficientas: HTK<0,4 – labai didelė sausra, 0,4–0,5 – didelė sausra, 0,6–0,7 – vidutinė sausra, 0,8–0,9 – nedidelė sausra, 1,0–1,5 – normaliai drėgna, 1,6–2,0 – drėgna, >2,0 – šlapia.

Metų orų įtaką žieminių kviečių derliaus ir kokybės rodiklių svyravimams puikiai iliustruoja tyrimų duomenys. Vidurio Lietuvoje darytų tyrimų aštuonerių metų vidutiniais duomenimis, kviečių derlingumas ir azoto trąšų efektyvumas žieminių kviečių pasėlyje labai skyrėsi. Didžiausia dalimi jis priklausė nuo pavasario-vasaros periodo drėgmės ir šilumos sąlygų.

Gausiausiai žieminiai kviečiai derėjo ir trąšų veiksmingumas buvo didžiausias drėgnais metais. Esant tokiam pačiam tręšimo lygiui, normalaus drėgnumo metais žieminių kviečių grūdų prikulta vidutiniškai 5–15 proc. mažiau, o sausais metais – net 29–40 proc. mažiau negu drėgmės pertekliumi pasižyminčiais metais (jie prilyginti 100 proc.).

Trąšų efektyvumas taip pat labai skiriasi, priklausomai nuo drėgmės sąlygų. Tyrimų duomenimis, normalaus drėgnumo metais trąšų efektyvumas gali būti 30–40 proc., o sausais – 35–62 proc. mažesnis negu drėgnais metais. Tuo įsitikino kiekvienas javų augintojas išskirtinai sausais pernai metais, kai iš laukų teparsivežė trečdalį planuoto derliaus.

Skirtingai negu grūdų derliaus, mažiausiai glitimo kviečiai sukaupia drėg­nais metais, daugiausiai – normaliai drėg­nais.

Prasčiausiai azotu aprūpinti augalai yra jautriausi augimo sąlygoms ir jų sukeltiems stresams. Vegetacijos periodu drėgmės režimo įtaka baltyminių medžiagų kaupimuisi grūduose ypač išryškėjo kviečių netręšiant azotu. Drėgnais metais azotu netręšti kviečiai glitimo sukaupia iki 43 proc. mažiau, o sausais – 11 proc. mažiau, palyginti su normalaus drėgnumo metais sukauptu glitimo kiekiu, prilygintu 100 procentų.

Tokios pačios tendencijos išlieka ir tręšiant azotu, tik sukauptų asimiliatų nuostoliai šiuo atveju mažesni. Palyginti su normalaus drėgnumo metais, 100 procentų prilygintu sukaupto glitimo kiekiu, sausais metais glitimo nuostoliai siekia iki 31 proc., o drėgnais – net iki 39 proc.

Meteorologinės sąlygos pasikartoja tam tikrais ciklais. Taigi reikia tikėtis, kad po pernykščių sausringų metų šis vegetacijos periodas kritulių kiekiu ir temperatūra daug nenukryps nuo daugiamečių vidurkių ir augintojai užaugins laukiamą augalų derlių.